PREZIDENTAS A. SMETONA IR UŽUGIRIS
A.SMETONOS GIMTINĖ-UŽULĖNIO KAIMAS

11. 1935m.Užulenis_miško kampe nauja sodybaUkmergės rajone, Taujėnų seniūnijoje, 22 km į šiaurės vakarus nuo Ukmergės yra Užulėnio kaimas, pirmojo ir paskutiniojo tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinė. Užulėnis yra pietiniame Lėno ežero krante, šiauriniame Lėno kaimas. Lėno ežero plotas 219 ha, ilgis 3,7 km, didžiausias plotis 0,8 km. Ežero pavadinimą kalbininkai kildina iš senovinio lietuviško žodžio „lėnas“ reiškiančio „tykus, ramus, lėto būdo, romus, švelnus, nesmarkus“[„Lietuvių kalbos žodynas“ t. VII]

Pradžios mokyklos vaikučiai sveikinasi su J.E.P.A.Smetona ir iteikia buketa, 1935.VI.13, vardadieny, Lene, prie vartuUžulėnio, Lėno, Naujasodžio, Miškinių, Šambališkių, Juodvėsinės, Limaiškių, Bagnapolio kaimai įsikūrę šalia Lėno ežero XIX a. pab. – XX a. pradžioje buvo vadinami vienu bendru vardu Užugiris. Tą vardą vėliau prezidentas suteikė savo dvarui. Šis vardas atsirado todėl, kad šie kaimai sudarė tarsi salą atskirtą nuo likusios pasaulio miškais ir pelkėmis. Dideli vienas su kitu susisiekiantys miškų masyvai bendrai vadinami Taujėnų miškų vardu (didžiausi iš jų Balelių, Juodgirio, Taujėnų, Užugirio miškai) šiuo metu apima virš 8 tūkst. ha plotą. XIX a. jis buvo žymiai didesnis. Kadangi pirmieji geresni keliai šiame krašte atsirado tik tarpukaryje prezidento pastangomis, tai XIX a. orams subjurus, pavasarinių potvynių metu Užulėnis būdavo visai atskirtas nuo pasaulio. Toks geografinis uždarumas be trūkumų turėjo ir privalumų. Užulėniečių beveik nepalietė tuo metu per Lietuvą besiritusi lenkinimo banga sklidusi iš tuometinių dvarų ir bažnyčių. Kaimas ilgam išsaugojo gryną, neužterštą lietuvių kalbą, senas tradicijas ir papročius.

3. 1935.06.13_Uzuleny _skautai sveikina prezidenta. Nuotraukoje K.Šakenis-tuo metu valstybės kontrolieriusIki išskirstymo vienkiemiais Užulėnio kaimas buvo gatvinio tipo, mediniai namai stovėjo galais į gatvę. 1932 m. rudenį Užulėnį aplankęs ir vertingus prisiminimus apie prezidentą bei jo šeimą surinkęs žurnalistas P. Meškauskas-Germantas straipsnių cikle „Tautos vado tėviškėje“ spausdintame „Lietuvos Aide“ taip aprašė Užulėnį: „Visas kaimas gyveno krūvoje. Per vidurį ėjo negrįsta gatvė, kuria peršlapus sunku būdavo beišeiti. Tada žmonės eidavo pakluonėmis ir padaržėmis, kaimas buvo beveik kilometro ilgumo. Visų tvoros stovėjo prie gatvės, o kiti trobesiai neturėjo vienos vietos. Klėtys visų buvo prie kiemo, tik vienur priešais trobą, kitur prie jos galo. Gurbai (kūtės) daugiausia užpakaly trobų. O jaujos (klojimai) kiek toliau nuo kūčių (gurbų), antrame kluono pašaly, jau prie pat laukų. Visi trobesiai mediniai, šiaudais dengti. Prie kiekvienos trobos aptvertas kiemas ir šulinys. Kai kur kiemas suleistas su diendaržiais, taigi vasarą jame ir gyvuliai stovėdavo. Kai kurie kiemai labai gražiai sutvarkyti ir gėlių prisodinti. Juose ir sodelis. Per visą kiemą iki gatvės gražus takelis, į gatvę išeinami varteliai. Beveik prie kiekvienos trobos langų gėlių darželiai, gerai prižiūrimi ir visų mylimi. Kitų kiemų trobų galai apaugę vijokliais iki pat stogo. Visur gana švaru ir tvarkinga. Atskirų sodų užulėniečiai neturi, jie yra kieme“.

5. 1935-36 UzulenisBaudžiavos laikais Užulėnio kaimas su kitais Užugirį sudarančiais kaimais priklausė Taujėnų dvarui, kurį nuo 1826 m. valdė garsiųjų kunigaikščių Radvilų giminė. Ir po baudžiavos panaikinimo didesnioji aplink Užulėnį esančių žemių dalis liko dvaro priklausomybėje iki pat tarpukaryje vykusios žemės reformos. Pasak tarpukaryje užrašytų užulėniškių pasakojimų, Radvilai važiuojant per kaimą gyventojai nusiėmę kepures klaupdavosi, nežiūrint, kad ir purvas būdavo. To seno nuolankumo kunigaikščiams likučiai pastebimi ir prezidento A. Smetonos santykiuose su paskutiniuoju Taujėnų dvaro savininku kunigaikščiu Konstantinu Radvila. Gerų santykių su prezidentu dėka žemės reformos metu jis išsaugojo apie 1 tūkst. ha dvaro žemės (iš 12 tūkst. ha buvusių prieš reformą). Švaistūnas kunigaikštis K. Radvila nuolat vėluodavo sumokėti mokesčius ir dažnai vykdavo pas prezidentą į Kauną („pas chamuką“, kaip jis namiškiams sakydavo) prašyti atidėti mokėjimo terminų (prašymas paprastai būdavo patenkinamas). Tokį prezidento nuolaidžiavimą lėmė tiek vaikystėje įdiegta pagarba dvaro ponui, tiek jaunystėje iš K. Radvilos gauta piniginė parama studijuojant.

8. Leno, Uzug.baznycia.1935.X.13Po baudžiavos panaikinimo gyventojams priklausė maždaug 10-12 valakų žemės (valakas – 21, 38 ha). Dėl gausių šeimų vyko ūkių smulkėjimas ir skaidymasis. Dalijant žemę tarp šeimos narių iš buvusio valako atskiriems savininkams belikdavo tik 2-3 ha (taip buvo ir su prezidento šeimyna). Užulėnio kaime vyravo rėžinė sistema. Tame pačiame dideliame lauke atsirado daugelio savininkų kartais net iki 2-3 km ilgio, bet tik 2,5-3 m. (kartais nesiekdavo ir metro) siauručiai sklypai, vadinami rėžiais. Tai labai netobula, kenksminga žemės ūkio sistema labai trukdanti atlikti žemės ūkio darbus bei sukelianti dažnus kivirčus dėl rėžių tarp kaimynų. Prieš išskirstymą į vienkiemius 1932 m. kaime buvo 19 liustracinių kiemų padalintų tarp 74 atskirų savininkų. Buvo 1188 žemės rėžiai. Didžiausias tuomet pas vieną ūkininką buvęs rėžių skaičius – 44, mažiausias – 1. Ganyklos Užulėnyje bendros, neskirstytos rėžiais. Dieną jose ganydavo karves, naktį arklius. Karves ganė samdytas kerdžius, o kaimo gyventojai jam kasdien į pagalbą skirdavo eilės tvarka keturis padėjėjus piemenis. Naktimis arklius ganydavo ir saugodavo patys kaimo gyventojai, miegodami pasikeisdami pamainomis. Moksleiviai pavaduodavo suaugusius vasaros atostogų metu. Ganymas vykdavo kasdien, be jokių išeiginių dienų.

1. Sveikinimas Uzugirio visuomenes vardo sutinkant J.E.Br.Ant. Smetona Lene, 1935.VI.13Daugiausia darbo užulėniečiams reikėdavo įdėti apdirbant linus. Rankomis nurauti linai būdavo džiovinami žarduose. Iš žardų nuėmus, klojime būdavo nubraukiamos galvutės iš kurių išbyrėdavo sėmenys. Linų šiaudelius merkdavo į vandenį dviems savaitėms. Tam kiekvienas prie Lėno ežero pakrantės būdavo iškasęs po nemažą daubą pripildančią ežero vandens. Išmirkyti linai būdavo džiovinami ant pievos. Išdžiuvus vėl surišami į pėdus ir vežami į klojimuose esamas jaujas. Karštai iškūrentose jaujose džiovinimas tesėsi tol, kol linų šiaudeliai imdavo lūžinėti. Šiaudeliai būdavo mintuvais minami – laužomi, brukami su bruktuve, kol išbyrėdavo spaliai. Gautas linų pluoštas būdavo vyniojamas į grįžtes, vėliau šukuojamas specialiomis medinėmis šukomis, kol likdavo blizgantis it šilkas, švelnus linų pluoštas, kurį suverpus rateliais, jau būdavo galima verpti audimo staklėse.

7. 1935-1937 Uzulenis sodybaVasarą Užulėnio vyrai gausiuose apylinkės miškuose ieškodavo jaunų liepaičių, iš kurių žievės gamindavo karnas, o atėjus rudeniui pindavo šeimos nariams vyžas, pagrindinį kaimo apavą. Be to miškuose būdavo renkamas kuras žiemai, grybaujama, uogaujama. Rudenį pagrindinis darbas būdavo kūlimas. Kadangi neturtingas kaimas kuliamųjų neturėjo, tekdavo kulti spragilais, o iškultus grūdus vėtyti (atskirti grūdus nuo pelų) vėtyklėmis. Dirbant šiuos sunkius darbus draugiški užulėniškiai rengdavo talkas norėdami kaimynams padėti. Žiemą užulėniškiai irgi neapsieidavo be darbo: vydavo virves, pančius, savo jėgomis gamindavo rūbus iš linų, siūdavo kailinius iš avių vilnos, kepures iš triušio kailio. Norėdami užsidirbti pinigų įvairioms smulkmenoms (cukrui, druskai, žibalui) vežiodavo malkas pagamintas iš Užugirio miško medienos parduoti žydams į Ukmergę.

Kai kurie kaimo gyventojai užsiėmė ne žemės ūkio darbais, bet stalių, dailidžių amatu, siuvimu, kalvyste.

9. laukdama atvaziuojant J.E.Pr. Ant.Smetonos, 1935.II.13.vardadieny, LeneNeturtingi, bet pamaldūs kaimo gyventojai stengdavosi nepraleisto sekmadieninių pamaldų Vadoklių bažnyčioje (Lėno bažnyčia buvo pastatyta tik 1923 m.) 11 km nuo Užulėnio iškilmingai švęsdavo Kalėdas ir Velykas, Užgavėnes. Užulėnyje būdavo tradicija (pasak kaimo gyventojų atsiradusių neatmenamais laikais) Gavėnios pradžią paskelbti šaunant iš šautuvo, kad girdėtų visas kaimas.

1. Sveikinimas Uzugirio visuomenes vardo sutinkant J.E.Br.Ant. Smetona Lene, 1935.VI.13Kaimo gyventojai apsipirkdavo ir linksmindavosi žydo Burtos karčiamoje. Karčiamos savininkas iš kaimiečių supirkinėjo senus skudurus, kiaulių šerius ir arklių uodegas. Savo ruožtu ten užulėniškiai apsirūpindavo adatomis, cukrumi, sacharinu, vinimis, šukomis, saldainiais, žibalu. Kai kuriems kaimo vyrams svarbiausia prekė būdavo rusiška „vodka“. Čia pirkdavo gėrimus ir vestuvėms, šermenims. Didelėje, erdvioje karčiamoje būdavo ne tik geriama, lošiama kortomis, bet ir pasikeičiama naujienomis, ieškoma talkininkų ir pan. Anot senąjį Užulėnį aprašiusio Simono Pociūno tai buvo tarsi to meto Užulėnio „kultūros namai“. Karčiama sunyko ir buvo parduota Lietuvos tarpukario laikotarpyje.

4.Neturtingas bei mažai raštingas kaimas išlaikė lietuvišką laisvės troškimą, nesitaikstymo su svetimųjų priespauda jausmą. Dideli Užugirio miškai tapo kovotojų už Laisvę prieglobsčiu tiek 1863-64 m. tiek 1944-1954 m. 1863 m. sukilimo metu Lėno miške nuolat telkėsi sukilėlių būriai. Paskutinieji sukilėliai rusams pasidavė tik pačioje 1964 m. pabaigoje. Žardavietės miške, kurio pradžia yra šalia Užulėnio kaimo buvo palaidoti mūšiuose žuvę 1863 m. sukilėliai. Buvo kalbama, kad laidojant mirusiuosius juos palaimino pats kunigas Antanas Mickevičius. Sukilėlių kapai užulėniečiams tapo šventa vieta. Kaimo žmonės kasmet čia ateidavo pagerbti sukilėlių atminimo, nušienaudama užžėlusią žolę, iškirsdavo krūmus, atstatydavo papuvusius kryžius. Aktyviai prie šių kapų priežiūros prisidėjo ir būsimojo prezidento tėvas Jonas bei pats Antanas Smetona.

6. Igno vaikaiPo sukilimo numalšinimo uždraudus lietuvišką spaudą užulėniečiai aktyviai talkindavo knygnešiams. Vienas iš draudžiamos spaudos platintojų buvo ir A. Smetona. Aktyviai kaimo gyventojai dalyvavo ir lietuvių rezistencinėje kovoje prieš sovietinę okupaciją po II pasaulinio karo. Lėno miške buvo įsikūrusi Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vadavietė, vadovaujama kapitono J. Krikštaponio (A. Smetonos sesers sūnaus). J. Krikštaponiui su 26 partizanais žuvus Lėno miške 1995 m. sausio 12, kova nenutrūko ir Užugirio giriose tęsėsi iki pat 1953-1954 m. kai buvo suimti paskutinieji Užugirio partizanai. Patriotinės tėviškės nuotaikos negalėjo nepalikti pėdsakų būsimojo prezidento sąmonėje. Tokia buvo A. Smetonos tėviškė, kurią vietinis tarpukario eiliuotojas Augustinas Grigaliūnas iš Žibučių kaimo apdainavo savo eilėraštyje:

Lėno žmonės darbininkai,
Visi geri katalikai,
Myli Dievą ir tėvynę,
Savo šalį įgimtinę.
Ilgus amžius jie kentėjo,
Per šlapias vietas pūškėjo…

A. SMETONOS TĖVAI

2. 34m.UzulenisSmetonų giminė nebuvo Užulėnio kaimo senbuviai. Anot tarpukario žurnalisto P. Meškausko – Germanto aprašinėjusio Smetonos giminės istoriją, Užulėnyje būsimos Smetonų sodybos vietoje prieš juos gyveno Kurmio šeima. Kada į Užulėnį atsikėlė Smetonos nenustatyta. Matyt, XIX a. pradžioje. Iš kur jie atsikėlė irgi nežinoma. Apie A. Smetonos vaikystę tarpukaryje rašęs rašytojas J. Tumas – Vaižgantas spėjo, kad Smetonos tikriausiai kilę iš Ilūkstės (dabartinėje Latvijoje) apskrityje esančio Smetonų kaimo. Smetonos senelis Kazys Smetona buvo vedęs Oną Baltakytę (vietine tarme vadintą Balatakyčia). Jie turėjo du vaikus: Joną (prezidento tėvą) ir Kotryną. Jono motina mirė jam dar esant mažam. Tėvas vedė antrą kartą ir susilaukė dar trijų sūnų: Mykolo, Justino ir Jurgio. Kazimieras turėjo valaką (21, 38 ha ) žemės. Po tėvo mirties keturiems broliams pasidalijus žemę, Jonui teliko 4 ha. Bet darbštus, taupus ir protingas Jonas sugebėjo nusipirkti dar 3 ha, po to prisijungė dalį mirusio bevaikio brolio žemės ir Antanui gimus, jau valdė 10 ha. Jonas Smetona iš po kaimus vaikščiojusio, vaikus pirmajai komunijai ruošusio vienuolio pranciškono išmoko skaityti ir rašyti, vienas iš nedaugelio beveik beraščiame tuometiniame Užulėnyje. Todėl kaimo gyventojai jį vadino to krašto raštininku. Kaimynams keldavo nuostabą pas Joną buvusi lietuviškų knygų bibliotekėlė – ypač retas reiškinys to meto Lietuvos kaime. Tarp tų knygų buvo vyskupo J. Giedraičio verstas Naujasis Testamentas, J. Dovydaičio „Šiaulėniškis senelis“, vyskupo M.Valančiaus knygos: „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“, „Antano Tretininko pasakojimai’. Jonas Smetona labai gerbė vyskupą M. Valančių ir kelis kartus lankėsi pas jį kaime, pėsčias nukeliaudamas virš 100 km. M. Valančius jam padovanojo kelias knygas. Prietaringame kaime žmonės tikėjo burtais ir vaiduokliais. Jonas iš prietaringųjų šaipydavosi remdamasis vyskupo autoritetu. Krymo karo metu (1853-1856) Joną gimusį (1835 m.) norėjo paimti į 1. F-3483_Liet. prezidentas atvyksta į Ukmerge  XX a. 4-as deš.rekrūtus. Paimtiems į Rusijos kariuomenę rekrūtams tuomet tekdavo tarnauti 20 metų, todėl jaunimas dažnai slapstydavosi. Slapstėsi tris metus Užugirio miškuose ir Jonas. Vasaromis kopinėdavo miške medų , uogaudavo , grybaudavo, rudens metu riešutaudavo, pynė vyžas, drožinėjo. Naktimis paslapčiomis lankydavosi namuose. Kelis kartus jį gaudė policija, bet greitakojis bėglys buvo nesugaudamas. Sykį besislapstydamas, būdamas išalkęs, svetimame darže prisiskynė agurkų. Labai doram žmogui ta nors ir pateisinama vagystė iki pat mirties buvo širdies graužaties priežastimi. Karui pasibaigus, rekrūtų nebereikėjo ir Jonas iš miško galėjo grįžti namo. Kiek susitvarkęs jam atitekusią tėvo sodybą, Jonas ėmė galvoti apie vedybas. Jam piršo turtingą nuotaką Kadžiutę, kurios tėvas žadėjo duoti didelį kraitį. Bet žmonės kalbėjo, kad Kadžiaus turtai sukrauti iš pas žmones pavogtų iš jaujų grūdų. Jonas nepanoro nedorai sukauptų turtų. Žmoną jis susirado netoli nuo Užulėnio buvusio Šilų dvaro Kartanų kaimo. Jo išrinktoji Julijona Kartanaitė (Kartanaičia vietine tarme) buvo baudžiauninkė kaip ir Jonas. Piršdamasis Jonas Šilų dvarui už nuotaką sumokėjo dešimt rublių ir tris gorčius medaus. Vedybos įvyko prieš pat baudžiavos panaikinimą 1861 m. Julijona Smetonienė garsėjo Užulėnyje kaip puiki audėja, dainininkė ir pasakotoja. Dūminė Smetonų pirkia su pajuodusiomis nuo dūmų lubomis ir sienomis visuomet buvo švarutėlė: asla kasryt pašluota, lovos paklotos, stalas nušluostytas, indai sumazgoti ir indaujon sudėti. Vaikai valgydavo ne iš vieno dubens, kaip daug kur kaime buvo daroma, bet kiekvienas turėjo savo dubenį ir šaukštą. 1863 m. sukilimo metus sukilėliai J. Smetonai pavedė rinkti iš kaimo gyventojų maistą ir pinigus sukilėliams. Sukilimui jau palaiminti, neturtingo kaimo gyventojai neskubėjo atsisveikint su paskutiniais pinigais. Sukilėliai dėl to apkaltino J. Smetoną ir tris dienas laikė jį surišę bei žadėjo pakarti. Tuomet kaimiečiai, gailėdami Jono surinko ir atvežė maistą bei pinigus. J. Smetona ant sukilėlių nepyko, nuolat prižiūrėdavo žuvusių sukilėlių kapus, pats ten pastatė kelis kryžius.

2. F-3040_A.Smetonos apsilankymas UkmergejPo sukilimo pralaimėjimo Jonas buvo paskirtas Užulėnio kaimo seniūnu. Jis labai rūpinosi kaimo aplinkos tvarkymu, griovių kasimu, krūmynų iškirtimu ir t. t. Jautrus ir teisingas Jonas ryžtingai gynė kaimo reikalus. Užugirio ūkininkai bylinėjosi su dvarininku dėl servitutų (bendrų su dvaru ganyklų). Dvaro prievaizdas buvo įbauginęs valstiečius, kad jie teisme sakytų niekad tos žemės nenaudoję. Buvo bauginamas, netgi gąsdinamas pakorimu ir Jonas Smetona. Kai įvyko teismas, jis buvo vienintelis liudininkas, sakęs tiesą. Ganyklos liko žmonėms. Šį teisingumo jausmą iš tėvo pavedėjęs Antanas, jam liko ištikimas visą gyvenimą. Žinodami Jono teisingumą, žmonės jam atiduodavo saugoti savo pinigus. Buvo atidavusiųjų tarpe ir visai nesumokėjusių skaičiuoti, bet niekas nesibaimino , kad pinigai pas Joną pradings. Malonus ir neišdidus seniūnas buvo daugelio aplinkinių gyventojų prašomas būti vaikų krikštatėviu. Kalbama, kad jų buvo ne viena dešimtis. Taip pat pasakojama, kad apylinkėje nebuvo numirėlio, kurio Jonas nebūtų apgiedojęs ir į kapus palydėjęs. „Krašto raštininku“ pravardžiuojamas Jonas skaitydavo ir maldas prie numirusių. Užulėniečiai pamena ir Jono mirusiems sukaltus nemokamai 90 karstų. Jono paslaugumą žmonėms liudija ir toks įvykis. Kartą žiemą pakelėje sutikęs elgetaujančią moterį su vaiku, kurią žmonės bijojo įsileisti į namus, nes vaikas sirgo raupais, Jonas parsivedė ją į namus, kur ji su vaiku išbuvo kol šis nepasveiko. Nuo ligonio buvo užsikrėtusi ir Jono žmona su dukterimi, bet netrukus abi pasveiko. Dievobaimingas žmogus, nors ir neturtingas būdamas, nepagailėjo 10 rublių bažnyčios brolijos vėliavai užsakyti. Žmonėms vėliau atrodė, kad vėliavos gamintojas šventąjį vėliavoje pavaizdavo labai panašų į Joną.

3. F-2910_Prezidentas kalba ukmergieciams XXa.deš.Jonas ir Julijona susilaukė septyneto vaikų. Vienas po kito gimė (eilės tvarka): Ignas, Motiejus, Marė, Juozas, Morta, Antanas ir Julija. Didėjant šeimai, tekdavo daug ir sunkiai dirbti, kad visi, kiek galima, būtų sotūs ir aprengti. Gausi šeima gyveno skurdokai. Valgydavo daugiausia pienišką maistą , mėsos teragaudavo per šventes. Gardesnį bei sotesnį kąsnį motina skirdavo mažiesiems. Ir abu tėvai ir vaikai vilkėjo Julijonos austais drabužiais, avėjo tėvo pintomis vyžomis, mūvėjo jo iš triušių kailio siūtomis kepurėmis. Visi namų rakandai ir apyvokos daiktai buvo padaryti paties Jono ir visus vaikus nuo pat mažens pratino prie darbo. Vasaromis vieni vaikai ganydavo bandą, kiti su tėvu eidavo į laukus. Patiems mažiausiems būdavo pavedama rinkti akmenis iš dirvų ir krauti į krūvas. Stingant pinigų, Jonas buvo nutaręs paauglį sūnų Motiejų leisti pas svetimus piemenauti: vis viena burna mažiau, o dar šį tą užsidirbs. Bet vėliau apsilankęs pas sūnų rado jį bemiegantį 4.  UkKM 16494 F-3197sušlapusį ir alkaną daržinėje bei nedelsiant vaiką atsiėmė, pas svetimus daugiau dirbti nebeleido. Tėvai vaikams buvo griežti ir prasikaltus bausdavo. Tačiau bausmei tėvas niekada nevartojo rykštės ar diržo. Kuriam nors vaikui prasikaltus, visus sušaukdavo ir išdroždavo rūstų ir griežtą pamokslą, kodėl taip nedera daryti. Rūstūs tėvo žodžiai vaikams buvo didžiausia bausmė ir juos sugraudindavo iki ašarų. Taip su vaikais elgėsi ir motina, tik vaikus bausdavo daug rečiau. Jonas su Julijona sugyveno labai darniai ir per 25 vedybinio gyvenimo metus tik kelis kartus tebuvo susipykę. Jonas labai mėgo triušius, daug jų augindavo, šeima valgydavo jų mėsą. Julijona manė, kad vietoje triušių geriau būtų auginti vištas. Dėl to kilo barnis ir Julijona įsikarščiavusi užmušė pasipainiojusį Jono triušį. Jonas tada pasakė: „sakiau, kad nepyk“. Ji atsakė: „sakiau, kad nelaikyk“. Tuo barnis ir baigėsi. Vaikams buvo džiaugsmo, nes iki triušį užmušant jie jau du mėnesius nebuvo mėsos valgę. Kitas ginčas kilo kai beveik negeriantis Jonas rugiapjūtės proga pasigėrė ir užmigo rugių lauke, o į namus parslinko tik paryčiais. Žmonai ėmus bartis, Jonas ėmė skųstis, kad ji jo neužstojanti tokią sunkią ir nemalonią valandą. Jam esą nepadoru prieš vaikus ir žmones. Pati turinti jį užstoti ir iš gėdos išgelbėti. Žmona tuoj nutilo ir atlyžo. Tai buvo vieninteliai vaikų paminėti tėvų barniai. Jonas buvo gana karšto būdo. Kažkuo nusikaltusią kaimo moteriškę seniūnas gerokai apkapojo botagu. Bet be reikalo nieko nė pirštu neužkabindavo. Julijona buvo labai taikaus ir gero būdo – nė su vienu kaimo žmogumi nesusibarė. Išdykaujantiems kaimo vaikams ji tik sušukdavo: „Kū darot?!“ Vaikams apraminti to užtekdavę.

5. F-3039_Prez.sutinka miesto visuomenes atstovai.XX.4-deš.Neturtingas, bet darbštus, nagingas ir apsukrus Jonas palaipsniui ėmė prasigyventi. Tam jis naudojo visus įmanomus būdus. Pradžioje jam nesisekė. Sako, kad viena po kito pirko 12 arklių ir nė vieno nepardavęs. Vieni nugaišo, kitus pavogė. Vienas pirktas arklys pasirodė beesąs vogtas, jį teko grąžinti savininkui. Suradęs vagį, iš kurio pirko arklį, Jonas su kaimo seniūnu atėjo, pas jį reikalauti už arklį sumokėtų pinigų. Tačiau pamatęs, kad vagis ir jo šeima gyvena dar vargingiau už jį, Jonas skolą vagiui dovanojo, nors seniūnas siūlė už skolą paimti bent duknas. Vėliau su arklio pirkimu pasisekė. Susitaręs su kaimynu kalviu Simonu, Jonas už pusantro rublio nusipirko jauną kumelaitę (pinigus pirkimui davė Simonas). Nors kumelaitė buvo laikoma abiejų nuosavybė, bet kadangi kalviui jos prireikdavo tik retkarčiais, ji buvo laikoma pas Joną. Iš tos kumelaitės Jonas susilaukė 7 arklių, kuriuos pardavus ūkiui atsirado papildomų pinigų. Kadangi Jonas mokėjo lenkiškai, jam pavyko artimiau susipažinti su Taujėnų dvaro savininku kunigaikščiu Radvila, kuriam priklausė dideli miško ir žemės plotai šalia Užulėnio. Jonas tarpininkaudavo Radvilai pardavinėjant mišką, gaudamas už tai pelno dalį. Be savo turimų 10 ha Jonas už sutaupytus pinigus gyvenimo pabaigoje buvo išsinuomojęs visą valaką (21,38 ha). Prieš pat mirtį su vienu nusigyvenusiu dvarininku jis buvo susiderėjęs pirkti net septynis valakusžemės (apie 150 ha). Užmokėti už ją ketino dalimis, per keletą metų. Tai būtų buvę nesunku, nes toje žemėje buvo daug mišk, kurį pardavus būtų gautas nemažas pelnas. Jei prezidento tėvas būtų pagyvenęs kiek ilgiau, jis galėjo tapti tikru dvarininku, bet sukliudė netikėta mirtis.

6. F-3041_Prez.apsilankymas Ukmergej XXa.4-as deš.Po jo mirties ūkyje buvo septyni arkliai, pilni aruodai grūdų, geri rūbai ir kita manta. Mirė Jonas Smetona sulaukęs vos 50 metų 1885 m. rudenį, neilgai pasirgęs. Mirties priežasties tuomet niekas netyrė, bet namiškių nuomone, jis mirė nuo kepenų ligos. Žmona Julijona pergyveno vyrą 20 metų ir mirė 1905 m. rugpjūčio 18 d., Antanui jau baigus mokslus ir įsidarbinus banke Vilniuje. B. Klivys “Mūsų Lietuva” 2 t. rašo, kad abu prezidento tėvai palaidoti Šilų bažnyčios (Panevėžio raj.) šventoriuje, 9 km nuo Užulėnio.

ANTANAS SMETONA UŽUGIRYJE:
VAIKYSTĖS, JAUNYSTĖS, BRANDOS METAI

Priešpaskutinis, šeštasis vaikas Jono ir Julijonos Smetonų šeimoje – sūnus Antanas gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. P. Meškausko – Germanto nuomone, kuriai pritaria nemaža dalis dabartinių tyrinėtojų, jis gimė ne dabartinėje prezidento gimtinės sodybvietėje, o priešingoje šiaurinėje kelio pusėje, senajame Smetonų name. Tų senųjų namų liekanos tarpukaryje dar buvo išlikusios. Naujoji Smetonų sodyba, kurioje Antanas užaugo, stovėjo pietinėje gatvės pusėje. Ją 1880-1885 m. pastatė Jonas Smetona padedamas vyriausiojo sūnaus Igno. Tai buvo storų rastų statybos, šiaudų stogu, dviejų galų 9gryčia ir seklyčia) su priemene per vidurį namas. Priemenėje buvo įrengta virtuvė, o vėliau tarpukaryje nedidelis kambarys. P. Meškauskas aprašė namą 1932 m.: “Namelis visai nedidelis, su šiaudiniu smanotu stogu. Durys tik iš vieno šono ir tos pačios ne per didžiausios. Viename namo gale pirkia, antrame kamara, kur pastatytos girnos, įrengtos bulvėms miegos ir kiti namų rakandai sukrauti. Kamaroje du langeliai, pro kuriuos tik galvą tebūtų galima iškišti. Troboje keturi langai dideli ir vienas visai mažytis. Prie angos pastatyta didelė krosnis(be plytos), beveik iki trobos vidurio nusikišusi. Kaminas išvestas tik 1896 m. prieš Jono Jablonskio 7. UkKM 15781 F-3120atvykimą. Pirma buvo paprasta dūminė pirkelė su aukštiniu lubose dūmams išleisti. Dabar jau prieangio šone yr įtaisytas vienas gražus ir šviesus kambarys. Pirkelės asla moliu išplūkta. Sienose kabo įvairių darbo įrankių; pjūklų, kaltų, grąžtų ir kitų pabūklų. Nors namelis ko paprasčiausiai pastatytas ir lentomis neapmuštas, bet atrodo labai jaukus”. Tarpukaryje A. Smetonai tapus prezidentu namelyje buvo sudėliotos lentų grindys, gryčių sienos nutinkuotos, seklyčios – išklijuotos popieriumi. Ant namo sienos kabojo marmurinė lenta su įrašu: “čia 1874 m. gimęs Lietuvos Nepriklausomybės Kūrėjas Antanas Smetona”. Priešais gryčią stovėjo ąžuolo medžiu aptaisytas šulinys su aukšta svirtimi išlikęs iki šiol. Prie seklyčios ir palei kelią įveistas sodas, kuriame augo obelys ir kriaušės. Deja, namelis neišliko, sudegė neaiškiomis aplinkybėmis karo metu. Pagal vieną (labiausiai paplitusią) versiją namelis sudegė 1944 m. vasarą, jau praėjus frontui, dėl nežinomos priežasties. Žianant, kad pats Smetona žuvo gaisre 1944 m. pradžioje, buvo įtartas tyčinis sovietinių pareigūnų įvykdytas padegimas, norint sunaikinti pirmojo prezidento atminimą tėviškėje. Plačius prisiminimus apie gimtąjį Užulėnį ir jo gyventojus parašęs Simonas Pociūnas rašė, kad namą 1942 m. rugpjūtyje sudegino Užulėnyje atostogavusi A. Smetonos giminaitė mokytoja Kartanienė. Gaisro priežastis – perkūrenta krosnis kepant pyragus. Dabar vargu ar įmanoma nustatyti kaip buvo iš tikrųjų. Šiuo metu sodybvietėje telikę namo pamatai ir šulinys.

8. F-2784Kaip ir visi Smetonų vaikai Antanas ganė bandą. Nagingas berniukas ganydamas nesėdėdavo be darbo, vis ką nors dirbinėjo; iš liepos karnų pindavo vyžas, krepšelius ir kraiteles. Kraitelės siuviniams buvusios labai gražios, su keturiomis kojomis. Krepšius pindavo iš lazdynų. Tarpukario metais jo gimtojoje sodyboje buvo įrengtas tarsi muziejėlis iš prezidento vaikystės gaminių. Ten buvo jo darbo paveikslo rėmai, ragelis (lanktis), krijeliai (vytuvai), brauktuvės, kultuvas (spragilas) ir t.t. Visą tai jis pasigamino būdamas 10-12 metų. Ne visada tie meistravimai buvo sėkmingi. Kartą tašydamas ritinį 9rupką), persikirto kairės rankos nykštį. Randas ant jo išliko iki mirties. Jau dvylikos metų Antanas pradėjo pjauti vasarojų. Dirbo visus ūkio darbus, tačiau sunkieji ūkio darbai jam sekėsi prastokai dėl fizinio silpnumo. Todėl šeimos nariai jį patausodavo, atleisdavo nuo sunkesnių darbų. Ne tik įrankius gaminosi Antanas. Į meną linkęs vaikas ant miške stovinčios daržinės sienų anglimi pripiešdavo visokių apukščių, žvėrių, slibinų, piktų dvasių. Iš molio nusilipdydavo karalių ir kareiviukų figūrėlių. Kažkam padovanojus raudonu ir mėlynu galais pieštuką, molinukų nosys tapo mėlynos, o veidai raudoni. Lipdydavo molines krosnis, iš liepos medžio išdoždavo žmonių galvas, mūkeles ir pan.

9. F-2278_A.Smetonos sutikimas UkmergejAntanas nebuvo labai prisirišęs prie kitų kaimo vaikų, o ir tėvai su kai kuriais išdykusiais vaikais draudė susidėti. Artimiau Antanas draugavo su Juozu Kuliavu ir Mykolu Krikštaponiu. Nors draugai ir nebuvo išdykę, bet kartais pridarydavo eibių. Sykį Juozas ir Antanas sumanė užkurti laužą šalia Kuliavų klojimo ir vos jo nesupleškino. Juozas gavo nuo motinos lupti, o Antaną smarkiai išbarė jo mama. Kitą sykį jie prigirdė keletą viščiukų, mėgingami juos išmaudyti. J. Kuliavas vėliau prisimindavo Antano iš molio lipdytas bažnyčias, jo pasakotas pasakas. Nors ir taikaus būdo, Antanas vaikystėje buvo kerštingas. Jaunėlei sesutei Julijai paskundus jį motinai už kažkokį nusižengimą, vėliau jis skundikę nutempė prie pikto žąsino, kuris ją apgnaibė. Antanas turėjo lakią vaizduotę ir vežimo ratus 9tekinius) pavadindavo ypatingais vardais: vieną “pilnas antis žirnių”, kitą ‘Kirkilis” ir t.t.

Daugelis valstiečių svajojo apie tai, kad vienas iš sūnų baigtų mokslus, taptų kinigu, nors šias svajones pavykdavo išpildyti mažai kam. Ne išimtis buvo ir Smetonų šeima. Į mokslus leisti šeima nutarė jauniausią sūnų Antaną, tiek dėl silpnokos ūkio darbams sveikatos, tiek dėl jo jau vaikystėje pasireiškusio mokslo siekimo ir neeilinių gabumų. Vaikus skaityti lietuviškai išmokė tėvas. Tiksliau kalbant, išmokė vyraiusiąjį sūnų, po to vyresnieji vaikai mokė jaunnesniuosius. Kai atėjo Antano eilė mokytis, tai daryti turėjo sesuo Morta. Tačiau Antanas pas ją mokytis atsisakė, pareiškęs, kad skaityti moka geriau už savo mokytoją. Pasirodo, jis klausydavosi sėdėdamas ant krosnies kai buvo mokomi vyresnieji broliai ir seserys bei pats viską išmoko. Pramoko Antanas ir rašymo ant juodos grifelinės lentos vietoje kreidos rašydamas degintais kaulais. Pats vienas Antanas išmoko katekizmo, kurį mokėjo geraiu už trejais metais vyresnę seserį. Todėl užsispyrė eiti pirmosios komunijos kartu su ja. Nors tėvai neturėjo jam parengę tinkamų drabužių, užsispyrėlis pasiekė savo – išėjo į bažnyčią su per didele vyresnio brolio leimene ir basas. Bžnyčioje vaikas niekaip negalėjo pasiekti klausyklos langelio ir tam turėjo užsikabaroti ant suolo. Po to maldaknygėje niekaip negalėjo rasti kunigo jam atgailai paskirtos litanijos, kol kunigas jam jos neparodė, pasišaipęs: “Koks tu raštininkas, kad nerandi”. Devynerių metų vaikas šeimynai bei užsukusiems kaimynams taip gerai paskaitydavo Naująjį Testamentą ir M. Valančiaus knygas, kad visi klausytojai tik stebėdavosi: “Matai, koks jau razumnas vaikas!”

Tas „razumnas vaikas“ pats veržėsi į mokslus, dar nelabai ir suprasdamas mokslo reikšmę tiesiog norėdamas palengvinti sunkų šeimos gyvenimą, pats ko nors gyvenime pasiekti. Namiškiai pasakojo, kad mažasis Antanas pamatęs zakrastijoną klasė kas jis toks yra. Motina paaiškino. Tada jis pasakė: „Mama, aš būsiu zakristijonas“. Kitą kartą pamatęs vargonininką vėl paklausė apie jį. Tada jau sakė: „Mama, aš būsiu vargonininkas“. Mat vargonininkas kaimo vaikui atrodė mokytesnis ir aukštesnis už zakristijoną. Tiesa, didžiausia vaiko ir šeimos svajonių viršūnė tebuvo kunigystė.

Lietuviškų pradžios mokyklų po 1863 m. sukilimo nebeliko. Artimiausia rusiška pradinė mokykla buvo Taujėnuose už 12 kilometrų nuo Užugirio. Kadangi gero kelio tarp Užugirio ir Taujėnų tuomet nebuvo, 9 metų vaikas buvo apgyvendintas bendrabutyje prie Taujėnų mokyklos. Mažąjį Antaną vyresnis brolis Motiejus polaidžių metu ir taip prastiems keliams tapus neišbrendamiems nunešdavo į Taujėnus pasisodinęs ant kupros. Nors vaikas troško mokytis, bet mokslo Taujėnuose pradžia jį labai nuvylė. Bendrabutis buvo panašus į kareivines: prie sienų pritvirtintos nuleidžiamos lovos. Vidury kambario stovėjo ilgas stalas, prie kurio buvo valgoma ir mokomasi.

Kiekvienas mokinys atsiveždavo maistą iš namų ir jį gamindavosi patys. Tvarkos bendrabutyje niekas nežiūrėjo, didesnieji padaužos dažnai skriausdavo mažuosius.

Dar blogiau buvo mokykloje. Vaikus mokė svetima jiems rusų kalba prastas mokytojas. Dažnai į pamokas jis ateidavo išgėręs, šūkavo ant mokinių. Neklaužadas ir neišmokusius pamokų bausdavo; tampė už ausų ir plaukų, mušė liniuote per delną, klupdė į kampą. Vaikų jis nesuvaldydavo – didesnieji stumdydavo mažuosius, rėkaudavo ir šėldavo per pertraukas. Tylus, ramus Antanas dažnai būdavo skriaudžiamas. Be to jis tiesiog buvo dar per mažas gyventi atskirai nuo šeimos. Vos kelias savaites Taujėnų mokykloje išbuvęs, ėmė gailiai verkti gatvėje apsikabinęs telegrafo stulpą. Atsitiktinai tai pastebėjusi motinos giminaitė Žižvienė iš Gaisvenių davė žinią tėvams ir po trijų savaičių jie vaiką parsivežė namo. Po Kalėdų tėvai vėl nuvežė vaiką į mokyklą, bet ir vėl jis sugrįžo neužbaigęs mokslo metų bei beveik nieko neišmokęs. Atrodė, kad su vaiko mokslais teks visai atsisveikinti, juo labiau, kad 1885 m. rudenį mirė šeimos galva Jonas Smetona. Tačiau tėvo ūkį perėmęs brolis Ignas su motina Julijona vilties išmokslinti bent vieną vaiką nepleido. Motina nuvežė vaiką į savo gimtąjį Kartanų kaimą, kur namų mokytoja besivadinęs smulkus šlėktelė Rapanavičius pramokė jį skaityti ir rašyti rusiškai bei piešti, nes vaikas turėjo palinkį piešimui. Nusižiūrėjęs nuo Rapanavičiaus Antanas namie ant dūminės pirkios sienų kreida piešdavo arklius ir gaidžius. Vaikui pramokus rusiškai, atsimindami prieš mirtį tėvo duotą paliepimą „Leiskit Antanuką ir toliau mokytis“, brolis ir motina 1886 m. rudenį vaiką vėl pasiuntė į Taujėnus. Dabar padėtis mokykloje jau buvo visai kita. Buvusį mokytoją girtuoklį pakeitė jaunas davyniolikmetis, ką tik baigęs Panevėžio mokytojų seminariją mokytojas Trofimovas. Jaunasis idealistas nuoširdžiai mylėjo vaikus, stengėsi jiems padėti, suteikti žinių, nusikaltusių nebausdavo fizinėmis bausmėmis, o tik tėviškai pabardavo. Jis nebuvo fanatiškas rusintojas (kurių anuomet buvo nemaža rusiškose pradinėse mokyklose Lietuvoje), suprato ir užjautė lietuvius. Vaižgantas rašė, kad Trofimovas 1905 m. Lietuvoje vėl atsiradus lietuviškoms pradžios mokykloms, pats užleido vietą mokytojui lietuviui, nors jį pamilę vietiniai gyventojai ir mokiniai su ašaromis prašė likti Taujėnuose. Dabar Antanui mokslai ėjosi puikiai. Pastebėjęs gabų vaiką, Trofimovas jį mokė dar papildomai: aritmetikos, geografijos, rusų kalbos ir istorijos. Be to pavyzdingo elgesio berniuką mokytojas paskyrė bendrabučio vyresniuoju, tvarkos ir švaros palaikytoju. Sykį Antanas vos mirtinai nesušalo žiemą eidamas iš Taujėnų į Užulėnį į sesers vestuves. Vaikas pasiklydo miške, kelis kartus ten buvo užsnūdęs, bet vargais negalais pasiekė tarp Lėno miško ir Užulėnio buvusį Bagnapolio vienkiemį (1,5 km nuo Užulėnio). Vienkiemio savininkas Jonas Čeponis išgirdęs lojant šunis, patvoryje prie klojimo rado baigiantį sušalti vaiką. Daug vėliau , jau tapęs prezidentu, A. Smetona atvykęs į Užulėnį vis užsukdavo pas išgelbėtoją Joną Čeponį. Pasak Užulėnio kaimą aprašiusio Simono Pociūno, tarpukaryje už tą išgelbėjimą J. Čeponis gavo 2 ha valstybinio miško. Po trijų metų Antanui baigus Taujėnų pradinę mokyklą, mokytojas Trofimovas siūlė jam tęsti mokslus Bobruisko sodininkystės mokykloje, žinodamas jo meilę gamtai. Bet Antanas vis dar galvojo apie kunigystę.

Pirmai gimnazijos klasei penkiolikmetis Antanas buvo jau per didelis (ten priimdavo vaikus iki 12 metų), tad jis pusantrų metų Ukmergėje mokėsi privačiai, kad galėtų išlaikęs egzaminus stoti iškart į 4 gimnazijos klasę ir prisivyti bendraamžius moksleivius. Pareidavo namo iš Ukmergės pėsčias (28 km), ieškojo pigiau už mokymą imančio mokytojo, pigesnio buto ir t.t.

Besimokydamas privačiai Ukmergėje, vėliau Palangos progimnazijoje ir Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje Antanas įsitraukė į uždraustos lietuviškos spaudos platinimą, atsiveždamas į Užulėnį lietuviškų laikraščių. Atsivežtus lietuviškus spaudinius jis slėpė kaime augusios didelės vinkšnos išpuvusioje drevėje dviejų metrų aukštybėje. Be laikraščių atveždavo žmonėms ir lietuviškų maldaknygių. Antanui išvažiavus iš drevės spaudinius išimdavo ir platindavo jo brolis Ignas ir kaimynas, vaikystės draugas Juozas Kuliavas, ypač įsitraukęs į spaudos platinimą, ne kartą už tai rusiškos administracijos baustas, kratytas ir kalintas.

Gimnazistas puošnumo nesivaikė. Pradėjęs mokytis, nusipirko vieną seną apsiaustą ir su juo baigė visą gimnaziją. Kadangi namuose nebuvo lygintuvo, rūbus lygindavo gana originaliai: išimdavo iš krosnies karštą duonos kepalą ir prispausdavo prie jo lyginamą drabužį, kad išsilygintų raukšlės. Sako, kad raukšlės kiek išsilygindavo. Atsisakęs tapti kunigu, studijuodamas Peterburgo universitete, Antanas iš šeimos nebereikalavo paramos studijoms, užsidirbdamas pats privačiomis pamokomis. Atvykęs į tėviškę atostogų metu, stengėsi padėti namiškiams, slaugydavo pasiligojusią motiną, nešdavo dirbantiems pietus į laukus (ten ir knygą atsinešdavęs). Sode buvo įsirengęs po obelimi suolelį ir staliuką iš lentų.

Ten buvo jo mėgiama skaitymo vieta. Gamtą visada mėgęs vaikinas daug laiko praleisdavo vaikščiodamas po Užulėnį supančius miškus ir laukus. Buvo užsimanęs išmokti griežti smuiku. Gana brangiai nusipirkęs smuiką, atsivežė į Užulėnį ir gieždavo įvairiais balsais, kol seserys priprašydavo jį nustoti. Nelabai joms patiko ta muzika. Studentas namie kartu su visa šeima visu balsu kalbėdavo gegužines pamaldas. Labai mėgdavęs kopūstus, kuriuos parvažiavęs valgydavęs ir girdavęs. Bet kai reikėdavę išvažiuoti, nė jų nebevalgydavęs. Iškalbus ir draugiškas studentas nesididžiuodavo prieš kaimo gyventojus, su visais pakalbėdavo, kiekvieną prašnekindavo.

Tokie pat santykiai su namiškiais ir gimtojo kaimo gyventojais išliko ir A. Smetonai tapus Lietuvos prezidentu. Pradėjus Užulėnį skirstyti į vienkiemius 1932 m. Antanas iš brolio Igno atpirko tėvo sodybą su 0,3 ha žmės sklypu. Ją tvarkyti ir prižiūrėti jis patikėjo seseriai Julijai. Paprastai didžiausią asmeninę metų šventę – Antanines birželio 13 A. Smetona praleisdavo gimtajame Užulėnyje, dažnai kartodamas, kad nėra nieko malonesnio, kaip vardines praleisti su savaisiais namie. Prezidento adjutantas V. Šliogeris prisiminimuose mini, kad užulėniečiais sutikdavo svečią gana iškilmingai: pastatydavo garbės vartus ir laukdavo svečio atvažiuojant. Varduvininką užulėniečiai pasveikindavo pusiau oficialiai, pusiau kaimyniškai: vienas iš jų pasakydavo kalbą, o mergaitės įteikdavo gėlių. A. Smetona nuoširdžiai visiems padėkodavo ir su kiekvienu bičiuliškai pasisveikindavo. Po to aprodydavo savo svečiams Užulėnį, paaiškindavo kur kas gyvena ir visus nusivesdavo prie Lėno ežero, o paskui kviesdavo į gimtojo namelio seklyčią. Netilpusieji seklyčioje buvo sodinami už stalų kieme, medžių pavėsyje. Svečiai ir užulėniečiai kaimynai būdavo šeimyniškai, be oficialumo. Anot V. Šliogerio, prezidentas iš Užugirio visada grįždavo „labai patenkintas ir gerai nusiteikęs“. Tose vardinėse Užulėnyje dalyvaudavo nemažai įžymių Lietuvos žmonių: ministras pirmininkas J. Tūbelis, visi ministrai, kariuomenės vadai, rašytojas J. Tumas – Vaižgantas, dailininkas A. Žmuidžinavičius, aktoriai K.Petrauskas, A. Oleka – Žilinskas ir daugelis kitų. Antaninės Užugiryje švenčiamos ir dabar. Atvykdavo į Užulėnį prezidentas ne tik vardinių metu. Pvz. 1955 m. jis gimtinėje lankėsi 19 kartų, dažniausiai rytą išvažiuodamas, o vakare grįždamas.

A. Smetonos meilė gimtinei pasireiškė ne tik dažnais psilankymais. 1929-1930 m. buvo nusausinti drėgni Užulėnio laukai. „Dėl drėgmės ilgą laiką užulėniečiai savo mirusiuosius laidodavo tiesiog į vandenį. Kai jie paprašė prezidento paramos, buvo skirto lėšos kapinių pertvarkai. Kapinėse dirbo patys kaimo gyventojai, vežė smėlį, žvyrą, kasė griovius. Nuo 1931 m. pertvarkytos kapinės buvo sausos“.

Ansčiau sunkiai dėl blogų kelių pasiekiamą Užulėnį su Taujėnais, Pagiriais ir Vadokliais sujungė prezidento nurodymu nutiesti geri tiems laikams vieškeliai. Anot S. Pociūno, karo metu, rusams vejant vokiečius, per Užulėnį 1944 m. vasarą visą mėnesį be paliovos važiavo karine amunicija apkrauti amerikiečių rusams padovanoti didžiuliai sunkvežimiai ir nė vienas iš jų neįklimpo, nepatyrė avarijos. Prezidentas skyrė lėšų ir Lėno bažnyčios vidaus papuošimui bei naujo bažnyčios bokšto pastatymui. Didžiausia dovana kraštiečiams buvo jų prašymu pastatyta nauja pradinė mokykla. Net ir dabar ji daro nemažą įspūdį, o tarpukaryje tai buvo ko gero geriausia Lietuvos provincijos pradinė mokykla (neskaitant didmiesčių).

Žemiečių paprašytas prezidentas pasirūpino lėšų mokyklos statybai paskyrimu 233 151, 57 Litų. Mokyklos plotas 408 m2 Moderni dviejų aukštų mokykla turėjo centrinį šildymą, kanalizaciją ir vandentiekį, butus mokytojams. Antrame aukšte buvo didelė salė su parketo grindimis ir nemaža scena vaidinimams. Mokytojai pasigedo tik krosnies duonai kepti, bet ir ji vėliau buvo įrengta prezidento rūpesčiu.

PREZIDENTO DVARAS – UŽUGIRIO KIEMAS

Žinant nuoširdų prezidento prisirišimą prie tėviškės, švenčiant jo 60-metį, Tautininkų sąjungos vadovams kilo mintis padovanoti jam gimtinėje ūkį. Sudarytas daugiausia iš tautininkų, Tautos vado Jubiliejaus dovanos komitetas išleido A. Smetonai pagerbti Dovanos ženklus kainavusius po 5 litus už surinktas lėšas prezidento tėviškėje iš kunigaikščio Radvilos buvo nupirktas apleistas Lėno palivarkas su aplūžusiu kumetynu ir senu svirnu, užakusiais nusausinimo grioviais. Įskaitant ganyklas, pievas, krūmus pelkes ir dirbamą žemę iš viso buvo 80 ha. Kaip Nepriklausomybės Akto signataras prezidentas gavo 25 ha valdiško miško. Kelis hektarus A. Smetona dar nusipirko ir iš viso dvaras turėjo 110 ha 1 a. Dvarą prezidentas pavadino Užugirio kiemu.

Dvaro centre senojo Lėno palivarko aplūžusiame kumetyno ir svirno pastatas po kelių metų pakeitė nauji trobesiai. Juos 1935 m. suprojektavo žinomas Kauno inžinierius architektas Feliksas Vizbaras. 1880 m. gimęs architektas 1908 m. baigė Rygos politechnikos institutą. . Vadovavo Alytaus, Aukštosios Panemunės, Prienų tiltų, Klaipėdos uosto krantinės statyboms. Suprojektavo ir pastatė Kauno centrinio pašto, „Pažangos“ rūmus ir t.t. F. Vizbaras buvo paruošęs kelis pagrindinių rūmų projekto variantus. Savininkas pasirinko vieną iš jų, pagal kurį ir buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas su rūsiu. Rūsyje buvo numatyti daržovių sandėliukai. Pirmame aukšte – salionas, valgomasis, virtuvė, holas, vonia, gyvenamieji bei sargybos kambariai. Antrame aukšte; du miegamieji, darbo kabinetas, tarnaičių kambarys, vonia. Kiti ūkiniai pastatai dvare buvo mediniai: kumetynai, svirnai, sandėliai, pirtys ir t.t. Išlikęs ūkinio medinio statinio projektas, kuriame numatytos patalpos garažui, vežimams ir t.t. „Prie statybų dirbo vietos gyventojai. Jiems tai buvo papildomas uždarbis. Dienomis jie dirbdavo savo ūkyje, naktimis – dvaro statybose. Plytas nuo Kauno iki Ukmergės atveždavo siauruoju geležinkeliu, o iš Ukmergės užulėniečiai jas atveždavo arkliniais vežimais, gaudami užmokestį pagal plytų skaičių. Kartais plytas iš Kauno atveždavo ir sunkvežimiais. Lentas pjovė, žemę statybose drenavo be techniko, rankomis. Dirbantieji uždirbdavo po 3,5 – 4 Lt per dieną. Statybininkai ne užulėniškiai dirbdavo nuo 6 val. Iki 18 val. Ūkiniai pastatai – kiaulidės, karvidės, arklidės ir kt. objektai statyti vienu metu. Ūkiniams pastatams naudoti molis ir šiaudai. Statybinę masę minkė arkliais“.

Užugirio kieme nebuvo ypatingų prašmatnybių, tačiau visa buvo rengiama taip, kaip buvo daroma ano meto moderniausiuose Lietuvos ūkiuose. Gyvenamieji namai kumečiams buvo mediniai, bet žymiai didesni ir geresni, negu kad būdavo dvaruose; visur buvo lentinės grindys, koklinės krosnys bei viryklės, dideli langai, aplink namą gražia tvorele aptvertas darželis. Didžiulis klojimas su įdomia stogo ir gegnių konstrukcija – rėminiais skliautais. Tvartai ir kiaulidės įrengtos moderniai. Gal pats įdomiausias pastatas buvo garažas pastatytas iš skaldytų akmenų. Jį statė vietiniai gyventojai broliai Simonas ir Juozas Bujokai ir kiti. Ant ežero kranto pastatyta pirtis, kiek toliau vasarnamis svečiams išpuoštas pjaustiniais -balkonas“. Rūmų pusrūsyje buvo įrengta maža virtuvė, kurioje pietaudavo dvaro darbininkai. Už dvaro, Lėno link, vietinių gyventojų pasakojimu, buvo įrengtas aerodromas. Sakoma, kad ten neva nusileisdavo didelis lėktuvas (gal sraigtasparnis).

Statyboms surinktų aukų buvo per mažai, todėl A. Smetona rūmų statybai panaudojo už savo raštus gautą keliolikos tūkstančių litų honorarą. Be to buvo įkeitęs žemes Taupomosioms valstybės kasoms 40 000 litų sumai. Statybas prižiūrėjo pats architektas. Statybos metu įvyko šiokie tokie pasikeitimai palyginus su projektu, atsižvelgiant į turimas lėšas, poreikius bei vietines sąlygas.

1937 m. vasarą A. Smetona pirmą kartą atistogavo naujajame savo dvaro pastate. Jo adjutantas V. Šliogeris prisiminimuose jį aprašė taip: „Dviejų aukštų mūriniai rūmai, pritaikyti visai A. Smetonos šeimai gyventi ir vasaroti, buvo gražūs ir patogūs. Iš lauko pusės juos labai puošė keturios tašyto granito kolonos, pastatytos prieš didžiąsias paradines duris, du antrame aukšte atskiri balkonai, baltai dažytos sienos, raudonas čerpių stogas, o užpakalyje, pirmame aukšte, didelė atvira aikštelė be stogo. Rūmuose buvo įvestas vandentiekis iš gilaus šulinio, įrengta kanalizacija, vonios ir kt. Elektros dar nebuvo. Norėta ją atvesti iš Ukmergės, bet elektros linijos tiesimas būtų per brangiai atsiėjęs. Planuota įtaisyti vėjo malūnėlį elektrai gaminti. Ūkis su Kaunu buvo sujungtas telefonu“.

Tvarkant sodybą A.Smetona daug dėmesio kreipė į jos išpuošimą vietiniais medžiais ir krūmais. Tam savo patarėju pasikvietė žemės ūkio ministerijos Miškų departamento direktorių Antaną Rukuižą. Tvarkant kiemą ir apsodinant jį medžiais, vedant alėjas, pasak A.Rukuižos, A. Smetonai pageidaujant, buvo naudojami tik vietiniai medžiai ir krūmai, jokių egzotiškų. Apsodinti aplinkui sodybą buvo nutarta panaudoti vietinis lazdynas, kurio riešutus A. Smetona labai mėgo ir laikė skaniausiais visame pasaulyje.

Tarp šono ir įvažiavimo prie namo buvo senais medžiais apaugusi pieva – pasakojo A.Rukuiža. – Augo joje lapuočiai: ąžuolai, guobos, uosiai, beržai. A. Smetona buvo numatęs ją padaryti parku, kuriame norėjo išimti tik nedailius, kliudančius medžius, o visus kitus palikti augti. Kelius ir takus jis numatė padaryti vingiuotus, kad nereiktų augančių medžių kirsti.

Savo 25 ha didumo mišką jis, pasak A. Rukuižos, taip norėjęs sutvarkyti, jog jį pravalius, liktų medžiai, kurie augtų nevaržomi. Tuo reikalu A. Smetona su A. Rukuiža nuėjo į mišką ir vietoje visus klausimus aptarė. Juos besvarstant, A. Rukuiža pastebėjęs didelę A. Smetonos gamtos meilę ir sveiką intuiciją, miško ūkio klausimus sprendžiant. A. Smetona nurodinėjęs, kas jo miške globotina, kas šalintina, ir jo patvarkymai miško ūkio atžvilgiu buvę tikslūs ir teisingi.

Ūkininkauti A. Smetona neturėjo nei laiko, nei potraukio. Jis pats sakydavo, kad jam užtektų gyvenamo namo, sodo aplink jį ir netoli esančio gražaus valdiško miško, kuriame mėgdavo pasivaikščioti. Praktiškai ūkį tvarkė jo sesuo Julija ir žmona Sofija. A. Smetona tebuvo statybos ir ūkio tvarkymo darbų investuotojas. A. Rukuižui jis sakė: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima: šis ūks yra visuomenės dovana ir aš nuo jo negalėjau atsisakyti, nors jo išlaikymas man kasmet brangiai kainuoja. Iš jo dar nesu gavęs jokių pajamų, o jau daug į jį investavęs. Kas padengčiau drauge su ūkiu gautų ir jam užtrauktą paskolą, esu verčiamas parduoti man ta pat proga Kauno miesto valdybos dovanotą sklypą Kranto ir Maironio gatvių kampe.“ Kadangi abu prezidento vaikai ūkininkavimu visai nesidomėjo, jis testamente ketino ūkį užrašyti valstybei, kad jame būtų įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla.

Nors ir nuostolingas Užugirio kiemas tapo mėgiama prezidento ir jo žmonos poilsio vieta. Pvz. 1938 m. į Užugirį jis buvo atvykęs apie 10 kartų trumpesniam laikui, o nuo liepos vidurio iki rugpjūčio 8 ir nuo rugpjūčio 12 iki rugsėjo 1 d. gyveno nuolat. Kūčių vakarą buvo įpratęs praleisti Kaune, o Kalėdas – Užugiryje (1939 m. čia buvo gruodžio 25-28 d.) Paskutinį kartą A. Smetona gimtinėje lankėsi 1940 m. gegužės 24-27 d.

Baldais ir namų apyvokos reikmenimis ūkį aprūpino prezidento žmona S. Smetonienė. Buvo nupirkti gana kuklūs, bet kiek geresnio miestelėnų standartinio lygio baldai. Buvo atvežti ir kai kurie nuosavi Smetonų baldai iš Kauno. S. Smetonienė pasirūpino ir gero skonio užuolaidomis, žibalinėmis lempomis. S. Smetonienė mėgo rožes – gėlių būdavo pamerkta visuose kambariuose. Kilimas buvo patiestas tiktai salone. Kadangi nebuvo elektros skalbėjos drabužius, patalynę skalbdavo rankomis, o lygindavo anglių lygintuvais.

Poilsiaudamas Užugiryje, A. Smetona keldavosi apie 8 val., pusryčiaudavo apie 9 val. Maistas būdavo paprastas, neįmantrus: sūris, kumpis, dešra, sviestas, duona, kava, arbata. Prezidentas pusryčiams labiausiai mėgdavo dubenėlyje troškintą grikių košę, kurią pagardindavo sviestu. Po pusryčių jis apžiūrinėdavo ūkio trobesių statybas ir išeidavo pasivaikščioti į laukkus. Tų pasivaikščiojimų metu A. Smetona savo palydovams papasakodavo visokiausių nuotykių iš jaunystės laikų. Ypač jis mėgo mišką ir Lėno ežerą. Miške jis parodydavo įdomesnius medžius, vietas, kur gyvena drevėse susimetusios širšės, nusivesdavo į avietynus. Bevaikščiojant Lėno ežero pakrantėmis, nurodinėdavo, kur geresnis atbraidas maudytis, kuriose vietose geriau kimba žuvys ir t.t. Papasakodavo jis ir apie savo gimines ir įdomesnius Užulėnio ūkininkus. Kai kada tokie pasivaikščiojimai užtrukdavo net 3-4 valandas, iki pat pietų.

Pasak adjutanto V. Šliogerio prisiminimų, A.Smetona pabandydavo ir padirbėti lauke. Kartą bevaikščiojant galulaukėje, jis sutiko kelis darbininkus beraunančius kelmus, šlapioje pievoje, kurią udenį norėta išarti. Ir A. Smetona, nusimetęs švarką, prisijungė prie kelmų rovėjų. Teko prisidėti prie darbo ir prezidento adjutantams, nors jiems ir nelabai patiko. Kitą kartą bevaikščiojant prezidentas su palydovais pamatė darbininkus kasančius didžiulį griovį vandeniui nuleisti, kasant šlapią molį. Jau ketinantį prisidėti prie kasimo A. Smetoną palydovams pavyko atkalbėti. Po to, anot V. Šliogerio visi prezidento palydovai tuo labai apsidžiaugė, „nes jei Prezidentas būtų pabandęs tą darbą, tai ir mes solidarizuodami būtume turėję paminkyti tą šlapią molį“. Bevaikščiodamas po laukus, sutikęs kokį dirbantį ūkininką, A. Smetona dažnai jį užkalbindavo ir pasišnekėdavo ūkiniais reikalais.

Pietaudavo paprastai apie 10 žmonių; prezidentas su žmona, adjutantai, gailestingoji seselė, ūkvedys, kokie nors atvykę svečiai. Po gero pasivaikščiojimo prezidentas turėdavo gerą apetitą. Popiet jis kiek pailsėdavo arba gulėdamas fotelyje porą valandų paskaitydavo. Apie 17 valandą pailsėjęs išgerdavo arbatos ar pieno su bulkute ir pyragu bei vėl eidavo pasivaikščioti. Kartais automobiliu nuvažiuodavo aplankyti giminaičių ar kaimynų ūkių. Esant geram orui, pasiirstydavo Lėno ežere laiveliu. Maudydavosi ežere retai, nes dumblinas ežeras mažai tiko maudynėms.

Vakarieniaujama būdavo 19-20 val. Po vakarienės prezidentas sulošdavo kortomis vieną ar dvi partijas „66“, bet ne iš pinigų. Apie 21 val. Peržiūrėdavo gautus valdiškus dokumentus, spaudą, paskaitydavo kokią nors knygą. Miegoti Užugiryje buvo einama apie 24 val.

Sekmadienį A. Smetona su šeima ir palydovais automobiliu vykdavo į Lėno bažnyčią. Sekmadieniais dažnai atvykdavo su įvairiais valstybiniais reikalais įvairūs pareigūnai, ministrai. Pasitarimai su jais vykdavo iki pietų. Po pietų jie būdavo vedžiojami po ūkį ir laukus.

Be vasaros atostogų A. Smetona Užugiryje svečius priimdavo ir žieminių medžioklių metu. Pasak tokių medžioklių dalyvio A. Rukuižos „kasmet, pirmam sniegui iškritus, A. Smetona rengė medžioklę Užulėnio valdiškajame miške prie pat savo ūkio. Tai būdavo apie Kalėdas. Į tą medžioklę kviesdavo tik kariškius – generolus. Visa draugė nebuvo didesnė kaip 7-8 žmonės. Medžioklės pradžia 9 val. Ryto, o pabaiga – saulei leidžiantis. Buvo medžiojama su varovais. Vidudienį ponia Smetonienė medžiotojams į mišką atsiųsdavo bigoso (lenk. bigos, vok. Beiguss – Lietuvos ir Lenkijos bajorų valgis: tam tikrai parengta smulkiai kapota mėsa su kopūstais – geras užkandis prie degtinės. Lietuvoje buvo mėgiamas medžiotojų). Pertraukos metu visi medžiotojai rinkdavosi prie bigoso užkąsti. Per medžioklę nušaudavo 20-30 kiškių ir 6-8 lapes. Po medžioklės būdavo kuklūs pietūs. Iš abiejų stalo pusių sėdėdavo šeimininkai, svečiai – iš šonų. Pietums patiekdavo buljoną su auselėmis, po jo mėsos davinys, o po jo desertas. Išgerdavo po 3 stikliukus konjako. Paskui atnešdavo kavą. Po pietų visi išeidavo į salioną, kuriame degdavo židinys. Ten stovėdavo du stalai kortuojantiems. Svečiai, kurie nelošdavo kortomis, išvažiuodavo namo. Likę sėsdavo prie kortų. Prezidentas lošdavo tik 66 ir išbūdavo salione iki 22 val. Po to ėjo į antrą aukštą ilsėtis. Ponia Smetonienė pasilikdavo ilgiau, lošdavo vintą, bet ne vėliau kaip iki 11 val. Nakties. Po to svečiai išvažiuodavo.“

A. Smetonos atostogų Užugiryje metu jį saugodavo kareivių būrys. Prie įėjimo į dvarą stovėjo dvi geltona, žalia ir raudona spalvomis dažytos sargybinių būdelės, kuriose pasikeisdama budėdavo sargybiniai. Kareiviai gyvendavo senoje dar buvusiam Lėno palivarkui statytoje daržinėje. Šiaudinis daržinės stogas saugojo kareivius nuo saulės ir lietaus, o vėjas pro sienų plyšius vėdindavo ją. Prezidento apsaugos būrio vadas leitenantas P. Skardžius prisiminimuose mini, kad be kareivių prezidento adjutantas po savo ranka turėjo slaptosios policijos dalinį, susidedantį iš dešimties vyrų. Kiekvieną kartą, kai prezidentas palikdavo sodybą, jie iš tolo sekdavo jį, o kai jis išvažiuodavo, policijos automobilis lydėdavo. Jie taip pat dairydavosi po Užugirio kiemo laukus ir iš ten vaikydavo nekviestus svečius, kurių apsčiai pasirodydavo su įvairiausiais reikalais ir prašymais. Policijos padalinys gyveno mažame mediniame namelyje, pastatytame jiems už poros šimtų metrų nuo Užugirio sodybos rūmų. Policijos būstinė ir rūmai buvo sujungti tiesioginiu telefono laidu. Kartais prezidentas pasprukdavo nuo apsaugos. Sykį išėjus grybauti, adjutantas miške pasigedo prezidento. Sargybiniai apieškojo visą mišką, bet prezidentas atsiradi tik kitos dienos rytą ir juokdamasis sakė: „Nors kartą pabuvau laisvas“. Pasirodo jis be palydos norėjo aplankyti savo jaunystės draugą, ūkininką iš kaimyninio Gudelių kaimo. Sugebėdavo pro sargybą pralįsti pas prezidentą ir patys atkakliausi prašytojai. Tiesa, jie tuojau pat būdavo sulaikomi, bet A. Smetona liepdavo juos paleisti ir išklausydavo prašymų.

Kadangi prezidentui ilgiau atsidėti ūkio reikalais neleido jo valstybės vadovo pareigos, Užugiryje daugiau kaip pusmetį praleisdavo jo žmona Sofija, į Kauną sugrįždavusi tik žiemą. Tuomet dvare tvarkydavosi prezidento sesuo Julija. S. Smetonienė niekada neatsisakydavo padėti Užulėnio kaimo žmonėms, duodavo sėklų, padėdavo jaunimui rasti tarnybą. Dvare savininkė pati mėgdavo dirbti darže ar sode. Labai mylėjo gyvulius, prieš eidama gulti, visada aplankydavo arklides, karvides.

1940 m. Užugirio kieme dirbo: 2 virėjos, ekonomė, skalbėja, prezidentienės kambarinė, vairuotojas, gailestingoji sesuo, 3 lauko darbininkai, šėrikas, kalvis su šeima, sodininkas su padėjėju. Dar 2 vyrus ir 2 merginas lauko darbams samdydavo iš vietinių gyventojų. Ūkyje buvo kuliamoji mašina. Laukus įdirbdavo arkliais, kurių augino 10, karvių laikė apie 15, dvare buvo nemažai kiaulių. Kumečiai už metų darbą dvare gaudavo butą, kurą, 150 Lt., 30 centnerių javų ir 6000 kv. Metrų žemės bulvėms sodinti. Bernai už darbą dvare gaudavo metinį atlyginimą – 400-500 Lt. Už darbo metus. Dvaro sodininkas gaudavo metinį 100 Lt. Mėnesinę algą ir dar 10 procentų nuo specialių dvare auginamų ž.ū. kultūrų pajamų. Kambarinė gaudavo 125 Lt. per mėnesį.

Tokioje būklėje dvaras buvo prieš sovietinę invaziją. Invazijos pradžios metu Užugiryje buvusi prezidento žmona iš ten pradėjo savo kelią į emigraciją. Po okupacijos dvaras buvo nacionalizuotas, rūmuose po karo įrengta džiovininkų vaikų sanatorija, vėliau Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės narkologijos skyrius, kuriam pastatas formaliai priklausė iki pat šių laikų, nors ligoniai iš jo buvo iškeldinti dar 1991 m.