[otw_is sidebar=otw-sidebar-1]

Agudas chovevi – cion

“Siono mylėtojų bendrija”. Sionistinės orientacijos žydų organizacija. Įsteigta Ukmergėje 1887 m. Pagrindinis bendrijos tikslas – rinkti lėšas žemei pirkti Erec – Izraeliui (būsimai žydų valstybei), steigti savanoriškus hebrajų kalbos ir žydų istorijos kursus. 1893 m. Agudas chovevi – cion vadovavo Rafailas Gruškinas, 1894 m. – Mošė Vaineris.

KM

Ukmergės aido draugija

Patriotinė, švietėjiška, kultūrinė visuomeninė organizacija. Veikė 1919 07 04 – 1924 05 14. Draugijos steigėjai: Pranas Kuzma, Antanas Liubinas, Jurgis Kubilius, Vincas Kvieska, Juozas Rogenas, Elvyra Budreikaitė. Draugijos tikslas – “žadinimas žmonių valstybinio susipratimo ir platinimas nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniuje idėjos”. Valdybos nariais buvo išrinkti P. Kuzma (Kęstučio a. 11), Antanas Rimkus (Daugpilio g.[dab. Vytauto] 28), Jonas Lazauskas (Kauno g. 6), Jonas Baronas (Daugpilio g. 17), Vincas Kvieska (Bažnyčios g. 66). Draugijos įstatuose numatyta, kad “draugijos nariais gali būti įv. asmenys. 10 narių gali sudaryti skyrių (apskrityje)”. Jau liepos 13 d.(1919 m.) draugija surengė paskaitą “Ko lietuviai nori ?”. Nuo liepos 15 d. emė veikti lietuvių kalbos kursai kalbos nemokantiems. Juos lankė apie 25 žmonės. Rugpjūčio 3 d. draugija nutarė “įkurti tris komisijas: agitacinę, pasilinksminimų ir kultūrinę (…)”. Draugija rengė vakarus su vaidinimais ir šokiais. 1919 m. rugsėjo 7 d. “valdybos iniciatyva buvo sušauktas mitingas žydų ir lietuvių santykiams išaiškinti” ir po ilgų diskusijų jame priimta rezoliucija: “Mes susirinkę (…) žydai ir lietuviai skaičiuje 500 žmonių aptarti žydų – lietuvių santykiams, nusprendėm dirbti nepriklausomos Lietuvos naudai ir ginti ją nuo visų priešų. Ir kartu reikalaujame, kad valdžia savo darbais vykintų gyveniman demokratizmo dėsnius”.1920 m. draugijos veikla plečiasi: draugijoje yra 52 nariai, draugija išlaiko salę kurioje yra įrengta scena (vienintelę tuo metu mieste), “draugijos artistų kuopelė surengė 15 vakarų”, prie draugijos veikia dveji kursai (bendro lavinimosi ir lietuvių kalbos kitataučiams bei “sulenkėjusiems”). Bendruose kursuose buvo mokomasi aritmetikos, lietuvių kalbos, geografijos, istorijos ir “pradinių žinių iš visuomenės mokslo”. Draugija, tikriausiai, nekaip sugyveno su miesto valdžia, nes to meto spaudoje rašoma, kad magistratas, nuolat kivirčijosi su draugija dėl mokesčio už elektros energiją. (“Darbas” 1920 03 07 Nr. 17 psl.2). 1921 m. draugija toliau veikė: rengė vakarus ir koncertus, planavo įkurti teatrą. Tačiau nuo 1922 m. draugijos veikla ėmė silpti, mažėjo jos narių skaičius (1922 m. pradžioje vyko metinis draugijos susirinkimas, draugijoje buvo 19 narių, klubo kasoje – 2700 auksinų. Draugija svarstė galimybę įkurti prie draugijos atskirą teatro sekciją, bet dėl didelio lėšų poreikio atmetė šią, P. Kuzmos pasiūlytą idėją. Draugijos valdybon buvo išrinkti: P. Kuzma, A. Rimkus, Lazauskas, J. Baronas, V. Kvieska. (“Lietuva” Nr. 24, 1922 01 29, psl. 3)), draugija nebegalėjo išlaikyti (nuomoti) salės, metų gale draugija ją “užleido “Karių Kliūbui”. Iš dalies tai įvyko dėl salės savininko keliamų nuomos sąlygų. 1922 05 19 laikraštyje “Laisvė” rašoma: “Ukmergėje buvo vienintelė salė, kur galima ruošti spektakliai, tai “Aido” draugijos salė. Namo savininkas stato salės išnuomavimui tokias sunkias sąlygas, kad draugija atsisakė išnuomoti. Salė dabar rekvizuota N divizijos štabo kursams”. 1924 m. draugija buvo likviduota, tačiau dar 1931 m. salė buvo vadinama “Aido salės” vardu.
KM

Akmens amžiaus stovyklos Ukmergės r.

Dauguma akmens amžiaus stovyklų išsidėsčiusios prie Šventosios upės. Paleolito stovyklų kol kas nerasta, nors, tikriausiai, kaip ir kitose Lietuvos vietose žmonės tuo laiku gyveno ir dabartinio Ukmergės rajono ribose. Dauguma rastų stovyklų yra iš neolito ir žalvario amžiaus epochų.

SAMANTONYSE (Veprių seniūnija) aptiktos dvi akmens amžiaus stovyklos. Iš jų tyrinėta ir plačiau aprašyta Samantonių I stovykla.
Ji yra kairiajame Šventosios upės krante, apie 1 km žemiau Veprių miestelio. Tai didžiulis smiltynas, kurį į dvi dalis skiria Akūnios upelis. Smiltynas užima maždaug 600 m. ilgio ir 200 – 300 m pločio plotą. Iš šiaurės stovyklą riboja kopos nusitęsusios link pelkėtos Šventosios vagos, iš rytų smiltynas baigiasi 200 m atstumu nuo kelio, iš pietų pusės 50 – 100 m. nuo Šventosios upės.
Anksčiau smiltynas priklausė bendroms kaimo ganykloms ir buvo priskirtas prie nedirbamos žemės. XX a. pradžioje išskirsčius kaimą į vienkiemius, jis atiteko keliems valstiečiams, kurie jame pasistatė trobesius.
Pirmasis šią stovyklą XX a. 3 – jo dešimtmečio pradžioje aplankė ir pažymėjo žemėlapyje P. Tarasenka. Smėlyno paviršiuje jis rado ugniavietės žymių, puodų šukių (iki 2 cm storio) su skaldyto akmens priemaiša. Savo dienoraštyje ją atžymėjo ir prof. K. Jablonskis. 1942 ir1943 m. Samantonių stovyklavietę tyrinėjo Kauno Kultūros muziejaus darbuotojai.
Jau smėlyno paviršiuje buvo surinkta apie 200 mezolitinių ir neolitinių dirbinių, neskaitant nuoskalų ir puodų šukių. Radiniai daugiausiai koncentravosi pagal kairįjį ir dešinį Akūnios upelio krantą. Kaip tik ši stovyklos dalis buvo nuodugniausiai ištirta. Bendras tyrinėtas stovyklos plotas – apie 1000 kv. m. Svarbiausias tyrinėjimo rezultatas – atidengtos neolito būstų liekanos, kurios buvo užneštos smėlio kalvele. Tai buvę pastatai be židinio ir su židiniu. Jų pagrindą sudaro apvalios ar ovalios formos grįstos aikštelės. Jų forma priklausė nuo pastato konstrukcijos. Aikštelių skersmuo nuo 2 iki 6 m, atstumas tarp jų 5 – 15 m. Atskirų aikštelių pėdsakų rasta ir dešiniajame Akūnios upelio krante, bet jose židinių nerasta. Tenka manyti, kad tai primityviausių pastatų – palapinių – molio aslų liekanos. Molis buvo gabenamas iš 1,5 km atstumo. Tai įrodo, jog šioje stovyklavietėje gyventa sėsliai. Tuo laikotarpiu gyventojai jau ėmė verstis kapline žemdirbyste ir gyvulininkyste – puodo šukėje buvo rastas miežio grūdo antspaudas.
Be šių palapinių aikštelių, kairiame upelio krante buvo aptiktos netaisyklingos ovalinės formos pastatų, kurių pagrindą sudarė kiek įdubusių į duris aikštelės, liekanos. Viename, plačiajame, aikštelės gale gulėjo 2 akmenys, matyt, buvusio įėjimo elementas. Aikštelės pakraščiuose buvo pastebėtos šviesios spalvos dėmės – buvusių šulų pėdsakai, o centre rastos dviejų stiprių šulų liekanos. Vienoje aikštelėje nuėmus 5 – 7 cm apdegusio molio su suodžiais sluoksnį, buvo atidengtos 3 duobės. Didžioji duobė buvo apie 1 m gylio. Į šią ūkinę duobę, sprendžiant pagal rastas joje profiliuotų puodų šukes, įsijungia dar dvi lėkštės formos, apie 0,5 m gylio duobės – židiniai. Viena jų, einanti einanti rytų – vakarų kryptimi, pilna anglies suodžių ir perdegusio smėlio mišinio. Abiejose duobėse ant nejudinto smėlio sluoksnio guli po 3 akmenis, maždaug 30 cm skersmens kiekvienas. Kai kurie iš jų granitiniai, smarkiai apdegę.
Pastatų kultūriniame sluoksnyje be molio apkratų ir puodų šukių rasta šiek tiek titnago dirbinių, būtent: trumpinė strėliukė, mažas gremžtukas ir pora nuoskalėlių. 0,2 m gylyje rastas paukščio kaulas.
Kaip atrodė neolitiniai Samantonių stovyklos pastatai? Sprendžiant pagal apvalų aikštelės planą ir remiantis etnografiniais duomenimis, galima atkurti paprasčiausio akmens amžiaus pastato – kūginės palapinės vaizdą. Į viršų sujungtos kartys buvo perpintos, tikriausiai, vytelėmis ir aptrauktos kailiais. Tai buvo pagrindinis Europos ir Azijos klajoklių pastatas. Akmens ir žalvario amžiaus pradžioje tokios palapinės sutinkamos dažnai. Manoma, kad vėliau jas pakeitė sudėtingesnės konstrukcijos ovalinės formos pastatai. Vienas toks pastatas tyrinėtas ir Samantonyse. Jo sienos buvo suremtos iš vertikalių karčių, išpintos šakomis ir drėbtos moliu, dvišlaitis stogas iš vidaus paremtas stipriais šulais įkastais į žemę ir apdėtais akmenimis, o visumoje pastato stogas laikėsi ant pėdžių. Rytinėje pastato pusėje buvo įėjimas. Toks pastatas Lietuvoje tyrinėtas pirmą kartą ir jo ryšys su kitais stovyklos pastatais dar neaiškus. Nemažai tokių pastatų liekanų rasta Švedijoje. Jie čia buvo statomi neolito ir žalvario amžiaus epochose.
Tyrinėjant Samantonių stovyklą surinkta nemažai titnaginių dirbinių ir keramikos. Archeologė R.Rimantienė titnaginius dirbinius apžvelgė chronologine tvarka, išskirdama mezolito, neolito ir žalvario amžiaus radinius.
Mezolito laikotarpio radiniai. Šios epochos dirbinių rasta nedaug: 4 madleriniai ir svidriniai strėlių antgaliai, du iš jų nusklembtomis, retušuotomis (apdailintomis smulkiomis nuoskalomis) viršūnėmis, gremžtukai, rėžtukai, skeltės. Gremžtukai paprastai pagaminti iš storų nulaužtų į apačią nuoskalų. Rasti 4 dvigaliai trumpi gremžtukai. Jų ašmenys retušuoti. Tik vienas rastas gremžtukas ilgas ir plokščias. Rėžtukai įvairių formų, dažniausiai kampiniai. Titnaginių skilčių, kurios turi tam tikrą formą ir kurių smaigalys retušuotas, nedaug. Iš viso rastos 265 skeltės. Į tą skaičių įeina ir neolitinės skeltės nes jas atskirti nuo mezolitinių labai sunku.
Neolito laikotarpio radiniai. Didelę jų dalį sudaro būstų vietose rasti, jau anksčiau minėti dirbiniai. Be jų stovykloje dar rasti titnaginiai strėlių antgaliai, ylos, grąžtai, nedideli gremžtukai, 4 dalys gludintų akmeninių kirvukų, 2 akmeninės buožės.
Žalvario amžiaus radiniai. Beveik visi žalvario amžiaus dirbiniai koncentravosi stovyklos teritorijos paviršiuje. Didelę dalį titnaginių dirbinių sudaro skirtingų tipų strėlių antgaliai, daugiausiai įvairios formos lapeliniai, abiem smailais galais trumpi, plokšti antgaliai. Savitą radinių grupę sudaro antgaliai su skersinio pjūvio ašmenimis. Tik vienas rastas antgalis trikampis. Taip pat rasta titnaginių grąžtelių, ylų ir dvi adatos formos strėliukės. Pagal J. Puziną jos buvo naudojamos kaip žeberklų ašmenėliai. Taip pat rasta mažų rėžtukų ir gremžtukų. Didelė dalis radinių panaši į gremžtukus, tačiau pagal savo plokščią pjūvį, jie priskirtini peiliams. Žymią vietą titnaginių dirbinių tarpe užima kirstukai. Kartu su skeltiniais dirbiniais stovyklavietėje rasti 6 šlifuoti titnaginiai ir akmeniniai kirviai. Du iš jų visiškai sveiki, vienas baltiško tipo su paraleliniais šonais ir keturkampe pentimi, kitas – su nežymiai apvalinta pentimi, pagamintas iš diorito. Be šių dirbinių iš titnago ir akmens, surasta dar ir keramikos – daug storasienių lygių ir nežymiai brūkšniuotų puodų šukių. Dauguma jų tamsios spalvos su granito ir organinėmis priemaišomis. Pagal šukes galima nustatyti buvusių indų grupes: stačiasieniai ir mažai profiliuoti puodai, dubenėliai, aštriabriauniai ir rutuliniai puodai.
Šie radiniai leidžia teigti, kad Samantonių stovykloje žmonės gyveno labai ilgai: nuo mezolito pabaigos iki žalvario amžiaus pabaigos. Tokių stovyklų Lietuvoje žinoma apie 150. Jos išsidėsčiusios Nemuno, Neries, Šventosios pakrantėse, Kuršių nerijoje.
Be šios tyrinėtos Samantonių gyvenvietės archeologijos atlasuose minima ir SAMANTONIŲ II stovykla. Ji nuodugniai netyrinėta, jos teritorijoje rasti du raginiai kapliai su skylėmis kotui. Tokie dirbiniai būdingi tik neolitui.

JUOZAPAVOS I stovykla (Veprių seniūnija) yra tuojau už Veprių tilto per Šventąją, kairiajame Šventosios krante, į rytus nuo kelio, nedideliame plote. Šią stovyklą žvalgė ir savo dienoraštyje pažymėjo prof. K. Jablonskis 1942 m. Rasta nedaug radinių: titnaginiai trikampis strėlės antgalis, grąžtelis, retušuotos skeltės, nuoskalos. Stovykla priskiriama neolito laikotarpiui. Netyrinėta.

JUOZAPAVOS II stovykla yra kairiajame Šventosios krante, 750 m. atstumu nuo Veprių tilto, prie kelio iš Veprių į Gelvonus, smėlio kalvelėje. Pirmasis XX a. trečiame dešimtmetyje ją aptiko P. Tarasenka. Stovyklos radiniai, kaip jis mini, labai skurdūs: rasta titnago skaldos, neužbaigta titnaginė yla, šiek tiek molinių ornamentuotų šukių. Radiniai datuojami ankstyvuoju žalvario amžiaus periodu. Netyrinėta.
Abiejų Juozapavos stovyklų radiniai saugomi K. Jablonskio rinkinyje.

KNYZLAUKIO (Veprių seniūnija) stovykla yra netoli Veprių tilto per Šventąją, saloje. Iš pietų pusės stovyklavietę supa Knyzlaukio miškas. 1942 m. joje lankėsi prof. K. Jablonskis. Pagal radinius – ovalinį kirvelį ir netaisyklingos formos apskaldytą titnago gabalą – stovyklą galima priskirti mezolito pabaigai – neolito pradžiai. Netyrinėta.
Radiniai saugomi K. Jablonskio rinkinyje.

BUGENIŲ I (Pabaisko seniūnija) stovykla yra netoli Šventosios upės į šiaurės rytus nuo Bugenių kaimo, 4 km nuo Ukmergės, miškelio smiltyne. Jos radinius sudaro smulkios retušuotos titnago skleltės ir nuoskalos bei nežymiai brūkšniuota keramika. Netyrinėta.

BUGENIŲ II stovykla yra arčiau Bugenių kaimo, ant kalnelio plokštumos, palaukėje. Vienas jos pakraštys siekia miškelį. Radiniai: trumpas gremžtukas, retušuotos nuoskalos ir skeltis. Netyrinėta.
Abi Bugenių stovyklavietės yra priskiriamos žalvario amžiui. Jas 1937 – 1938 m. surado ir aprašė prof. K. Jablonskis. Radiniai saugomi jo rinkinyje.

RADIŠKIO I (Vidiškių seniūnija) stovykla yra dideliame smiltyne ties pačiu Radiškio kaimu, netoli Šventosios upės. Joje rasta tik keramikos liekanų, pagal kurias stovykla datuojama žalvario amžiumi.

RADIŠKIO II stovyklavietė yra nuo Ukmergės plento link Šventosios upės. Joje rastas ovlinis kirvelis, titnago skaldos.

RADIŠKIO III stovyklavietė yra prie pat pirmosios, netoli senojo Šventosios kranto. Joje rasti smulkūs gremžtukai, ylos dalis, retušuotos nuoskalėlės.
Šias stovyklas surado ir aprašė prof. K.Jablonskis. Radiniai saugomi jo rinkinyje. Stovyklos netyrinėtos.

RADIŠKIO IV stovykla rasta atsitiktinai – vykdant Radiškio tilto statybos darbus buvo rastas elnio ragas su įbrėžimais.

SUKINIŲ (Pabaisko seniūnija) stovyklą pažymėjo P. Tarasenką, bet nei jos radiniai nei amžius niekur neaprašyti.

DOVYDIŠKIŲ (Deltuvos seniūnija) stovyklavietė yra Šventosios upės senvagėje tarp armonos žiočių ir Leonpolio, nors archeologai nesutaria ar aplamai šią vietą laikyti stovyklaviete, nes rastas tik vienas radinys – raginis kapliukas su skyle kotui (ilgis 20, 8 cm, plotis 7,5 cm). Jis priskiriamas mezolito laikotarpiui. Saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

PAŽELVIŲ (Želvos seniūnija) stovykla yra apie 1 km į vakarus nuo Paželvių kaimo, ant aukšto Želvės upelio kranto, vietovėje vadinamoje “Smėlinka”. Stovyklavietė buvo aptikta 1962 m., duomenis apie ją rinko V. Daugudis. Stovyklavietėje rasti tik atskirų dirbinių fragmentai: titnaginės nuoskalos ir gabaliukai, 3 akmeninių kirvelių atskiros dalys. Stovykla datuojama žalvario amžiumi, radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Netyrinėta.
V. Leščius

Alkai Ukmergės rajone

Indoeuropietiškas *al- ar *alk- / *elk- reiškė “linkis”, posūkio ar pakilimo prasme, lietuvių kalboje šis žodis turėjo tam tikro sakrališkumo ir dažniausiai žodžiai alka, alkas turėjo bendrines reikšmes “šventas miškelis”, “ aukojimo vieta” arba buvo naudojamas tikriniuose senųjų šventviečių pavadinimuose. Sakralinio termino alka (alkas) vartojimas vietovardžiuose ir jų paplitimo tendencijos yra kelių skirtingų senųjų Lietuvos šventviečių tradicijų išraiška. Šventvietės egzistavo kalnuose, laukuose ir pievose, giriose ir miškeliuose, ežerų ir pelkių, upių pakrantėse, taip pat prie pavienių medžių, akmenų, šaltinių, daubų ir įgriuvų, olų. Kartu su kitus sakralinius pavadinimus turinčiomis šventvietėmis Lietuvoje žinoma 203, Latvijoje – 69, Kaliningrado srityje – 7 šventvietės, vadinamos Alkomis. Iš 203 šventviečių Lietuvoje 74 yra kalnai, 52 – laukai, 15 – ežerai ir balos, 11 – miškai, 10 – pelkės, 9 – salos.
Skirtingos šventviečių tradicijos būdingos atskiriems regionams ar lokaliniams arealams, kurie sietini su archeologinių kultūrų, žemių ar genčių teritorijomis.
Kuršių kultūrinei sričiai būdingi: Alkos kalnai, Aušrinkalniai, akmenys su duobutėmis, ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis, akmenys – “stalai”, akmenys – “lovos”, Laumių akmenys, Peklos ir Čyščiai, “prieš Saulę tekantys šaltiniai”.
Žemaičių – Alkos kalnai, Aušrinkalniai, Saulėkalniai, Šatrijų kalnai, Šventi laukai, Šventi miškai, ąžuolai, pušys, akmenys su duobutėmis, akmenys – “kėdės”, akmenys – “stulpai”, “Karčemviečių” balos, Alkupiai.
Aukštaičių – Šatrijų kalnai, Alkos laukai, akmenys su duobutėmis, akmenys – “kėdės”, Alkos balos, Velniabalos, Alkupiai.
Žiemgalių – Alkos laukai, Akmenys – “kėdės”, Velniabalos, Raganinės.
Lietuvių – Alkos salos, Dievo kalnai, Laumių kalnai, Kupoliakalniai, Alkos laukai, Šventežeriai, Aukų reikalaujantys ežerai, Alkos balos, akmenys – “prakeikti žmonės”, “Mokai”, akmenys – “siuvėjai”, Laumių akmenys.
Jotvingių – Perkūnkalniai, Šventežeriai, Aukų reikalaujantys ežerai, Velnio duobės, Akmenys – “stulpai”, akmenys – “prakeikti žmonės”, “prieš Saulę tekantys šaltiniai”.
Sėlių – Saulėkalniai.
Apie ryškesnes skalvių šventviečių tradicijas spręsti sunku. Atskiriems kultūriniams arealams būdingos šventviečių tradicijos byloja, kad jos susiformavo iki Lietuvos valstybės susidarymo.
Tarpgentinė baltų šventvietė Nadruvos Romuvoje yra vienas iš I – jo tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje Baltijos regione veikusių teritorinių religinių centrų. XIII – XIV a. Lietuvos valstybės laikotarpiu veikė šventvietės buvusios ir gentinėje epochoje, bet plėtojant ir įtvirtinant valstybinę religiją politiniuose centruose, didžiojo kunigaikščio ir didikų administruojamose valdose buvo įkurta naujų šventviečių (Šventaragiai).
Po krikščionybės įvedimo senųjų šventviečių tradicijos dar gyvavo grynuoju ar transformuotu pavidalu. Šiuo laikotarpiu susiformavo dubenuotų smailiadugnių akmenų garbinimo tradicija.
Šventvietės yra susijusios su teritoriniais archeologinių paminklų kompleksais ir dažniausiai egzistavo taip pat kompleksais (poromis, po keletą, vienos ar skirtingų rūšių…). Socialinėje plotmėje šventviečių statusas susijęs su jų religinėmis funkcijomis. Šventvietės sodyboje buvo skirtos namų (šeimos, giminės) dievams garbinti. Veikusios kaimuose ar jų kaimynystėje buvo skirtos tenkinti bendruomenės religiniams poreikiams. Administraciniuose arba gynybiniuose valsčių, žemių ar genčių centruose veikė regioninės, o tarp centrų administruojamų teritorijų – tarpregioninės reikšmės šventvietės. Ypatingą reikšmę turėjo tarpgentinė baltų šventvietė Nadruvos Romuvoje. Valstybės sostinėje, politiniuose centruose periferijoje ir didžiojo kunigaikščio bei didikų administruojamose valdose esančios valstybinės kulto vietos yra tiesiogiai susijusios su valstybine religija, tad visų pirma tenkino valdančiųjų religinius poreikius.
Senosios šventvietės yra unikali baltų religijos raiškos forma. Šventviečių mitinės reikšmės yra susijusios su daugeliu dievų: Perkūnu, Saule, Aušrine, Laima, Ragana, Žvėrūna – Medeina, Seneliu Dievu, laumėmis, “velniais”, kaukais, lokalinėmis, tam tikras sakralumo sferas reprezentuojančiomis dievybėmis (pvz. miškų arba vandenų “valdytojais”), mirusiųjų vėlėmis. Šventviečių, susijusių su mirusiaisiais, sakralumas yra specifinis. Jis motyvuotas sąsajomis tarp mitinio vėlės būvio po mirties ir pirminių elementų – vandens, ugnies, medžio, akmens.
Senosios šventvietės yra integralus lietuvių kultūros paveldo kompleksas.
Ukmergės rajone yra šios šventvietės:
Kalnai: –
Salos: Alko sala yra Kurėnų ežere, o į šiaurę nuo Alko salos – pusiasalio yra sala vadinama Bažnyčia. Alko sala tyrinėta 1984 m. archeologo V. Urbanavičiaus, archeologinių objektų nerasta. Tais pačiais metais žvalgyta ir Bažnyčios sala. Maišytame sluoksnyje rasta kriauninio peilio dalis, naujųjų laikų puodų šulių.
Dievo kalnai: Dievaičiuko kalnas – nedidelė, apskrita, maždaug 20 m. skersmens kalvelė Karališkiuose (Želvos sen.).
Perkūno kalnai: Tarp dirbamų laukų, apardytas arimų Perkūno kalnas yra Užupušiuose (Taujėnų sen.).
Aušrinės kalnai: Jogviluose (Lyduokių sen.). Gali būti susijęs su baltu rytinės žvaigždės kultu.
Saulės kalnai: Saulės krėslas Radžiūnuose (Taujėnų sen.). Kai kuriuos tokius pavadinimus turinčius kalnus galima sieti su viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus žemaičių gyvenvietėmis ir kapinynais.
Kupoliakalniai: Yra Sauginiuose (Želvos sen.). Gali būti susijęs su Kupolių šventimo tradicijomis.
Šatrijos kalnai: –
Mergakalniai, bobkalniai: –
“Herojų” kalnai: –
Piliakalniai – šventyklos:-
Kaukakalniai: – Jogviluose. Kaukai buvo susiję su mirusiųjų kultu. Tose vietose galėjo būti deginami mirusieji.
Alkos laukai: Antatilčiuose (Žemaitkiemio sen.), Deltuvėlėje (Pabaisko sen.), Gailiūnuose (Pivonijos sen.), Obeliuose (Vidškių sen.), Šalnose (Taujėnų sen.), Varkalėse (Pabaisko sen.), Zujuose (Vidiškių sen.). Alkomis vadinamų laukų ir pievų dažnai pasitaiko prie archeologijos paminklų (Vaitkuškio II tūkst. pr. piliakalnis netoli Deltuvėlės, Antatilčių, Zujų II tūkst. pr. piliakalniai).
Šventi laukai: Jačionyse (Pivonijos sen.), Mateikiškiuose (Šešuolių sen.).
Girios, miškeliai:-
Alkos miškai : Šešuolių apylinkėse. 1478 m. Vilniaus kapitulos dokumente giria, esanti kitapus Šešuolių ežero, minima lietuvišku Alkų (Helki) pavadinimu, paaiškinant ji lenkišku atitikmeniu “šventas miškas” (swiati lasz) – “(…) sylva Helki alias swiati lasz nuncupatam, ex opposito lacus Scheszule(…)”. Su pagonybės kulto vietomis susiję miškai ar miškeliai. 1768 m., veikale apie jėzuitų veiklą Lietuvoje, S. Rostovskis, remdamasis jėzuitų pranešimu apie jų apsilankymą Žemaitkiemyje, rašė, kad , “sekdami romėnų vestalių pavyzdžiu, miškuose jie [pagonys] be perstojo kūrendavo šventąją ugnį Perkūnui”.
Šventi medžiai:-
Akmenys – “stalai”: –
Akmenys – “lovos”: –
Akmenys – “kėdės”: –
Stulpo formos akmenys laikomi prakeiktais žmonėmis: –
Natūralių formų akmenys laikomi prakeiktais žmonėmis: Sukinių akmenys vadinami Mokais – tėvas Mokas ir vaikas Mokiukas. Yra netoli vėlyvo Sukinių piliakalnio. “Šeimynai”, esą, priklausiusi ir Mokienė buvusi Šventosios upėje. Apie šiuos akmenys egzistuoja padavimai siejantys juos su senosiomis apeigomis ir aukojimais. Šie akmenys pasižymėjo tuo, jog bevaikėms moterims padėdavę susilaukti vaikų. Ant Moko, sukalbėjusios tam tikrą maldelę, moterys palikdavusios marškinius.
Pastaruoju metu yra pareikšta nuomonė, kad Mokas esąs “sulietuvintas ir praskaidrintas” senovės slavų dievybės Mokoš vardas.
1971 m. archeologas V. Urbonavičius tyrinėjo Moko akmenis. Prie akmenų buvo ištirtos 4 perkasos bendro 80 m2 ploto. Buvo rastos 2 duobės: viena primenanti stulpavietę, kita – užpildyta akmenimis ir pelenais. Be to rasta lipdytos keramikos šukė (brūkšniuota?).
Kiti akmenys yra Šambariškiuose.
Akmenys su “pėdomis”: Bėčiuose. Šalia yra II tūkstantmečio pirmosios pusės – vidurio kapinynas. Tokia “kaimynystė” būdinga ir nemažai daliai kitų pėduotų akmenų. Mitinėje plotmėje įdubimų – “pėdų” funkcijos yra padėti dievams bei mirusiesiems keliauti, teikti galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn, pereiti iš vieno pasaulio (būsenos) į kitą.
Akmenys su duobutėmis: –
Akmenys su plokščiadugniais dubenimis: Deltuvoje. Akmenys, bent jau matoma, antžeminė dalis, būdavo aptašomi, apvalinami, viršus plokštinamas. Buvo siekiama, kad akmens – ritinio skersmuo būtų apie 1 m. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad ir akmens aukštis galėjo būti reikšmingas, nes jis būdavo koreguojamas, pakišant nedidelius akmenis ar nuoskalas. Dubens skersmuo būdavo apie 50 cm. Neretai iš dubens būdavo nuvedamas (ištašomas) latakas. Deltuvos akmens dubuo tarytum atviras, nes akmens viršutinės plokštumos dalis nutašyta taip, kad būtų viename lygyje su dubens dugnu. Tokiu būdu susidaręs 25×60 cm dydžio savotiškas netaisyklingos trapecijos formos latakas. Tyrinėjant kitus akmenis su plokščiadugniais dubenimis, paaiškėjo, kad toje pusėje į kuria būdavo nuvestas latakas, būdavo kūrenama ugnis. Panašu, kad dubenyje rinkdavosi lietaus vanduo ir jam, bei ugniai būdavo priskiriamos sakralinės savybės. Mokslininkai spėja, kad šie akmenys yra senosios Perkūno garbinimo tradicijos, paveiktos krikščionybės tradicijų, tąsa. Pagal šių akmenų paplitimą galima spėti, kad dubenuotieji akmenys atstovauja savitai kuršių šventviečių tradicijai. Tai, kad jų pasitaiko Rytų Lietuvoje, sietina su tuo, kad šiose Lietuvos valstybės vietose kūrėsi pabėgėliai kuršiai.
Akmenys su smailiadugniais dubenimis: Akmuo esantis Ukmergės kraštotyros muziejuje, rastas Kopūstėlių kaimo apylinkėse, miške. Akmenys su smailiadugniu dubeniu koncentruojasi dvejose arealuose: Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (Kėdainių, Radviliškio, Panevėžio, Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Biržų, Kupiškio r.) – vidurio Latvijoje (Bauskės, Jelgavos, Uogrės r.) ir Rytų Lietuvoje (Utenos, Zarasų, Rokiškio, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Kaišiadorių, Vilniaus r.). Vakarų Lietuvoje žinoma tik keletas tokių akmenų. Iš viso jų yra žinoma apie 250. Mokslininkai dar negali paaiškinti šių dviejų arealų atsiradimo. Akmenys su smailiadugniais dubenimis daugiausiai randami sodybose, kaimuose jų gali būti po 2-3. Akmenys dažniausiai būna ne didesni kaip 0,8 x 1 m. ir ne aukštesni kaip 30 – 50 cm, plokščiu viršumi. Jame būna išsuktas ar iškaltas apie 20 cm skersmens ir 15-20 cm gylio dubuo. Išskiriami net 9 jų tipai, bet iš esmės yra du pagrindiniai variantai: apverstas kūgis ir pusrutulis. Tikriausiai būtent šie akmenys yra aprašyti XVII a. pradžios šaltiniuose ir vadinami “Deivėmis”. Mokslininkai spėja, kad greičiausiai šiems akmenims buvo skirta konkrečios sodybos grūdų, galvijų, namų laimės garantijos teikimo ir užtikrinimo funkcija. Kai kur šie akmenys buvo pritaikyti krikščionybės reikmėms – bažnyčiose, koplyčiose juose laikomas švęstas vanduo.
Panašus akmuo Ukmergės rajone paminėtas dar 1846 m. Kosakų miške, prie Galbos upelio žemupio. Jį 1886 m. aprašė Balinskis. Tai buvo 0,96 x 1,1 m dydžio, virš 0,3 m aukščio natūraliai plokščiu paviršiumi akmuo. Dubuo 22 cm skersmens, preciziškai nugludintais kraštais viršuje ir tokiomis pat sienelėmis, 17 cm gylio. Dubuo dugne pusrutulio pjūvio. Vietovė kur šis akmuo buvo, turi Koplyčių pavadinimą. Padavimai pasakoja, kad čia, ant aukšto Galbos upelio kranto senovėje būta koplyčios, ir “ten buvo akmuo, kaip būdavo prie bažnyčių tokie akmenys – ten pripila švęsto vandens (…). Ir tą akmenį pripildavo vandens, ir ten, kaip tikėjo žmonės, ėjo ton koplyčion, tuo vandeniu prausėsi (…) Ten nieko tikrumoje nebuvo, tik padavimai” (LTR 6810/218). Kituose pasakojimuose teigiama, kad prie šio akmens dažnai buvo randama varinių carinės Rusijos monetų, kad dubenyje buvęs vanduo turintis stebuklingų galių, juo gydydavo akis.
Akmenys kurių viršuje yra negilūs dubenys -“lėkštės”: –
Akmenys atsiradę iš dangaus:-
“Siuvantys” akmenys:-
Laumių akmenys: –
Ežerai, “balos”: Buruvka, Kurėnų ež., Judronys (Pabaisko sen.), Petrašiūnai.
“Šventi” ežerai:-
Aukų reikalaujantys ežerai: Siesikų ežeras. Apylinkių žmonės pasakoja, kad ežerui anksčiau kasmet aukodavę paršą, nes kitaip tas ežeras įtraukiąs gelmėn žmogų.
“Vėležeriai”: –
Alkos pelkės: Skominuose.
Alkupiai: Radžiūnuose (Taujėnų sen.).
Šventupiai: Kreiviuose. Šventoji upė. Šių upių pavadinimai dažnai susiję su tatoskyromis tarp atskirų ikivalstybinių žemių valsčių ribų, buvo tam tikri riboženkliai. Pavyzdžiui dar XVI a. Upytės ir Ukmergės pavietų riba ėjo per Genėtinius (Ukmergės raj.), per šį kaimą teka ir Švenčupis, dešinysis Šventosios intakas.
Aukų reikalaujančios upės:-
“Raganinės” vietos upėse: –
Šventieji šaltiniai: Bartkūnai (Krikštėnai).
“Prieš Saulę” tekantys šaltiniai: –
Gydantysis Velnio šaltinis Ringeliuose
Daubos: –
Olos: –
Laumėnai yra įsikūrę netoliese nenustatytos šventvietės vadintos Laumene ir paminėtos 1373 m. dokumentuose.
Paprėniškiuose (Lyduokių sen.) esanti bala vadinama Šventaragiu. Tai greičiausiai susiję su valdovo valstybiniais kiemais – dvarais ir valdovo tarnų – leičių įsikūrimu tose vietovėse. Šventaragiai turėjo valstybinių kulto vietų statusą ir galėjo būti centralizuotai kuriamos XIII a. pradžioje – viduryje didžiojo kunigaikščio dvaruose.

Vykintas Vaitkevičius, Alkai. Baltų šventviečių studija, Diemedžio leidykla, Vilnius 2003

Alkakalniai Ukmergės rajone

Pavadinimas “alkakalnis” (nuo žodžio “alkas” – šventa vieta, biržis, gojus) nurodo buvusią šių paminklų paskirtį. Tai senovės kulto vietos, aukų maldų kalvos. Žmonės taip vadina ne tik kalvas, bet ir pievas, laukus, kurie dabar jokių išskirtinių žymių neturi ir apie juos daugiausiai byloja pavadinimai ir padavimai. Deja, alkakalniai yra mažai tyrinėti ir jų paskirtis, įrengimai ir chronologija nėra galutinai išaiškėję.
Ukmergės rajone yra trys alkakalniai: Antatilčių, Deltuvėlės ir Zujų.
Antatilčių alkakalnis. Yra Antatilčių kaimo pietiniame pakraštyje, dešiniajame Siesarties krante, apie 300 m į šiaurės vakarus nuo Antatilčių II piliakalnio. Alkakalnis įrengtas Siesarties kranto kyšulyje. Kyšulio viršūnė (plotas apie 2 ha) – lygiu paviršiumi. Vietiniai žmonės alkakalnį vadina Alkos kalnu. Jos pakraščiuose auga ąžuolai. Kalva yra ariama, jokių duomenų apie radinius nėra. Kalvos pašlaitėje, dešiniajame Siesarties krante esanti pieva vadinama Alkeliu. Alkakalnį 1970 m. žvalgė Istorijos institutas, 1976 ir 1984 m. – MMT.
Deltuvėlės alkakalnis. Yra apie 6 km nuo Ukmergės, apie 350 m į pietryčius nuo Deltuvėlės kaimo, apie 150 m į rytus nuo Ukmergės – Gelvonų kelio. Alkakalnis vadinamas Alka. Apie 1 km į šiaurės rytus nuo alkakalnio yra Lapiakalniu vadinamas Vaitkuškio piliakalnis. Alkakalnis tai žemesnė už aplinkines aukštumas kalvelė. Ją iš pietvakarių supa šlapia pieva, o iš rytų juosia į Šventąją įtekantis šaltiniuotas upeliukas, iš kitų pusių – dirbami laukai. Alkakalnio viršūnė apie 20 m. Duomenų apie radinius nėra. Alkakalnį 1970 ir 1978 m. žvalgė Istorijos institutas, 1984 m. – MMT.
Zujų alka. Yra Zujų kaimo rytiniame pakraštyje, apie 450 m į pietryčius nuo Kauno – Zarasų plento, 350 m į pietus nuo Šventosios ir Mūšios santakos. Alka – Mūšios dešiniojo kranto pakiluma. Netyrinėta; paskirtis ir chronologija neaiški. 1970 m. ją žvalgė Istorijos institutas, 1984 m. – MMT.

KPE

Antatilčių piliakalniai

Antatilčių pirmasis piliakalnis, vadinamas Pilale, yra Antatilčių kaimo rytiniame pakraštyje, Siesarties upės dešiniajame krante, Plaštakos upelės kilpoje, 0,6 km į šiaurę nuo Siesarties ir Plaštakos upelės santakos. Apaugęs medžiais.
Piliakalnį pirmasis aplankė ir pažymėjo žemėlapyje F. Pokrovskis XIX a. pabaigoje. 1928 m. jį žvalgė P. Tarasenka, 1970 ir 1994 m. Istorijos institutas, 1970, 1976, 1984, 1987 – MMT. 1976 m. piliakalnis kartografuotas, 1984 m. nustatyta jo teritorija, o 1993 m. vykdyti žvalgomieji kasinėjimai (G. Zabiela).
Tai krantinio tipo piliakalnis. Iš šiaurės, rytų ir pietų jį juosia Siesarties ir Plaštakos slėniai. Piliakalniui įrengti panaudotas aukštumos, įsiterpiančios į slėnį, smaigalys. Piliakalnio šlaitai statūs, šiaurinis – 18 m, pietinis – 9 m aukščio. Pietinis šlaitas deformuotas į vandens malūną ėjusio kelio. Šiaurinis šlaitas apardytas 1947 – 1952 m. statant vandens malūną ant Plaštakos ir imant užtvankos pylimui žemes.
Piliakalnio aikštelė pailgo ovalo formos, apie 52 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir 17 m pločio. Jos šiaurvakarinė dalis yra 3 m aukštesnė už pietrytinę. Joje supiltas 2 m. aukščio nuo aikštelės paviršiaus, 25 m. ilgio pylimas, puslankiu juosiantis aikštelės š.v. dalį. Į galus pylimas žemėja ir susilieja su aikštele. Išorinis pylimo šlaitas yra apie 2,5 m. aukščio ir leidžiasi į siauro (apie 2 m. pločio viršuje) 0,5 m. gylio griovio dugną, už kurio kyla antrasis 1,2 m. aukščio ir 35 m. ilgio pylimas. Šio pylimo išorinis 2,5 m. aukščio šlaitas leidžiasi į įdubą, skiriančią piliakalnį nuo gretimos aukštumos. Aikštelės pietrytiniame gale yra 27 m ilgio ir 1,2 m aukščio (nuo aikštelės paviršiaus) pylimas. Pylimo išorinis 2,5 m. šlaitas leidžiasi į 2 m. pločio ir 0,5 m. gylio griovį. Už jo kyla antras 1 m. aukščio ir 25 m. ilgio pylimas, kurio išorinis 1,5 m. aukščio šlaitas leidžiasi į 5,5 m. pločio ir 25 m. ilgio terasą, kuri greičiausiai yra trečiojo pylimo ir griovio liekanos. Terasa dar 1,5 m. leidžiasi palyginti stačiai, o po to pereina į Plaštakos pusėn po truputį žemėjančią aukštumos dalį.
1993 m. piliakalnio aikštelėje ištirtas 25 m2 plotas. Kultūrinio sluoksnio nerasta, rastos tik dvi smulkios lipdytos šukelės. Todėl manoma, kad piliakalnis galėjo būti įrengtas ir nepanaudotas, arba buvo naudojamas tik kaip slėptuvė, arba net nebuvo baigtas įrengti. Jis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.
Antatilčių antrasis piliakalnis, vadinamas Papilėda yra kaimo laukų pietvakarių gale, apie 1,5 km į vakarus nuo pirmojo Antatilčių piliakalnio, prie Siesarties upės ir mažo bevardžio upelio santakos, dešiniajame Siesarties krante.. Tai buvęs stambus piliakalnis, bet didžiąją jo dalį nuplovė Siesartis ir dabar liko tik jo liekanos.
Piliakalnį pažymėjo žemėlapyje F. Pokrovskis, žvalgė P. Tarasenka. 1970 m jį žvalgė Istorijos institutas, 1984, 1987 ir 1993 m – MMT.
17 m. aukštyje virš upės buvusią piliakalnio aikštelę nuplovę vanduo. Iš likusios dalies matyti, kad jį iš šiaurės juosė bevardis upelis, o iš rytų ir pietų – Siesartis. Iš vakarų piliakalnis buvo apsaugotas 2 pylimais ir grioviais. Vidinio, prie aikštelės esančio pylimo išlikusi tik dalis. Jo išorinis šlaitas yra apie 3,5 m aukščio nuo griovio dugno. Už jo yra 20 m ilgio griovys ir antrasis, išorinis pylimas nuo griovio pusės 5 m, o išorėje – 3,5 m aukščio. Už antrojo pylimo yra 1,3 m gylio, 8 m pločio ir 22 m ilgio griovio liekanos. Galimas daiktas, kad už jo dar buvo ir trečias mažas pylimas, bet jis, tikriausiai, išardytas toje vietoje kažkada buvusios sodybos.
1934 m. prie piliakalnio kasant smėlį buvo rasta daug žmonių kaulų, bet, manoma, kad jie iš 1812 m. laikotarpio. Pagal tarpukario laikų žmonių pasakojimus, piliakalnyje buvęs urvas į kurį įlindęs šuo išbūdavo ten keletą valandų. Esą piliakalnyje buvo randama daug ginklų ir pinigų, o ieškantys lobio valstiečiai aptiko plytų, apdegusių akmenų ir medžio anglies. Tačiau šie radiniai į muziejus nepateko, piliakalnio kultūrinis sluoksnis sunaikintas, paskutiniųjų piliakalnio tyrimų metų įdomesnių radinių nerasta.
Siesarties srovei toliau naikinant piliakalnį, jo liekanos buvo 1987 m. tyrinėtos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos, o 1993 m. – Lietuvos istorijos instituto specialistų, vadovavo archeologas G. Zabiela. Kadangi piliakalnio aikštelė nuplauta jau XIX a. tyrinėti tik išlikę pylimų fragmentai. 1987 m. buvo ištirtos beveik visos I – ojo pylimo liekanos (bendras 111,3 m2 plotas), 1993 m. – padarytas II pylimo plūvis. Rasti 5 individualūs radiniai (geležinis peilis pjautuvėlis, molinis svarelis, akmeninis trintuvas, nulūžusi kaulinė yla, beformis geležies gabalėlis), 958 stambesnės ir 311 smulkių keramikos šukių, keliasdešimt gyvulių kaulų, kelios stulpaviečių sankaupos (buvusios tvoros ar sienos vertikalių rąstų įkasimo vietos), daug molio tinko liekanų, degėsių. Visiškam piliakalnio liekanų ištyrimui reikalinga pabaigti tirti II pylimą.
Todėl galima tik spėti, kad piliakalnis buvo gynybinis ir naudotas pirmaisiais antrojo tūkstantmečio amžiais. Piliakalnio archeologiniai radiniai tai patvirtina – piliakalnis buvo naudojamas I tūkstantmečio pradžioje (brūkšniuotos keramikos kultūros sluoksnio radiniai) – II tūkstantmečio pradžioje (pavienės žiestos keramikos šukės)

V. Leščius. KPE, Laima Vaitkunskienė. “Eskizai” Nr. 12, Gintautas Zabiela, psl. 5-14. Kultūros paveldo centras.

Apskrities bajorų vadovai

Bajorų vadovas – nuo 1766 m. Rusijoje, o po 1795 m. Lietuvos pajungimo ir Lietuvoje, bajorų luominės organizacijos vadovas. Jų veiklą apibrėžė imperatorės Jekaterinos II 1785 m. privilegija. Pagal ją bajorų vadovai (Lietuvoje nuo 1802 m.) buvo renkami apskrities ar gubernijos (nuo 1801 m.) bajorų seimeliuose (susirinkimuose) trejų metų laikotarpiui. Po 1863 m. sukilimo, panaikinus Lietuvoje bajorų savivaldą, bajorų vadovus skirdavo vidaus reikalų ministerija. Pagal Respublikos tradiciją bajorų vadovai dažnai ir toliau buvo vadinami maršalais (maršalkomis), tačiau bajorų vadovų teisės ir funkcijos buvo daug siauresnės nei maršalų. Pagrindinės bajorų vadovo pareigos buvo pirmininkauti atitinkamos teritorijos (apskrities ar gubernijos) seimeliuose, tarpininkauti tarp carinės administracijos ir bajorų sprendžiant jų luomo klausimus. Be to apskrities bajorų vadovai atstovaudavo apskritį atvykus įvairiems tikrintojams, rūpindavosi kariuomenės įgulų aprūpinimu maistu, prižiūrėdavo visuomeninių pastatų statybas ir pan. Bajorų vadovų pareigybės Lietuvoje išbuvo iki 1915 m.
Pagal šiuo metu (2006 m.) Ukmergės kraštotyros muziejuje surinktą medžiagą yra žinomos 19 Ukmergės apskrities bajorų vadovų pavardės. Apie kai kurių jų veiklą išliko gana daug duomenų, apie kitus, deja, be pavardžių daugiau nieko nežinoma. Taip pat gali būti, kad buvo ir dabar dar nežinomų apskrities bajorų vadovų.
Pirmasis žinomas Ukmergės apskrities bajorų vadovas buvo Juozapas Kušelevskis (Kuszelewski) (1800 m.). Antroji žinoma pavardė – Juozapas Bolcevičius (Bolcevwicz) (1805 m.), po kurio pareigas perėmė Vincentas Fronckevičius (Frąckiewicz) (1809 m.). Apie kitus bajorų vadovus žinoma kiek daugiau. Bajoru vadovu 1812 – 1817 m. buvęs Mikalojus Koscialkovskis (Kościałkowski), 1813 m. vadovavo Ukmergės apskrities Laikinajai komisijai. Šios komisijos vadovavo apskričių administravimui iki tol kol buvo atkurti visi vietinės valdžios organai veikę iki prancūzų okupacijos. Daugiau apie Kosciolkovskį žinių nėra.
Kitas žinomas apskrities bajorų vadovas buvo Adomas Žagelis (lenk. Źagiell). 1820 m., būdamas bajorų vadovu jis mėgino įgyvendinti didelį projektą – įkurti Ukmergėje moterų šaričių vienuolyną, gailestingumo ligoninę ligoniams elgetoms ir invalidams, institutą neturtingoms merginoms auklėti, vaistinę ir naują bažnyčią. Visose šiose įstaigose turėjo dirbti vienuolės šaritės. Šiam projektui pritarė ir bajorų seimelis. Tačiau Vilniaus generalgubernatorius nepritarė siūlymams projekto įgyvendinimui apskrityje rinkti po sidabro rublį nuo dūmo ir skirti būsimam vienuolynui apie 10 ha Ukmergės seniūnijos žemės. Nors A. Žagelis gynė šį projektą, bet jis nebuvo įgyvendintas (Plačiau apie tai “Eskizai” Nr.8, “Neįvykdyto sumanymo jubiliejus”).
1821 m., po A. Žagelio, bajorų vadovu buvo išrinktas Pranciškus Veissenhofas (Weyssenhoff). Išliko jo pasirašytas 1823 12 21 aktas dėl Ukmergėje statomų arklidžių kariuomenės reikmėms.
Po Vaisenhofo bajorų vadovu tapo Benediktas Petkevičius (Pietkiewicz) (1825 07 27 jau buvo). Tikriausiai jis buvo kelis kartus perrinktas, nes buvo bajorų vadovu ir 1831 m. sukilimo metu. Kadangi sukilimui vadovavo bajorai, apskričių bajorų vadovai natūraliai tapdavo sukilimo vadovais apskrityse. Todėl ir B. Petkevičius tapo sukilėlių valdžios organo – Ukmergės apskrities Tvarkos komiteto pirmininku. Sukilėlių valdžioje Ukmergė išbuvo apie tris mėnesius. Per tą laiką B. Petkevičius buvo pašalintas iš komiteto pirmininko pareigų už neveiklumą, bet vėliau vėl grąžintas į šias pareigas. Po sukilimo pralaimėjimo, tardomas B. Petkevičius tvirtino, kad prie sukilėlių prisidėti buvo verčiamas jėga, grasinant jį pakarti. Taip jam pavyko išsiteisinti, nes Rusijos valdžia nutarė, kad jis dalyvavo sukilime ne savo noru. Tuo metu B. Petkevičius buvo 56 metų amžiaus, jam Ukmergės apskrityje priklausė Obelių ir Aleksandravos dvarai.
Sekantis, tikriausiai taip pat kelis kartus ištinktas, apskrities bajorų vadovas buvo Feliksas Siesickis (Siesicki) valdęs Pienionių dvarą prie Kavarsko. Jis taip pat dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo apskrities Tvarkos komiteto narys. Kaip bajorų vadovas 1837 m. pabaigoje jis buvo apklausinėjamas iš Vilniaus atsiųsto valdininko Ginkulio dėl azartinių lošimų Ukmergėje. 1840 01 27 jis kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių prašydamas sumažinti pastočių prievolę (arklių tiekimą pašto stotims) Ukmergės apskričiai. Prašymas nebuvo patenkintas.
Vėliau bajorų vadovu buvo Julius Javgilis (Jaugelis ? – rus. Явгель). 1849 m. pabaigoje jis norėjo atsisakyti bajorų vadovo pareigų, kadangi nesutarė su Kauno gubernijos valdžia, mat jis buvo išrinktas pasiūlius Vilniaus generalgubernatoriui, o Kauno gubernijos valdžia į šias pareigas buvo numačiusi kitą žmogų. Todėl, anot Javgilio rašto, vietos valdžia ėmė ieškoti priekabių, įžeidinėti jį, trukdyti dirbti. Vilniaus generalgubernatorius nenorėjo patenkinti atsistatydinimo prašymo, siūlė Javgiliui pagalvoti, žadėjo savo paramą. Tačiau, matyt, Javgilio įkalbėti jam nepavyko, nes 1851 m. minimas jau kitas bajorų vadovas – Anupras Koska (rus. Онуфрий Косско).
Tai turbūt spalvingiausia asmenybė tarp žinomų Ukmergės apskrities bajorų vadovų. Dar 1834 m. jis buvo apkaltintas dėl neva slapto susirašinėjimo su Varšuvos vyskupu (po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia paniškai bijojo naujų sąmokslų, sukilimų ruošimo). Vėliau paaiškėjo, kad skundėjas, Ukmergės žydas Abramas Levinas, apšmeižė Koską, norėdamas gauti iš valdžios atlyginimą už įskundimą. Akistatoje jis Koskos neatpažino. A. Koska ir jo brolis Justinas buvo azartiški lošėjai ir ne kartą minimi įvairiose bylose susijusiose su uždraustais azartiniais lošimais Ukmergėje. 1843 m. byloje jis buvo kaltinamas pralošęs valdiškus pinigus jo gautus arklių pašarui (A. Koska buvo išsinuomavęs kelias arklių pašto stotis ir gaudavo iš valdžios pinigų arklių pašarui), 1854 m. byloje kaltinamas nesąžiningu lošimu, nepatyrusių lošėjų įviliojimu lošti, apgaudinėjimu. Buvo tvirtinama, kad lošimas yra pagrindinis A. Koskos pajamų šaltinis. Lošimo metu karštakošiai broliai Koskos dažnai keldavo įvairius skandalus. A. Koskai buvo keltos kelios bylos dėl muštynių ir žmonių užpuldinėjimų, pasak vieno užpultojo, Koska vos jo nenudūrė peiliu. Vienok visos tos bylos buvo neužbaigtos. A. Koskos priešai tvirtino neva jis jas “numarino” įbauginęs Ukmergės valdininkus savo ryšiais Vilniaus generalgubernatoriaus aplinkoje. Jie kaltino A. Koska dar daugybe įvairių nuodėmių: baudžiauninkų engimu (Koskai priklausė Šventupės dvaras su Vidiškių miesteliu) – plakimu, varymu į lažą net švenčių dienomis, visų vyresnių nei 14 metų baudžiauninkių išprievartavimu, – valkatų, dezertyrų ir kriminalinių nusikaltėlių slėpimu savo dvare, kitiems dvarininkams priklausiusio miško, plukdomo Šventąja vogimu, vertimu melagingai liudyti, neteisėtomis rinkliavomis iš dvarininkų ir pan.
Be šių kriminalinių nusikaltimų A. Koska buvo kaltinamas ir priešiškumu Rusijos valdžiai. Be jau minėto A. Levino skundo, A. Koska buvo kaltinamas dalyvavęs 1831 m. sukilime. Esą jo metu jis ėjo Ukmergės komendanto pareigas. Koska neigė dalyvavęs sukilime ir tvirtino, kad komendantu kelias dienas sukilimo pradžioje buvo jo brolis Justinas. Tą patvirtino ir keli ukmergiečiai. Po sukilimo numalšinimo valdžia pasitenkino šiais A. Koskos paaiškinimais, tačiau vėliau šie kaltinimai vis iškildavo. Sukilimo dokumentuose iš tiesų minimas Koska, bet rašoma tik pavardė, be inicialų ir nustatyti ar dalyvavo A. Koska 1831 m. sukilime yra sunku. 1854 m. A. Koska buvo kaltintas tuo, kad jis lošdamas kortomis ironiškai komentavo Rusijos politiką, o carui Nikolajui palinkėjo , “kad jį vilkai sudraskytų”. 1863 m. sukilėlis J. Eivildas, priklausęs Ukmergės apskrityje veikusiam Dominyko Maleckio vadovaujamam būriui, tardomas teigė, kad būriui priklausė ir A. Koska. Tačiau visu tuo kaltintas A. Koska sugebėjo išsiteisinti ir mažiausiai du kartus (1851 ir 1857 m.) buvo išrinktas bajorų vadovu, juo būdamas pastatė Vidiškiuose dabartinę bažnyčią, išrūpino jai parapijos statusą, rūpinosi pagalbos apskrities valstiečiams gavimu, dėl sausros ir kitų stichinių nelaimių prasidėjus badui. Žinoma, tvirtinti, kad skunduose išdėstyti tik tikri faktai, yra sunku. Greičiausiai jie rašyti iš keršto, nukentėjusių nuo karšto A. Koskos charakterio ar prasilošusių jam žmonių. Tačiau dalis teisybės skunduose, tikriausiai, buvo ir visai gali būti, kad A. Koska turėjo užtarėjų Vilniaus generalgubernatoriaus aplinkoje, padėjusių gauti bajoro vadovo postą bei išsisukti nuo jam tekusių kaltinimų. O gal tuo metu apskrityje neatsirado kitų, norinčių užimti šias, nors ir garbingas, tačiau daug rūpesčių teikiančias pareigas, išskyrus A. Koską. A. Koska mirė 1868 m. birželio 15 d. ir buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
1854 m. bajorų vadovu buvo kažkoks pulkininkas, davęs labai O. Koskai nenaudingus parodymus 1854 m. jo byloje dėl azartinių lošimų, tačiau išlikusiame dokumente jo pavardė neįskaitoma. T. Bairašauskaitė knygoje “Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmoje pusėje” nurodo kad 1853 – 1855? m. bajorų vadovu buvo Jonas Erdmanas (Erdman) kuris tikriausiai ir bus minėtas “pulkininkas”.
1858 m. bajorų vadovu buvo išrinktas Medardas Končia (Koncza) (1808 – 1899) Lokinės dvaro, buvusio netoli Siesikų, savininkas, 1831 m. sukilėlis, pirmasis sudaręs sukilėlių būrį Ukmergės apskrityje, kurį laiką vietoje B. Petkevičiaus vadovavęs apskrities Taikos komitetui. Už dalyvavimą sukilime bei tolesnę aktyvią konspiracinę veiklą jis 1838 m. buvo suimtas ir 1839 – 1843 m. ištremtas. Yra išlikę 1863 m. sukilėlių parodymai, kad M. Končia vežiojo sukilėliams į mišką maistą. 1863 m. kurį laiką M. Končia buvo areštuotas, jo dvaras konfiskuotas, bet jam pavyko išsiteisinti, dvaras jam buvo grąžintas. Jo sūnus Medardas 1863 m. sukilimo metu vadovavo sukilėlių būriui, o po sukilimo pralaimėjimo emigravo į Prancūziją.
Po 1863 m. sukilimo bajorų vadovai jau buvo skiriami valdžios.
Už tikrą ar tariamą paramą sukilimui M. Končia atleidus iš pareigų ir kuriam laikui jį suėmus, apskrities bajorų vadovu 1863 m. spalio 18 d. tapo Leibgvardijos kirasirų pulko štabrotmistras grafas Hornas [rusiškai rašėsi «Горн»]. Skirtingai nuo kitų, anksčiau buvusių bajorų vadovų, kurie buvo katalikai, Hornas buvo stačiatikis. Tokiomis aplinkybėmis tapęs bajorų vadovu, Hornas pernelyg įsijautė į vadovavimą ir netrukus susigadino santykius su apskrities policijos valdyba, Kauno gubernatoriumi N. Muravjovu («Koriko» sūnumi) ir pačiu M. Muravjovu – «Koriku». Hornas mėgino komanduoti apskrities policijai, siuntinėdamas jai įsakymus, kuriuos reikalavo vykdyti nedelsiant. Policija turėjo kontroliuoti kaip dvarų žemių nuomininkai atsiskaito su dvarų šeimininkais ir apie tai duoti ataskaitas Hornui. Didelį jo pyktį sukėlė vienos iš apskrities nuovadų pristavo raportas Hornui, kuriame jis buvo pavadintas «Jūsų Kilnybe» (pagal pareigas), o ne «Jūsų Šviesybe» (pagal titulą). Hornas išsiuntinėjo kaimų bendruomenėms nurodymus nebetiekti arklių kaimų policininkams – tūkstantininkams ir penkiašimtininkams (policininkų laipsniai). Be to Hornas mėgino gauti iš apskrities dvarininkų įgaliojimus, kad surašytų bendrą kreipimąsi į M. Muravjovą dėl apskrities dvarininkų ištikimybės carui. Policininkams pasiskundus Kauno gubernatoriui, šis kreipėsi į M. Muravjovą dėl “neprotingų ir savavališkų Horno nurodymų”. M. Muravjovas visiškai pritarė sūnui. Nors jo rašytame įsakę liko tik frazės apie Horno nurodymų atšaukimą, jo veiksmų ištyrimą ir nurodymas Hornui atvykti į Vilnių pasiaiškinti, tačiau įsako juodraštyje yra išlikusios, nors ir išbrauktos iš galutinio rašto varianto frazės, kuriomis Muravjovas piktinasi tuo, kad bajorų vadovas neturi teisės vadovauti policijai, kištis į valstečių valdymo reiklaus, organizuoti ištikimybės raštų rašymą ir t.t. Sūnui M. Muravjovas nurodė stebėti, kad kitų apskričių bajorų vadovai “nedarytų panašių neteisėtų dalykų”. Iš pradžių į Ukmergę atvykęs Muravjovo siųstas generolas Pachomovas, o vėliau ir pats Muravjovas, išsikvietęs Horną į Vilnių, davė Hornui pylos. Kada Hornas buvo pašalintas iš bajorų vadovo pareigų nežinoma. 1864 m. antroje pusėje sudarytame pagal “Памятные книжки губернии” Šiaurės – vakarų krašto apskričių bajorų vadovų sąraše Horno pavardė užbraukta ir jos vietoje pieštuku užrašytas naujas Ukmergės apskrities bajorų vadovas – atsargos pulkininkas Komaras, šį kartą katalikas. Komaro pavardė yra ir 1876 m. balandžio mėnesio prašyme Krašto viršininkui leisti steigti savitarpio draudimo nuo ugnies bendrovę. Čia jis tituluojamas Tikruoju Valstybės Patarėju. Vidaus Reikalų ministras, baimindamasis, kad minėtoji bendrovė “esant tam tikroms vietinių gyventojų nuotaikoms, galėtų nukreipti savo korporatyvinę veiklą tikslams, neatitinkantiems Vyriausybės planų, ką patvirtino įvykiai paskutiniojo maišto metu” neleido įsteigti bendrovės. Dar plačiau šis bajorų vadovas pristatytas 1877 m. išleistoje “Kauno gubernijos informacinėje knygoje 1878 metams”: “Apskrities bajorų vadovas, tikrasis valstybės patarėjas Konstantinas Osipovičius Komaras, apdovanotas Šv. Anos 3 laipsnio ordinu, medaliu 1853-56 m. karui atminti (katalikų tikybos, pareigose nuo 1864 m. birželio 16)”.
1885 m. dokumente (“Bajorijos renkamų pareigybių Šiaurės Vakarų Krašto gubernijose užimamų lenkų kilmės asmenų sąrašas”), tarp kitų Kauno gubernijos apskričių bajorų vadovų minimas ir Ukmergės apskrities bajorų vadovas – Tituliarinis Patarėjas Aleksandras Stanislavovičius Montvila. Dokumente nurodoma, kad jis Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus paskirtas bajorų vadovu nuo 1878 metų birželio 10 d. ir juo, tikriausiai, išbuvo ne vieną kadenciją. 1886 m. Kauno gubernijos informacinėje knygoje nurodoma, kad A. Montvila yra baigęs S. Peterburgo technologijos institutą, vedęs, Romos katalikas. Apdovanotas Šv. Stanislovo 2 laipsnio ordinu. 1885 m. rugsėjo 16 d. A. Montvila [Монтвилл] dėl pašlijusios sveikatos parašė atsistatydinimo prašymą (LVIA f.378 B.S.1886 m. b.52 l.2)
1886 m. pradžioje Kauno apskrities bajorų vadovas kreipėsi į Kauno gubernatorių siūlydamas bajorų vadovu skirti S. K. Kosakovskį, “Garbės Taikos Teisėją bei Jo Didenybės Rūmų Kamerhererį”, bet gubernatorius, atsižvelgdamas slaptą 1884 04 24 d. generalgubernatoriaus laišką, šiam pasiūlymui nepritarė ir pasiūlė į šias pareigas “Kamerjunkerį Pozniaką”. “Panevėžio – Šiaulių Taikos Tarpininkų Suvažiavimo Pirmininkas, Valstybės Patarėjas, turintis Kamerjunkerio rangą, Dmitrijus Michailovičius Pozniakas”, tuo metu gyvenęs Šiauliuose, 1886 m. sausio 19 d. įsipareigojo įsigyti Ukmergės apskrities ribose žemės t.y. tapti pilnateisiu šios apskrities bajoru. Vasario 22 d. jis Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu paskirtas bajorų vadovu. Juo D. Pozniakas išbuvo iki 1890 m. liepos 1 d., kada jį caras paskyrė Voronežo vicegubernatoriumi. (LVIA f.378 B.S.1886 m. b.52 l.3-4, 10, 17, 21)
Po D. Pozniako bajorų vadovu tapo Rūmų patarėjas Michailas Aleksandrovičius Konstantinovičius, Šv. Stanislovo 2 laipsnio ordino kavalierius, apdovanotas monograma vaizduojančia imperatoriaus Aleksandro II vardą bei pasižymėjimo ženklu už puikų šaudymą, baigęs Nikolaevsko kavalerijos mokyklą, vedęs, stačiatikis. (Kauno gubernijos informacinė knyga 1891 metams)
Nuo 1897 m. į bajorų vadovo pareigas buvo paskirtas Petras Vladimirovičius Veriovkinas. 1900 m. pabaigoje Kauno gubernatorius, atsakydamas į Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus raštą apie gubernijos apskričių bajorų vadovus, nurodė, kad P. Veriovkinas yra Rūmų patarėjas, turintis Imperatoriškųjų rūmų Kamerjunkerio titulą, jam 38 metai, jis kilęs iš Maskvos gubernijos bajorų, stačiatikių tikybos, mokslus baigė caro Pažų korpuse pagal 1 kategoriją, jo vardas iškaltas Pažų korpuso marmurinėje lentoje. P. Veriovkino giminės dvaras, valdomas kartu su broliu yra Ukmergės apskrityje, 1987 dešimtinių [dešimtinė – 1,09 ha] dydžio. Vedęs generolo leitenanto Elio dukterį Sofiją Aleksandrovną, turi sūnūs: Vladimirą (g. 1890 m.), Petrą (g. 1897 m.) ir dukteris: Jelizavetą (g. 1891 m.), Nataliją (g. 1893 m.) ir Mariją (g. 1895 m.). Valstybės tarnyboje P. Veriovkinas nuo 1880 m., bajorų vadovu paskirtas 1897 11 06. 1915 m. P. Veriovkinas – kamerheris, tikrasis valstybės patarėjas – vienas iš Ukmergės apskrities garbės taikos teisėjų, gyveno ir dirbo Vilniuje. (“Kauno gubernijos informacinė knyga 1915 metams” Panevėžys, 1915 m. p. 2-147;KM)
Nuo 1901 m. apskrities bajorų vadovu buvo Pavelas Pavlovičius Volkovas – atsargos gvardijos poručikas, kolegijos asesorius (1915 m.), Šv. Stanislovo 3 laipsnio ordino kavalierius, apdovanotas Nikolajaus II karūnavimo medaliu, baigęs 3 – ją Aleksandro karinę mokyklą, vedęs, stačiatikis. (Kauno gubernijos informacinė knyga 1902 metams). Kaip bajorų vadovas, 1915 m. P. Volkovas buvo: Ukmergės apskrities kalėjimų globos skyriaus pirmininkas, Ukmergės bajorų globos pirmininkas, Apskrities suvažiavimo pirmininkas, vienas iš apskrities garbės taikos teisėjų, apskrities karinės prievolės įstaigos pirmininkas, apskrities činšinių bylų įstaigos pirmininkas, apskrities komisijos nagrinėti prašymams dėl nusausinimo, drėkinimo ir apvandeninimo darbų pirmininkas, apskrities blaivybės labdaros įstaigos pirmininkas, apskrities žemės tvarkymo komisijos pirmininkas, Rusijos raudonojo kryžiaus draugijos Ukmergės komiteto pirmininkas (“Kauno gubernijos informacinė knyga 1915 metams” Panevėžys, 1915 m. p. 2-147;KM). P. Volkovas bajorų vadovo pareigas ėjo iki 1915 m., kai puolant vokiečių kariuomenei, visos carinės valdžios įstaigos pasitraukė iš Ukmergės.

Raimondas Ramanauskas, KM. Tekste minimų dokumentų kopijos yra Ukmergės kraštotyros muziejuje.

Ukmergės apskrities 1792 m. konfederacijos aktas

Pagal Ukmergės pavieto žemės teismo knygas (LVIA f.SA b.14220 l.399-401). Originale pavardės surašytos viena paskui kitą.

“Ukmergės Pavieto Konfederacijos Aktas
202 [akto numeris aktų knygoje] Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Antrųjų metų Liepos septynioliktą dieną
Prieš Ukmergės pavieto Laisvosios Konfederacijos aktus stojęs šviesusis D. P. [Dauggalis Ponas] Juozapas Hopenas Ukmergės pavieto žemės teisėjas, o po naujų rinkimų Ukmergės pavieto Laisvosios Konfederacijos maršalka aktavimui padavė Ukmergės pavieto Laisvosios Konfederacijos aktą. Jo turinys sekantis: Mes Ukmergės [Wiłkomir] pavieto piliečiai, valdininkai ir visa Riterija aiškiai matydami ir su liūdesiu jausdami, kad dabartinis Seimas, neteisėtu ir nepraktikuotu Respublikoje būdu pratęsęs savo trukmę, jau beveik keturi metai išduoda visų piliečių viltis apie rūpinimąsi Respublikos teisių, laisvės ir nepriklausomybės sustiprinimu, vietoje to, eidamas priešinga kryptimi, ant Laisvos Lenkų Tautos griuvėsių monarchiją kuria, jos išlaikymui ir ant mūsų uždėtų grandinių sustiprinimui Tautą į sumaištį, mūsų Kraštą į sunykimą, vienu žodžiu Lenkiją į pražūtį stato, Respublikos įstatymdavystę paniekinęs, žaibiškai išdavikišką sąmokslą surengęs tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų gegužės trečią dieną [ketina] Respubliką ir jos amžiną laisvę sugriauti, laisvą ir niekam nepriklausomą [valstybę] vienos giminės paveldėjimui atiduoti melaginga priesaika, visų šventas pareigas Respublikos atžvilgiu ardyti, pažeidžiant Pacta Conventa [karaliaus po rinkimų duodamų šlėktoms pažadų punktai] neišardomą karaliaus ryšį su tauta apšmeižti ir nutraukti, o prievarta prievartą remiant vergiją primesti, despotiškomis deklaracijomis ne tiktai kovoti prieš prievartą, bet netgi rašyti bei kalbėti uždraudė ir laisvus ligi šiol [žmones] teisti už laisvą nuomonę bei su kariuomene persekioti įsakė, legaliai įvykdytą smurtą ir manifesto savivalę nebūtais pripažino, kariuomenę, kurią mes Respublikos bei laisvės gynybai sukūrėme, įsakymais privertė vergijai prisiekti, o neprisiekusiems tarnybas ir atlyginimus atėmė; [todėl] norėdami sugražinti Respubliką, o panaikinti monarchiją per prievartą mums primestą, nes ši valdžia nepriimtina nei nuo amžių respublikoniškai tautai, nei krašto visuomenei bei gerai politikai, nes [ta valdžia] gali būti sąmyšio, karų, o bendrai pasakius Lenkijos ir Respublikos pražūties priežastimi, nepripratę prie grandinių kurias mums uždėjo gegužės trečiosios Konstitucija, o vergiją prilygindami mirčiai, protestuojame kuo nuoširdžiausiai prieš sosto paveldimumą gegužės trečiosios Konstitucija nustatytą, prieš laisvo balso atėmimą seimeliuose bežemiams šlėktoms, prieš visokią prievartą, kuri gegužės trečiosios revoliucija lydi, prieš visas prievarta išgautas priesaikas gegužės trečiosios Konstitucijai palaikyti – kaipo Respublikos pražūtį garantuojančias, o laisvam žmogui netinkančias, prieš įstatymų leidimo valdžios uzurpavimą, kurį dabartinis seimas virš sau priklausančios valdžios Respublikos bei laisvės pražūčiai pasisavino, pagaliau prieš visus įstatymus ir nuostatus tame seime priimtus, kurie Respublikos laisves panaikintų; imdamiesi tų priemonių, kurias mums mūsų protėviai paliko Tėvynei ir mūsų laisvėms pakelti, susivienydami ir jungdamiesi į Konfederaciją, pripažindami mūsų Konfederacijos Maršalką, su dėkingumu priimdami pavyzdį, kurį mums davė kilnieji Karūnos [Lenkijos] Konfederacijos vyrai, po to Lietuvos Generalinė [Konfederacija] bei atskiros vaivadijų ir pavietų Konfederacijos Laisvųjų Konfederacijų vardu prasidedančios, šitai vieninteliu Tėvynės ir mūsų laisvių išgelbėjimo būdu pripažįstame, rišamės nenutraukiamu Konfederacijos mazgu prie Šventojo Romos Katalikų tikėjimo, prie rango ir prerogatyvų Šviesiausiojo Karaliaus laimingai valdančiojo mums pasižadančiais aktais, prie Respublikos suverenumo ir nepriklausomybės, prie laisvių ir lygybės visai šlėktai, o ne tik žemės turinčiai, prie Respublikos valstybinių sienų vientisumo, prie laisviausios Respublikoniškos valdžios, prie Lietuvos D. K. unijinių teisių su Lenkijos karūna išlaikymo, prie šlėktiškų teisių vientisumo, prie išlaikymo Draugijos vardo bei privilegijų Riteriams ir tautai, prie išlaikymo tarnybose bei ranguose tų, kuriuos dabartinis seimas už priešinimąsi ir protestavimą prieš sosto paveldimumą ir monarchiją naujai kuriamą iš pareigų bei karinių rangų pašalino, prie gyvybės, garbės, dvarų, turto bei privilegijų apsaugos asmenims ir tarnyboms; prieš sosto paveldimumą, prieš karalių valdžios padidinimą, prieš bet kokį mėginimą atplėšti menkiausią Krašto dalį, prieš gegužės trečiosios Konstituciją per prievartą momentaliai primestą išsigimusių Tėvynės sūnų veiklos dėka teisės šventovėje, sostinėje ir karaliaus būstinėje, prieš viską ką Seimas padarė neteisingo ir pagaliau prieš visus tuos, kurie gegužės trečiosios Konstituciją išlaikyti norėjo ir jėga parėmė. Tam šiandien įprastinėje pavieto pasitarimų vietoje savanoriškai susibūrę ir tuo būdu prie Lietuvos D. K. Generalinės Konfederacijos, praėjusio mėnesio dvidešimt penktą dieną Vilniuje sudarytos, akto prisijungdami, jam visiškai pritardami, mūsų Konfederacijos Maršalu D. Š. P. [Dauggalį Šviesųjį Poną] Juozapą Hopeną Ukmergės pavieto žemės teisėją, tarėjais D. Š. P.: Krizostomą Novomeiskį šamb., Juozapą Kupstą, Juozapą Komarą kardininką, Kazimierą Daugėlą Ukm. P. karužą ir Romaną Zaluskį, o raštininku D. Š. P. Joną Monginą Liet. D. K. karužą sutartinai išrenkame, kas dabartinėse aplinkybėse yra pareiga ir šitų pareigybių ėjimas bus priskaitomas prie [valdiškų] tarnybų. Tą aukščiau minėtų aktų Generalinės Konfederacijos akte pareikšta priesaika ir savo parašais patvirtiname. Duota Ukmergėje Tūkstantis septyni šimtai Devyniasdešimt antrųjų metų liepos šešioliktą. Tame akte yra D. Š. P. Maršalkos, D. Š. P. patarėjų ir raštininko bei kitų Ukmergės pavieto piliečių sekantys parašai [parašų rašyba kaip originale, yra klaidų kai kurių pavardžių rašyboje kurios greičiausiai atsirado perrašinėjant dokumentą]:
Juzeff Stoppen šamb. ir Vitebsko miesto raštininkas Chryzostom Nowowieyski
Jozefon Kupść Vitebsko teisėjas Jozef Koncza karuža
Roman Zaliski Kazimierz Dowgiałło patarėjas
Juzef Koncza rotmistras Zygmunt Trockin
Jakub Sminguylo Jan Kuypa Vitebsko duonos raikytojas
Gasper Eymunt Mikolay Źebrowski Andrzey Towianski
Tadeusz Szadziewicz Augustyn Szadziewicz Tadeusz Sudyk
Jan Replin Szyman Mogien Mateusz Wenckowicz
Tadeusz Tyszko Barlomiey Krassowski Jakub Tyszko
Antoni Tyszko Jerzy Szabliewicz Antoni Szabliewicz
Adam Mordasz Szymon Swolkin Adam Szach
Józef Szadziewicz Jan Szyryn Franciszek Źebrowski
Józef Źebrowski Jan Szutton Andrzey Przygoczki
Jan Moroczko Antoni Rutowicz Jozef Raczko
Karol Raczko Józef Okonlicz Jerzy Krasowski
Franciszek Szukiewicz Michal Szabliewicz Mikolay Szadziewicz
Stanislaw Stankonowicz Kauno pavieto Rotmistras Karoll Palubinski
Kazimierz Staszewicz Michal Jurewicz Jerzy Olechowicz
Michal Wenckowicz Szymon Szlepsc Jozef Wasilewski
Kazimierz Nowomieyski Tadeusz Lutkiewicz Konstanty Piotrowski
Kazimierz Rukuyza Onufry Łabunski Jozef Drobisz
Jozef Salkiewicz Jerzy Dragat Jan Pruszewicz
Adam Boniszko Antoni Janskowski Karol Jankowski
Piotr Eygint Kazimierz Szacz Michał Szuko
Roch Pietkiewicz Antoni Eygint Antoni Poczapowicz
Jan Wencewicz Roch Babilo Adam Moyrzyn
Tadeusz Eysmunt Jan Eygunt Stefan Wołotko
Kazimierz Zdebski Barnabo Jasudowicz Jozef Kapascinski
Maciey Swolkin Antoni Swolkin Antoni Rokuyźa
Jozef Slepsć Antoni Kszyzanowski Franciszek Piotrowski
Jan Kotkowski Franciszek Mirdos Tadeusz Toywia
Piotr Ratowt Jakub Ratowt Andrzey Rekuyźa
Alexander Prosciewicz Wincenty Raczka Mateusz Prosiewicz
Konstanty Eymunt Ignacy Godlewski Stanislaw Wołotko
Tadeusz Wołotko Mateusz Milmont Łudwik Ałexandrowicz
Józef Montwyd Franciszek Ratowt Jan Labunski
Antoni Poczapowicz Adam Źebrowski Bartłomiey Montrymowicz
Bartlomiey Bogdanowicz Maciey Źebrowski Antoni Źebrowski
Andrzey Stefanowicz Karol Replin Andrzey Replin
Jan Replin kitas Dominik Miłaszewski Andrzey Miłaszewski
Tadeusz Tołoczko Andrzey Jawoysz Adam Jawoysz
Dominik Martuszewicz Jozef Statkiewicz Jozef Źebrowski
Antoni Dowiał Jozef Waszkiewicz Antoni Kulwiec
Antoni Dronseyko Dominik Dronseyko Kazimierz Monkiewicz
Antoni Poczobut Jan Siemaszko Andrzey Mongin
Marcin Łabunski Jakub Łabunski Wincenty Zawaczski
Tomasz Szadziewicz Mikolay Szadziewicz bei kitų Ukmergės pavieto piliečių ir valdininkų parašai toliau eina; tas aktas jį padavus aukščiau minėtam asmeniui aktavimui yra į Ukmergės miesto Laisvosios Konfederacijos knygas įrašytas”

Iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Ukmergės apskrities 1792 m. konfederacijos aktas

Ukmergės a. prisijungimo prie 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo aktas
Prisijungimo prie sukilimo aktas pateiktas pagal 1794 m. Ukmergės pavieto (apskrities) žemės teismo aktų knygą. Aktą pasirašiusiųjų pavardės dokumente surašytos viena paskui kitą. Čia – kiekviena iš naujos eilutės.

“Aktas prisijungimo Ukmergės ir Anykščių pavieto
piliečių prie sąjungos Vilniuje sudarytos
507 [akto numeris knygoje] Metų Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt
Ketvirtųjų Gegužės mėnesio Trečią Dieną
Prieš Ukmergės Pavieto žemės aktus stojęs asmeniškai D. Š. P. [Dauggalis Šviesusis Ponas] Jonas Lipskis Ukmergės pavieto Civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos [sukilėlių valdžios organas] narys Ukmergės ir Anykščių pavieto prisijungimą prie akto Sąjungos Vilniuje sudarytos šiandien priimtą į Ukmergės pavieto žemės knygas padavė. – Kurio turinys sekantis -: “Mes, Ukmergės [Wiłkomir] ir Anykščių pavieto piliečiai, mus pasiekus universalui Aukščiausios Tarybos pagal Vilniaus tautos sukilimo šių Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Ketvirtųjų metų balandžio dvidešimt ketvirtos dienos aktą įkurtos, matydami to sukilimo Akte nuoširdžiausią stengimąsi gelbėti mūsų Tėvynę visokiais būdais: noriai jungiamės prie to akto, atiduodami kaip auką Tautos labui gyvybę ir turtą bei paklusnumą įsakymams Aukščiausios Tarybos ir visų Deputacijų bei magistratūrų tuo aktu įsteigtų ir įsisteigti galinčių; šį prisijungimą prie Akto Vilniuje sudaryto Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Ketvirtųjų m. balandžio mėn. dvidešimt ketvirtą dieną patvirtinę asmeniška priesaika, laisvanoriškai savo rankomis pasirašome. -–Įvyko Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Ketvirtųjų m. Gegužės mėn. Trečią dieną pilyje Ukmergės mieste kaipo būstinėje civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos Ukmergės pavieto. – Tą pačią dieną dėka Aukščiausios Tarybos universalo Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Ketvirtųjų m. balandžio dvidešimt ketvirtą Vilniuje išleisto prisijungimui ir visuomeninių paslaugų atlikimui iš mūsų piliečių tarpo vyrą žmonių pasitikėjimu pagerbtą D. Š. Poną Juzefą Kušelevskį Anykščių Pavieto Pakamarį vienbalsiai išrinkome į tą Aukščiausiąją Tarybą. – Kad dabar nedalyvaujantys piliečiai bet kuriuo metu prie dabartinio akto prisijungti ir savp parašais jį patvirtinti galėtų, tų parašų priėmimą pagal tvarką aprašytą Aukščiausios Tarybos universale, patikime civilinei ir karinei tvarkomajai komisijai. – Tame Ukmergės ir Anykščių pavieto prisijungime yra tokie parašai [pavardžių rašyba pagal originalą]:

Dominik Micewicz Ukmergės žemės teisėjas,
Ignacy Marykoni Ukmergės seniūnas, laisvos tautos pilietis,
Józef Marykoni Anyščių pavieto karuža,
kun. Jozef Szulc Siesikų klebonas,
kun. Stanislaw Sachnicki An. Pav. Kan.,
Józef Strumillo Liet. D. K. pilietis,
Józef Dambrowski Liet. D. K. pilietis,
Stanislaw Pomarnacki Liet. D. K. pilietis,
Antoni Kuszelewski Liet. D. K. laisvos tautos pilietis,
Ludwik Pomarnacki l.t. [laisvos tautos] pilietis,
Justyn Siesicki Liet. l. t. pilietis,
Maciey Koncewicz l. tautos pilietis,
Józef Stoppen Liet. laisvos tautos pilietis,
Stanislaw Koplewski l. t. pilietis,
Karol Zwolda Mejer Liet. pilietis,
Jan Kolosowski
Wincenty Thomaszewicz laisvos tautos pilietis,
Adam Pietrzkiewicz Liet. pilietis,
Kazimierz Dowgiałło l. t. pilietis,
Józef Marykoni Liet. pilietis,
Bartlomiey Dąbrowski Liet. pilietis,
Justyn Interrowicz Liet. pilietis,
Józef Walentynowicz Liet. pilietis,
Dominik Micewicz Liet. pilietis,
Hieronim Grądzki Ukm. Pavieto pilietis,
Ignacy Woyszwillo Liet. pilietis,
Mateusz Mierzewniski Liet. pilietis,
Stanysław Naczynski Liet. pilietis,
Ignacy H. Grothus,
Xawer Downorowicz pilietis,
Chryzostom Nowowiejsky pilietis,
Stanislaw Kassowski laisvos tautos pilietis,
Jakub z Włodzianinowa Gurzewski,
Justyn Narkiewicz l. t. pilietis,
Antoni Skalski l. t. pilietis,
Antoni Woyzewillo Liet. pilietis,
Ignacy Downarowicz l. t. pilietis,
Lukasz Czernik Ukm. pilietis,
Ignacy Kopowski Liet. pilietis,
Dominik Nowacki Lenkijos pilietis,
Wincenty Ancyporowicz Liet. l. t. pilietis,
Jan Mortgin Lenkijos pilietis,
Ignacy Koplewski l. t. pilietis,
Wincenty Kurmin lenkų l. t. pilietis,
Konstanty Soroka pilietis,
Ignacy Jangiel l. t. pilietis,
Stanisław Okrasinski l. t. pilietis,
Stanisław Lijoski Ukm. pav. iždininkas,
Franciszek Bacewicz Liet. l. t. pilietis,
Ignacy Miszynski Stoma laisvos tautos pilietis,
Ignacy Iowsko l. t. pilietis,
Antoni Piotrowski l. t. pilietis,
Ignacy Montwill Ukm. Pav. pilietis,
Alexander Ineszynski l. tautos pilietis,
Benedykt Pomian Głębinski laisvos tautos pilietis,
Jerzy Giełdowski Liet. laisvos tautos pilietis,
Medard Koncza pilietis,
Piotr Francuzewicz Ukm. pilietis,
Francziszek Remd l. tautos pilietis,
Jakub Wiencewicz,
Dominik Moniewicz l. tautos pilietis,
Hieronim Wierenicki l. tautos pilietis,
Antoni Rauba pilietis,
Stanislaw Rouba pilietis,
Józef Mikulicz Ukm. pilietis,
Andrzey Czarnicki laisvės pilietis,
Jan Rukewicz laisvos tautos pilietis,
Jerzy Miłaszewicz laisvos tautos pilietis +++,
Tadeusz Downarowicz l. t. pilietis +++,
Jerzy Cniszak laisvos tautos [pilietis],
Marcin Jankiewicz laisvos tautos pilietis,
Baltramiey Giedroyc Ukmergės pilietis,
Jan Brodzki laisvos lenkų tautos pilietis,
Józef Czernik laisvos tautos [pilietis],
Wincenty Kałłusowski l. tautos pilietis,
Wincenty Chrzenowicz laisvos tautos pilietis,
Jan Moygis Ukmergės pilietis,
Andrzey Zalichowski Ukm. pilietis,
+++ Józef Rubaszewski Ukm. pilietis,
+++ Adolf Rusiłowicz Ukm. pilietis,
+++ Michal Pagowicz Ukm. pilietis,
+++ Wincenty Szymkowicz,
Tadeusz Buyko,
Antoni Czarnecki laisv. taut. pilietis,
Jakub Niepokoyczycki Bžesko pastalininkas,
Tadeusz Gubrynowicz laisvo miesto pilietis,
Johan Gotlieb Klugel,
Marcin Andycki laisvo Ukm. miesto pilietis,
Jakub Nowicki Ukm. pilietis,
Jerzy Mogyis Ukm. pilietis,
Kazimierz Dapkiewicz Ukm. pilietis,
Wawrzyniec Pilkowicz Ukmergės miesto pilietis,
Kazimierz Wencewicz Ukmergės pilietis,
Gaspar Piotrowski laisvos tautos pilietis,
Jakub Czyźewski laisvo miesto pilietis,
Mateusz Kuzmicki Ukmergės miesto pilietis,
Jan Pilkowicz laisvo Ukmergės miesto pilietis,
Jozef Trusewicz l. tautos pilietis,
Antoni Niskowski,
Tomasz Woydak laisvo miesto [pilietis],
Franciszek Assniniewicz Ukm. pilietis,
Jan Jermulkiewicz tautos pilietis,
Wincenty Łyźniewski U. pav. pil.,
Francyszek Rygrumund laisvos tautos pilietis,
Jan Lipski l. tautos pilietis,
Stanisław Wollodko l. tautos pilietis. – Tas prisijungimas, jį aukščiau minėtam asmeniui padavus į aktus, yra į Ukmergės Pavieto žemės knygas priimtas ir įrašytas
[prierašas] Išduota. Raštininkas A. ny”

KM, iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Apskrities valdininkai ir dvasininkai 1877 m.

Pagal “Kauno gubernijos informacinė knyga 1878 metams” [“Памятная книжка Ковенской Губернии на 1878 год”], Kaunas 1877 p. 73-81. Originale pavardės neparyškintos.

“(…)Ukmergės apskritis
Apskrities bajorų vadovas, tikrasis valstybės patarėjas Konstantinas Osipovičius Komaras, apdovanotas Šv. Anos 3 laipsnio ordinu, medaliu 1853-56 m. karui atminti (katalikų tikybos, pareigose nuo 1864 m. liepos 16).
Raštvedys, kolegijos sekretorius Fridrichas Ustinovičius Ulinskis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1864 m. liepos 16).
Kauno – Ukmergės Taikos Tarpininkų Suvažiavimas
Kauno – Ukmergės Taikos Tarpininkų Suvažiavimo pirmininkas (Kauno m.), valstybės patarėjas kunigaikštis Aleksandras Michailovičius Volkonskis.
Taikos tarpininkai: 1 skyriaus, atsargos štabskapitonas Ivanas Vasiljevičius Veljaševas, apdovanotas Šv. Anos 3 laipsnio, Šv. Stanislovo 2 ir 3 laipsnio ordinais, medaliais 1853-56 m. karui ir lenkų maišto numalšinimui 1863 – 64 m. atminti (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1872 m. lapkričio 1); 2 skyriaus, kolegijos asesorius Aleksandras Vasiljevičius Klišinas, apdovanotas Šv. Anos ir Šv. Stanislovo 3 laipsnio ordinais (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1878 m. liepos 6).
Taikos Teisėjų Suvažiavimas
Suvažiavimo pirmininkas, tituliarinis patarėjas Ivanas Gavrilovičius Knyševas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1876 m. vasario 14)
Nuolatinis suvažiavimo narys, atsargos artilerijos podporučikas Aleksiejus Nikolajevičius Filosofovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1877 m. birželio 22).
Garbės Taikos Teisėjai
Ukmergės apskrities bajorų vadovas, tikrasis valstybės patarėjas Komaras; Jo Didenybės Rūmų kamerheris, grafas Stanislovas Stanislavovičius Kosakovskis; Jo didenybės Rūmų kamerjunkeris, kolegijos patarėjas Petras Petrovičius Gornas; pulkininkas Petras Michailovičius Saltykovas; gubernijos sekretorius Aleksandras Stanislavovičius Montvila; gubernijos sekretorius Michailas Konstantinovičius Komaras; inžinierius kapitonas Bronislovas Julijonovičius Pacas – Pomarnackis; rūmų patarėjas Ričardas Antonovičius Rudamina – Dusetiškis [Рудомино – Дусятский].
Skyrių Taikos Teisėjai
1 skyriaus, tituliarinis patarėjas Ivanas Grigorjevičius Knyševas (žiūr. aukščiau); 2 skyriaus, kolegijos patarėjas Karlas Andriejevičius Riteris [Риттер] (liuteronų tikybos, pareigose nuo 1876 m. vasario); 3 skyriaus, atsargos podporučikas Aleksiejus Nikolajevičius Filosofovas (žiūr. aukščiau); 4 skyriaus, teisės kandidatas Michailas Andriejevičius Kazberukas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1873 m. rugsėjo 24).
Suvažiavimo sekretorius, kolegijos registratorius Adamas Jurjevičius Ušpolevičius (katalikų tikybos, pareigose nuo 1876 m. rugsėjo 16); e. sekretoriaus padėjėjo p., neturintis [valdininko] rango Konstantinas Ignatjevičius Jablonskis – Snadzkis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1876 m. gegužės 1).
E. teismo pristavų p., neturintys rango: Hilarijus Jakovlevičius Umiastovskis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1870 m. balandžio 20) ir Osipas Ivanovičius Povickis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1878 m. liepos 1).
Teismo tardytojai: 1 skyriaus, tituliarinis patarėjas Michailas Osipovičius Kavtorinas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. vasario 17); 2 skyriaus, gubernijos sekretorius Nikolajus Grigorjevičius Skorniakovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1876 m. liepos 4).
Apskrities karinės prievolės įstaiga
Pirmininkas – apskrities bajorų vadovas. Nariai: apskrities karinis viršininkas; taikos tarpininkas; apskrities ispravnikas; civilinės žinybos gydytojas; išrinktieji luomų deputatai.
Apskrities karinio viršininko valdyba
Apskrities karinis viršininkas, papulkininkis Jakovas Pavlovičius De Vitas, apdovanotas Šv. Stanislovo 3 laipsnio ordinu (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. rugsėjo 24). Raštvedys, kolegijos registratorius Avramas Leontjevičius Brosannikovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. vasario 16). Maisto sandėlio viršininkas, kolegijos asesorius Ivanas Lukičius Matkovskis, apdovanotas Šv. Stanislovo 3 laipsnio ordinu, ženklu už XV metų nepriekaištingą tarnybą ir medaliu 1853 – 56 m. karui atminti (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1870 m. kovo 2).
Apskrities Policijos Valdyba
Apskrities ispravnikas, kolegijos asesorius Fiodoras Vasiljevičius Bateninas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1877 m. rugsėjo 22).
Jo padėjėjas, rūmų patarėjas Piotras Matvejevičius Petkevičius, apdovanotas medaliais 1853 – 56 m. karui ir lenkų maišto numalšinimui 1863 – 64 m. atminti (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1874 m. balandžio 21).
Vyresnysis nuolatinis tarėjas, tituliarinis patarėjas Trofimas Grigorjevičius Cesarskis (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1876 m. rugsėjo 10).
Tarėjas policijos stiprinimui, kolegijos sekretorius Ignatijus Nikolajevičius Puchalskis, apdovanotas medaliais už Vengrijos ir Transilvanijos numalšinimą, už grįžimą iš atsargos į [valdišką] tarnybą, su užrašu “Už uolumą”, 1853 – 56 m. karui ir lenkų maišto numalšinimui 1863 – 64 m. atminti (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. vasario 28).
E. sekretoriaus p., tituliarinis patarėjas Romualdas Ustinovičius Ulinskis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1877 m. liepos 29).
Raštvedys, kolegijos registratorius Antonas Kazimirovičius Dombrovskis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1876 m. sausio 19).
Nuovadų pristavai: 1 nuovados, kolegijos sekretorius Nikolajus Nikolajevičius Troickis (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1873 m. vasario 26); 2 nuovados, kolegijos sekretorius Ivanas Fedotovičius Makavejevskis (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1876 m. rugsėjo 30); 3 nuovados, tituliarinis patarėjas Jevgenijus Pavlovičius Fostikovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1873 m. spalio 31); 4 nuovados, kolegijos asesorius Spiridonas Osipovičius Michalovskis (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1877 m. birželio 17); 5 nuovados, neturintis rango Olimpijus Platonovičius Romanovas – Lucajenko (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1876 m. gruodžio 4).
Ukmergės m. policijos prižiūrėtojai: tituliarinis patarėjas Ivanas Osipovičius Roščevskis (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. gruodžio 31) ir neturintis rango Nikolajus Stefanovskis (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1877 m. spalio 12).
Kalėjimo viršininkas, gubernijos sekretorius Jakovas Aleksandrovičius Sleskincevas, apdovanotas medaliais: su užrašu “Už uolumą, už Sevastopolio gynybą, 1853 – 56 m. karui ir lenkų maišto numalšinimui 1863 – 64 m. atminti (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1876 m. birželio 15).
E. apskrities matininko p., neturintis rango Feodosijus Grigorjevičius Fugalevičius (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. sausio 15).
Kalėjimų globos komiteto skyrius. Direktoriai: apskrities bajorų vadovas; turintis kamerherio rangą grafas Kosakovskis; gubernijos prokuroro pavaduotojas; miesto galva; apskrities gydytojas; bajorų globos tarėjas Zaika.
Gydytojai
Miesto gydytojas, gydytojas, rūmų patarėjas Kazimiras Michailovičius Stankevičius (katalikų tikybos, pareigose nuo 1869 m. sausio 13).
E. apskrities gydytojo p., gydytojas Markus Chaimovičius Kancenelenbogenas (judėjų tikybos, pareigose nuo 1874 m. kovo 31).
Apskrities kaimo gydytojas, gydytojas, kolegijos patarėjas Felicijanas Matviejevičius Voinovskis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1873 m. kovo 22).
Miesto ligoninės viršininkas, kolegijos sekretorius Osipas Vikentjevičius Juškevičius (katalikų tikybos, pareigose nuo 1874 m. liepos 17).
Ligoninės raštvedys, kolegijos registratorius Vikentijus Fiodorovičius Jasevičius (katalikų tikybos, pareigose nuo 1874 m. rugsėjo 5).
Bajorų Globa
Pirmininkas – apskrities bajorų vadovas.
Nariai: kolegijos asesorius Vasilijus Nikolajevičius Pleško (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1872 m. liepos 4) ir kolegijos asesorius Isakas Fiodorovičius Zaika (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. sausio 16).
Raštvedys, tituliarinis patarėjas Vitoldas Felicianovičius Michalovskis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1861 m. gegužės 13).
Miesto Dūma
Miesto galva, kolegijos sekretorius Klementijus Pavlovičius Mončinskis, apdovanotas medaliu 1853 – 56 m. karui atminti (katalikų tikybos, pareigose nuo 1876 m. kovo 22).
Nariai: Ignatijus Osipovičius Robaševskis; Aleksandras Ivanovičius Robaševskis; Nikolajus Vikentjevičius Koryzno; Leiba Šliomovičius Komajus ir Mauša Ševelevičius Šoras.
Sekretorius, neturintis rango Lambertas Stanislavovičius Dydzinskis (katalikų tikybos, pareigose nuo 1874 m. rugpjūčio 22).
Buhalteris, kolegijos sekretorius Nikolajus Antonovičius Kaributas – Daškevičius (Reformatų tikybos, pareigose nuo 1872 m. vasario 18).
Našlaičių teismas
Nariai: miesto galva, dūmos nariai ir sekretorius
Paštas
Apskrities pašto kontora. Počmeisteris – pareigos neužimtos. Počmeisterio padėjėjas, kolegijos sekretorius Ildefonsas Ivanovičius Progulbickis (reformatų tikybos, pareigose nuo 1875 m. birželio 1).
Pašto stotys priimančios visų rūšių korespondenciją: Utenos – e. viršininko p., neturintis rango Osipas Titovičius Stacevičius; Raguvos – viršininkas, neturintis rango Ivanas Vasiljevičius Porosnojus; Kupiškio – e. viršininko p., neturintis rango Aleksandras Ivanovičius Ivanovas.
Pašto stotys priimančios tik paprastą korespondenciją: Pageležių – viršininkas, Jakovas Jakovlevičius Boleckis; Laužiediškių – viršininkas, Vikentijus Michailovičius Chmelevskis.
Telegrafo stoties viršininkas, gubernijos sekretorius Grigorijus Nazarovičius Telševskis (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. liepos 30).
Apskrities mokyklos
Mokyklos direktorius ir rusų kalbos bei istorijos dėstytojas, rūmų patarėjas Aleksandras Nikolajevičius Chvatovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1870 m. vasario 28).
Tikybos mokytojai: stačiatikių tikybos, archijerėjus Jevfimijus Prinevskis (pareigose nuo 1877 m. balandžio 6); R. – katalikų tikybos, kunigas Klemensas Mickūnas (pareigose nuo 1877 m. gegužės 25).
E. matematikos ir geografijos mokytojo p., kolegijos asesorius Aleksandras Moisiejevičius Dubniakovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1877 m. liepos 1).
Dailyraščio ir piešimo mokytojas , rūmų patarėjas Jakovas Jefimovičius Osotovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1877 m. liepos 1).
Ukmergės [stačiatikių] parapinės mokyklos mokytojas Nikolajus Viktorovičius Ralcevičius.
Vienos klasės moterų mokykla. Mokyklos savininkė [содержательница], tituliarinio patarėjo našlė Olga Pavlovna Vaksmut.
Apskrities Iždas
Iždininkas, rūmų patarėjas Nikanoras Martianovičius Viniarskis, apdovanotas Šv. Anos 3 laipsnio ordinu, medaliu 1853 – 56 m. karui atminti (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1869 m. gegužės 12). Jo padėjėjas, kolegijos asesorius Aleksandras Ivanovičius Čigiras (katalikų tikybos, pareigose nuo 1872 m. gruodžio 11).
Buhalteris, tituliarinis patarėjas Michailas Gavrilovičius Justinovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1874 m. gruodžio 30). Jo padėjėjai: gubernijos sekretorius Ivanas Leopoldovičius Vaišvila (katalikų tikybos, pareigose nuo 1875 m. lapkričio) ir neturintis rango Olimpijus Aleksandrovičius Burago (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. gruodžio 16)
Raštvedys, gubernijos sekretorius Aleksandras Stanislavovičius Soroko (katalikų tikybos, pareigose nuo 1873 m. sausio 27).
Apskrities akcizo Valdyba
6 apygarda (Ukmergės apskritis)
Akcizinių rinkliavų prižiūrėtojas, rūmų patarėjas Aleksiejus Petrovičius Danilovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1864 m. gruodžio 11).
Prižiūrėtojo padėjėjai, vyresnieji: kolegijos sekretorius Leonidas Eduardovičius Popenas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1871 m. sausio 5) ir neturintis rango Aleksandras Aleksandrovičius Smolianinovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. vasario 18).; jaunesnieji: provincijos sekretorius Gavrilas Andriejevičius Andriejevas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1875 m. rugsėjo 16) ir neturintis laipsnio Vasilijus Ivanovičius Pospielovas (stačiatikių tikybos, pareigose nuo 1877 m. balandžio 21). Raštvedys ir buhalteris, tituliarinis patarėjas Michailas Prokofjevičius Michailovas, apdovanotas medaliu lenkų maišto numalšinimui 1863 – 64 m. atminti (stačiatikių tikybos,pareigose nuo 1876 m. rugsėjo 21).
Dvasininkai
[Stačiatikių] Ukmergės m. ir apskrities parapijų šventikai: Ukmergės Šv. Trejybės cerkvės klebonas, archijerėjus Jevfimijus Prinevskis, apdovanotas Šv. Anos 3 laipsnio ordinu, auksiniu kryžiumi nuo Šv.. Sinodo, medaliais 1853 – 56 m. karui ir lenkų maišto numalšinimui 1863 – 64 m. atminti (pareigose nuo 1849 m.); Užpalių Šv. Nikolajaus cerkvės šventikas Pavelas Vorobjovas (pareigose nuo 1876 m.); Raguvos Dievo Motinos Gimimo cerkvės šventikas Vasilijus Pavskis (pareigose nuo 1875 m.)
Bendratikių šventikas (Karoliškių kaime) Vasilijus Derendovas
[Katalikų] Dekanai Ukmergės apskrityje: Ukmergės dekanato, Raguvos klebonas Andriejus Dulskis (pareigose nuo 1861 m.); Utenos dekanato, Balninkų klebonas Dominykas Opulskis (pareigose nuo 1864 m.)
Parapijų klebonai: Ukmergės, Henrikas Balevičius; (…)Vidiškių, Antanas Lenkevičius; (…)Pabaisko, Romualdas Styrovičius; (…) Siesikų, Mykolas Buika; (…) Deltuvos, Julijonas Šimkevičius; Upninkų – Veprių, Simonas Gutovskis; Lyduokių, Ferdinandas Toločko; (…) Žemaitkiemio, Aleksandras Turčinskis, (…).
Ukmergės žydų visuomeninis rabinas Moisiejus Tarapanijus.”

KM; Iš rusų kalbos vertė R. Ramanauskas

Apskrities viršininkai

Apskrities viršininkas 1919 – 1940 m. buvo vyriausias apskrities valdininkas. Jis buvo skiriamas vidaus reikalų ministro. Tvarkė savivaldybių darbą, vadovavo policijai. Pagal 1920 05 14 įstatymą turėjo teisę leisti privalomus įsakymus, registravo draugijas ir politines partijas, prižiūrėjo spaudą. Ukmergės apskrities viršininkai 1918 – 1940 m. buvo šie:

1. Boleslovas Dirmantas (1918 11 20 – 1919 05 03)
2. Pranas Kuzma (1919 05 10 – 1920 03 10)
3. Izidorius Kačkus (1920 03 10 – 1921 03 31)
4. Kazys Kerpė (1921 03 31 – 1925 04 15)
5. Stasys Šabanavičius (1925 05 02 – 1927 02 26)
6. Jonas Raščius (1927 04 01 – 1930 07 15)
7. Bronius Stosiūnas (1930 08 01 – 1935 06 09 dar dirbo)
8. M. Jurgelys (1937 02 08 jau dirbo – 1940 m. dar dirbo)

Apskritis

Ukmergės apskritis – pavietas atsirado apie 1566 m., įvedant naujus bajorų teismus. Apskritis priklausė Vilniaus vaivadijai, koks tuo metu buvo jos plotas – nežinoma, be to apskrities ribos nuolat keitėsi. 1596 m. Ukmergės teismo knygose tarp daugybės įvairių vietovardžių buvusių Ukmergės pavieto ribose paminėti ir Alanta, Anykščiai, Balninkai, Deltuva, Dusetos, Giedraičiai, Južintai, Kovarskas, Kurkliai, Pienionys, Raguva, Siesikai, Svėdasai, Šėta, Šešuoliai, Šilai, Vepriai, Viešintos, Videniškiai, Vyžuonos, Traupis, Utena, Užpaliai. Tačiau netoli Ukmergės esančios Pabaisko, Lyduokių ar Antakalnio apylinkės jau priklausė Vilniaus apskričiai. Apskritį, kaip ir kitas , valdė karuža (chorąžy) ir maršalka. Ukmergėje buvo teismas sprendęs bajorų bylas, ji tapo apskrities centru. Apskrities vėliava – vienoje pusėje – Vytis raudoname fone, kitoje – Šv. Mykolas Archangelas.
Ukmergės apskritis ribojosi: vakaruose su Kauno apskritimi, šiaurėje su Upytės apskritimi, rytuose su Brėslaujos apskritimi, o pietuose su Vilniaus apskritimi. 1772 m. į apskrities sudėtį įėjo dvi nemiestietiškos seniūnijos: Utenos ir Anykščių bei šios katalikų parapijos: Zarasų, Utenos, Dusetų, Svėdasų, Troškūnų, Raguvos, Levaniškių, Taujėnų, Traupio, Vadoklių, Šėtos, Pagirių, Siesikų, Skarulių, Veprių, Gelvonų, Širvintų, Giedraičių, Molėtų, Alantos, Kurklių, Kavarsko, Anykščių.
1796 m. Ukmergės apskritis buvo Vilniaus vietininkijoje, 1797 m. – Lietuvos gubernijoje, 1802 m. – Vilniaus gubernijoje.
1812 m., Lietuvą užėmus prancūzams, pavietų pagrindu buvo sudarytos paprefektūros. Pagal to meto duomenis, Ukmergės paprefektūroje buvo šios parapijos: Anykščių , Svėdasų, Kamajų, Južintų, Kreivėnų, Rokiškio, Obelių, Ukmergės, Deltuvos, Čedasų, Suvainiškio, Pagirių, Vadoklių, Aleksandravos, Balninkų, Panemunės, Kvetkų, Dusetų, Kovarsko, Kupiškio, Molėtų, Alantos, Pandėlio, Raguvos, Siesikų, Skiemonių, Skapiškio, Subačiaus, Troškūnų, Šėtos, Traupio, Utenos, Užpalių, Vyžuonų, Žemaitkiemio, Kukutiškio. Apskrityje gyveno apie 60 000 gyventojų.
1842 m. Ukmergės apskritis priskirta Kauno gubernijai. Dalis Ukmergės apskrities teritorijos perduota naujai Zarasų (vėliau Novoaleksandrovsko) apskričiai.
1884 m. Ukmergės apskričiai priklausė Raguvos, Vadoklių, Troškūnų, Traupio, Subačiaus, Palevenės, Kupiškio, Viešintų, Svėdasų, Anykščių, Alantos, Utenos, Vyžuonų, Gelvonų, Upytės, Upninkų – Veprių, Bukonių, Šėtos, Pagirių, Siesikų, Deltuvos, Pabaisko, Lyduokių, Žemaitkiemio, Balninkų, Vidiškių, Kurklių, Sudeikių, Debeikių, Ukmergės ir Kavarsko parapijos.
1890 m. į Ukmergės apskritį įėjo šie valsčiai: Veprių, Vaitkuškio, Žemaitkiemio, Deltuvos (Konstantinavo), Kurklių, Alantos (Ovanty), Anykščių, Pagirių, Siesikų, Utenos, Šėtos, Andrioniškio, Vyžuonų, Virbališkių, Dobeikių, Kovarsko, Kupiškio, Aluotų, Puponių, Raguvos, Subačiaus, Taujėnų, Troškūnų, Užpalių. Apskrities plotas buvo 5106 kv. varstai (varstas 1,06 km). Gyventojų – apie 230000. Stačiatikių ir sentikių – 8500, katalikų – 181000, žydų – 40000, liuteronų – apie 400, keliasdešimt musulmonų. Pagal luomus: valstiečių – virš 157000, miestietiškų luomų (miestiečių, pirklių ir t.t.) – virš 53000, bajorų – iki 13000, kariškių – iki 6000. Lietuvių virš 130000. Valstiečiams priklausė 256511 dešimtinių (dešimtinė – 1,09 ha) žemės, kitiems asmenims – 246511 dešimtinių. Apskrityje veikė apie 110 pramonės įmonių: 33 vandens malūnai, 22 odų dirbtuvės, 19 puodų dirbtuvių, 11 plytinių ir pan. Buvo 2040 amatininkų, 775 darbininkai ir 429 amatininkų mokiniai. Apskrityje veikė 7 stačiatikių cerkvės, 43 katalikų ir viena protestantų bažnyčios, 8 žydų sinagogos ir 69 žydų maldos namai. 1889 m. apskrityje veikė 29 vienos klasės liaudies mokyklos, buvo 7 taupymo ir skolinimosi draugijos, 8 vaistinės, dirbo 7 gydytojai. Buvo prenumeruojami 584 periodinės spaudos egzemplioriai.
1911 m. apskrityje gyveno 233799 žmonės. Jos plotas – 5185,8 kv. varstai. Ilgiausia vieta – 108 varstai, plačiausia – 75. Apskrityje buvo 24 valsčiai.
1915 m. Lietuvą užėmus vokiečiams, apskrities ribos ir teritorija buvo pakeistos. Apskrities ribos apėmė Jonavos, Šėtos, Pagirių valsčius, ėjo pro Raguvą, Traupį (šie valsčiai už apskrities ribų), Kavarską, Kurklius, Žemaitkiemį, Želvą. Balninkų valsčius neįėjo į apskrities sudėtį. Panašiame plote ėmė kurtis ir Lietuvos Respublikos sudėtyje buvusi Ukmergės apskritis.
1918 m. lapkričio pabaigoje Laikinosios Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Ukmergės apskričiai B. Dirmantas ir P. Kuzma sušaukė besikuriančių parapijų komitetų atstovus į suvažiavimą. Susirinko 18 delegatų. Buvo išrinktas pirmasis apskrities komitetas. Jis ėmė organizuoti apskrities valsčių savivaldybes.
Ukmergės apskrities savivaldybės įsikūrimo data – 1919 06 03. Tą dieną įvyko pirmasis apskrities valsčių atstovų suvažiavimas sukviestas tuometinio apskrities viršininko Kuzmos. Suvažiavime dalyvavo 28 atstovai iš 15 – os valsčių. Suvažiavimas priėmė eilę svarbių nutarimų: dėl kariuomenės maitinimo, pastočių, kelių taisymo, mokyklų, kovos su spekuliacija, iškabų pakeitimo į lietuviškas ir kt. Suvažiavimas išsirinko vykdomąjį organą – apskrities komitetą. Jo pirmininku buvo išrinktas Gorinas, vėliau – Raudonikis. Jie ėjo pareigas tik po kelis mėnesius. Vėliau, komitetus partvarkius į Apskrities Valdybas, jos pirmininku iki 1925 m. buvo A. Čekanavičius. Jis daug prisidėjo prie apskrities savivaldybių darbo organizavimo, milicijos kūrimo. Vėliau apskrities valdybų pirmininkų pareigas ėjo apskričių viršininkai.
1919 07 01 įstatymu Ukmergės apskričiai buvo priskirti šie valsčiai: Kurklių, Kavarsko, Taujėnų, Traupio, Pagirių, Siesikų, Panoterių, Veprių, Pabaisko, Lyduokių, Balninkų, Želvos, Šešuolių, Širvintų, Gelvonų, Ukmergės.1920 m. panaikintas Lyduokių valsčius, Lyduokiai priskirti Žemaitkiemio valsčiui. 1921 – 1922 m. egzistavo Joniškio valsčius.
1922 m. sausio mėn. apskrityje buvo 76 pradžios mokyklos: 62 vieno komplekto ir 14 dviejų komplektų. Mokytojavo 90 mokytojų – 44 vyrai ir 46 moterys. Savus namus turėjo 16 mokyklų. Mokyklas lankė 4743 mokiniai: 2985 berniukai ir 1758 mergaitės, kurių buvo 4216 lietuvių, 391 lenkų, 125 žydų ir 13 rusų. Apskrities savivaldybės lėšomis 1923 m. buvo pastatyta pirmoji mokykla – Žemaitkiemyje (kainavo apie 70000 Lt).
1923 m. apskrities savivaldybės Tarybos pirmininkas Jonas Jankūnas. Pavaduotojas – Juozas Kuliavas. Valdybos pirmininkas – Antanas Cekanavičius, nariai: Antanas Rimkus, Jonas Petraitis.
Apskrityje gyveno 61349 vyrai, 64960 moterys, Ukmergės mieste – 10604.
1930 02 01 panaikintas Ukmergės valsčius. Jo teritorija perduota Deltuvos ir Pabaisko (teritorija už Šventosios upės) valsčiams. Deltuvos ir Ukmergės valsčiai buvo per smulkūs ir iš surenkamų mokesčių neišsilaikė.
1931 01 01 panaikintas Traupio valsčius. Jo teritojija padalinta Taujėnų, Kavarsko, Raguvos (Panevėžio apskr.) ir Troškūnų (Panevėžio apskr.) valsčiams. 1931 m. už 39000 Lt nupirkta mašina “Caterpillar” keliams taisyti.
1927 – 1933 m. pastatyti 9 gelžbetoniniai tiltai bendro 150 m. ilgio kainavę 228938 Lt. 1930 m. buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas per Širvintą prie Viesų (75 000 Lt), prie Veprių, kelyje Balninkai – Želva 2 tiltai.
1930 m. Apskrities valdybos pirmininkas buvo Jonas Raščius, nariai – Antanas Čekanavičius ir Feliksas Danilevičius.
1933 m. apskrities plotas – 3120 km2, ariamos žemės – 146290 ha, sodų – 1853 ha, pievų – 40402 ha, ganyklų – 26401, miškų – 8982 ha, pelkių ir durpynų – 13261 ha, žemės po trobesiais – 4546 ha, kitų plotų – 6572 ha, valstybinių miškų – 47606 ha, didesnių vandenų – 3540 ha. Gyventojų –130000 (Ukmergėje 13000). Lietuvių – 86,38 proc., žydų – 3,67 proc., lenkų – 7,26 proc., rusų – 2,42 proc. Dauguma – 65 proc. – dirbo žemės ūkyje. Apskrityje – 17 valsčių. Apskrityje buvo 191 km pirmos rūšies vieškelių, 386 – antros, virš 2000 km – trečios. Apskrityje buvo 206 pramonės įmonės (120 – Ukmergėje). Buvo išdirbamos odos, kailiai, gaminamas aliejus, baldai, spiritas, kokliai ir t.t. Didesnių ir mažesnių prekybos įmonių apskrityje buvo 485 (Ukmergėje – 461).
1933 m. apskr. savivaldybė sveikatos apsaugai skyrė apie 100000 litų. Išlaikė 35 lovų ligoninę (vidaus ligų, akušerijos ir moterų ligų, chirurgijos skyriai). Planuota statyti naują ligoninę. Dar buvo apskrities odos ir veneros ligų ambulatorija. Apskrityje dirbo 12 gydytojų (10 Ukmergėje, 1 Širvintose, 1 Taujėnuose), 8 valsčiuose buvo medicinos felčeriai.
Minima Pašilėje buvusi apskrities senelių prieglauda, kurioje buvo išlaikomi 7 seneliai ir dirbo 2 tarnautojai. 1932 m. prieglaudos išlaikymui apskrities savivaldybė skyrė 5001 Lt iš kurių 3159 Lt buvo skirti senelių maitinimui, 600 Lt – tarnautojų atlyginimams, 602 Lt – pastato nuomai, 388 Lt – pastato apkūrenimui, 135 Lt – medicinos pagalbai.
Apskrityje buvo viena gimnazija (Ukmergėje), dvi progimnazijos (Širvintų ir Giedraičių), lenkų “Švietimo” draugijos 6 kl. progimnazija, žydų “Šviesos” draugijos hebrajų gimnazija, 121 prad-žios mokykla su 258 komplektais ir 9878 mokiniais. Apskrities savivaldybės lėšomis pastatyta daug pradinių mokyklų.
1935 m. apskrities savivaldybės biudžete buvo numatyta: švietimo, meno ir kultūros reikalams – 25288 Lt, sveikatos reiklams – 149704 Lt, apsaugos nuo gaisrų reikalams – 3000 Lt, administracijos reikalams – 42892 Lt, ž.ū. kultūros reikalams – 1000 Lt, socialinei globai – 15911 Lt, valstybinei ir savivaldybės policijai – 800 Lt, naujokų šaukimo reikalams – 8330 Lt, susisiekimo reikalams – 73120 Lt, turgui valdyti – 81000 Lt, operacinėms įstaigoms ir kurortams laikyti – 22720 Lt, fondams ir skoloms mokėti – 22735 Lt. Apskrities savivaldybė turėjo 105000 Lt skolų: taupomosioms valstybinėms kasoms – 74000Lt, miškų departamentui už miško medžiagą – 31000 Lt. Valsčiai turėjo 312000 Lt skolų: 214000 Lt ligoninėms už beturčių gydymą, taupomosioms valstybinėms kasoms – 60000 Lt, įvairiems asmenims – 38000 Lt.
1936 m. apskrityje buvo apie 1600 km vieškelių: 213 km – pirmos rūšies, 382 – antros rūšies. Sutvarkytas Užulėnio – Pagirių vieškelis. Pastatyta mūrinė mokykla Lyduokiuose, dviejų trijų komplektų mokyklos Panoteriuose, Pabaiske, Staškūniškyje, Kurkleliuose, Krikštėnuose ir kt. Kavarske ir Želvoje pastatytos mūrinės šešių komplektų modernios mokyklos. Mokyloms nupirkta daug įvairių baldų ir mokymo priemonių.
1937 m. apskrities savivaldybės biudžetas buvo 500500 litų. 375500 litų surinkta mokesčių, 125000 – dotacija. Įstaigose dirbo 35 tarnautojai (22 etatiniai, 13 samdomi). A.pskrities valdyboje – 11 etatinių, ligoninėje – 7 etatiniai, 10 samdomų, odos ir venerinių ligų ambulatorijoje – 1 etatinis, 2 samdomi, savivaldybės vaistinėje – 3 etatiniai, 1 samdomas. Apskričiai vadovavo apskrities viršininkas – apskrities valdybos pirmininkas. Apskrities savivaldybė buvo sudaryta iš apskrities tarybos ir apskrities valdybos iš trijų narių. Be jų dar buvo apskrities gydytojas, apskrities akušerė, apskrities felčeris, apskrities veterinarijos gydytojas, apskrities agronomas ir apskrities žemės tvarkytojas (1931 m. ši pareigybė panaikinta). Minimas dar apskrities notaras, apskrities teismo antstolis, apskrities pradžios mokyklų inspektorius.
Ukmergės apskritis, kaip apimanti didelę teritoriją, buvo padalinta į dvi policijos nuovadas. I nuovadai priklausė: Ukmergės miestas, Ukmergės valsčius, Deltuvos valsčius, Panoterių valsčius, Veprių valsčius, Siesikų valsčius, Pagirių valsčius. II nuovadai: Taujėnų valsčius, Kovarsko valsčius, Žemaitkiemio valsčius, Balninkų valsčius, Pabaisko valsčius, Želvos valsčius. Abiejų nuovadų bustinės buvo Ukmergėje. Sulaikyti nusikaltėliai buvo laikomi Ukmergės kalėjime. Prie kiekvienos nuovados veikė žemesniųjų teismų institucijos – taikos teismai, dirbo taikos teisėjai.
1938 m. nupirkta kita, modernesnė mašina keliams taisyti.
Apskrities plotas – 3070 km2, gyventojų skaičius – 148540, miestuose ir miesteliuose (virš 2000 gyventojų, t.y. Ukmergėje ir Širvintose) gyveno 14405 gyventojai, gyventojų tankumas – 48,4 žmonės km2.
1939 m. savivaldybės biudžetas – 645500 Lt. Apskrities reikalams buvo įmama 20 proc. nuo žemės, nekilnojamojo turto, prekybos ir pramonės pagrindinio ir verslo pelno mokesčių. Valsčių biudžetai sudaromi iš 35 proc. žemės ir 20 proc. kitų mokesčių. Valsčių bendras biudžetas – 623450 Lt.
Valsčių viršaičių atlyginimas – 130 – 250 Lt, sekretorių – 280 – 300 Lt, raštvedžių – 120 – 200 Lt, areštinių prievaizdų – sargų – 60 – 120 Lt.
1939 m. – Ukmergės apskrityje gyveno 148540 gyventojų. Apskrityje veikė 117 pradžios mokyklų su 267 komplektais. Iš jų 57 turėjo nuosavus pastatus. Apskritis prižiūrėjo 9 gelžb., 47 medinius tiltus. Kitus 4000 tiltų prižiūrėjo valsčių savivaldybės. Keliams taisyti apskritis išlaikė dvi automašinas, valsčių savivaldybės turėjo apie 10 arklinių lygintuvų. Tvarkant miestelius ir bažnytkaimius apskrities lėšomis iki 1939 m. buvo išgrįsta 104000 m2 grindinio, 21000 m2 šaligatvių, pasodinta 44000 medelių. Apskrities savivaldybė išlaikė savo ligoninę, vaistinę ir sveikatos punktus. 1939 m. ligoninėje gydėsi 1356 ligoniai, ambulatorijoje lankėsi 4518 asmenų, įrengtas rentgeno kabinetas. Sveikatos punktuose dirbo 9 gydytojai ir 6 akušerės.
Prie visų apskrities savivaldyvės valsčių raštinių buvo įrengtos viešos skaityklos į kurias buvo užprenumeruoti 21 laikraštis ir žurnalas.
Apskrityje veikė 5 spirito varyklos, 12 pieninių, 760 pramonės ir prekybos įmonių.
1939 m. apskrities valdybos pirmininkas buvo Jurgelys, nariai – Čekanavičius ir Danilevičius.
1941 m. Ukmergės apskričiai priklausė Balninkų, Deltuvos, Gelvonų, Giedraičių, Kavarsko, Kurklių, Musninkų, Pabaisko, Pagirių, Panoterių, Siesikų, Šešuolių, Širvintų, Taujėnų, Veprių, Želvos ir Žemaitkiemio valsčiai. Apskrities teritorija buvo 3064 km2, joje gyveno 150900 žmonių. Apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Girdžius.
II pasaulinio karo metais apskritis buvo įjungta į Ostlando Lietuvos generalinės srities Panevėžio krašto apygardą. 1941 12 Ukmergės apskrities viršininkas buvo V. Vitkus.
1947 m. nuo apskrities atskirti Kurklių ir Kavarsko valsčiai, o 1948 m. – Gelvonų, Širvintų, Giedraičių ir Musninkų.
1950 m. birželio 20 d. Ukmergės apskritis buvo panaikinta, jos teritorija padalinta į Ukmergės, Smėlių, Širvintų ir Kavarsko rajonus.

KM

Apskritis 1819 m.

Pagal “Dziennik Wilenski” t.II Nr.3 1819 m. rugsėjis, p. 257-259, autorius nenurodytas.

“Kelionė per dalį Ukmergės apskrities,
Kuršą ir Infliantus 1819 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais
Važiuojame per derlingas Ukmergės žemes. Ta Lietuvos apskritis maisto atžvilgiu gali lygintis su derlingiausiais šiaurės kraštais: daugiausia yra molžemis per daugelį amžių persunktas mėšlu: linai yra pagrindinis žemės ūkio produktas ir pelno šaltinis, parduodami Rygoje ir yra svarbiausiu prekybos objektu miesteliuose: žinomi užsienyje Rokiškio linų vardu kaip geresnės kokybės už kitus: miškų nelabai daug, pastatai menki, bažnyčios aptriušusios. Klebonai galėtų jas pataisyti, tačiau tuo privalo rūpintis žemvaldžiai, todėl pirmieji dėl delikatumo nenori kištis į svetimus reiklaus. Čia yra patogu statyti mūrinius pastatus, nes lengva pristatyti molio ir kalkių. Pelninga yra statyti smukles. Daug raguočių: puikus arkliai, tačiau prasti vežimai: važinėjama nedengtose bričkose su skėčiais rankose. Pagrindinė upė vadinama Šventąja, kerta visą apskritį ir įteka į Nerį; tas pavadinimas duotas todėl, kad joje nuskendo kunigas važiavęs pas ligonį su Šv. Sekramentu.
Valstiečiai yra augaloti, linksmi ir blaivūs, truputį išgeria užbaigdami užsitęsusias kalbas, dažnai keliese pasidalija viena taurele, tai tamsūs lietuviai paprastai nemokantys nė žodžio lenkiškai. Čia matyti labai daug raupuotų; kaimo moterys negražios ir nelabai tvarkingos, ant galvų nešioja nuometus, per šventes pasirodo su austos drobės apsiaustais: ponai su baudžiauninkais elgiasi gana švelniai; žydai kvailoki ir neturi jiems įprasto suktumo, jų būklė gana varginga.
Dvarininkai malonūs ir paprasti. Jų nelaimė yra nesibaigiantys kivirčai dėl [dvarų] sienų, besiginčydami sugadina vieni kitiems javus, atima šieną ir t.t.: to priežastis yra sienų dokumentų netikslumas, kartais gana juokingas; tarp kitko man pasakojo apie taip dokumentuose aprašytą sieną: “nuo kreivojo gluosnio eisi į kairę iki šakotos pušies, nuo pušies į dešinę iki perkūno suskaldyto ąžuolo, nuo ąžuolo keliuku, kuriuo kunigas Cybulskis važiavo pas ligonį”. Bajoriškas jaunimas yra skaitlingas, gražus, įgijęs gerų manierų, nes daugelis baigę mokslus Vilniaus universitete, išlaidus, beveik visas tarnavęs po tautinėmis vėliavomis. Dvasininkijos yra nedaug. […]”

Iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Arklių pašto stotis

M. Survila “Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraižoje” nurodo, kad jau “1770 m. Ukmergėje buvo įkurta “Karališkoji Pašto stotis”, ryšium su pašto linijų iš Prūsijos į Rusiją bei iš Vilniaus į Rygą atidarymu. Pašto karieta iš Ukmergės galima buvo per Kauną nuvažiuoti iki Varšuvos. Būdavo 2 važiavimai per savaitę, Ukmergėje karietos prasilenkdavo. Artimiausios pašto stotys buvo Pageležiuose, Staškūniškėse, Krikštėnuose ir Taujėnuose. Pašto stoties viršininkas privalėjo laikyti 30 arklių pamainai ir atitinkamą paštininkų kiekį.
Ryšium su reguliarių pašto linijų įvedimu, valstiečių šarvarkais [šarvarkas – speciali baudžiauninkų prievolė keliams taisyti] buvo pataisyti abu traktai. Jie buvo įrėminti grioviais, nužvyruoti ir apsodinti medžiais.”
Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos imperijos, stambesniuose miestuose buvo įsteigtos didesnės arklių pašto stotys. 1797 m. Vilniuje buvo įsteigta centrinė pašto įstaiga, kuriai priklausė artimųjų gubernijų paštai iki 1832 m. Buvo paskirti net specialūs žmonės, kurie privalėjo rūpintis kelių priežiūra ir pašto stočių tvarkymu. Pvz., 1802 – 1808 m. kelių ir stočių reikalus Lietuvoje tvarkė architektas Antanas Zdanauskas. Tuometinė pašto ir kelių būklė, dėl XVIII a. pab. Respublikoje vykdytų reformų, Lietuvoje buvo gerenė nei Rusijoje ir tą patvirtino 1797 m. gegužės 23 d. caro įsakas, kuriame pažymima, kad “Lietuvos, Kuršo ir Livonijos gubernijų keliai yra geriausi, išdalyti ruožais pagal gyventojų skaičių” ir įsakoma senatui “pasiūlyti visoms gubernijoms”, kad jose būtų tvarkomasi kaip ir “aukščiau nurodytose trijose gubernijose”. Remiantis šiuo caro įsaku senate buvo išklausytos minėtų gubernijų valdybų ataskaitos apie vieškelių priežiūros sistemą, šios ataskaitos išsiuntinėtos visoms Rusijos gubernijų valdyboms.
1812 m. prancūzų – rusų karo metu iš Ukmergėje buvusios pašto stoties besitraukianti rusų kariuomenė paėmė visus arklius, naujai besikurianti laikinoji vietinė administracija Ukmergėje, Taujėnuose, Raguvoje, o vėliau ir Širvintose, įrengė pašto stotis, kurios be pašto pervežimų tarnavo ir valdžios įsakymų bei karinės korespondencijos pervežimų reikmėms.
Vystantis pramonei ir prekybai, 1817 – 1860 m. Rusija daugiau dėmesio skyrė plentų ir kelių tiesimui. Ir Lietuvoje buvo nutiesti kietos dangos (žvyro arba skaldos) keliai – plentai. Pirmasis Lietuvos plentas, Petrapilio – Varšuvos tarptautinis traktas buvo nutiestas 1830 – 1835 m. Tiesiant Petrapilio – Varšuvos plentą kartu buvo statomos ir arklių pašto stotys. Ruože Daugpilis – Kaunas – Virbalis arklių pašto stotys buvo: Zarasuose, Degučiuose, Daugailiuose, Utenoje, Laužadžiuose, Staškuniškyje, Ukmergėje, Pagelažiuose, Jonavoje, Turžėnuose, Kaune, Veiveriuose, Ąžuolų Būdoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Virbalyje, Kalvarijoje. Pašto stotys buvo statomos maždaug kas dvi, rečiau kas trys rusiškos mylios (rusiška mylia lygi 7 varstams arba 7,467 km), t.y. atstumai tarp stočių buvo 15 – 22,5 km. Tarp pašto stočių trakto pakelėse stovėjo karčemos, užkardos ir kelių apeivių namai. Arklių pašto pastatai dažniausiai buvo statomi miesto centre, prie ten esančių rotušių (pvz., Kaune), miestų pakraščiuose (Ukmergė) arba kelių sankryžų kampuose (Pagelažiai).
Arklių pašto stotys buvo trijų klasių. Didžiausios buvo pirmos klasės pašto stotys, kuriose buvo koridorinė kambarių išdėstymo sistema. Koridoriai ėjo išilgai ir skersai, t.y. kryžmine tvarka. Šios stotys į kelio pusę buvo atgręžtos priekiniais fasadais, papuoštos dorėninėmis kolonomis su portiku arba be jo. Šoniniuose fasaduose buvo įrengtos durys, o viename galiniame fasade esančios durys buvo skirtos tik aukšto rango keleiviams įeiti į atskiras, tik jiems skirtas patalpas.
Pašto stotyse tvarkydavo gaunamą ir siunčiamą korespondenciją, čia pakeisdavo arklius. Aukšto rango svečiams I – mos klasės pašto stotyse dažnai buvo įrengtas nedidelis viešbutis su užkandine. Centriniame pašto pastate buvo įrengti laukiamieji. Įvairios klasinės padėties keleiviams jie buvo skirtingi. Kituose pašto trobesiuose buvo įrengta daržinės, sandėliai, arklidės, ratinės ir kt. Aptarnaujančiam personalui buvo skirta tik labai maža patalpų dalis.
Stoties pastatus nuo kelio paprastai skirdavo aukšta (2,5 – 3 m.) mūrinė siena su įvairios formos ir dydžio vartais. Dažniausiai pašto pastatas buvo atgręžtas į pietų pusę.
Daugpilio – Kauno – Virbalio arklių pašto trakto pastatų projektus atliko ir jų statybų vietas parinko žymus to meto architektas, Lenkijos karalystės kelių ir tiltų inžinierių korpuso architektas, Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, Vilniaus gubernijos pašto stočių vyriausiasis architektas, profesorius V. Ričelis (Wacław Ritchel, 1794 – 1872 m). V. Ričelis, baigęs Prahos aukštąją politechnikos mokyklą, dirbo architektu Prahoje, vėliau Varšuvoje. Nuo 1824 m. jis vadovavo Varšuvos universiteto architektūros katedrai, buvo šio universiteto profesoriumi. Ukmergės arklių pašto stoties projektas buvo parengtas 1834 m., pagal pavyzdinį Vyriausiosios susisiekimo kelių ir visuomeninių pastatų valdybos projektą. Urbanistas A. Miškinis rašo, jog “(…)šį projektą V. Ritšelis parengė vietoje, matyt, atvykęs vadovauti pašto stočių statybai, tikslinti projektų ir sąmatų. 1835 m. jis dar buvo vyriausias pašto stočių architektas. Jam talkino inž. piešėjas J. Vysockis, archit. L. Frejeris ir kiti. Ukmergės pašto stoties planas be datos yra išlikęs” ir “Nors buvo numatyta, kad visų stočių pagrindiniai fasadai bus atgręžti į pietus, Ukmergėje kažkodėl padaryta kitaip: pašto stoties sklypas parinktas pietinėje plento pusėje, nors ir šiaurinė buvo tuščia”. Tikėtina, jog taip atsitiko todėl, kad šioje vietoje galėjo stovėti senasis pašto pastatas ir čia statant naująjį, buvo mažiau rūpesčių dėl žemės sklypo nuosavybės.
Ukmergės arklių pašto stotis buvo viena puošniausių ir didžiausių pirmosios klasės stočių. Ją sudarė tipinių klasicizmo pastatų kompleksas. Jis stovi dab. Kauno g. pietinėje pusėje (Kauno g. 80), erdviame sklype (78, 5 x 82, 2 m). Vidurinėje dalyje, lygiagrečiai su gatve, stovi pašto namas, iš galų, statmenai jam, – pagalbiniai ūkiniai pastatai. Visus pastatus jungia mūro tvora su dvejais simetriškai išdėstytais vartais. Tarp pastatų yra stačiakampis kiemas.
Pašto namas yra klasicistinių formų, turi originalios kompozicijos pagrindinį fasadą. Vieno aukšto, su mažais rūsiais, į kuriuos patenkama išoriniais laiptais, iš kiemo pusės. Pailgo stačiakampio plano su prieangiu vidurinėje dalyje (nuo gatvės pusės); patalpos išdėstytos abipus koridoriaus. Sienos plytų mūro, tinkuotos. Stogas dengtas skarda. Perdanga medinė. Pagrindinio (šiaurinio) pastato fasado simetriškumą pabrėžia prieangio tipo portikas su 4 dorėninio orderio kaneliūruotomis kolonomis. Vidurinis tarpas plačiausias. Namo kampus paryškina gilios stačiakampės nišos, ribojamos dorėninių piliastrų. Nišose įkomponuotos dorėninės kaneliūruotos kolonos. Sienos rustuotos. Pagrindinio fasado langus paryškina profiliuoti apvadai ir tiesiniai sandrikai. Karnizas su modiljonais. Kiti fasadai paprastesni. Namas pastatytas 1835, tačiau vidus galutinai įrengtas 1836 m. pradžioje. 1835 m., prieš pravažiuojant carienei, kiek pakeistas pastato planas: iškirstos durys, įrengta virtuvėlė, atlikti kiti nedideli darbai. Įvairaus didumo, asimetriškos patalpos buvo skirtos keleiviams apsistoti. 1843 m. namo fasade buvo įrengtas laikrodis, pagamintas Jelgavos laikrodininko Julijaus Velckės dirbtuvėje. Namas daug kartų buvo remontuojamas ir dalinai rekonstruojamas. Iki XX a. pradžios kolonų ir piliastrų kapiteliai buvo jonėniniai.
Pagalbiniai pašto stoties pastatai yra kuklių klasicistinių formų; spalvinio žaismingumo jiems teikia skirtingos medžiagos ir faktūros. Jie vieno aukšto, stačiakampio plano. Skersinės kapitalinės sienos skiria įvairaus didumo patalpas. Prie gatvės yra gyvenamos patalpos atskirtos išilginių pertvarų. Sienos iš akmenų ir skaldos, surištų tinko skiediniu; vietomis įmūryta plytų. Perdangos medinės. Stogai gegniniai, žemi, dvišlaičiai, dengti skarda.
Galiniai gatvės fasadai vienodi, simetriškos kompozicijos, su lėkštais trikampiais frontonais. Jų timpanuose yra apskriti langai. Sienos rustuotos, kampus pabrėžia piliastrai; stačiakampiai langai su profiliuotais apvadais. Vakarinio pastato kituose fasaduose išsiskiria akmens mūras, kai kur su plytų intarpais. Langai įvairaus dydžio. Horizontalūs langeliai apvesti lygiais tinko apvadais. Rytinio pastato rytinė siena akmens mūro, vakarinė siena tinkuota, su dviem uždarais prieangiais ir dvejais plačiais įvažiavimo vartais. Pastato pietinis galas sumūrytas iš silikatinių plytų. Pagalbiniai pastatai pastatyti 1835 m. Juose buvo arklidės, sandėliai, gyvenamieji kambariai. Kiemo pietinėje pusėje buvo erdvi ratinė (XX a. I ketvirtyje perstatyta). Joje buvo laikomi kelionių diližanai, karietos ir furgonai. Sklype taip pat buvo ir pašto tarnautojų sodai ir daržai. Buvę arklių pašto pastatai ne kartą keitė savo paskirtį, buvo remontuoti, rekonstruoti. Dabar kompleksas priklauso Lietuvos Telekomui.
1836 m. visos stotys priimtos eksploatacijai. Tai atliko poručikas Filatovas. Ukmergės arklių stoties kompleksas kainavo 66 460 rub. asignacijomis (neskaitant vėlesnių perdirbimų). Stotyje buvo laikomi 57 – 77 arkliai. Vėliau prie stoties buvo pastatyta pirtis.
Arklių pašto trakto pakelėse, netoli pašto stočių buvo statomi užvažiavimo namai keleiviams – karčiamos. Tai buvo lyg to meto viešbučiai ir valgyklos. Jos dažniausiai buvo mūrytos iš lauko akmenų arba plytų. Mažesnės karčemos buvo stačiakampės formos, o didesnės turėjo kryžminį patalpų išdėstymą. Šiandien geriausiai išlikusi Laibiškių (Ukmergės raj.) karčiama, pastatyta 1835 m. prie pašto trakto pagal architekto J. Milerio projektą. Laibiškiuose išlikęs ir pašto trakto apeivių namas. Apeiviai privalėjo prižiūrėti tvarką trakto keliuose, išlyginti duobes, nudažyti kelių ženklus, remontuoti tiltus ir pan. Apeivių gyvenamieji namai buvo nedideli, dažniausiai skirti dviem apeivių šeimom. Priekinį tokių pastatų fasadą dažniausiai puošdavo dorėniniai piliastrai, o kartais dorėninės kolonos.
Prie tarptautinių pašto traktų maždaug kas 15-20 ir daugiau varstų stovėjo specialūs pastatai – užkardos. Šie pastatai buvo skirti pašto kelių karinei sargybai. Čia gyvenantys kareiviai privalėjo tikrinti visų pravažiuojančiųjų dokumentus. Ypač užkardų veikla suaktyvėjo 1831 ir 1863 metų sukilimų metu Lietuvoje. Užkardos turėjo teisę sulaikyti arba išduoti leidimą važiuoti pašto traktu tolyn. Šiandien yra išlikusios kelios užkardos. Tai Galminių (Zarasų raj.), Bernotiškių (Ukmergės raj.). Grinių (Kelmės raj.) užkardos. Užkardų priekiniai fasadai, atgrežti į trakto pusę, dažniausiai buvo puošiami dorėninėmis kolonomis, dekoratyvia lodža. Ypač įspūdingai atrodo Bernotiškių užkarda.
Pašto stotys intensyviausiai buvo naudojamos iki XIX a. devinto dešimtmečio. Tuo metu pro Ukmergę praeinantis Kauno – Daugpilio vieškelis buvo viena iš pagrindinių vakarinės Rusijos imperijos dalies transporto arterijų ir iki nutiesiant Romnų – Jelgavos geležinkelio atkarpą, juo keliavo didžiuliai prekių ir keleivių srautai. Iš Kauno į Peterburgą nuo 1840 metų pašto karietos – diližanai per Ukmergę važiuodavo kasdien, išskyrus trečiadienius ir sekmadienius. Diližanai talpino iki 16 keleivių. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais važiuodavo lengvieji diližanai, antradieniais ir penktadieniais – sunkieji, šeštadieniais – ekstra paštas. Kursuodavo ir dviviečiai tarantasai. 1857 m. per Ukmergės arklių pašto stotį pravažiavo apie 20 tūkst. keleivių.
Keliaujant ekstra paštu, buvo nustatytas toks greitis: plentu 10 varstų per valandą, o paprastu keliu – 8 varstai per valandą (t.y. 10,7 ir 8,5 km per valandą). Mokestis už vieną arklį nuo kiekvieno varsto buvo mokamas po 5 kapeikas. Be to papildomai reikėjo mokėti už ekipažo paruošimą, ratų tepimą, už persikėlimą per upes keltais arba tiltais.
Važiuojant pašto traktais, kiekvienoje pašto stotyje buvo paruoštas važiavimui griežtai nustatytas arklių skaičius. 1850 m. Kauno pašto stotyje buvo laikoma 60 arklių, Ukmergės – 84, o žemesnės klasės pašto stotyse palei Kauno traktą – po 48 arklius. Be šių “pagrindinių” arklių kiekvienoje stotyje privalėjo būti ir atsarginių.
Pagal tų laikų tradicijas pašto stotys buvo išnuomojamos pašto išlaikytojams, dažniausiai vietiniams dvarininkams. Ukmergės arklių pašto stotį XIX a. viduryje nuomojosi dvarininkas Koska, vėliau – Balcevičius. Tvarka pašto stotyje buvo įvairiapusė. Jei 1841 m. Ukmergės karinis viršininkas Dergačiovas savo raporte rašė, kad “pašto stotyje yra gana geras viešbutis kur bet kuriuo laiku galima gauti viską ko reikia: maisto, gėrimus ir kitką”, tai 1846 m. birželio 28 d. iš Vilniaus į Kauną vykęs generalgubernatorius F. Mirkovičius buvo labai papiktintas to, kad “Ukmergės stotyje buvo paskirtas vežikas visiškai be munduro, apsivilkęs suplėšyta miline ir apatinėmis kelnėmis bei užsimaukšlinęs nutrintą ir suglamžytą skrybėlę. Pastarasis visą laiką miegojo. Arkliai tempė ekipažą tai į vieną tai į kitą pusę ir, nors kelias buvo lygus, aš važiavau iki Pagelažių stoties (16,25 varsto) ištisas dvi valandas”. Kadangi jam panašiai jau buvo nutikę ir birželio 19 d., kai jam važiuojant iš Ukmergės į Vilnių, iki Viesų jį “tris valandas vežė bjauriai apsirengęs ir visai nepatyręs vežėjas”, generalgubernatoriaus kantrybė truko ir jis įsakė “Visapusiškai ir griežčiausiai išrevizuoti Ukmergės pašto stotį. Priversti nuomininką laikytis nuomos sutarties punktų ir padaryti ją tiek arklių pajėgumu ir priežiūra, tiek pakinktų, drabužių ir kitais atžvilgiais atitinkančia šiam laikotarpiui”. Po šios revizijos Ukmergės pašto stotyje buvo pakeista daugelis pašto arklių, priimti nauji vežikai, sutvarkyti padargai.
Tačiau po kelių metų įvyko dar didesnis konfūzas kai 1849 m. birželio 29 d. Rusijos caras Nikolajus I iš Varšuvos į Peterburgą vyko pro Ukmergę. Stotyje pakeitus caro ekipažo arklius ir pravažiavus miestą, vienas iš 6 caro ekipažą traukusių arklių “nukrito kartu su vežiku, jojusiu ant jo, ir likusių penkių arklių buvo velkamas apie trisdešimt žingsnių” . Per ketvirtį valandos gorodnyčius (miesto policijos viršininkas) pakeitė arklį ir caras toliau sėkmingai tęsė kelionę. Gorodničius tos pačios dienos raporte generalgubernatoriui rašė, kad “Ukmergės pašto stotyje arkliai aplamai prasti, iš 24 arklių paruoštų Valdovui Imperatoriui nebuvo nė vieno patikimo su tvirtomis kojomis, o arklys, kuris nukrito caro ekipaže, buvo mano ir atvykusio iš Kauno žandarų papulkininkio Mankovskio pastebėtas dar iki šio pravažiavimo kaip turintis silpnas kojas (…), vienok čionykštis počtmeisteris Arasimovičius ir pašto nuomotojas dvarininkas Balcevičius įtikinėjo, kad (…) jis yra pats geriausias ir patikimiausiais. (…) kadangi čia birželio 24 buvęs V apygardos Pašto Inspektorius p. Nekliudovas (…) man pareiškė, kad Jūsų Prakilnybė teikėtės įsakyti man nesikišti į vadovavimą pašto stočiai, todėl aš nedrįsau griežtai reikalauti pakeisti silpnu pasirodžiusio arklio; o tuo tarpu aš nuolat gaunu iš pravažiuojančių skundus (…)”. Generalgubernatorius įsakė atlikti išsamų Ukmergės pašto stoties patikrinimą. Ir nors tam labai aktyviai priešinosi jau minėtas M. Nekliudovas, kaltinęs gorodnyčių priekabiavimu ir teigęs, kad jam “nepadoru būti gorodnyčiaus tikrinamam”, patikrinimas liepos 5 d. buvo atliktas. Tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad “Ukmergės pašto stoties arkliai puikūs, padargai puikūs, ekipažai puikūs, vežikų apranga puiki”. Tiesa, pažymėta, kad pašto stoties ir arklidžių stogai kiauri, pro juos lietaus metu teka vanduo, bet šiaip jau įvykęs incidentas liko be pasekmių.
Be caro, 1835, 1844 ir 1860 m. pro Ukmergę važiavo carienės. 1861 m. pradžioje Ukmergės, Staškūniškio ir Laužiediškių pašto stočių laikytojas dvarininkas Balcevičius prašė Pašto departamento viršininko, kad jam būtų apmokėta už 12 arklių, neva kritusių nuo greito važiavimo vežant carienę su svita. Po ilgo susirašinėjimo pasiekusio ir generalgubernatorių paaiškėjo, kad carienei pravažiavus krito tik 3 arkliai (1 Ukmergės ir 2 Liaužiediškių pašto stotyse), o 12 arklių, kaip netinkamų carienės kelionei įvairiose stotyse (Pageležių – 2, Ukmergės – 5, Staškūniškių – 2 ir Liaužiediškių – 3) prieš kelionę įgaliojo pakeisti valdininkas grafas Ožarovskis. Todėl Balcevičiui buvo išduota kompensacija tik už 3 kritusius arklius.
Be arklių pašto keleivius aptarnaudavo ir privatūs ekipažai. 1907 m. Ukmergės Apskrities ispravnikas pranešė Kauno gubernijos valdybai, kad Ukmergėje yra 12 karietėlių ir 10 krovininių furgonų aptarnaujančių keleivius Ukmergės – Jonavos plento ruože. Karietėlių ir furgonų savininkai samdomų darbininkų neturi, vežikauja patys, leidimo tam iš niekur negauna ir jokių rinkliavų nemoka. Ispravnikas siūlė įvesti vežikaujantiems griežtas taisykles.
Arklių pašto, kaip keleivių pervežimo priemonės, reikšmė ėmė mažėti tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 1924 m. Ukmergės arklių pašto stotyje buvo 4 arkliai ir 5 vežimai. Tačiau ji jau daugiau tarnavo kaip pagalbinė miesto transporto priemonė. 1935 m. burmistro V. Rėklaičio rašte nurodomos arklinio transporto važiavimo kainos: “nuo stoties iki vidurio miesto, Kęstučio a. – mokama 1 Lt, per visą miestą – 1,5 Lt, naktį – dvigubai”.

Marija Rupeikienė, KPE, KM, “Eskizai” Nr. 11, Povilas Vitkevičius “Nuo žygūno – į pasaulį” Kaunas 1997

Arklių pašto stotis Ukmergėje 1846 m.

1846 m. birželio 10 d. Apygardos pašto inspektorius kreipėsi į Kauno civilinį gubernatorių ir nurodė, kad “arkliai Ukmergės, Staškūniškio, Liaužadiškių ir Utenos pašto stotyse labai prasti, silpni, nuvaryti bei mažaūgiai. Pakinktai visai prasti. Taip pat ir vežėjų drabužiai, tuo tarpu kai visa tai turi būti nauja, nes stočių nuoma ką tik prasidėjo. Ukmergės Pašto Stoties laikytojas P. Koska skirsto arklius į dvi rūšis, t.y.: į plentinius ir neplentinius, tuo tarpu kai [nuomos sutarties] sąlygose to nėra, priešingai, visi arkliai tūri būti vienos rūšies. Tokiam važinėjimui, kuris vyksta plente, arkliai šeriami prastai, nes kiekvienam arkliui per parą išduodama po 5 gorčius [gorčius – 2,82 l.] avižų – o ir matuoklis, pagal kurį seikėjamos išduodamos avižos, maždaug ketvirčiu mažesnis už valdišką gorčių.(…) Kad nenutrūktų pašto susisiekimas Kauno plente ir, kad tos stotys nesugrįžtų į būklę, kurioje jos buvo nuomojant jas Dvarininkui Malinskiui, aš turiu garbės nuolankiausiai prašyti Jūsų Prakilnybės imtis griežtų priemonių atstatyti šiose stotyse reikiamą tvarką; nes yra žinoma, o ir tikrai matyti, kad nuomotojas P. Koska nesiekia pilnai įvykdyti savo sutarties su iždu įsipareigojimus; o iš visko matyti, jog visomis jėgomis stengiasi tvarkyti stotis bet kaip, siekdamas tik asmeninės naudos(…)”

“Apyrašas
Ukmergės pašto stoties su visais stoties įnagiais,
vežikais, arkliais, pakinktais ir vežimais,
sudarytas 1846 metų liepos 7 dieną
Ukmergės Pašto Stotis Kauno Gubernijos Ukmergės apskrityje, esanti Ukmergės Pašto Kontoros žinioje, išnuomota pagal sutartį sudarytą Kauno Iždo Rūmuose.

Stotyje yra
I. Stoties namas. Stotis yra valdiškose patalpose ir turi sekančius pastatus: 1. Namą, kuriame 11 kambarių – 3 Caro šeimos asmenims, 3 pravažiuojantiems keleiviams, 2 stoties raštininkui, 3 užima traktierius; kambariuose yra valdiški baldai, surašyti prie šio [rašto] pridedamame apyraše, sudarytame poručiko inžinieriaus Melnikovo. 2. Fligelį vežėjams, kurį sudaro 1 kambarys. 3. 3 arklides su gardais 76 arkliams. 4. Daržinę šienui laikyti. 5. Sandėlį avižoms laikyti. 6. Kalvę. 7. Kiemą užpakalyje aptvertą lentų tvora; padaryta stoginė bričkoms privažiuoti.
II. Pašto Stoties Seniūnas Adomas Poplavskis, Pašto Stoties Laikytojo P. Dvarininko Koskos baudžiauninkas.
III. Stoties Raštininkas, Vilniaus Gubernijos Ašmenos apskrities bajoras Aleksandras, Andriaus sūnus, Zablockis, 36 metų amžiaus – pagal Vilniaus Bajorų Deputatų Susirinkimo liudijimą.
IV. Stoties Nuomotojo laisvai samdomi vežikai – 8 žmonės, o nuosavų baudžiauninkų [vežikų] – 10 žmonių, viso yra 18 žmonių. Nr. 1 – Stanislovas Liudkevičius, Kavarsko bendruomenės valstietis, pagal tos bendruomenės raštišką leidimą. Foreiteris – Adamas Brunovas, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Nr.2 – Liudvikas Širvelis, Pašto laikytojo baudžiauninkas, Foreiteris – Jokūbas Lapka, Pašto laikytojo baudžiauninkas. Nr.3 – Janas Bogdanovičius, Vilniaus apskrities Širvintų parapijos valstietis, pagal Vilniaus Revizinės komisijos 1844 metų kovo 6 išduotą šeimyninį sąrašą. Foreiteris Astridas Artamonovas, dvarininko Butlerio baudžiauninkas, pagal 1846 metų gegužės 15 išduotą liudijimą. Nr.4 – Kazomieras Bogdanovičius, valstietis, pagal Paberžės valstiečių bendruomenės 1845 metų rugsėjo 13 liudijimą Nr.91. Foreiteris – Antanas Sapkovskis, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Nr.5 – Jonas Zybalas, dvarininko Kontrimo baudžiauninkas, pagal 1845 metų birželio 21 išduotą pažymėjimą. Nr.6 – Jonas Sėjonas, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Nr.7 – Kazimieras Griškevičius, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Nr.8 – Kasparas Romeckis, Šilnikų dvaro laisvasis valstietis, pagal dvaro administratoriaus Uliastyvskio 1846 metų balandžio 10 liudijimą. Nr.9 – Izidorius Kožlovskis, Vilniaus m. pilietis, pagal 1844 metų gegužės 3 išduotą šeimyninį sąrašą. Nr.10 – Adomas Papko, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Nr.11 – Kazimieras Lapka, Pašto Laikytojo baudžiauninkas, Nr.12 – Jonas Butkevičius, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Nr.13 – Antanas Brunovas, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Nr.14 – Kristupas Žagalas, Pašto Laikytojo baudžiauninkas. Viso vežikų su foreiteriais yra aštuoniolika žmonių – 18.
V. Pašto arklių priklausančių Pašto Laikytojui yra pilnas komplektas – viso 76. [Praleistas visų arklių išvardijimas] VI. Bričkos ir rogės: 1. Bričkų feldjėgerinių su geležinėmis ašimis, 3 aršinų ilgio [aršinas – 0,71 m.], 2 aršinų pločio, 1 aršino gylio – 6. 2. Bričkų mažesnių su medinėmis ašimis, 2 aršinų ilgio, 1 aršino pločio, 16 verškų [verškas – 4,4 cm] gylio – 12. Viso – 18 bričkų. Rogių su pavažomis – 14. Rogių mažesnių, be pavažų – 4. 5. Vežimo lankų su varpeliais – 3.
VII. Vežikų kasdieniniai drabužiai: 1. Milinių – 14. 2. Milinių kasdieninių, prastos gelumbės – 17. 3. Žieminių kepurių – 17. 4. Vasarinių kepurių – 26.
Paradiniai rūbai: 1. Mundurų su galionais, tamsiai žalios gelumbės – 8. 2. Mundurų senų, bet tinkamų naudoti – 12. 3. Briedžio odos getrų porų – 5. 4. Zomšinių pirštinių porų – 8 (…) 6. Skrybėlių su pozumentais – 16. 7. Botfortų su pentinais porų – 4. (…) 9. Milinių plonų – 14. 10. Vicmundurų – 12. 11. Kartu su jais nešiojamų valdiškų raitūzų – 14. 12. Pilkos drobės raitūzų – 5. 13. Kepurių su herbais – 9. (…) 16. Forminių bizūnų – 14. 17. Petnešų – 8. (…).
Gubernijos sekretorius [neįskaitomas parašas] Smulkiai viską patikrinus pagal minėtąjį apyrašą, pasirodė: arklių yra 80, nes Pašto Administratorius be apyraše nurodytų 76 arklių, apžiūros metu pristatė dar 4 arklius. Iš apyraše nurodytų arklių 62 yra reikiamų išmatavimų ir visai tinkami pašto pervežimams, iš naujai pristatytųjų 3 yra tinkamų išmatavimų ir geri, likusieji penkiolika arklių mažesni už nurodytus išmatavimus, jų tarpe yra penki labai liesi. Pagal etatus trūksta dviejų vežikų. Vežikai neturi kitelių. Apyraše nurodyti paradiniai ir kasdieniniai mundurai, milinės, getrai, kepurės ir skrybėlės, arklių įranga ir visi pakinktai, rasti savo vietose. Pašaro atsargų yra pakankamai. Avižas pristato rangovai, kiekvienam arkliui jų išduodama po 5 gorčius pagal valdišką matuoklį, o šieno pagal poreikį, [pašaro] pristatymas niekada nebuvo nutrūkęs; pastebėtieji ne tokie svarbūs trūkumai buvo nurodyti pačiam Pašto Administratoriui Dvarininkui Koskai, kuris tiek asmeniškai, tiek mums adresuotame liepos 10 rašte įsipareigojo juos ištaisyti artimiausiu metu.
Gubernijos Valdybos Raštininkas [neįskaitoamas parašas] Gubernijos Počtmeisterio padėjėjas Lisovskis”

KM; Kauno apskrities archyvas f.50 ap.1 b.1860 l.56, 14-38; iš rusų kalbos vertė R. Ramanauskas

Artojas

Ukmergės miesto ūkininkų “Artojas” draugija įregistruota 1927 10 11. Draugijos tikslas – “kelti ir tobulinti žemės ūkio kultūros ir žemės ūkio pramonę, tarpininkauti savo narių reikaluose”. Valdybos nariai (1927 m.): Simonas Meilus (pirminikas), Antanas Slasevičius (kasininkas), Robertas Šefleris (“laukų užvaizda”). 1932 m. draugija dar veikė.

KM

Ateitininkai Ukmergėje

Ateitininkai – “lietuvių mokslus einančios katalikiškos jaunuomenės ir iš jos išaugusių sendraugių organizacija”. Ateitininkų ištakos – 1899 m. Friburgo (Vokietija) universitete ir 1909 m. Louvaine (Belgija) įsikūrusios katalikiškos lietuvių studentų organizacijos, tačiau ateitininkų įsikūrimo data laikoma 1911 m., kai pradėtas leisti žurnalas “Ateitis”. Organizacija 1940 m. uždaryta, 1989 m. atsikūrė.
Ukmergėje pirmoji ateitininkų kuopa susikūrė 1918 01 01, Lietuvių gimnazijoje, mokytojo Gruodžio iniciatyva. Kuopoje buvo apie 50 narių. Kuopos valdyba: Pranas Telksnys (pirmininkas), Karlas Žukauskas (sekretorius), Mykolas Mikalajunas (iždininkas), Kazimieras Augunas (kandidatas). Kuopa rengė vaidinimus, vakarus, koncertus. 1921 m. minimas kuopos choras.