Muziejų nakties akimirkos

MUZIEJŲ NAKTIS 2016

Nuo 2005 m. Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) inicijuoja Tarptautinius muziejų dienos renginius. Akcijoss tikslas – įvairius bendruomenės narius supažindinti su ekpozicijomis neįprastu laiku – naktį! Šios nakties renginiai yra nemokami, o laukiami visi – nuo mažiausių iki didžiausių.

2016 m. gegužės 21 d. 18 val. prasidėjusi „Muziejų naktis“ Ukmergėje subūrė gausybę žmonių. Pradedant mažaisiais ir baigiant subrendusiais, jaunimu ir daugeliu darbingo amžiaus žmonių. 18 val. duris atvėrė „Ukmergės kraštotyros muziejus“, dar vis esantis sename pastate, svetingos darbuotojos kvietė pravesti ekskursiją ir pasiklausyti apie Ukmergės krašte atkastus radinius. Taigi pradėję kelionę muziejuje, paklausę istorijos pasukome link Apžvalgos bokšto buvusiame gaisrinės pastate, esančiame pačiame miesto centre. Apsižvalgę, padarę keletą nuotraukų pasukome atgal suktais laiptais. Padarę kavos pertraukėlę nusprendėme grįžti į vykstantį poezijos skaitymą buvusiame „Draugystės“ kino teatre, kurio pastatą netrukus perims „Ukmergės kraštotyros muziejus“. Visiems nežinantiems, Ukmergės „Draugystės“ kino teatras buvo vienas iš pirmųjų rajonuose, deja bankrutavęs 1996 m. Pasiklausius nuostabių eilių, kurias skaitė susirinkę Ukmergės literatai, perėjome prie vizualinės dalies.

DSC_0155DSC_0165DSC_0163DSC_0181DSC_0176DSC_0172

FILMŲ PREMJEROS

Saulėtą ir šiltą šeštadienio vakarą tuntą žmonių subūręs renginys „Muziejų naktis“ ukmergiškius nustebino net dviem filmo premjeromis! Pirmoji, Manto Kristijono Kuliešiaus, „Timelapse“ metodu kurta, 6 minučių trukmės, filmo premjera nepaliko abejingų! Kadangi pats idėjos savininkas renginyje dalyvauti negalėjo jo mintis pasistengė perteikti Karolina Širvelytė teigusi, jog pagrindinė filmo idėja yra ATMERKTI AKIS. Karolina minėjo, jog įsibėgėjus projektui buvo pastebėta, kad dauguma žmonių keliaudami senomis miesto gatvėmis žvelgia tiesiai pilkajai plytelei į akis…Ji ragino pakelti akis į dangų ir pažvelgti į žvaigždes, apsidairyti, kokia nuostabi aplinka mus supa ir kokie, visgi, mes esame nepastabūs… „Dronu“ apkeliavęs Ukmergės rajonus, kelius ir žvyrkelius, miškus, miškelius bei apylinkes Mantas K. Kuliešis viską sujungė į nuostabų filmo projektą, kuris mane, kaip žiūrovę, absoliučiai prikaustė prie ekrano..lyg stebėčiau šiaurės pašvaistę! Manto tėtis, žinomas poetas, Albinas Kuliešis, pristatęs sūnaus filmą sakė, jog šis filmas nėra sukurtas atskleisti konkrečiai Ukmergės grožį, filmas sukurtas tam, kad kievienas susivoktume, nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje esame, kad pastebėtume kasdienybės grožį.

Kai atrodė, jog M. K. Kuliešio filmą sunku bus pranokti, antrąją premjerą pristatė žurnalistas, kino operatorius Skirmantas Pabedinskas, režisierius Julius Dautartas ir žurnalistė Zina Paškevičienė. Iš lūpų į lūpas iki S. Pabedinsko atskriejusi istorija apie du pagyvenusius žmones, likusius kaimelyje vienus, prižiūrinčius paprastą šaligatvį, įkvėpė sumontuoti nepakartojamą dokumentiką apie tradicijas, apie paprastą kaimo žmogų ir jo kasdienius rūpestėlius. Istorija teigia, jog kaime gyvenęs žmogus, tarpukariu iškeliavęs į Ameriką, rūpinosi kaimynais ir kaimo žmonėmis, jiems siųsdamas batus, tačiau tie vis susidėvėdavę, nes juk kaimo žmonės ne po Brodvėjaus gatves vaikšto..todėl šis žmogus nusprendė nutiesti 1km ilgio šaligatvį! Ir Kamilė su Kazimieru, nors ir senatvėje, savo dienas įprasmina prižiūrėdami šį šaligatvį vasarą ir žiemą. „Jei neprižiūrėsim, tai kas gi atsimins“, sako Kamilė. Prasmės toli ieškoti nereikia, ji visai čia pat, gal netgi šaligatvyje. Taip kiekvieną kartą pasnigus senoliai šaligatvį nukasa, lyg jis būtų iš gryno aukso, vasarą apaugus žolėmis nuravi, rudenį lapams nukritus – nušluoja, ir taip metai iš metų. Niekieno neprašomi ir neujami Kamilė su Kazimieru rūpinasi kaimo pasididžiavimu taip pat nuoširdžiai kaip rūpinasi ir šiluma bei jaukumu savo namuose. S. Pabedinskas klausia: Ko reikalauja dokumentika? Ir tuo pačiu atsako – didelio darbo, o seni žmonės juk uždari..Pas Kazimierą ir Kamilę keliavome kelis kartus, padėjome jiems dirbti įprastus darbus, ir tortus ir pyragus vežėme, kol tapome „savi“, o prieš kameras jie tapo natūralūs. J. Dautartas teigia, jog Kazimieras ir Kamilė vis jaudinosi, kad netinkamai atrodys prieš kameras, ir tiesa, teko iškirpti daug kadrų, tačiau kai kuriuos paliko, pavyzdžiui – violetinį chalatą! Jį nešioja, ir Kamilė ir Kazimieras. J. Dautartas juokdamasis klausia publikos moterų, ar dažnai keičiatės chalatu su savo vyru? Salėje pasigirsta kikenimas, o mes su mama nusprendžiame, jog šie žmonės, taip atsidavę savo tradicijoms yra be galo šviesūs ir nuoširdūs. Ne be reikalo pradėjęs ekskursiją po Ukmergę, Raimondas Ramanauskas pasakė, jog Ukmergė, kinematografijos miestas, niekuomet neatsilikęs nuo tuometinių naujovių!

DSC_0199DSC_0236

NAKTINĖ UKMERGĖ

Paskutinė, bet tikrai ne prasčiausia dalis – ekskursija po unikalų, vieną iš 7 Lietuvoje egzistuojančių, vientisų senamiesčių! Nors Ukmergė nėra ir nebuvo didelis miestas, tai buvo gan svarbi pirklių susitikimo vieta, turėjusi Arklių paštą, net didesnį už Kauno! O taip buvo, nes Ukmergė buvo pagrindinis susikirtimo taškas tarp maršrutų Ryga – Vilnius ir Sankt Peterburgas – Varšuva. Žinoma, Ukmergė turi nuostabią legendą apie Vilką ir Mergą, pabėgusią vaidilutę, kuri prisijaukino ir išgydė vilkę, prisijaukino jos vilkiukus ir grįžo pas Krivį lydima 8 vilkų, kurie buvo pasiruošę jai tarnauti, tačiau tai istorijos peripetijos, savotiška pramoga turistams ir literatūros mylėtojams, o tiesa tokia, kad tiesa neaiški. Vieni teigia, jog Ukmergė buvo kunigaikščio Gedimino tėvo gimtinė, kiti sako, jog Gedimino brolis Dausprungas ją įkūrė, na o treti galvoja, jog atvykę, manoma, rusų tautybės, žmonės čia rado daug „gerų vilkų“, kurie jų nepuolė, ir todėl pavadino Ukmergę „Vilkomir“ (iš rus. k. Vilktaikė).

Pirmiausia sustoję miesto centre, prie vieno seniausių pastatų, buvusio Apylinkės Teismo, išgirdome istoriją apie senamiesčio širdyje stovintį paminklą „Lituania Restituta“ (iš lot. k. Atkurta Lietuva), po to, mėgaudamiesi nuostabiu oru ir švelniu pavasariniu vėjeliu keliavome į parką, buvusį arklių turgų, tuomet į buvusį žydų rajoną. Ukmergės muziejininkas Raimondas Ramanauskas nenustojo pasakoti istorijų apie spalvingą Ukmergės miesto praeitį, bažnyčias, gatveles, veikusį turgų, autobusų stotį, mokyklas, bajorų mokyklas, tarpukario sandėlius ir cerkves bei sinagogas. Visa gausybė žmonių, su smalsiaisiai priekyje, vedini R. Ramanausko, ėjome ištempę ausis, besiklausydami, kur buvo vokiečių sandėlis, kodėl žuvų turgų perkėlė atokiau nuo arklių ir kur veikė žydų mokykla. Pasiekę buvusį žydų rajoną sustojome istorijai apie iki 1941 m. veikusias žydų įstaigas, našlaičių prieglaudą, mokyklą, sinagogą, maldos namus ir svarbią Rabinų mokyklą. Deja, istorija lėmė žydų sušaudymą 1941 m., kuomet dauguma žydų buvo sušaudyti, o jų įstaigos uždarytos.. Toliau keliavome netaisytomis, akmenuotomis senamiesčio gatvėmis link veikusio žuvų turgaus, Žuvų gatvėje, kurioje yra išlikęs originalus, žydiškos parduotuvėlės „Įvairos prekės“, užrašas. Sekėme muziejininko pėdomis link piliakalnio ir klausėme istorijos apie pilį ir skirtingas legendas apie Ukmergės įkūrimą, senąją, ilgus metus veikusią žydų pirtį, toliau link seniausios Ukmergėje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kurios akmeninei versijai yra per 200 metų, tuomet prie „meškų namo“, na, ir atkeliavome į galutinį tašką. Keliais žodžiais, mūsų gidas, paminėjo taškus, kuriuose apsilankyti negalėjome, visi draugiškai padėkojome ovacijomis ir 23:30 susiruošėme namolio. Visa grupė grįždama klegėjo ir diskutavo, kas ką prisimena ir kieno tėvai ar seneliai ką ataminė ir mažiems pasakojo.

PABAIGAI

Reziumuojant, norėčiau nuoširdžiai padėkoti „Ukmergės kraštotyros muziejui“ organizavusiems renginį ir puikiai sustygavusiems pramogas. Netradicinė, visiškai nenuobodi, spalvinga, originali ir be galo įdomi programa įrodė, jog privalome apsidairyti, atverti savo širdis ir protus vietai, kuriame esame ir gyvename, pajausti senųjų gatvių ir istorijos alsavimą, kuri yra tiesiai mums prieš akis ir vadovautis originalia Manto Kristijono Kuliešiaus idėja – atmerkti akis ne tik pilkoms plytelėms, bet ir bažnyčioms, autentiškam miesto grindiniui, pastatams, istorijai, o remiantis S. Pabedinsko, J. Dautarto ir Z. Paškevičienės mintimis ir dokumentika – saugoti, puoselėti ir visuomet prisiminti tai, kas svarbu mums ir ateičiai!

Kristina Markevičiūtė
Nuotraukos Andriaus Vyšniausko

 

DSC_0155DSC_0165DSC_0163DSC_0181DSC_0176DSC_0172

 


DSC_0231 DSC_0226 DSC_0210 DSC_0250 DSC_0248 DSC_0237