Projekto „Duonos kelias“ pristatymo akimirkos

by admin2

Edukacinė pamoka „Duonos kelias“

Duona kasdiene, mūs šentoji,

rugio daigu žemėj parašyk,

kad gyvybę mums visiems atstoji

ir esi į saulę panaši.

DSCN1649

 

DSCN1659

DSCN1684

DSCN1686

DSCN1699

DSCN1701

DSCN1703

DSCN1704

DSCN1705

DSCN1710

Duona – skani, maistinga, niekados neatsibostanti. Koks gi maisto produktas gali būti kasdieniškesnis ir populiaresnis? Pripratome prie jos kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie vandens, kurį geriame, ir, deja, vis dažniau pamirštame surinkti nuo stalo į saują jos trupinius…

Gal galite pasakyti, kiek gi duonai metų? Mokslininkų nuomone, daugiau kaip 15 tūkstančių. Tiesa, jie užsimena, kad senovėje duona mažai kuo priminė šiandieninę. Tai buvo iš grūdų masės kepti kieti gabalai. Taigi dar tada, kai žmonės nemokėjo dirbti žemės, o tik rinko tai, ką užaugino jiems gamta, buvo pradėta vartoti dabartinės mūsų duonos „ prosenelė“. Plačiau duona paplito atsiradus žemdirbystei. Jau tada didesnėje Europos dalyje, taip pat ir Lietuvoje, buvo pradėta auginti kviečiai, miežiai, soros, tikėtina, ir rugiai.

Grūdai buvo malami rankinėmis trinamosiomis girnomis. Iš tų sutrintų grūdų mūsų protėviai ruošdavo įvairias košes. Pradžioje tai buvo paprasta nerauginta miltų tyrė, kurią, ko gero, valgė termiškai neapdorotą. Vėliau iš košės ant įkaintintų židinyje plokščių akmenų kepdavo pirmykštę storų apvalių blynų pavidalo duoną. Ją kepdavo iš neraugintos tešlos ir be druskos.

Tuo metu ( I tūkstantmečio viduryje) duonos raugą žinojo tik egiptiečiai ir Mesopotamijos gyventojai. Raugintos duonos istorija taip pat siekia labai senus laikus. Kinijoje duona buvo valgoma dar III tūkstantmetyje prieš mūsų erą, Egipte – II tūkstantmetyje. O štai Šeicarijoje archelogaiyra iškasę duonos kepalėlį, iškeptą 4 tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Lietuvoje archeologinių kasinėjimu metu Mažulionių ir Maišiagalos piliakalniuose taip pat rasta suanglėjusios duonos gabalėlių, datuojamu II-III mūsų eros amžiumi.

O ar žinote, kad senovėje ir rugiai buvo kitokie? Štai archainėse sakmėse pasakojama, kad seniau rugių varpos augdavusios didelės: nuo stiebo apačios iki viršūnės. Žmonės daug duonos turėdami ir nebrangindami, užrūstindavo Dievą. Tad jis nusprendė juos nubausti ir ėmė braukti rugių varpą, ją ne tik sumažindamas, bet ir visai nubraukdamas. Tuo metu atsirado šuo, kuris paprašė varpos nenubraukti – palikti nors truputį jo daliai. Dievas šuns paklausė ir paliko nedidelę rugio varpą. Vadinasi, žmogus valgo šuns dalies duoną.

Senovės lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, duoną pelnė sunkiai ir vargingai, todėl ją labai brangino, supo pagarba, kūrė apie ją pasakas. Beardamas artojas pavargo, išalko. Sustabdė lauke arklį, pats atsisėdo, išsiėmė iš maišelio duonos ir valgo. Kur buvęs, kur nebuvęs- prisistatė velnias. Artojas nešykštus- atlaužia gabalą ir duoda velniui. Šis bevalgydamas gardžiuojasi, stebisi jos nepaprastu skoniu ir prašo išmokyti jį pasidaryti duonos. Žmogus sutinka ir pradeda pasakoti. Pirmiausia reikia suarti žemę ( rodomažemės arimo padargai), paskui ją suakėti (rodomos akėčios).

Po to atvežti iš tvarto mėšlo, jį iškratyti, vėl suarti. Tada atsivežti iš svirno rugių, pasėti ( sėtuvės rodomos), pasėtus suakėti ir laukti, kada grūdai sudygs. Sudygusius rudenį ir pavasarį prižiūrėti, kad dirvose neatsirastų vandens. Jei atsiranda, reikia iškasti griovelius ir jį nuleisti. Kai rugiai noksta, reikia juos prižiūrėti, kad nepernoktų ir neišbyrėtų grūdai. Prinokusius rugius nupjauti pjautuvais ( rodoma pjovimo įrankiai), surišti pėdus (rodomos pėdos ), sustatyti į gubas, kad išdžiūtų. Išdžiūvusius suvežti į kluoną, sukrauti į šalines, paskui, suklojus ant laito, iškulti (kūlimo įrankiai ). Iškūlus reikia išvėtyti, kad būtų švarūs, sunešti į svirną ir supilti į aruodus. Ruošiantis kepti duoną, reikia atsinešti rugių į pirkią, papilti ant krosnies arba iškūrentoje krosnyje, kad jie išdžiūtų. Išdžiūvusius sugrūsti piestoje (rodoma piesta). Tada sumalti girnomis (rodomos girnos ). Išsijoti per rėtį arba išvėtyti niekotėlėje (geldoje).

Kepant duoną reikia pašildyti vandens, atsineštiduonkepę (rodoma ir pasakojama apie duonkubilį). Duonkubilį paprastai darydavo iš juodalksnio, beržo, uosio ar ąžuolo. Jei neturėdavo pakankamai ąžuolo, tai įstatydavo nors dugną ar keletą ąžuolinių lentelių. Duonkubiliai buvo neaukšti ( apie 50 cm. aukščio), kad minkant būtų galima pasiekti dugną. Duonkubilyje rauginama tik duonos tešla. Kad nepagestų duonos rūgštis, jo niekada neplaudavo. Užmaišyti tešlą ir pastatyti rūgti. Išrūgusią tešlą išminkyti ir palaikyti, kol pakils. Kai krosnis išsikūrens, padaryti duonos kepalus ir juos pašauti į krosnį. Iškepusią duoną jau galima valgyti. Velnias klausė klausė, galvojo galvojo ir jam pasirodė, kad padaryti duoną labai ilgas, sunkus ir varginantis darbas.

Senovėje duona buvo kepama labai įvairiai. Kol dar žmogus nebuvo sugalvojęs krosnies duonai kepti, ją kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, karštuose pelenuose, ugnies atokaitoje, duobėse, virš kurių buvo kūrenama ugnis. Kada atsirado krosnis duonai kepti, sunku tiksliai pasakyti, nes trūksta duomenų. Archeloginiai šaltiniai rodo, kad duonkepės krosnys buvo žinomos jau akmens, žalvario ir geležies amžiais. Duonos kepimas priklausė namų šeimininkei – motinai. Kai užaugdavo duktė arba į namus ateidavo marti, motina šį darbą perduodavo joms. Krosnį duonai kepti paruošdavo iš vakaro ir kūrendavo kol pabaldavo vidus. Baigiant kūrentis, apdaužydavo žarstekliu nnuodėgulius, išsklaidydavo po visą laitą žarijas, kad lygiai kaistų.

Kai žarijos pradėdavo blėsti, šeimininkė žarstekliu jas išžerdavo į priekaktį ir užgesindavo, pildama ant jų vandenį per šluotą. Ar krosnis gerai įkaitusi, sužinodavo pabirę ant laito saują miltų. Jeigu jie skrunda, tai duona iškeps. Prie duonkepės pastatydavo suolelį, ant jo paguldydavo ližę. Kad kepalas prie ližės nepriliptų, ant jo klodavo džiovintų klevo lapų, ajerų, koppūstlapiųarba šiaudų ar panašiai. Paruošusi ližę šeimininkė, pasivilgiusi rankas, imdavo iš duonkepės tešlą, kraudavo ant ližės ir formuodavo kepalus. Duoną kepdavo apie pustrečios, kartais net 3 – 4 valandas.

Duonos kepimą nuo seno lydėjo įvairūs papročiai. Gyvavo paprotys duonos dieną nieko niekam neskolinti, kad neišneštų iš namų duonos skalsos. Paprotys daryti ant pirmojo kepalo kryžių bei apskritimus greičiausiai atėjęs iš pagonybės laikų. Kryžius buvo simbolinės ugnies, kuri turėjo gerai iškepti duoną, ženklas, o skritulys vaizdavo saulę – visų ugnių ugnį.

Jei krosnyje duona blogai kepdavo, moterys atlikdavo magiškus veiksmus, kurie turėjo krosnį pataisyti. Jos surinkdavo senas nagines, batus ir mėtydavo į kūrenamą krosnį, tikėdamos, kad nuo to duona pradėsianti geriau kepti.

Išliko ir kitokių papročių. Kepant duoną, vaikams būdavo draudžiama landžioti po ližę, nes užaugsią kuproti ir nupliksią. Jei kepant duoną ateidavo svečias, tai sakydavo, kad jį užkepė: jis nebuvo laikomas svečiu, o savo šeimos nariu, lygiu su kitais. Pakeleivį, užklidusį kepant duoną sulaikydavo, kol iškeps duona, kad galėtųjam i kelionę įdėti šviežios.

Ruošdamasi kepti duoną, nudengusį duonkubilį, šeimininkė dar kartą peržegnodavo tešlą, kad pasitrauktų piktosios dvasios.

Iš krosnies išimtus kepalus reikėdavo sudėti kaip kepė, jų neapversti – tai buvo labai svarbu. Jei tavo namai dega, o tu matai kepalą apverstą, tai pirma duoną gražiai padėk, o jau tada bėk ugnelės gesinti. Kai kepdavo duoną ant kopūstlapių ar ajerų, tai buvo draudžiama juos nuo kepalo apčios gramdyti peiliu. Jei kas taip padarydavo, galvijai galėjo nusilaužyti kojas.

Kad lietuviai duoną nepaprastai gerbė, rodo mūsų tautos pasaulėžiūra, tikėjimas, papročiai, apeigos. Visoje Lietuvoje dar neseniai buvo gyvas paprotys: nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Tai būdavo duonos atsiprašymas už neatsargų elgesį. Duoną drausdavo iš riekės laužti viena ranka, nes viena ranka jos niekas neuždirba.

Kai duoną suraikydavo nepalikdavo peilio ant stalo aukštyn ašmenimis, nes kai kas tą minutę gims, bus mušeika, pats pasipjaus ar kitus papjaus. Buvo tikima, kad kas mėto duonos pluteles, to nagai šerpetoja. Duonos turėjo visiems užtekti, todėl žmonės sakydavo „ Duok, dieve, dantų, o duonos pakaks, rytdiena atsineš ir duoną“. Kiekvienam reikėjo duoną užsidirbti, nes liaudies priežodis sako: kas nedirba, tas nevalgo.

Duona – pagrindinis ir sarbiausias žmonių maistas, lydėjo žmogų nuo lopšio iki karsto. Su duona sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią. Duoną nešdavosi eidami į svečius, taip pat grįždami atsinešdao tų namų duonos. Žmonės, statydami namus, duoną dėdavo į pamatus, tikėdami, kad niekada jos nestigs. Be to, buvo manoma, kad po pamatais padėta duona saugojanti namus nuo visokių blogybių, piktų dvasių, gaisro. Duona plačiai buo vartojama liaudies medicinoje ir veterinarijoje. Ja dažnai gydydavo išgąsčiu sergantį vaiką. Moteris imdavo gabalėlį duonos, apsukdavo 3 kartus apie vaiką ir, įmetusį į dubenį su andeniu, pastatydavo ant slenkščio. Tada pašaukdavo šunį, o šis duoną suėsdavo. Tikėdavo, kad kartu suėsdavo ir vaiko išgąstį. Tuo vandeniu nuprausdavo vaikui burną, kad šuo išlotų išgąstį.

Blogai augantį vaikąpasodindao ar paguldydavo ant ližės, įkišdavo į iškūrentą duonai krosnį ir vėl greit ištraukdavo, kad liga krosnyjeliktų ir sudegtų. Duona buvo naudojama ir užkalbėjimuose nuo gyvatės įkirtimo. Duonos duodavo sergantiems gyvuliams, apsiveršiavusioms karvėms, kad būtų pieningos ir sveikos. Su duona yra susiję daug patarlių, priežodžių, mįslių.

Na, o patarlių ir priežodžių yra gausybė. Visi iš pat vaikystės žinome, jog verkia duonelė tinginio valgoma, juoda duona – ne badas, duona už auksą brangesnė, geras darbininkas visur duoną suras, ne badas kol duonos tra, kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia ir t. t.

Šiandien pasaulyje kepama daugiau kaip 2 tūkstančiai duonos rūšių. Vienas žemės gyentojas kasdien suvalgo vidutiniškai 150-200 gramų duonos. Lietuviai jos valgo daugiau apie 330 gramų. Visi žinome tikros lietuviškos duonos nepakartojamą skonį. Paklauskime tautiečio, keletą metų nebuio Lietuvoje, ko jis labiausiai pasiilgo, ir dažniausiai išgirsime atsakymą – juodos lietuiškos ruginės duonos.

Seniai žmogus lenkėsi žemei ir duonai

Žeme, žemynėle, atliūliuok

Baltaisiais rugių laukais

Žeme, žemynėle, atsiūbuok

Verkiančiais mano beržais.

Žeme, žemynėle, tebūnie

Tavo duona mums – saldi, skalsi.

( J. Degutytė)