Dviračių ir jų aksesuarų paroda Antano Smetonos dvare

by Muziejus

Dviratis tarpukario Lietuvoje: ir važiuoti, ir pasipuikuoti

Dviratis – vienas didžiausių žmonijos XIX a. išradimų. Nuotraukos liudija, kad jau XIX a. 9 dešimtmetyje dviračių būta ir Lietuvoje, tačiau kaip transporto priemonė jis labiau išplito tik tarpukario Lietuvoje.

Parodoje pristatoma per 400 eksponatų: du autentiški tarpukario Lietuvoje bene labiausiai paplitę dviračiai – vokiškas „Wanderer“ ir angliškas „Phillips Imperial“, būdingi to laikmečio dviračių aksesuarai – apšvietimo lempos ir apsaugos nuo vagysčių priemonės, skambučiai ir klaksonai, emblemos, o taip pat sportiniai prizai, įrankiai ir įrankinės,dviračių registracijos dokumentai ir numeriai, nuotraukos bei dviračiams skirti leidiniai. Daugiau nei 100 fotografijų atsispindi to meto dviratininkų apranga, tuometės dviratininkų mados.

Dviraciu paroda - senapedis 2018.02.15

Prieškario Lietuvoje dviračiai naudoti kariuomenėje, policijoje ir kitose valstybės tarnybose, pradėtas plėtoti dviračių sportas. Lietuvos dviratininkai atstovavo ir garsino savo valstybę Olimpinėse žaidynėse: 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame. Ukmergėje dislokuotame I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke buvo suformuota dviratininkų kuopa, kuriai buvo skirta 120 dviračių.

1938 m. Ministrų Taryba priėmė Apskričių viršininkų ir policijos tarnautojų susisiekimo priemonių įstatymo pakeitimą, pagal kurį policijai skirta 780 dviračių, viešosios policijos tarnautojams leisti laikyti 372 dviračius ir pasienio policijos tarnautojams – 408 dviračius.

Jau 1928 m., greta žinomų užsienio dviračių firmų „Brennabor“, „Wanderer“, „Diamant“ „Royal“, „Sirius“, „Nauman“, „Gritzner“, „Latvijas erglis“, „Latvello“, ,,Olimpija“, ,,Liva“, prekyboje atsirado ir pirmasis lietuviškas dviratis „Amlit“.

Manoma, kad pirmaisiais metais buvo pagaminta apie 1000 dviračių, antraisiais metais gamyba išaugo dvigubai, o 1930 m. buvo pagaminti 2500 „Amlit“ dviračiai.

Parodoje eksponuojama itin reta lietuviško dviračio ,,Amlit“ emblema su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio atvaizdu ir reklaminė dviračio brošiūra.

Dviračiai tarpukariu buvo palyginti brangus daiktas – kainavo apie 300 litų, už kuriuos buvo galima įsigyti keletą karvių. Dėl to dviračiai buvo registruojami, išduodami numeriai, važiavimo leidimai, renkamos piniginės rinkliavos. Ši tiems laikams palyginti prabangi transporto priemonė traukė ir vagis, dėl to naudoti įvairiausi užraktai, padedantys apsaugoti juos nuo vagysčių.

Romanas Senapėdis– istorikas, Dzūkijos senovinės technikos klubo ir Vilniaus kolekcininkų klubo narys. 1980 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1980–1988 Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis, sektoriaus vedėjas. Nuo 1988 m. dirba Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje. 2011–2015 ėjo LR kultūros atašė pareigas Kaliningrade, Rusijos Federacija.

R. Senapėdis yra aistringas kolekcininkas: nuo vaikystės rinko pašto ženklus, senovinius pinigus, ženklelius. Senovine technika susidomėjo maždaug prieš 30 metų. Jo kolekcijoje yra keletas senovinių automobilių, prieškarinių motociklų ir kelios dešimtys tarpukario Lietuvoje naudotų dviračių bei daugybė jų aksesuarų. Pirmasis visuomenei pristatytas kolekcijos eksponatas buvo originalus, puikios būklės angliškas dviratis „Phillips Imperial“, eksponuotas Vilniaus Vingio parke 1989 m. vykusioje Senovinės technikos parodoje.

Tarptautiniame senovinės technikos sąskrydyje Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, vykusiame 1991 m., minint lenktynių „Aplink Lietuvą“ 60-metį, buvo pristatytas restauruotas motociklas NSU 200 ZDB (1939 m.). 1999 m. R. Senapėdis dalyvavo jungtinėje parodoje „Dviratis, motociklas, automobilis ir Lietuva“ Trakų istorijos muziejuje. 2001 m. Šiaulių Dviračių muziejuje surengtoje parodoje „Dviračio istorijos fragmentai“ buvo eksponuota per 200 R. Senapėdžio kolekcijos eksponatų.