[otw_is sidebar=otw-sidebar-1]

Agudas chovevi – cion

“Siono mylėtojų bendrija”. Sionistinės orientacijos žydų organizacija. Įsteigta Ukmergėje 1887 m. Pagrindinis bendrijos tikslas – rinkti lėšas žemei pirkti Erec – Izraeliui (būsimai žydų valstybei),  steigti savanoriškus hebrajų kalbos ir žydų istorijos kursus. 1893 m. Agudas chovevi – cion vadovavo Rafailas Gruškinas,  1894 m.  – Mošė Vaineris.

KM

Ukmergės Aido draugija

Patriotinė, švietėjiška, kultūrinė visuomeninė organizacija. Veikė 1919 07 04 – 1924 05 14. Draugijos steigėjai: Pranas Kuzma, Antanas Liubinas, Jurgis Kubilius, Vincas Kvieska, Juozas Rogenas, Elvyra Budreikaitė. Draugijos tikslas – “žadinimas žmonių valstybinio susipratimo ir platinimas nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniuje idėjos”. Valdybos nariais buvo išrinkti P. Kuzma (Kęstučio a. 11), Antanas Rimkus (Daugpilio g.[dab. Vytauto] 28), Jonas Lazauskas (Kauno g. 6), Jonas Baronas (Daugpilio g. 17), Vincas Kvieska (Bažnyčios g. 66). Draugijos įstatuose numatyta, kad “draugijos nariais gali būti įv. asmenys. 10 narių gali sudaryti skyrių (apskrityje)”. Jau liepos 13 d.(1919 m.) draugija surengė paskaitą “Ko lietuviai nori ?”. Nuo liepos 15 d. emė veikti lietuvių kalbos kursai kalbos nemokantiems. Juos lankė apie 25 žmonės. Rugpjūčio 3 d. draugija nutarė “įkurti tris komisijas: agitacinę, pasilinksminimų ir kultūrinę (…)”. Draugija rengė vakarus su vaidinimais ir šokiais. 1919 m. rugsėjo 7 d. “valdybos iniciatyva buvo sušauktas mitingas žydų ir lietuvių santykiams išaiškinti” ir po ilgų diskusijų jame priimta rezoliucija: “Mes susirinkę (…) žydai ir lietuviai skaičiuje 500 žmonių aptarti žydų – lietuvių santykiams, nusprendėm dirbti nepriklausomos Lietuvos naudai ir ginti ją nuo visų priešų. Ir kartu reikalaujame, kad valdžia savo darbais vykintų gyveniman demokratizmo dėsnius”.1920 m. draugijos veikla plečiasi: draugijoje yra 52 nariai, draugija išlaiko salę kurioje yra įrengta scena (vienintelę tuo metu mieste), “draugijos artistų kuopelė surengė 15 vakarų”, prie draugijos veikia dveji kursai (bendro lavinimosi ir lietuvių kalbos kitataučiams bei “sulenkėjusiems”). Bendruose kursuose buvo mokomasi aritmetikos, lietuvių kalbos, geografijos, istorijos ir “pradinių žinių iš visuomenės mokslo”. Draugija, tikriausiai, nekaip sugyveno su miesto valdžia, nes to meto spaudoje rašoma, kad magistratas, nuolat kivirčijosi su draugija dėl mokesčio už elektros energiją. (“Darbas” 1920 03 07 Nr. 17 psl.2). 1921 m. draugija toliau veikė: rengė vakarus ir koncertus, planavo įkurti teatrą. Tačiau nuo 1922 m. draugijos veikla ėmė silpti, mažėjo jos narių skaičius (1922 m. pradžioje vyko metinis draugijos susirinkimas, draugijoje buvo 19 narių, klubo kasoje – 2700 auksinų. Draugija svarstė galimybę įkurti prie draugijos atskirą teatro sekciją, bet dėl didelio lėšų poreikio atmetė šią, P. Kuzmos pasiūlytą idėją. Draugijos valdybon buvo išrinkti: P. Kuzma, A. Rimkus, Lazauskas, J. Baronas, V. Kvieska. (“Lietuva” Nr. 24, 1922 01 29, psl. 3)), draugija nebegalėjo išlaikyti (nuomoti) salės, metų gale draugija ją “užleido “Karių Kliūbui”. Iš dalies tai įvyko dėl salės savininko keliamų nuomos sąlygų. 1922 05 19 laikraštyje “Laisvė” rašoma: “Ukmergėje buvo vienintelė salė, kur galima ruošti spektakliai, tai “Aido” draugijos salė. Namo savininkas stato salės išnuomavimui tokias sunkias sąlygas, kad draugija atsisakė išnuomoti. Salė dabar rekvizuota N divizijos štabo kursams”. 1924 m. draugija buvo likviduota, tačiau dar 1931 m. salė buvo vadinama “Aido salės” vardu.
KM

Akmens amžiaus stovyklos Ukmergės r.

Dauguma akmens amžiaus stovyklų išsidėsčiusios prie Šventosios upės. Paleolito stovyklų kol kas nerasta, nors, tikriausiai, kaip ir kitose Lietuvos vietose žmonės tuo laiku gyveno ir dabartinio Ukmergės rajono ribose. Dauguma rastų stovyklų yra iš neolito ir žalvario amžiaus epochų.

SAMANTONYSE (Veprių seniūnija) aptiktos dvi akmens amžiaus stovyklos. Iš jų tyrinėta ir plačiau aprašyta Samantonių I stovykla.
Ji yra kairiajame Šventosios upės krante, apie 1 km žemiau Veprių miestelio. Tai didžiulis smiltynas, kurį į dvi dalis skiria Akūnios upelis. Smiltynas užima maždaug 600 m. ilgio ir 200 – 300 m pločio plotą. Iš šiaurės stovyklą riboja kopos nusitęsusios link pelkėtos Šventosios vagos, iš rytų smiltynas baigiasi 200 m atstumu nuo kelio, iš pietų pusės 50 – 100 m. nuo Šventosios upės.
Anksčiau smiltynas priklausė bendroms kaimo ganykloms ir buvo priskirtas prie nedirbamos žemės. XX a. pradžioje išskirsčius kaimą į vienkiemius, jis atiteko keliems valstiečiams, kurie jame pasistatė trobesius.
Pirmasis šią stovyklą XX a. 3 – jo dešimtmečio pradžioje aplankė ir pažymėjo žemėlapyje P. Tarasenka. Smėlyno paviršiuje jis rado ugniavietės žymių, puodų šukių (iki 2 cm storio) su skaldyto akmens priemaiša. Savo dienoraštyje ją atžymėjo ir prof. K. Jablonskis. 1942 ir1943 m. Samantonių stovyklavietę tyrinėjo Kauno Kultūros muziejaus darbuotojai.
Jau smėlyno paviršiuje buvo surinkta apie 200 mezolitinių ir neolitinių dirbinių, neskaitant nuoskalų ir puodų šukių. Radiniai daugiausiai koncentravosi pagal kairįjį ir dešinį Akūnios upelio krantą. Kaip tik ši stovyklos dalis buvo nuodugniausiai ištirta. Bendras tyrinėtas stovyklos plotas – apie 1000 kv. m. Svarbiausias tyrinėjimo rezultatas – atidengtos neolito būstų liekanos, kurios buvo užneštos smėlio kalvele. Tai buvę pastatai be židinio ir su židiniu. Jų pagrindą sudaro apvalios ar ovalios formos grįstos aikštelės. Jų forma priklausė nuo pastato konstrukcijos. Aikštelių skersmuo nuo 2 iki 6 m, atstumas tarp jų 5 – 15 m. Atskirų aikštelių pėdsakų rasta ir dešiniajame Akūnios upelio krante, bet jose židinių nerasta. Tenka manyti, kad tai primityviausių pastatų – palapinių – molio aslų liekanos. Molis buvo gabenamas iš 1,5 km atstumo. Tai įrodo, jog šioje stovyklavietėje gyventa sėsliai. Tuo laikotarpiu gyventojai jau ėmė verstis kapline žemdirbyste ir gyvulininkyste – puodo šukėje buvo rastas miežio grūdo antspaudas.
Be šių palapinių aikštelių, kairiame upelio krante buvo aptiktos netaisyklingos ovalinės formos pastatų, kurių pagrindą sudarė kiek įdubusių į duris aikštelės, liekanos. Viename, plačiajame, aikštelės gale gulėjo 2 akmenys, matyt, buvusio įėjimo elementas. Aikštelės pakraščiuose buvo pastebėtos šviesios spalvos dėmės – buvusių šulų pėdsakai, o centre rastos dviejų stiprių šulų liekanos. Vienoje aikštelėje nuėmus 5 – 7 cm apdegusio molio su suodžiais sluoksnį, buvo atidengtos 3 duobės. Didžioji duobė buvo apie 1 m gylio. Į šią ūkinę duobę, sprendžiant pagal rastas joje profiliuotų puodų šukes, įsijungia dar dvi lėkštės formos, apie 0,5 m gylio duobės – židiniai. Viena jų, einanti einanti rytų – vakarų kryptimi, pilna anglies suodžių ir perdegusio smėlio mišinio. Abiejose duobėse ant nejudinto smėlio sluoksnio guli po 3 akmenis, maždaug 30 cm skersmens kiekvienas. Kai kurie iš jų granitiniai, smarkiai apdegę.
Pastatų kultūriniame sluoksnyje be molio apkratų ir puodų šukių rasta šiek tiek titnago dirbinių, būtent: trumpinė strėliukė, mažas gremžtukas ir pora nuoskalėlių. 0,2 m gylyje rastas paukščio kaulas.
Kaip atrodė neolitiniai Samantonių stovyklos pastatai? Sprendžiant pagal apvalų aikštelės planą ir remiantis etnografiniais duomenimis, galima atkurti paprasčiausio akmens amžiaus pastato – kūginės palapinės vaizdą. Į viršų sujungtos kartys buvo perpintos, tikriausiai, vytelėmis ir aptrauktos kailiais. Tai buvo pagrindinis Europos ir Azijos klajoklių pastatas. Akmens ir žalvario amžiaus pradžioje tokios palapinės sutinkamos dažnai. Manoma, kad vėliau jas pakeitė sudėtingesnės konstrukcijos ovalinės formos pastatai. Vienas toks pastatas tyrinėtas ir Samantonyse. Jo sienos buvo suremtos iš vertikalių karčių, išpintos šakomis ir drėbtos moliu, dvišlaitis stogas iš vidaus paremtas stipriais šulais įkastais į žemę ir apdėtais akmenimis, o visumoje pastato stogas laikėsi ant pėdžių. Rytinėje pastato pusėje buvo įėjimas. Toks pastatas Lietuvoje tyrinėtas pirmą kartą ir jo ryšys su kitais stovyklos pastatais dar neaiškus. Nemažai tokių pastatų liekanų rasta Švedijoje. Jie čia buvo statomi neolito ir žalvario amžiaus epochose.
Tyrinėjant Samantonių stovyklą surinkta nemažai titnaginių dirbinių ir keramikos. Archeologė R.Rimantienė titnaginius dirbinius apžvelgė chronologine tvarka, išskirdama mezolito, neolito ir žalvario amžiaus radinius.
Mezolito laikotarpio radiniai. Šios epochos dirbinių rasta nedaug: 4 madleriniai ir svidriniai strėlių antgaliai, du iš jų nusklembtomis, retušuotomis (apdailintomis smulkiomis nuoskalomis) viršūnėmis, gremžtukai, rėžtukai, skeltės. Gremžtukai paprastai pagaminti iš storų nulaužtų į apačią nuoskalų. Rasti 4 dvigaliai trumpi gremžtukai. Jų ašmenys retušuoti. Tik vienas rastas gremžtukas ilgas ir plokščias. Rėžtukai įvairių formų, dažniausiai kampiniai. Titnaginių skilčių, kurios turi tam tikrą formą ir kurių smaigalys retušuotas, nedaug. Iš viso rastos 265 skeltės. Į tą skaičių įeina ir neolitinės skeltės nes jas atskirti nuo mezolitinių labai sunku.
Neolito laikotarpio radiniai. Didelę jų dalį sudaro būstų vietose rasti, jau anksčiau minėti dirbiniai. Be jų stovykloje dar rasti titnaginiai strėlių antgaliai, ylos, grąžtai, nedideli gremžtukai, 4 dalys gludintų akmeninių kirvukų, 2 akmeninės buožės.
Žalvario amžiaus radiniai. Beveik visi žalvario amžiaus dirbiniai koncentravosi stovyklos teritorijos paviršiuje. Didelę dalį titnaginių dirbinių sudaro skirtingų tipų strėlių antgaliai, daugiausiai įvairios formos lapeliniai, abiem smailais galais trumpi, plokšti antgaliai. Savitą radinių grupę sudaro antgaliai su skersinio pjūvio ašmenimis. Tik vienas rastas antgalis trikampis. Taip pat rasta titnaginių grąžtelių, ylų ir dvi adatos formos strėliukės. Pagal J. Puziną jos buvo naudojamos kaip žeberklų ašmenėliai. Taip pat rasta mažų rėžtukų ir gremžtukų. Didelė dalis radinių panaši į gremžtukus, tačiau pagal savo plokščią pjūvį, jie priskirtini peiliams. Žymią vietą titnaginių dirbinių tarpe užima kirstukai. Kartu su skeltiniais dirbiniais stovyklavietėje rasti 6 šlifuoti titnaginiai ir akmeniniai kirviai. Du iš jų visiškai sveiki, vienas baltiško tipo su paraleliniais šonais ir keturkampe pentimi, kitas – su nežymiai apvalinta pentimi, pagamintas iš diorito. Be šių dirbinių iš titnago ir akmens, surasta dar ir keramikos – daug storasienių lygių ir nežymiai brūkšniuotų puodų šukių. Dauguma jų tamsios spalvos su granito ir organinėmis priemaišomis. Pagal šukes galima nustatyti buvusių indų grupes: stačiasieniai ir mažai profiliuoti puodai, dubenėliai, aštriabriauniai ir rutuliniai puodai.
Šie radiniai leidžia teigti, kad Samantonių stovykloje žmonės gyveno labai ilgai: nuo mezolito pabaigos iki žalvario amžiaus pabaigos. Tokių stovyklų Lietuvoje žinoma apie 150. Jos išsidėsčiusios Nemuno, Neries, Šventosios pakrantėse, Kuršių nerijoje.
Be šios tyrinėtos Samantonių gyvenvietės archeologijos atlasuose minima ir SAMANTONIŲ II stovykla. Ji nuodugniai netyrinėta, jos teritorijoje rasti du raginiai kapliai su skylėmis kotui. Tokie dirbiniai būdingi tik neolitui.

JUOZAPAVOS I stovykla (Veprių seniūnija) yra tuojau už Veprių tilto per Šventąją, kairiajame Šventosios krante, į rytus nuo kelio, nedideliame plote. Šią stovyklą žvalgė ir savo dienoraštyje pažymėjo prof. K. Jablonskis 1942 m. Rasta nedaug radinių: titnaginiai trikampis strėlės antgalis, grąžtelis, retušuotos skeltės, nuoskalos. Stovykla priskiriama neolito laikotarpiui. Netyrinėta.

JUOZAPAVOS II stovykla yra kairiajame Šventosios krante, 750 m. atstumu nuo Veprių tilto, prie kelio iš Veprių į Gelvonus, smėlio kalvelėje. Pirmasis XX a. trečiame dešimtmetyje ją aptiko P. Tarasenka. Stovyklos radiniai, kaip jis mini, labai skurdūs: rasta titnago skaldos, neužbaigta titnaginė yla, šiek tiek molinių ornamentuotų šukių. Radiniai datuojami ankstyvuoju žalvario amžiaus periodu. Netyrinėta.
Abiejų Juozapavos stovyklų radiniai saugomi K. Jablonskio rinkinyje.

KNYZLAUKIO (Veprių seniūnija) stovykla yra netoli Veprių tilto per Šventąją, saloje. Iš pietų pusės stovyklavietę supa Knyzlaukio miškas. 1942 m. joje lankėsi prof. K. Jablonskis. Pagal radinius – ovalinį kirvelį ir netaisyklingos formos apskaldytą titnago gabalą – stovyklą galima priskirti mezolito pabaigai – neolito pradžiai. Netyrinėta.
Radiniai saugomi K. Jablonskio rinkinyje.

BUGENIŲ I (Pabaisko seniūnija) stovykla yra netoli Šventosios upės į šiaurės rytus nuo Bugenių kaimo, 4 km nuo Ukmergės, miškelio smiltyne. Jos radinius sudaro smulkios retušuotos titnago skleltės ir nuoskalos bei nežymiai brūkšniuota keramika. Netyrinėta.

BUGENIŲ II stovykla yra arčiau Bugenių kaimo, ant kalnelio plokštumos, palaukėje. Vienas jos pakraštys siekia miškelį. Radiniai: trumpas gremžtukas, retušuotos nuoskalos ir skeltis. Netyrinėta.
Abi Bugenių stovyklavietės yra priskiriamos žalvario amžiui. Jas 1937 – 1938 m. surado ir aprašė prof. K. Jablonskis. Radiniai saugomi jo rinkinyje.

RADIŠKIO I (Vidiškių seniūnija) stovykla yra dideliame smiltyne ties pačiu Radiškio kaimu, netoli Šventosios upės. Joje rasta tik keramikos liekanų, pagal kurias stovykla datuojama žalvario amžiumi.

RADIŠKIO II stovyklavietė yra nuo Ukmergės plento link Šventosios upės. Joje rastas ovlinis kirvelis, titnago skaldos.

RADIŠKIO III stovyklavietė yra prie pat pirmosios, netoli senojo Šventosios kranto. Joje rasti smulkūs gremžtukai, ylos dalis, retušuotos nuoskalėlės.
Šias stovyklas surado ir aprašė prof. K.Jablonskis. Radiniai saugomi jo rinkinyje. Stovyklos netyrinėtos.

RADIŠKIO IV stovykla rasta atsitiktinai – vykdant Radiškio tilto statybos darbus buvo rastas elnio ragas su įbrėžimais.

SUKINIŲ (Pabaisko seniūnija) stovyklą pažymėjo P. Tarasenką, bet nei jos radiniai nei amžius niekur neaprašyti.

DOVYDIŠKIŲ (Deltuvos seniūnija) stovyklavietė yra Šventosios upės senvagėje tarp armonos žiočių ir Leonpolio, nors archeologai nesutaria ar aplamai šią vietą laikyti stovyklaviete, nes rastas tik vienas radinys – raginis kapliukas su skyle kotui (ilgis 20, 8 cm, plotis 7,5 cm). Jis priskiriamas mezolito laikotarpiui. Saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

PAŽELVIŲ (Želvos seniūnija) stovykla yra apie 1 km į vakarus nuo Paželvių kaimo, ant aukšto Želvės upelio kranto, vietovėje vadinamoje “Smėlinka”. Stovyklavietė buvo aptikta 1962 m., duomenis apie ją rinko V. Daugudis. Stovyklavietėje rasti tik atskirų dirbinių fragmentai: titnaginės nuoskalos ir gabaliukai, 3 akmeninių kirvelių atskiros dalys. Stovykla datuojama žalvario amžiumi, radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Netyrinėta.
V. Leščius

Alkai Ukmergės rajone

Indoeuropietiškas *al- ar *alk- / *elk- reiškė “linkis”, posūkio ar pakilimo prasme, lietuvių kalboje šis žodis turėjo tam tikro sakrališkumo ir dažniausiai žodžiai alka, alkas turėjo bendrines reikšmes “šventas miškelis”, “ aukojimo vieta” arba buvo naudojamas tikriniuose senųjų šventviečių pavadinimuose. Sakralinio termino alka (alkas) vartojimas vietovardžiuose ir jų paplitimo tendencijos yra kelių skirtingų senųjų Lietuvos šventviečių tradicijų išraiška. Šventvietės egzistavo kalnuose, laukuose ir pievose, giriose ir miškeliuose, ežerų ir pelkių, upių pakrantėse, taip pat prie pavienių medžių, akmenų, šaltinių, daubų ir įgriuvų, olų. Kartu su kitus sakralinius pavadinimus turinčiomis šventvietėmis Lietuvoje žinoma 203, Latvijoje – 69, Kaliningrado srityje – 7 šventvietės, vadinamos Alkomis. Iš 203 šventviečių Lietuvoje 74 yra kalnai, 52 – laukai, 15 – ežerai ir balos, 11 – miškai, 10 – pelkės, 9 – salos.
Skirtingos šventviečių tradicijos būdingos atskiriems regionams ar lokaliniams arealams, kurie sietini su archeologinių kultūrų, žemių ar genčių teritorijomis.
Kuršių kultūrinei sričiai būdingi: Alkos kalnai, Aušrinkalniai, akmenys su duobutėmis, ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis, akmenys – “stalai”, akmenys – “lovos”, Laumių akmenys, Peklos ir Čyščiai, “prieš Saulę tekantys šaltiniai”.
Žemaičių – Alkos kalnai, Aušrinkalniai, Saulėkalniai, Šatrijų kalnai, Šventi laukai, Šventi miškai, ąžuolai, pušys, akmenys su duobutėmis, akmenys – “kėdės”, akmenys – “stulpai”, “Karčemviečių” balos, Alkupiai.
Aukštaičių – Šatrijų kalnai, Alkos laukai, akmenys su duobutėmis, akmenys – “kėdės”, Alkos balos, Velniabalos, Alkupiai.
Žiemgalių – Alkos laukai, Akmenys – “kėdės”, Velniabalos, Raganinės.
Lietuvių – Alkos salos, Dievo kalnai, Laumių kalnai, Kupoliakalniai, Alkos laukai, Šventežeriai, Aukų reikalaujantys ežerai, Alkos balos, akmenys – “prakeikti žmonės”, “Mokai”, akmenys – “siuvėjai”, Laumių akmenys.
Jotvingių – Perkūnkalniai, Šventežeriai, Aukų reikalaujantys ežerai, Velnio duobės, Akmenys – “stulpai”, akmenys – “prakeikti žmonės”, “prieš Saulę tekantys šaltiniai”.
Sėlių – Saulėkalniai.
Apie ryškesnes skalvių šventviečių tradicijas spręsti sunku. Atskiriems kultūriniams arealams būdingos šventviečių tradicijos byloja, kad jos susiformavo iki Lietuvos valstybės susidarymo.
Tarpgentinė baltų šventvietė Nadruvos Romuvoje yra vienas iš I – jo tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje Baltijos regione veikusių teritorinių religinių centrų. XIII – XIV a. Lietuvos valstybės laikotarpiu veikė šventvietės buvusios ir gentinėje epochoje, bet plėtojant ir įtvirtinant valstybinę religiją politiniuose centruose, didžiojo kunigaikščio ir didikų administruojamose valdose buvo įkurta naujų šventviečių (Šventaragiai).
Po krikščionybės įvedimo senųjų šventviečių tradicijos dar gyvavo grynuoju ar transformuotu pavidalu. Šiuo laikotarpiu susiformavo dubenuotų smailiadugnių akmenų garbinimo tradicija.
Šventvietės yra susijusios su teritoriniais archeologinių paminklų kompleksais ir dažniausiai egzistavo taip pat kompleksais (poromis, po keletą, vienos ar skirtingų rūšių…). Socialinėje plotmėje šventviečių statusas susijęs su jų religinėmis funkcijomis. Šventvietės sodyboje buvo skirtos namų (šeimos, giminės) dievams garbinti. Veikusios kaimuose ar jų kaimynystėje buvo skirtos tenkinti bendruomenės religiniams poreikiams. Administraciniuose arba gynybiniuose valsčių, žemių ar genčių centruose veikė regioninės, o tarp centrų administruojamų teritorijų – tarpregioninės reikšmės šventvietės. Ypatingą reikšmę turėjo tarpgentinė baltų šventvietė Nadruvos Romuvoje. Valstybės sostinėje, politiniuose centruose periferijoje ir didžiojo kunigaikščio bei didikų administruojamose valdose esančios valstybinės kulto vietos yra tiesiogiai susijusios su valstybine religija, tad visų pirma tenkino valdančiųjų religinius poreikius.
Senosios šventvietės yra unikali baltų religijos raiškos forma. Šventviečių mitinės reikšmės yra susijusios su daugeliu dievų: Perkūnu, Saule, Aušrine, Laima, Ragana, Žvėrūna – Medeina, Seneliu Dievu, laumėmis, “velniais”, kaukais, lokalinėmis, tam tikras sakralumo sferas reprezentuojančiomis dievybėmis (pvz. miškų arba vandenų “valdytojais”), mirusiųjų vėlėmis. Šventviečių, susijusių su mirusiaisiais, sakralumas yra specifinis. Jis motyvuotas sąsajomis tarp mitinio vėlės būvio po mirties ir pirminių elementų – vandens, ugnies, medžio, akmens.
Senosios šventvietės yra integralus lietuvių kultūros paveldo kompleksas.
Ukmergės rajone yra šios šventvietės:
Kalnai: –
Salos: Alko sala yra Kurėnų ežere, o į šiaurę nuo Alko salos – pusiasalio yra sala vadinama Bažnyčia. Alko sala tyrinėta 1984 m. archeologo V. Urbanavičiaus, archeologinių objektų nerasta. Tais pačiais metais žvalgyta ir Bažnyčios sala. Maišytame sluoksnyje rasta kriauninio peilio dalis, naujųjų laikų puodų šulių.
Dievo kalnai: Dievaičiuko kalnas – nedidelė, apskrita, maždaug 20 m. skersmens kalvelė Karališkiuose (Želvos sen.).
Perkūno kalnai: Tarp dirbamų laukų, apardytas arimų Perkūno kalnas yra Užupušiuose (Taujėnų sen.).
Aušrinės kalnai: Jogviluose (Lyduokių sen.). Gali būti susijęs su baltu rytinės žvaigždės kultu.
Saulės kalnai: Saulės krėslas Radžiūnuose (Taujėnų sen.). Kai kuriuos tokius pavadinimus turinčius kalnus galima sieti su viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus žemaičių gyvenvietėmis ir kapinynais.
Kupoliakalniai: Yra Sauginiuose (Želvos sen.). Gali būti susijęs su Kupolių šventimo tradicijomis.
Šatrijos kalnai: –
Mergakalniai, bobkalniai: –
“Herojų” kalnai: –
Piliakalniai – šventyklos:-
Kaukakalniai: – Jogviluose. Kaukai buvo susiję su mirusiųjų kultu. Tose vietose galėjo būti deginami mirusieji.
Alkos laukai: Antatilčiuose (Žemaitkiemio sen.), Deltuvėlėje (Pabaisko sen.), Gailiūnuose (Pivonijos sen.), Obeliuose (Vidškių sen.), Šalnose (Taujėnų sen.), Varkalėse (Pabaisko sen.), Zujuose (Vidiškių sen.). Alkomis vadinamų laukų ir pievų dažnai pasitaiko prie archeologijos paminklų (Vaitkuškio II tūkst. pr. piliakalnis netoli Deltuvėlės, Antatilčių, Zujų II tūkst. pr. piliakalniai).
Šventi laukai: Jačionyse (Pivonijos sen.), Mateikiškiuose (Šešuolių sen.).
Girios, miškeliai:-
Alkos miškai : Šešuolių apylinkėse. 1478 m. Vilniaus kapitulos dokumente giria, esanti kitapus Šešuolių ežero, minima lietuvišku Alkų (Helki) pavadinimu, paaiškinant ji lenkišku atitikmeniu “šventas miškas” (swiati lasz) – “(…) sylva Helki alias swiati lasz nuncupatam, ex opposito lacus Scheszule(…)”. Su pagonybės kulto vietomis susiję miškai ar miškeliai. 1768 m., veikale apie jėzuitų veiklą Lietuvoje, S. Rostovskis, remdamasis jėzuitų pranešimu apie jų apsilankymą Žemaitkiemyje, rašė, kad , “sekdami romėnų vestalių pavyzdžiu, miškuose jie [pagonys] be perstojo kūrendavo šventąją ugnį Perkūnui”.
Šventi medžiai:-
Akmenys – “stalai”: –
Akmenys – “lovos”: –
Akmenys – “kėdės”: –
Stulpo formos akmenys laikomi prakeiktais žmonėmis: –
Natūralių formų akmenys laikomi prakeiktais žmonėmis: Sukinių akmenys vadinami Mokais – tėvas Mokas ir vaikas Mokiukas. Yra netoli vėlyvo Sukinių piliakalnio. “Šeimynai”, esą, priklausiusi ir Mokienė buvusi Šventosios upėje. Apie šiuos akmenys egzistuoja padavimai siejantys juos su senosiomis apeigomis ir aukojimais. Šie akmenys pasižymėjo tuo, jog bevaikėms moterims padėdavę susilaukti vaikų. Ant Moko, sukalbėjusios tam tikrą maldelę, moterys palikdavusios marškinius.
Pastaruoju metu yra pareikšta nuomonė, kad Mokas esąs “sulietuvintas ir praskaidrintas” senovės slavų dievybės Mokoš vardas.
1971 m. archeologas V. Urbonavičius tyrinėjo Moko akmenis. Prie akmenų buvo ištirtos 4 perkasos bendro 80 m2 ploto. Buvo rastos 2 duobės: viena primenanti stulpavietę, kita – užpildyta akmenimis ir pelenais. Be to rasta lipdytos keramikos šukė (brūkšniuota?).
Kiti akmenys yra Šambariškiuose.
Akmenys su “pėdomis”: Bėčiuose. Šalia yra II tūkstantmečio pirmosios pusės – vidurio kapinynas. Tokia “kaimynystė” būdinga ir nemažai daliai kitų pėduotų akmenų. Mitinėje plotmėje įdubimų – “pėdų” funkcijos yra padėti dievams bei mirusiesiems keliauti, teikti galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn, pereiti iš vieno pasaulio (būsenos) į kitą.
Akmenys su duobutėmis: –
Akmenys su plokščiadugniais dubenimis: Deltuvoje. Akmenys, bent jau matoma, antžeminė dalis, būdavo aptašomi, apvalinami, viršus plokštinamas. Buvo siekiama, kad akmens – ritinio skersmuo būtų apie 1 m. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad ir akmens aukštis galėjo būti reikšmingas, nes jis būdavo koreguojamas, pakišant nedidelius akmenis ar nuoskalas. Dubens skersmuo būdavo apie 50 cm. Neretai iš dubens būdavo nuvedamas (ištašomas) latakas. Deltuvos akmens dubuo tarytum atviras, nes akmens viršutinės plokštumos dalis nutašyta taip, kad būtų viename lygyje su dubens dugnu. Tokiu būdu susidaręs 25×60 cm dydžio savotiškas netaisyklingos trapecijos formos latakas. Tyrinėjant kitus akmenis su plokščiadugniais dubenimis, paaiškėjo, kad toje pusėje į kuria būdavo nuvestas latakas, būdavo kūrenama ugnis. Panašu, kad dubenyje rinkdavosi lietaus vanduo ir jam, bei ugniai būdavo priskiriamos sakralinės savybės. Mokslininkai spėja, kad šie akmenys yra senosios Perkūno garbinimo tradicijos, paveiktos krikščionybės tradicijų, tąsa. Pagal šių akmenų paplitimą galima spėti, kad dubenuotieji akmenys atstovauja savitai kuršių šventviečių tradicijai. Tai, kad jų pasitaiko Rytų Lietuvoje, sietina su tuo, kad šiose Lietuvos valstybės vietose kūrėsi pabėgėliai kuršiai.
Akmenys su smailiadugniais dubenimis: Akmuo esantis Ukmergės kraštotyros muziejuje, rastas Kopūstėlių kaimo apylinkėse, miške. Akmenys su smailiadugniu dubeniu koncentruojasi dvejose arealuose: Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (Kėdainių, Radviliškio, Panevėžio, Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Biržų, Kupiškio r.) – vidurio Latvijoje (Bauskės, Jelgavos, Uogrės r.) ir Rytų Lietuvoje (Utenos, Zarasų, Rokiškio, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Kaišiadorių, Vilniaus r.). Vakarų Lietuvoje žinoma tik keletas tokių akmenų. Iš viso jų yra žinoma apie 250. Mokslininkai dar negali paaiškinti šių dviejų arealų atsiradimo. Akmenys su smailiadugniais dubenimis daugiausiai randami sodybose, kaimuose jų gali būti po 2-3. Akmenys dažniausiai būna ne didesni kaip 0,8 x 1 m. ir ne aukštesni kaip 30 – 50 cm, plokščiu viršumi. Jame būna išsuktas ar iškaltas apie 20 cm skersmens ir 15-20 cm gylio dubuo. Išskiriami net 9 jų tipai, bet iš esmės yra du pagrindiniai variantai: apverstas kūgis ir pusrutulis. Tikriausiai būtent šie akmenys yra aprašyti XVII a. pradžios šaltiniuose ir vadinami “Deivėmis”. Mokslininkai spėja, kad greičiausiai šiems akmenims buvo skirta konkrečios sodybos grūdų, galvijų, namų laimės garantijos teikimo ir užtikrinimo funkcija. Kai kur šie akmenys buvo pritaikyti krikščionybės reikmėms – bažnyčiose, koplyčiose juose laikomas švęstas vanduo.
Panašus akmuo Ukmergės rajone paminėtas dar 1846 m. Kosakų miške, prie Galbos upelio žemupio. Jį 1886 m. aprašė Balinskis. Tai buvo 0,96 x 1,1 m dydžio, virš 0,3 m aukščio natūraliai plokščiu paviršiumi akmuo. Dubuo 22 cm skersmens, preciziškai nugludintais kraštais viršuje ir tokiomis pat sienelėmis, 17 cm gylio. Dubuo dugne pusrutulio pjūvio. Vietovė kur šis akmuo buvo, turi Koplyčių pavadinimą. Padavimai pasakoja, kad čia, ant aukšto Galbos upelio kranto senovėje būta koplyčios, ir “ten buvo akmuo, kaip būdavo prie bažnyčių tokie akmenys – ten pripila švęsto vandens (…). Ir tą akmenį pripildavo vandens, ir ten, kaip tikėjo žmonės, ėjo ton koplyčion, tuo vandeniu prausėsi (…) Ten nieko tikrumoje nebuvo, tik padavimai” (LTR 6810/218). Kituose pasakojimuose teigiama, kad prie šio akmens dažnai buvo randama varinių carinės Rusijos monetų, kad dubenyje buvęs vanduo turintis stebuklingų galių, juo gydydavo akis.
Akmenys kurių viršuje yra negilūs dubenys -“lėkštės”: –
Akmenys atsiradę iš dangaus:-
“Siuvantys” akmenys:-
Laumių akmenys: –
Ežerai, “balos”: Buruvka, Kurėnų ež., Judronys (Pabaisko sen.), Petrašiūnai.
“Šventi” ežerai:-
Aukų reikalaujantys ežerai: Siesikų ežeras. Apylinkių žmonės pasakoja, kad ežerui anksčiau kasmet aukodavę paršą, nes kitaip tas ežeras įtraukiąs gelmėn žmogų.
“Vėležeriai”: –
Alkos pelkės: Skominuose.
Alkupiai: Radžiūnuose (Taujėnų sen.).
Šventupiai: Kreiviuose. Šventoji upė. Šių upių pavadinimai dažnai susiję su tatoskyromis tarp atskirų ikivalstybinių žemių valsčių ribų, buvo tam tikri riboženkliai. Pavyzdžiui dar XVI a. Upytės ir Ukmergės pavietų riba ėjo per Genėtinius (Ukmergės raj.), per šį kaimą teka ir Švenčupis, dešinysis Šventosios intakas.
Aukų reikalaujančios upės:-
“Raganinės” vietos upėse: –
Šventieji šaltiniai: Bartkūnai (Krikštėnai).
“Prieš Saulę” tekantys šaltiniai: –
Gydantysis Velnio šaltinis Ringeliuose
Daubos: –
Olos: –
Laumėnai yra įsikūrę netoliese nenustatytos šventvietės vadintos Laumene ir paminėtos 1373 m. dokumentuose.
Paprėniškiuose (Lyduokių sen.) esanti bala vadinama Šventaragiu. Tai greičiausiai susiję su valdovo valstybiniais kiemais – dvarais ir valdovo tarnų – leičių įsikūrimu tose vietovėse. Šventaragiai turėjo valstybinių kulto vietų statusą ir galėjo būti centralizuotai kuriamos XIII a. pradžioje – viduryje didžiojo kunigaikščio dvaruose.

Vykintas Vaitkevičius, Alkai. Baltų šventviečių studija, Diemedžio leidykla, Vilnius 2003

Alkakalniai Ukmergės rajone

Pavadinimas “alkakalnis” (nuo žodžio “alkas” – šventa vieta, biržis, gojus) nurodo buvusią šių paminklų paskirtį. Tai senovės kulto vietos, aukų maldų kalvos. Žmonės taip vadina ne tik kalvas, bet ir pievas, laukus, kurie dabar jokių išskirtinių žymių neturi ir apie juos daugiausiai byloja pavadinimai ir padavimai. Deja, alkakalniai yra mažai tyrinėti ir jų paskirtis, įrengimai ir chronologija nėra galutinai išaiškėję.
Ukmergės rajone yra trys alkakalniai: Antatilčių, Deltuvėlės ir Zujų.
Antatilčių alkakalnis. Yra Antatilčių kaimo pietiniame pakraštyje, dešiniajame Siesarties krante, apie 300 m į šiaurės vakarus nuo Antatilčių II piliakalnio. Alkakalnis įrengtas Siesarties kranto kyšulyje. Kyšulio viršūnė (plotas apie 2 ha) – lygiu paviršiumi. Vietiniai žmonės alkakalnį vadina Alkos kalnu. Jos pakraščiuose auga ąžuolai. Kalva yra ariama, jokių duomenų apie radinius nėra. Kalvos pašlaitėje, dešiniajame Siesarties krante esanti pieva vadinama Alkeliu. Alkakalnį 1970 m. žvalgė Istorijos institutas, 1976 ir 1984 m. – MMT.
Deltuvėlės alkakalnis. Yra apie 6 km nuo Ukmergės, apie 350 m į pietryčius nuo Deltuvėlės kaimo, apie 150 m į rytus nuo Ukmergės – Gelvonų kelio. Alkakalnis vadinamas Alka. Apie 1 km į šiaurės rytus nuo alkakalnio yra Lapiakalniu vadinamas Vaitkuškio piliakalnis. Alkakalnis tai žemesnė už aplinkines aukštumas kalvelė. Ją iš pietvakarių supa šlapia pieva, o iš rytų juosia į Šventąją įtekantis šaltiniuotas upeliukas, iš kitų pusių – dirbami laukai. Alkakalnio viršūnė apie 20 m. Duomenų apie radinius nėra. Alkakalnį 1970 ir 1978 m. žvalgė Istorijos institutas, 1984 m. – MMT.
Zujų alka. Yra Zujų kaimo rytiniame pakraštyje, apie 450 m į pietryčius nuo Kauno – Zarasų plento, 350 m į pietus nuo Šventosios ir Mūšios santakos. Alka – Mūšios dešiniojo kranto pakiluma. Netyrinėta; paskirtis ir chronologija neaiški. 1970 m. ją žvalgė Istorijos institutas, 1984 m. – MMT.
KPE

Third Tab Content.
Third Tab Content.

Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.
Third Tab Content.