[otw_is sidebar=otw-sidebar-1]

Baleniūnas Pranas

Muziejininkas, skulptorius – dekoratorius, antinacinio pasipriešinimo dalyvis, tremtinys.

Gimė 1900 m. Belazariškėse, Siesikų valsčiuje Juozo ir Onos Baleniūnų šeimoje, turėjo du jaunesnius brolius – Algirdą (g. 1903 m.) ir Bronių (g. 1904 m.). Kur P. Baleniūnas mokėsi iki 1919 m. – neaišku, žinoma tik, kad jis savo anketose nurodydavo turintis vidurinį išsilavinimą ir, kad iki tų metų jis gyveno Belazariškėse. 1919 m. P. Baleniūnas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo atskirajame savanorių Panevėžio batalione, raitųjų žvalgų kuopoje. Jau kariuomenėje pasireiškė jo potraukis lipdybai, skulptūrai, todėl nuo 1922 m., paleistas iš kariuomenės, jis mokėsi skulptūros meno pas įvairius slulptorius – P. Aleksandravičių, prof. B. Balzukevičių Vilniaus universitete (1924 – 1925 m.), J. Zikarą Kaune. Savo atsiminimuose P. Baleniūnas minėjo, kas jis dailės mokėsi Krokuvoje, Paryžiuje, Berlyne. Tačiau specialių dailės mokslų P. Baleniūnas nėra baigęs. 1925 – 1935 m. jis dirbo skulptoriumi – dekoratoriumi, turėjo savo dirbtuvę, garsėjo kaip puikus skulptūrų liejikas, pomirtinių kaukių meistras, gyveno aktyvų, bohemišką gyvenimą.

1928 m. vedė Eleną Kibildytę – Kruopienę. Turėjo du sūnus: Algį (g. 1930 m.) ir Rimgaudą (g. 1935 m.), augino podukrą. Šeima gyveno Mažojoje darbininkų garvėje, Kauno “Brazilkos” rajone, mažame namelyje, kurį P. Baleniūnas įsirengė kaip skulptoriaus dirbtuvę ir tik vėliau pritaikė šeimos gyvenimui.

1935 – 1937 m. P. Baleniūnas dirbo vyr. laborantu Kauno karo muziejuje, o 1937 – 1944 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus priešistorinio skyriaus konservatoriumi. Dirbdamas muziejuje P. Baleniūnas, būdamas iš prigimties nagingas ir smalsus, tapo nepamainomu pagalbininku archeologinėse ekspedicijose, savarankiškai sukūrė naujų metodų ir technologijų, pagelbėjusių kasinėjant archeologinius paminklus ir konservuojant rastus radinius, daug dirbo įrengiant priešistorinio skyriaus ekspoziciją – paruošė ekspozicijai visą atrinktą medžiagą, padarė žmonių ir galvų skulpūras – modelius, sumontavo eksponatus vitrinose. Mokėjo puikiai preparuoti gyvūnus, daryti jų iškamšas. Nuo 1938 m. P. Baleniūnas ir pats dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose, daugiausia tyrė apardytus kapinynus bei pilkapius, buvo kruopštus ardomų archeologijos paminklų tyrinėtojas, fiksuotojas ir preparuotojas. 1938 – 1943 m. jis tyrinėjo apie 35 archeologinius paminklus tarp jų 7 Ukmergės rajone (Dovydiškiuose, Bečiuose, Radiškyje, Vidiškiuose ir kt.).

Prieš pat karą P. Baleniūnas padėjo generolui V. Nagiui – Nagevičiui išvengti NKVD arešto, dalyvavo 1941 m. birželio 23 d. sukilime – saugojo muziejų, dalyvavo kituose sukilimo įvykiuose. Karo metu, muziejuje ir savo namuose įrengtoje slėptuvėje jis slapstė pabėgusius iš geto žydus, taip nuo mirties išgelbėjęs ne vieną jų šeimą. 1944 m. besitraukiantiems vokiečiams įsakius paruošti evakuacijai archeologijos rinkinius, P. Baleniūnas į dėžes sudėjo akmenis, o muziejaus aksponatus slėpė. Kai kurie liudininkai teigia, kad P. Baleniūnas išgelbėjo muziejų nuo sunaikinimo, nutraukdamas sprogdinimo kabelį. Gynė ir saugojo muziejaus eksponatus muo išgrobstymo ir pasitraukus vokiečiams.

1944 m. rugpjūčio 1 d. P. Baleniūnas buvo suimtas “Smerš’o” – sovietų karinės kontržvalgybos dabuotojų. Tardytas, kankintas, jam pritaikomas įprastas RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnis – antisovietinė veikla. Jis kaltintas artimais ryšiais su kontrrevoliucionieriais, antitarybinių elementų gabenimu per SSRS – Vokietijos sieną 1940 – 1941 m., ryšiais su gestapu, raudonųjų partizanų išdavimu vokiečiams ir pan. Namuose darytos kelios kratos, išvežtos P. Baleniūno knygos, stalo įrankiai, atimti žmonos žiedas ir auskarai. Įdomiausia, kad “Smerš’ui” P. Baleniūną įdavė vienas iš jo išgelbėtų žydų. Tikriausiai tai buvo padaryta iš ideologinių paskatų, nes P. Baleniūną “Smerš’ui” įdavusiojo artimieji buvo raudonieji partizanai, po karo jis buvo paskirtas Aleksoto stiklo fabriko direktoriumi – turėjo globėjų sovietinėse struktūrose. Jo parodymai tardymų metu, neva P. Baleniūnas už jo ir šeimos slėpimą reikalavęs didelių pinigų, kelia abejonių, nes kitos P. Baleniūno išgelbėtos žydų šeimos nebuvo “Smerš’o” apklaustos, apie jokius piniginius jo reikalavimus prisiminimuose net neužsimena ir nuoširdžiai stengėsi pagelbėti jo šeimai ir jam po P. Baleniūno suėmimo. Gal P. Baleniūnas nesutiko vykdyti kokių nors partizanų užduočių, o gal “užkliuvo” jo dalyvavimas birželio sukilime?

1945 m. sausio 6 d. Lietuvos SSR NKVD kariuomenės karinis tribunolas nuteisė P. Baleniūną 15 metų laisvės atėmimo su turto konfiskavimu ir 5 metams teisių apribojimo. Jis buvo ištremtas į vieną iš Vorkutos lagerių. Tik savo nagingumo ir gabumų dėka P. Baleniūnas išgyveno ir 1955 m. rugsėjo mėn., pritaikius SSRS 1954 m. liepos 14 d. įsaką, iš lagerio buvo išleistas, apsigyveno lagerio “darbo zonoje”, nes tuometinė Lietuvos vadovybė “išprašė” iš SSKP generalinio sekretoriaus N. Chruščiovo leidimą nepriimti į Lietuvą paleistų iš lagerių politinių kalinių. Paleistas iš lagerio P. Baleniūnas dirbo betono blokų cecho techniniu vadovu, jame ir gyveno. Šiame darbe P. Baleniūnas tęsė savo tyrinėjimus: ruošdavo įvairios sudėties betono mišinius, susirašinėjo su įvairių mokslinių institutų mokslininkais. Čia jis ir sukūrė medžiagą iš gipso, kuri iš išorės atrodė kaip baltasis marmuras. Iš šios medžiagos pagamintais dekoratyviniais elementais papuošti svarbiausieji Vorkutos pastatai, iš jos įvairių viršininkų užsakymais jis liejo komunistų vadų ir rusų literatūros klasikų bareljefus ir biustus. P. Baleniūnas tapo svarbiu asmeniu Vorkutos statybose – jo nuomonės ir patarimų nuolat klausdavo įvairūs statybos organizacijų vadovai. Jo išgelbėtų žydų, kurie jam siusdavo į lagerį ir siuntinius, prašymų padedamas, P. Baleniūnas 1956 m. gavo galimybę kelis mėnesius pagyventi Lietuvoje. Čia jis aplankė savo draugus ir pažistamus, padėjo išlieti J. Zikaro antkapinę skulptūrą, bet vėliau turėjo grįžti į Vorkutą. Grįžo labai nusiminęs, ketino keltis gyventi į Krymą, tačiau vėliau gavo nedidelį kambarėlį gyvenvietėje esančioje prie lagerio, kuriame visada svetingai priimdavo ne tik buvusius kalinius lietuvius, bet ir visus kurie prašydavosi prieglobsčio.

Mirė P. Baleniūnas 1965 m. sausio 15 d. Palaidotas senosiose Vorkutos kapinėse. Kapas neišliko.

A. Dargis “Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties” Lietuvos rytas Nr. 14 – 30, “Eskizai” Nr. 12, psl. 45

Baltrušis Stasys

Lietuvos savanoris, mokytojas.
Stasys (Stanislovas) Baltrušis gimė 1893 m. gegužės 4 d. Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Girininkų I kaime, Bliuvų vienkiemyje, Elzbietos ir Mato Baltrušių šeimoje. Stasys buvo jauniausias iš šešių šeimos vaikų. Nors Baltrušiai valdė gana didelį ūkį (30 ha), bet žemė nebuvo labai derlinga ir reikalavo daug darbo ir išmonės. Tėvas mirė dar prieš gimstant Stasiui, tad jį augino mama ir patėvis – tėtukas K. Bagdonas.

Pradžios mokyklą S. Baltrušis lankė Girininkų I kaime, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Kelis metus padirbėjęs tėvų ūkyje, S. Baltrušis, tėvams pritariant, 1911 m. įstojo mokytis į Veiverių mokytojų seminariją. Seminarijoje jis išmoko griežti smuiku, valtorna, grojo seminarijos orkestre ir dainavo chore. Didžiąją dalį seminarijos auklėtinių sudarė lietuviai, čia vyravo lietuviško patriotizmo dvasia. 1914 m. S. Baltrušis baigė seminariją, bet už kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jis grįžo į tėvų namus. 1915 m. vasarą, vokiečiams okupavus Lietuvą, jų valdžia, norėdama patraukti į savo pusę vietinius gyventojus, leido steigti lietuviškas mokyklas. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, S. Baltrušis rugsėjo mėnesį išvyko į Kauną ir pradėjo mokytojauti Kauno miesto ir Kauno apskrities pradžios mokykloje, o po kelių mėnesių, 1916 m. pradžioje, buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbos į “Saulės” draugijos gimnaziją.
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę ir ėmus organizuoti Lietuvos kariuomenę, S. Baltrušis 1919 m. kovo 3 d. į ją įstojo savanoriu. Netrukus jis, kartu su kapitonu K. Skuču, organizavo komendantūros ir kitų valdiškų įstaigų darbą Marijampolėje, 1920 m. pradžioje buvo perkeltas į Generalinį Štabą kanceliarijos raštvedžiu, rugpjūty buvo paskirtas į Suvalkų komendantūrą, o lenkams okupavus Suvalkus – į 12 pėstininkų Kauno pulką. Čia tarnavo iki 1923 m. gegužės, kada S. Baltrušis perkeliamas į 4 pasienio pulką, o po pusmečio į 1 pėstininkų DLK Gedimino pulką, nuo 1923 m. gegužės dislokuotą Ukmergėje, kur tampa jaunesniuoju karininku.

Tarnaudamas Kaune, S. Baltrušis, gavęs viršininkų leidimą, įstojo į Aukštesniuosius Kursus kurie buvo Lietuvos Universiteto užuomazga ir dvejus metus juose studijavo teisę, bet po paskyrimo į Ukmergę toliau tęsti mokslų negalėjo.

1924 m. sausio 6 d. S. Baltrušis vedė Mariją Škadauskaitę.
1926 m. vasarį išėjęs į atsargą, S. Baltrušis siekė gauti mėgstamą mokytojo darbą, tačiau mokslo metų viduryje teįsidarbino atsargos mokytoju Rokiškyje. Tų pačių metų rugsėjį jis buvo paskirtas Vaičiuliškių mokyklos vedėju, o nuo sekančių metų rugsėjo – Ukmergės pradžios mokyklos Nr. 1 vedėju. Tuo metu ši mokykla buvo įsikūrusi Kęstučio aikštėje, savivaldybės pastate, mokyklai labai trūko patalpų, tad neišvengiamai reikėjo galvoti apie naujų patalpų mokyklai paieškas ar statybas. Šie rūpesčiai atiteko mokyklos vedėjui. Iš Švietimo ministerijos ir miesto savivaldybės išsirūpinus reikiamas lėšas, miesto savivaldybei paskyrus nemažą sklypą Sodų gatvėję, 1930 m. S. Baltrušiui vadovaujant, buvo pastatyta didelė ir moderni 12 komplektų mokykla, tuo metu didžiausia Ukmergėje. Vėliau, būdamas 1934 m. išrinktos Ukmergės miesto savivaldybės tarybos nariu, S. Baltrušis išsirūpino, kad mokykloje būtų įrengta valgykla, kad miesto lėšomis per didžiąją pertrauką mokiniai būtų valgydinami karštu pienu ir bandele. Netrukus mokyklai buvo suteiktas išskirtinis pavyzdinės mokyklos vardas, o S. Baltrušis pakeltas į I laipsnio vyr. mokytojus, jam suteikta VIII valstybės tarnautojo kategorija.
Siekdamas išsitarnauti didesnę pensiją, S. Baltrušis, 1940 m., mokslo metams pasibaigus, atsisakė mokyklos vedėjo pareigų ir įsidarbino civiliu tarnautoju IV artilerijos pulke, dislokuotame Ukmergėje. Tačiau netrukus prasidėjusi sovietinė okupacija sujaukė visus jo planus. IV pulkas buvo perdislokuotas iš Ukmergės į Trakus, dalis karininkų ir kareivių buvo suimti ir sušaudyti ar ištremti, pulkas perorganizuotas į 262 Raudonosios armijos šaulių pulką. S. Baltrušis mėgino pasitraukti iš šio darbo, tačiau pulko komisaras jo neatleido ir paskyrė vertėju bei karių rusų kalbos mokytoju, nes dauguma Lietuvos karininkų, o ypač kareivių nekalbėjo rusiškai. Tačiau 1941 m. pradžioje pasirodęs LTSR švietimo ministerijos nurodymas mokytojams sugrįžti į senas pareigas, leido S. Baltrušiui pasitraukti iš Raudonosios armijos ir tapti Ukmergės J. Basanavičiaus pradžios mokyklos mokytoju.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, S. Baltrušis ir toliau dirbo J. Basanavičiaus mokykloje, o vėliau, už kritiškus pasisakymus vokiečių valdžios atžvilgiu, buvo perkeltas į Užupio pradžios mokyklą.
Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, S. Baltrušis vėl dirbo J. Basanavičiaus pradžios mokykloje, o nuo Naujųjų, 1945 – ųjų metų jam buvo pavesta organizuoti naują suaugusiųjų progimnaziją, kurioje mokslai vyktų rusų kalba. Tačiau būdamas ne komunistų partijos nariu ir susidūręs su sovietinės valdžios netolerancija šiuo atžvilgiu, matydamas, kad nepartiniam yra labai sunku dirbti vadovaujantį darbą, S. Baltrušis 1945 rugsėjo 1 d. atsisakė progimnazijos direktoriaus pareigų ir pradėjo dėstyti rusų kalbą I berniukų gimnazijoje, o po dviejų metų perėjo dirbti į Ukmergės Vl. Žvirblio Mokytojų seminariją, kur dėstė rusų kalbą ir pedagogiką. Čia jis dirbo iki pat mirties. S. Baltrušis po sunkios ligos mirė 1950 m. gruodžio 5 d.
S. Baltrušis visa savo esybe ir išgalėmis tarnavo Tėvynei ir jos jaunajai kartai, skiepijo ir ugdė meilę Lietuvai, jos kalbai, grožiui. Daugelis jo mokinių per visus okupacijos metus išlaikė tautinę savimonę, su meile ir šiluma prisimena savo mokytoją S. Baltrušį. Jis buvo apdovanotas Savanorio – kūrėjo medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, IV laipsnio DLK Gedimino ordinu. 2000 m. pažymint buvusios Ukmergės pradžios mokyklos Nr.1 – dabartinės Senamiesčio pagrindinės mokyklos – septyniasdešimtmetį, ant jos sienos atidengta atminimo lenta jos statybos iniciatoriui ir pirmajam vedėjui, su S. Baltrušio horeljefu.

Prof. Hab. Dr. Romualdas Baltrušis “Stasiui Baltrušiui – 110 metų” “Eskizai” Nr. 13

Baro konfederacija ir Ukmergė

Baro konfederacija – platus, keletą metų trukęs Abiejų Tautų Respublikos (Lietuvos – Lenkijos valstybės) bajorijos ir žemųjų visuomenės sluoksnių judėjimas “už tikėjimą ir laisvę”, pradžią gavęs nuo mažame Podolės miestelyje Bare 1768 m. vasario 29 d. susirinkusios bajorijos paskelbtos konfederacijos (prisiekusiųjų bajorų sąjungos). Jos pretekstu tapo penkiomis dienomis anksčiau Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, smarkiai įtakojamo Rusijos ir jos pasiuntinio N. Repnino, priimtas Tolerancijos ediktas, išplėtęs protestantų ir stačiatikių teises ir leidęs Rusijai “teisėtai” ir praktiškai nevaržomai kištis į Respublikos vidaus reikalus. Stojantieji į konfederatų gretas prisiekdavo kovoti už tėvynės ir bajorų luomo laisves bei tradicinių Katalikų Bažnyčios teisių ir privilegijų išsaugojimą ar atstatymą, bet ne mažiau svarbus Baro konfederacijos tikslas, nors ir smarkiai neafišuojamas, buvo sumažinti Rusijos, iš esmės pavertusios Respubliką savo protektoratu, įtaką. Karaliaus S. A. Poniatovskio, kaip Rusijos statytinio, detronizacija (pašalinimas nuo sosto), taip pat buvo daugumos konfederatų deklaruojamu tikslu. Tačiau dėl konfederacijos vadovų ambicijų ir nesutarimų, veiksmų nederinimo, nepalankios tarptautinės padėties, nuolatinio Rusijos karinio spaudimo konfederacija, nepaisant konfederatų pastangų ir aukų, patyrė pralaimėjimą ir baigėsi I Respublikos padalijimu.

Ukmergės ir Ukmergės pavieto (apskrities) teritorijoje vykęs konfederatų judėjimas daugiausia susijęs su Simono Kosakovskio (1741 – 1794 m., paskutinysis LDK Didysis etmonas, Lietuvos ir Rusijos kariuomenių generolas) vardu.

1768 m. liepos mėnesį, apie S. Kosakovskį, jo tėvų Jonavos dvare susibūrė apie 30 raitelių būrys. Tai buvo pirmasis ginkluotas konfederacijos būrys Lietuvoje. Aplankęs kaimyninius dvarus Kauno ir Ukmergės pavietuose, S. Kosakovskis surado įtakingų šiame krašte sąjungininkų – Žeimių dvarininką, Kauno pavieto pakamarį (antras pagal rangą pareigūnas apskrityje) Domininką Medekšą ir Leonpolio dvarininką, LDK priešakinės sargybos pulko rotmistrą Steponą Šveikauską. Į Jonavą atvyko keliasdešimt jaunuolių iš Vilniaus pavieto. Šis susibūrimas neliko nepastebėtas Rusijos kariuomenės atstovų. Vienas konfederacijos kūrimo liudininkų teigia, jog S. Kosakovskį ir kitus jo šalininkus Kaune dislokuoto Rusijos kariuomenės dalinio vadui Fejervariui skundė disidentai bei Kauno ir Ukmergės miestiečiai (Groževskis ar Gruževskis, Cedrovskis, Kornalovskis ar Kurnalovskis ir kiti). To priežastis buvo konfederatų nepagarba ir priešiškumas protestantams ir stačiatikiams. Didėjant besiburiančių konfederatų būriui, siekdamas apsaugoti tėvų dvarą nuo galimų rusų kariuomenės išpuolių, S. Kosakovskis su kitais konfederatais pasitraukė į Milagainių palivarką. Vyskupas J. D. Lopacinskis, remdamasis 1768 m. rugpjūčio 12 d. anoniminiu laišku iš Skarulių, jau rugpjūčio 23 d. rašė savo broliui M. T. Lopacinskiui į Krakes, kad ties Skaruliais ėmė burtis bajorija, kurią išsklaidyti pasiustas rusų būrys iš Kauno, o konfederatai laukia pagalbos iš Ukmergės, kurią pažadėjęs seniūnas J. Eperješas. Šiaip jau Lietuvos bajorija neskubėjo burtis į konfederacijas, nes sklido liūdnos žinios apie konfederatų nesėkmes Lenkijoje ir haidamakų skerdynes Ukrainoje, kurias greičiausiai inspiravo pati Rusija, norėdama sukompromituoti konfederaciją. Tačiau rusų kariuomenės reidai į įtariamųjų konfederacijos šalininkų dvarus, jų plėšimai ir egzekucijos [kariuomenės apsistojimas ir gyvenimas savininko sąskaita] išprovokavo bajorus priešinimuisi ir būrimuisi į konfederatų būrius.

Rugpjūčio 22 d. Dominykas Madekša ir Simonas Kosakovskis su ginkluotų sukilėlių būriais pasitraukė į Stepono Šveikausko valdomą Leonpolio dvarą. Rugpjūčio 23 d. Ukmergėje konfederatai paskelbė Kauno pavieto konfederacijos manifestą ir Ukmergės pavieto akcesą [prisijungimą] prie Kauno konfederacijos manifesto, kuriuos įteikė Ukmergės Pilies teismui, kad tas įtrauktų į savo aktus. Trumpame akcese buvo konstatuojama, kodėl Kauno bajorija negalėjo manifesto paskelbti savo “krašto sostinėje” (rusų kariuomenės užimtoje) ir tiesiog prisijungė prie Kauno konfederatų deklaracijos. Ukmergės pavieto prisijungimo prie konfederacijos aktą pasirašė apie 500, daugiausia smulkios bajorijos atstovų. Tačiau konfederatai Ukmergėje nerado Pilies teismo seniūno, D. Medekšos giminaičio J. Eperješo, kuris, matyt, buvo numatytas pavieto konfederacijos maršalka, todėl juo buvo išrinktas LDK priešakinės sargybos pulko rotmistras, Radvilų dvarų ties Ukmerge administratorius S. Šveikauskas. Tą pačią dieną konfederatai iš Ukmergės pijorų kolegijos paėmė ten deponuotus pavieto Pilies teismo pinigus (apie 30 tūkst. auksinų, bylinėjimasis dėl jų gražinimo tęsėsi dar eilę metų, iki 1774 m.), apie ką išdavė vienuoliams kvitą, kurį pasirašė D. Medekša, S. Šveikauskas ir S. Kosakovskis. Konfederatų būrį Ukmergėje sudarė apie 1200 sukilėlių, pasak nepatikimų šaltinių jie galėjo turėti ir 10 patrankų. Konfederatai perkasė kelius vedančius į miestą, įsirengė apkasus, bet neužilgo, palikę mieste įgulą ir paskyrę vietinį komendantą, pasitraukė į užmiestį, patogesnes gynybai ir saugesnes pozicijas. Čia pradėta skirstyti sukilėlius į kuopas, buvo sukurtas karinis statutas garantavęs konfederatų gretose drausmę ir tvarką. Imta kaupti ginklus, amuniciją, arklius, išsiuntinėti žvalgai, perimama rusų kurjerių vežiojama korespondencija. Imta formuoti elitinį konfederatų dalinį, kurio kariams pradėti siūti dvispalviai mundurai: skaisčiai raudoni kortušai ir balti žiponai. Tokį mundurą vilkėjo ir S. Kosakovskis. Iš savo stovyklos konfederatų būriai vyko į Upytės ( 08.27. S. Kosakovskis) ir Breslaujos (08.29. Soroka) pavietus, ragindami jų bajorus prisidėti prie konfederacijos. Viena šimtinė raitelių rinko karius dar vienam kavaleristų junginiui. Rugsėjo 6 d. prie Ukmergės, o vėliau prie Ramygalos ir Naujamiesčio įvyko didesni susidūrimai su rusų kariuomene. Mūšyje ties Ukmerge LDK Lauko etmono priešakinės sargybos pulko rotmistro ir Ukmergės pilies teismo teisėjo M. Gonseckio vadovaujami 40 konfederatų raitelių nukovė 30 rusų raitelių ir 16 paėmė į nelaisvę. Vėliau S. Kosakovskio vadovaujamas sukilėlių junginys pasitraukė iš Ukmergės pavieto teritorijos į Upytės apskritį, o vėliau į Žemaitiją, kur ties Ariogala buvo rusų išsklaidyti ir išsibarstę mažais būreliais išsiskirstė žiemoti po savo dvarus ir ramesnes vietoves. Kai kurie buvo rusų suimti ir priversti pasirašyti recesus (atsiribojimus) (pvz. Ukmergės pavieto konfederatas Mykolas Gereckis Prancūzevičius) nuo “maišto” ir prisiekti nebepalaikyti jokių ryšių su “sąmokslininkais”. Kauno, Ukmergės ir Upytės pavietų konfederatų vadovai S. Kosakovskis, D. Medekša, S. Šveikauskas, su maždaug 100 raitelių būriu spalio pradžioje pasitraukė į Prūsiją, Katniavą, vėliau į Tilžę. Taip baigėsi pirmojo Baro konfederacijos etapo kovos Ukmergės apskrityje. Po intensyvių sąjungininkų paieškų tarptautinėje arenoje, įvairių konfederacijos vadovybės rokiruočių, naujas konfederacijos pakilimo etapas prasidėjo 1771 m.

Jau 1771 m. vasario 5 d. .Ukmergės seimelyje pakamaris M. Marikonis, konfederacijos priešininkas, pateikė manifestą, kuriame teigė, kad krašte kyla nauja neramumų banga, konfederatai pavadinti išdavikais, alinančiais ir siaubiančiais kraštą, pavieto vardu pareikšta ištikimybė karaliui, jo prašoma imtis veiksmų valstybės nuraminimui, krašto apsaugojimui nuo užsienio kariuomenės egzekucijų bei prekybinių ryšių per Kuršą atstatymui.

Sugrįžęs į tėvų dvarą Jonavoje, S. Kosakovskis konspiracinę ir viešą agitacinę veiklą Ukmergės paviete pradėjo 1771 m. balandžio viduryje. 1771 m. balandžio 14 d. Vilkmergės Pilies teismo aktams buvo pateiktas pirmasis S. Kosakovskio kreipimasis į “Lietuvos patriotus”. S. Kosakovskis, persirengęs paprastu valstietišku apdaru, neišvaizdžia bričkele aplankė daugelį apylinkės miestelių, kaimų ir dvarų, tiesa, aplenkdamas žymesnių bei turtingesnių dignitorių rezidencijas, ir į savo konfederatų būrius agituodamas bei kovai uždegdamas daugiau smulkiosios bajorijos atstovų bei valstiečių ir netgi žydų bei čigonų. Visą gegužės mėnesį S. Kosakovskis taip kūrė savo konfederatų divizijos branduolį. 1771 m. birželio 2 d. apie 140 konfederatų būrys vadovaujamas S. Kosakovskio nuginklavo mieste buvusį nedidelį rusų kariuomenės postą ir įsikūrė Ukmergės apylinkėse. Ukmergės pavieto rotmistras ir egzekutorius Jeronimas Šveikauskas atidavė “susikonfederavusios kariuomenės reikmėms” 26 tūkst. auksinų, kurie buvo surinkti kaip muito mokestis. Konfederatai įsakė sumokėti jiems Anykščių, Pienionių bei Kupiškio seniūnijose ratų kvartos ir hibernos, Ukmergės miestiečių hibernos ir Kupiškio žydų kahalo pagalvės mokesčius – viso apie 30 tūkst. auksinų. Po mokesčių surinkimo kvitais pasirašę Rečicos pataurininkio sūnus, konfederatų divizijos leitenantas Adomas Kozakovskis, konfederacijos sekretorius Benediktas Miškovskis, Ukmergės pavieto regimentorius Ignas Šveikauskas, Ukmergės pavieto konfederacijos rotmistras Jeronimas Šveikauskas, Ignas Onichimovskis ir keli kiti kariškiai, tikriausiai buvo patikimiausi ir artimiausi S. Kosakovskio pagalbininkai. Nedideli mobilūs konfederatų būriai, palaikę ryšius su S. Kosakovskiu, veikė Ukmergės, Upytės, Kauno pavietuose, Žemaitijos kunigaikštystėje, stojo į mūšius su rusų kariuomene. Birželio pradžioje S. Kosakovskio konfederatų būrys, spaudžiamas rusų kariuomenės pasitraukė iš Ukmergės ir judėjo šiaurės rytų kryptimi, nuolat atmušinėdamas priešo antpuolius. 1771 m. birželio 21 d. S. Kosakovskio stovykloje įsikūrusioje tarp Anykščių ir Svėdasų buvo jau apie 334 konfederatai, susirinkę daugiausiai iš Kauno, Ukmergės ir Upytės pavietų. Tą dieną į stovyklą atvyko dar 150 raitelių vadovaujamų Breslaujos pavieto konfederatų regimentoriaus Kupsto. Tą pačią dieną iš Naujamiesčio per Raguvą ir Troškūnus prie konfederatų stovyklos artėjo 162 rusų pėstininkai ir šauliai bei 22 raiti kazokai. Konfederatai pasitraukė link Svėdasų ir persikėlę per Šventosios upę sunaikino visus arti buvusius keltus. Priartėjus rusų kariams, dalį savo pajėgų S. Kosakovskis išslapstė, o kita dalis apšaudė rusus iš muškietų. Rusams persikėlus per Šventąją, konfederatai atsitraukė į Svėdasus. Rusams ėmus juos persekioti, juos iš šonų puolė pasislėpę konfederatų kovotojai – rusai buvo apsupti ir beveik visi žuvo. Konfederatai kaip grobį gavo vieną patranką ir visą rusų būrio gurguolę. Liepos 1 d. konfederatai sėkmingai kovėsi su rusais ties Salamiesčiu, o liepos 6 d. įvyko mūšis prie Ukmergės, kuriame buvo sumušta visa rusų kuopa (apie 70 pėstininkų ir 30 kazokų, vadas – kapitonas Kozenas). Konfederatai perėmė patranką ir rusų gurguolę, kurioje buvo daug rusų prisiplėštų daiktų ir amunicijos. Sužeisti ir paimti į nelaisvę rusų kariai buvo pasiųsti į Vilnių pasiūlant rusų įgulos Vilniuje vadui pulkininkui Černyševui apsikeisti belaisviais. Šį mūšį Kosakovskių giminės tradicija laikė vienu įspūdingiausių giminės istorijos puslapių: Vaitkuškio dvaro rūmuose buvo paveikslas vaizduojantis šio mūšio sceną. Liepos 18 d. konfederatai laimėjo susidūrimą prie Kupiškio. 1771 m. liepos 25 d. S. Kosakovskis paskelbė universalą, plitusį po visą Lietuvą per dekanus ir parapijų klebonus, kuriame jis ragino stoti į kovą “už laisvę ir nepriklausomybę” bei išvyti iš tėvynės “invazionierius”. Besijungiantys prie konfederacijos bajorai raginami greičiau atvykti į S. Kosakovskio ar kitą gretimą konfederatų stovyklą, o už nepaklusnumą ar plėšikavimą, prisidengus konfederacijos vardu, grasino teismu ir griežtomis bausmėmis. Šį universalą S. Kosakovskis pasirašė – “Vilkmergės pavieto konfederacijos regimentorius”. Tuo metu, S. Kosakovskio divizijoje jau buvo apie 1000 – 1500 konfederatų, mažesni jų būriai veikė didelėse Lietuvos teritorijose (Žemaitijoje, Livonijoje, Breslaujos paviete, vidurio Lietuvoje). Liepos pabaigoje S. Kosakovskio divizija pasitraukė į Baisogalą, kur prie jos prisijungė LDK Didžiojo etmono buožės husarų vėliava [karinis dalinys], vėliau į Šiaulius, Raseinius, kur sėkmingai išvengė apsupimo, Ariogalą, Seredžių. Rugpjūčio pradžioje (apie 6 d.) S. Kosakovskio divizija Šventosios pakrante vėl pasiekė Ukmergės apylinkes. Čia buvo išleistas įsakymas kaimyninėms Anykščių, Pienionių ir Kupiškio seniūnijoms pristatyti dar birželio pradžioje nurodytus surinkti ratų kvartos ir hibernos mokesčius. Mokesčių pristatymui duoti labai trumpi – 24 valandų terminai, už vėlavimą buvo grasinama griežtomis bausmėmis. Tuo būdu konfederatai apsirūpino tolesniems žygiams. Rugpjūčio 17 d. žygio stovykloje S. Kosakovskis parašė griežtą manifestą prieš naujo Rusijos imperijos pasiuntinio K. Salderno veiklą, protestavo prieš intervencinių Rusijos kariuomenės dalinių Lietuvoje vykdytą smurtą, pasmerkė rusų pasiuntinio pakalikus ir kitus kolaborantus (pvz., nenutraukiančius savo darbo pavietų teismų teisėjus, vyriausiojo Lietuvos tribunolo maršalką ir kitus), o svarbiausiu kovos tikslu deklaravo visišką “invazijonierių išvijimą iš tėviškės sienų”. Po šio manifesto paskelbimo S. Kosakovskio divizija patraukė į LDK gudiškąsias žemes, ties Vidžiais susijungė su Breslaujos konfederacijos maršalkos A. T. Vovžeckio būriu ir po kelių susidūrimų su rusų kariuomene, 1771 m. rugpjūčio 30 d. įžengė į Minską, kur S. Kosakovskio iniciatyva buvo suorganizuota tos vaivadijos konfederacija. Tuo metu divizijoje buvo apie 4000 įvairiai ginkluotų ir skirtingiems luomams priklausiusių vyrų: arklininkų, vežikų, tarnų, bernų, netgi plėšikų. Bajorijos buvo mažuma, dalis konfederatų dėvėjo specialias uniformas, buvo apmokomi karybos. Sukilėliai vos ne kasdieną turėjo galimybes pasireikšti susidūrimuose su rusų kariuomene. Ši konfederatų divizija, savo kelyje sutikusi, plėšė konfederacijos priešininkų dvarus, o sutikusi juose pasipriešinimą, juos degino ir kurstydavo sukilti šių dvarų baudžiauninkus. Nuolat persekiojama rusų kariuomenės, divizija ištobulino tiltų ir perkėlų naikinimo, komunikacijos kelių atkirtimo, kurjerių perėmimo, priešo dalinių aprūpinimo paralyžiavimo taktiką. Buvo sukurta aktyvios žvalgybos sistema, divizija naudojosi plačiu šnipų tinklu. Iš Minsko persikėlusi per Berezinos upę 1771 m. rugsėjo 10 d. pasiekė Strešiną. Po kelių dienų divizija išsiskaidė į kelias dalis. Apie 600 konfederatų vadovaujamu S. Kosakovskio per Čečerską, Mohiliovą įžengė į anksčiau LDK priklausiusias, Smolensko gubernijos Rusijos imperijos žemes, kur išgrobstė ir sudegino kelis kaimus. Įvairūs divizijos būriai vėl susijungė Strešine ir rugsėjo 14 d. mūšyje išvengę apsupimo, ėmė trauktis į etninę Lietuvą ir 1771 m. spalio 12 d. pasiekė Kupiškį. Tai buvo paskutinis Baro konfederatų sustojimas Ukmergės paviete, čia buvo paskelbtas paskutinis S. Kosakovskio patriotinis atsišaukimas į LDK piliečius, ragindamas juos kuo greičiau sukilti. 1771 m. spalio 15 d., įsirengęs žygio stovyklą tarp Panevėžio ir Upytės ir įvertinęs išvargusios ir išretėjusios divizijos būklę, S. Kosakovskis nusprendė iš Lietuvos per Lenkiją veržtis į Tešeną kur buvo apsistojusi konfederacijos vadovybė. Vienas iš Ukmergės pavieto konfederacijos vadų – Jeronimas Šveikauskas, nujausdamas, kad gali nebeturėti galimybės sugrįžti namo, jau rugsėjo 17 d. surašė testamentą ir visą savo turtą paliko žmonai Klarai. Konfederatai per Vilkaviškį, Kalvariją, Ščuciną įžygiavo į Lenkiją, 1771 m. spalio 31 d. prie Lipinų kaimo ties Prasnyšu, mūšyje patyrė didelių nuostolių, tačiau sugebėjo atsitraukti ir pasiekė Kališą. Žiemą kariniai veiksmai aprimo, o 1772 m. pavasarį ir vasarą dar buvo nedidelių konfederatų ir rusų karių susidūrimų, bet konfederacijos judėjimas jau geso, o Abiejų Tautų Respublikos kaimynės jau ruošėsi pirmajam jos padalijimui.

Penkerių kovos metų laikotarpiu Baro konfederatų gretose skirtingu laiku iš viso kovojo apie 200 tūkst. sukilėlių, kurių apie 60 tūkst. žuvo ar mirė tremtyje. Būtent Baro konfederacijos kovotojų tremtis į Sibirą laikoma pirmąja Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje gyvenusių tautų atstovų tremtimi į Rusijos imperijos gilumą, o konfederacijos lyderių emigracija po 1772 m. – pirmąja politinės emigracijos banga.
S. Šveikausko Leonpolio ir D. Medekšos Žeimių dvarai 1771 m. Rusijos carienės vardu buvo sekvestruoti (laikinai uždrausta jais, jų turtu, naudotis), o S. Kosakovskio ir jo brolio J. K. Kosakovskio Jonavos ir Martyniškių dvarai, pažinčių ir užtarėjų dėka, išvengė sekvesto. Baro konfederacijos pabaigoje Medekšos prasiskolino ir nuskurdo. Jų Žeimių dvarą, apie 1780 m. brolio Antano vardu, įsigijo vyskupas J. K. Kosakovskis.

1768 m. lapkričio 2 d. prie Vištakio Rūdos kaimo vyko konfederatų mūšis su rusų kariuomene. Jo metu žuvo Teodoras Medekša, vidurinysis Kauno pakamario sūnus, mokęsis Kadetų korpuse, turėjęs leitenanto laipsnį, amžininkų vertintas už gerą išsilavinimą, puikias manieras ir drąsą. Mūšyje žuvo gindamas tėvą. Po konfederacijos įvykių, D. Medekša prie savo Žeimių dvaro pastatė trijų tarpsnių bokšto pavidalo vėlyvojo baroko formų koplyčią, išlikusią iki šiol ir vadinama sukilėlių koplytstulpiu. Panašus koplytstulpis “Baro konfederacijai atminti” stovi ir Vepriuose. Nei jo tiksli pastatymo data, nei pastatymo pretekstas nėra žinomi. Galima tik spėti, kad jis pastatytas vienai iš konfederatų pergalių, pasiektų prie Ukmergės pažymėti.

Pagal Vydas Dolinskas “Simonas Kosakovskis” Vaga 2003

Baro konfederacija – platus, keletą metų trukęs Abiejų Tautų Respublikos (Lietuvos – Lenkijos valstybės) bajorijos ir žemųjų visuomenės sluoksnių judėjimas “už tikėjimą ir laisvę”, pradžią gavęs nuo mažame Podolės miestelyje Bare 1768 m. vasario 29 d. susirinkusios bajorijos paskelbtos konfederacijos (prisiekusiųjų bajorų sąjungos). Jos pretekstu tapo penkiomis dienomis anksčiau Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, smarkiai įtakojamo Rusijos ir jos pasiuntinio N. Repnino, priimtas Tolerancijos ediktas, išplėtęs protestantų ir stačiatikių teises ir leidęs Rusijai “teisėtai” ir praktiškai nevaržomai kištis į Respublikos vidaus reikalus. Stojantieji į konfederatų gretas prisiekdavo kovoti už tėvynės ir bajorų luomo laisves bei tradicinių Katalikų Bažnyčios teisių ir privilegijų išsaugojimą ar atstatymą, bet ne mažiau svarbus Baro konfederacijos tikslas, nors ir smarkiai neafišuojamas, buvo sumažinti Rusijos, iš esmės pavertusios Respubliką savo protektoratu, įtaką. Karaliaus S. A. Poniatovskio, kaip Rusijos statytinio, detronizacija (pašalinimas nuo sosto), taip pat buvo daugumos konfederatų deklaruojamu tikslu. Tačiau dėl konfederacijos vadovų ambicijų ir nesutarimų, veiksmų nederinimo, nepalankios tarptautinės padėties, nuolatinio Rusijos karinio spaudimo konfederacija, nepaisant konfederatų pastangų ir aukų, patyrė pralaimėjimą ir baigėsi I Respublikos padalijimu.

Ukmergės ir Ukmergės pavieto (apskrities) teritorijoje vykęs konfederatų judėjimas daugiausia susijęs su Simono Kosakovskio (1741 – 1794 m., paskutinysis LDK Didysis etmonas, Lietuvos ir Rusijos kariuomenių generolas) vardu.

1768 m. liepos mėnesį, apie S. Kosakovskį, jo tėvų Jonavos dvare susibūrė apie 30 raitelių būrys. Tai buvo pirmasis ginkluotas konfederacijos būrys Lietuvoje. Aplankęs kaimyninius dvarus Kauno ir Ukmergės pavietuose, S. Kosakovskis surado įtakingų šiame krašte sąjungininkų – Žeimių dvarininką, Kauno pavieto pakamarį (antras pagal rangą pareigūnas apskrityje) Domininką Medekšą ir Leonpolio dvarininką, LDK priešakinės sargybos pulko rotmistrą Steponą Šveikauską. Į Jonavą atvyko keliasdešimt jaunuolių iš Vilniaus pavieto. Šis susibūrimas neliko nepastebėtas Rusijos kariuomenės atstovų. Vienas konfederacijos kūrimo liudininkų teigia, jog S. Kosakovskį ir kitus jo šalininkus Kaune dislokuoto Rusijos kariuomenės dalinio vadui Fejervariui skundė disidentai bei Kauno ir Ukmergės miestiečiai (Groževskis ar Gruževskis, Cedrovskis, Kornalovskis ar Kurnalovskis ir kiti). To priežastis buvo konfederatų nepagarba ir priešiškumas protestantams ir stačiatikiams. Didėjant besiburiančių konfederatų būriui, siekdamas apsaugoti tėvų dvarą nuo galimų rusų kariuomenės išpuolių, S. Kosakovskis su kitais konfederatais pasitraukė į Milagainių palivarką. Vyskupas J. D. Lopacinskis, remdamasis 1768 m. rugpjūčio 12 d. anoniminiu laišku iš Skarulių, jau rugpjūčio 23 d. rašė savo broliui M. T. Lopacinskiui į Krakes, kad ties Skaruliais ėmė burtis bajorija, kurią išsklaidyti pasiustas rusų būrys iš Kauno, o konfederatai laukia pagalbos iš Ukmergės, kurią pažadėjęs seniūnas J. Eperješas. Šiaip jau Lietuvos bajorija neskubėjo burtis į konfederacijas, nes sklido liūdnos žinios apie konfederatų nesėkmes Lenkijoje ir haidamakų skerdynes Ukrainoje, kurias greičiausiai inspiravo pati Rusija, norėdama sukompromituoti konfederaciją. Tačiau rusų kariuomenės reidai į įtariamųjų konfederacijos šalininkų dvarus, jų plėšimai ir egzekucijos [kariuomenės apsistojimas ir gyvenimas savininko sąskaita] išprovokavo bajorus priešinimuisi ir būrimuisi į konfederatų būrius.

Rugpjūčio 22 d. Dominykas Madekša ir Simonas Kosakovskis su ginkluotų sukilėlių būriais pasitraukė į Stepono Šveikausko valdomą Leonpolio dvarą. Rugpjūčio 23 d. Ukmergėje konfederatai paskelbė Kauno pavieto konfederacijos manifestą ir Ukmergės pavieto akcesą [prisijungimą] prie Kauno konfederacijos manifesto, kuriuos įteikė Ukmergės Pilies teismui, kad tas įtrauktų į savo aktus. Trumpame akcese buvo konstatuojama, kodėl Kauno bajorija negalėjo manifesto paskelbti savo “krašto sostinėje” (rusų kariuomenės užimtoje) ir tiesiog prisijungė prie Kauno konfederatų deklaracijos. Ukmergės pavieto prisijungimo prie konfederacijos aktą pasirašė apie 500, daugiausia smulkios bajorijos atstovų. Tačiau konfederatai Ukmergėje nerado Pilies teismo seniūno, D. Medekšos giminaičio J. Eperješo, kuris, matyt, buvo numatytas pavieto konfederacijos maršalka, todėl juo buvo išrinktas LDK priešakinės sargybos pulko rotmistras, Radvilų dvarų ties Ukmerge administratorius S. Šveikauskas. Tą pačią dieną konfederatai iš Ukmergės pijorų kolegijos paėmė ten deponuotus pavieto Pilies teismo pinigus (apie 30 tūkst. auksinų, bylinėjimasis dėl jų gražinimo tęsėsi dar eilę metų, iki 1774 m.), apie ką išdavė vienuoliams kvitą, kurį pasirašė D. Medekša, S. Šveikauskas ir S. Kosakovskis. Konfederatų būrį Ukmergėje sudarė apie 1200 sukilėlių, pasak nepatikimų šaltinių jie galėjo turėti ir 10 patrankų. Konfederatai perkasė kelius vedančius į miestą, įsirengė apkasus, bet neužilgo, palikę mieste įgulą ir paskyrę vietinį komendantą, pasitraukė į užmiestį, patogesnes gynybai ir saugesnes pozicijas. Čia pradėta skirstyti sukilėlius į kuopas, buvo sukurtas karinis statutas garantavęs konfederatų gretose drausmę ir tvarką. Imta kaupti ginklus, amuniciją, arklius, išsiuntinėti žvalgai, perimama rusų kurjerių vežiojama korespondencija. Imta formuoti elitinį konfederatų dalinį, kurio kariams pradėti siūti dvispalviai mundurai: skaisčiai raudoni kortušai ir balti žiponai. Tokį mundurą vilkėjo ir S. Kosakovskis. Iš savo stovyklos konfederatų būriai vyko į Upytės ( 08.27. S. Kosakovskis) ir Breslaujos (08.29. Soroka) pavietus, ragindami jų bajorus prisidėti prie konfederacijos. Viena šimtinė raitelių rinko karius dar vienam kavaleristų junginiui. Rugsėjo 6 d. prie Ukmergės, o vėliau prie Ramygalos ir Naujamiesčio įvyko didesni susidūrimai su rusų kariuomene. Mūšyje ties Ukmerge LDK Lauko etmono priešakinės sargybos pulko rotmistro ir Ukmergės pilies teismo teisėjo M. Gonseckio vadovaujami 40 konfederatų raitelių nukovė 30 rusų raitelių ir 16 paėmė į nelaisvę. Vėliau S. Kosakovskio vadovaujamas sukilėlių junginys pasitraukė iš Ukmergės pavieto teritorijos į Upytės apskritį, o vėliau į Žemaitiją, kur ties Ariogala buvo rusų išsklaidyti ir išsibarstę mažais būreliais išsiskirstė žiemoti po savo dvarus ir ramesnes vietoves. Kai kurie buvo rusų suimti ir priversti pasirašyti recesus (atsiribojimus) (pvz. Ukmergės pavieto konfederatas Mykolas Gereckis Prancūzevičius) nuo “maišto” ir prisiekti nebepalaikyti jokių ryšių su “sąmokslininkais”. Kauno, Ukmergės ir Upytės pavietų konfederatų vadovai S. Kosakovskis, D. Medekša, S. Šveikauskas, su maždaug 100 raitelių būriu spalio pradžioje pasitraukė į Prūsiją, Katniavą, vėliau į Tilžę. Taip baigėsi pirmojo Baro konfederacijos etapo kovos Ukmergės apskrityje. Po intensyvių sąjungininkų paieškų tarptautinėje arenoje, įvairių konfederacijos vadovybės rokiruočių, naujas konfederacijos pakilimo etapas prasidėjo 1771 m.

Jau 1771 m. vasario 5 d. .Ukmergės seimelyje pakamaris M. Marikonis, konfederacijos priešininkas, pateikė manifestą, kuriame teigė, kad krašte kyla nauja neramumų banga, konfederatai pavadinti išdavikais, alinančiais ir siaubiančiais kraštą, pavieto vardu pareikšta ištikimybė karaliui, jo prašoma imtis veiksmų valstybės nuraminimui, krašto apsaugojimui nuo užsienio kariuomenės egzekucijų bei prekybinių ryšių per Kuršą atstatymui.

Sugrįžęs į tėvų dvarą Jonavoje, S. Kosakovskis konspiracinę ir viešą agitacinę veiklą Ukmergės paviete pradėjo 1771 m. balandžio viduryje. 1771 m. balandžio 14 d. Vilkmergės Pilies teismo aktams buvo pateiktas pirmasis S. Kosakovskio kreipimasis į “Lietuvos patriotus”. S. Kosakovskis, persirengęs paprastu valstietišku apdaru, neišvaizdžia bričkele aplankė daugelį apylinkės miestelių, kaimų ir dvarų, tiesa, aplenkdamas žymesnių bei turtingesnių dignitorių rezidencijas, ir į savo konfederatų būrius agituodamas bei kovai uždegdamas daugiau smulkiosios bajorijos atstovų bei valstiečių ir netgi žydų bei čigonų. Visą gegužės mėnesį S. Kosakovskis taip kūrė savo konfederatų divizijos branduolį. 1771 m. birželio 2 d. apie 140 konfederatų būrys vadovaujamas S. Kosakovskio nuginklavo mieste buvusį nedidelį rusų kariuomenės postą ir įsikūrė Ukmergės apylinkėse. Ukmergės pavieto rotmistras ir egzekutorius Jeronimas Šveikauskas atidavė “susikonfederavusios kariuomenės reikmėms” 26 tūkst. auksinų, kurie buvo surinkti kaip muito mokestis. Konfederatai įsakė sumokėti jiems Anykščių, Pienionių bei Kupiškio seniūnijose ratų kvartos ir hibernos, Ukmergės miestiečių hibernos ir Kupiškio žydų kahalo pagalvės mokesčius – viso apie 30 tūkst. auksinų. Po mokesčių surinkimo kvitais pasirašę Rečicos pataurininkio sūnus, konfederatų divizijos leitenantas Adomas Kozakovskis, konfederacijos sekretorius Benediktas Miškovskis, Ukmergės pavieto regimentorius Ignas Šveikauskas, Ukmergės pavieto konfederacijos rotmistras Jeronimas Šveikauskas, Ignas Onichimovskis ir keli kiti kariškiai, tikriausiai buvo patikimiausi ir artimiausi S. Kosakovskio pagalbininkai. Nedideli mobilūs konfederatų būriai, palaikę ryšius su S. Kosakovskiu, veikė Ukmergės, Upytės, Kauno pavietuose, Žemaitijos kunigaikštystėje, stojo į mūšius su rusų kariuomene. Birželio pradžioje S. Kosakovskio konfederatų būrys, spaudžiamas rusų kariuomenės pasitraukė iš Ukmergės ir judėjo šiaurės rytų kryptimi, nuolat atmušinėdamas priešo antpuolius. 1771 m. birželio 21 d. S. Kosakovskio stovykloje įsikūrusioje tarp Anykščių ir Svėdasų buvo jau apie 334 konfederatai, susirinkę daugiausiai iš Kauno, Ukmergės ir Upytės pavietų. Tą dieną į stovyklą atvyko dar 150 raitelių vadovaujamų Breslaujos pavieto konfederatų regimentoriaus Kupsto. Tą pačią dieną iš Naujamiesčio per Raguvą ir Troškūnus prie konfederatų stovyklos artėjo 162 rusų pėstininkai ir šauliai bei 22 raiti kazokai. Konfederatai pasitraukė link Svėdasų ir persikėlę per Šventosios upę sunaikino visus arti buvusius keltus. Priartėjus rusų kariams, dalį savo pajėgų S. Kosakovskis išslapstė, o kita dalis apšaudė rusus iš muškietų. Rusams persikėlus per Šventąją, konfederatai atsitraukė į Svėdasus. Rusams ėmus juos persekioti, juos iš šonų puolė pasislėpę konfederatų kovotojai – rusai buvo apsupti ir beveik visi žuvo. Konfederatai kaip grobį gavo vieną patranką ir visą rusų būrio gurguolę. Liepos 1 d. konfederatai sėkmingai kovėsi su rusais ties Salamiesčiu, o liepos 6 d. įvyko mūšis prie Ukmergės, kuriame buvo sumušta visa rusų kuopa (apie 70 pėstininkų ir 30 kazokų, vadas – kapitonas Kozenas). Konfederatai perėmė patranką ir rusų gurguolę, kurioje buvo daug rusų prisiplėštų daiktų ir amunicijos. Sužeisti ir paimti į nelaisvę rusų kariai buvo pasiųsti į Vilnių pasiūlant rusų įgulos Vilniuje vadui pulkininkui Černyševui apsikeisti belaisviais. Šį mūšį Kosakovskių giminės tradicija laikė vienu įspūdingiausių giminės istorijos puslapių: Vaitkuškio dvaro rūmuose buvo paveikslas vaizduojantis šio mūšio sceną. Liepos 18 d. konfederatai laimėjo susidūrimą prie Kupiškio. 1771 m. liepos 25 d. S. Kosakovskis paskelbė universalą, plitusį po visą Lietuvą per dekanus ir parapijų klebonus, kuriame jis ragino stoti į kovą “už laisvę ir nepriklausomybę” bei išvyti iš tėvynės “invazionierius”. Besijungiantys prie konfederacijos bajorai raginami greičiau atvykti į S. Kosakovskio ar kitą gretimą konfederatų stovyklą, o už nepaklusnumą ar plėšikavimą, prisidengus konfederacijos vardu, grasino teismu ir griežtomis bausmėmis. Šį universalą S. Kosakovskis pasirašė – “Vilkmergės pavieto konfederacijos regimentorius”. Tuo metu, S. Kosakovskio divizijoje jau buvo apie 1000 – 1500 konfederatų, mažesni jų būriai veikė didelėse Lietuvos teritorijose (Žemaitijoje, Livonijoje, Breslaujos paviete, vidurio Lietuvoje). Liepos pabaigoje S. Kosakovskio divizija pasitraukė į Baisogalą, kur prie jos prisijungė LDK Didžiojo etmono buožės husarų vėliava [karinis dalinys], vėliau į Šiaulius, Raseinius, kur sėkmingai išvengė apsupimo, Ariogalą, Seredžių. Rugpjūčio pradžioje (apie 6 d.) S. Kosakovskio divizija Šventosios pakrante vėl pasiekė Ukmergės apylinkes. Čia buvo išleistas įsakymas kaimyninėms Anykščių, Pienionių ir Kupiškio seniūnijoms pristatyti dar birželio pradžioje nurodytus surinkti ratų kvartos ir hibernos mokesčius. Mokesčių pristatymui duoti labai trumpi – 24 valandų terminai, už vėlavimą buvo grasinama griežtomis bausmėmis. Tuo būdu konfederatai apsirūpino tolesniems žygiams. Rugpjūčio 17 d. žygio stovykloje S. Kosakovskis parašė griežtą manifestą prieš naujo Rusijos imperijos pasiuntinio K. Salderno veiklą, protestavo prieš intervencinių Rusijos kariuomenės dalinių Lietuvoje vykdytą smurtą, pasmerkė rusų pasiuntinio pakalikus ir kitus kolaborantus (pvz., nenutraukiančius savo darbo pavietų teismų teisėjus, vyriausiojo Lietuvos tribunolo maršalką ir kitus), o svarbiausiu kovos tikslu deklaravo visišką “invazijonierių išvijimą iš tėviškės sienų”. Po šio manifesto paskelbimo S. Kosakovskio divizija patraukė į LDK gudiškąsias žemes, ties Vidžiais susijungė su Breslaujos konfederacijos maršalkos A. T. Vovžeckio būriu ir po kelių susidūrimų su rusų kariuomene, 1771 m. rugpjūčio 30 d. įžengė į Minską, kur S. Kosakovskio iniciatyva buvo suorganizuota tos vaivadijos konfederacija. Tuo metu divizijoje buvo apie 4000 įvairiai ginkluotų ir skirtingiems luomams priklausiusių vyrų: arklininkų, vežikų, tarnų, bernų, netgi plėšikų. Bajorijos buvo mažuma, dalis konfederatų dėvėjo specialias uniformas, buvo apmokomi karybos. Sukilėliai vos ne kasdieną turėjo galimybes pasireikšti susidūrimuose su rusų kariuomene. Ši konfederatų divizija, savo kelyje sutikusi, plėšė konfederacijos priešininkų dvarus, o sutikusi juose pasipriešinimą, juos degino ir kurstydavo sukilti šių dvarų baudžiauninkus. Nuolat persekiojama rusų kariuomenės, divizija ištobulino tiltų ir perkėlų naikinimo, komunikacijos kelių atkirtimo, kurjerių perėmimo, priešo dalinių aprūpinimo paralyžiavimo taktiką. Buvo sukurta aktyvios žvalgybos sistema, divizija naudojosi plačiu šnipų tinklu. Iš Minsko persikėlusi per Berezinos upę 1771 m. rugsėjo 10 d. pasiekė Strešiną. Po kelių dienų divizija išsiskaidė į kelias dalis. Apie 600 konfederatų vadovaujamu S. Kosakovskio per Čečerską, Mohiliovą įžengė į anksčiau LDK priklausiusias, Smolensko gubernijos Rusijos imperijos žemes, kur išgrobstė ir sudegino kelis kaimus. Įvairūs divizijos būriai vėl susijungė Strešine ir rugsėjo 14 d. mūšyje išvengę apsupimo, ėmė trauktis į etninę Lietuvą ir 1771 m. spalio 12 d. pasiekė Kupiškį. Tai buvo paskutinis Baro konfederatų sustojimas Ukmergės paviete, čia buvo paskelbtas paskutinis S. Kosakovskio patriotinis atsišaukimas į LDK piliečius, ragindamas juos kuo greičiau sukilti. 1771 m. spalio 15 d., įsirengęs žygio stovyklą tarp Panevėžio ir Upytės ir įvertinęs išvargusios ir išretėjusios divizijos būklę, S. Kosakovskis nusprendė iš Lietuvos per Lenkiją veržtis į Tešeną kur buvo apsistojusi konfederacijos vadovybė. Vienas iš Ukmergės pavieto konfederacijos vadų – Jeronimas Šveikauskas, nujausdamas, kad gali nebeturėti galimybės sugrįžti namo, jau rugsėjo 17 d. surašė testamentą ir visą savo turtą paliko žmonai Klarai. Konfederatai per Vilkaviškį, Kalvariją, Ščuciną įžygiavo į Lenkiją, 1771 m. spalio 31 d. prie Lipinų kaimo ties Prasnyšu, mūšyje patyrė didelių nuostolių, tačiau sugebėjo atsitraukti ir pasiekė Kališą. Žiemą kariniai veiksmai aprimo, o 1772 m. pavasarį ir vasarą dar buvo nedidelių konfederatų ir rusų karių susidūrimų, bet konfederacijos judėjimas jau geso, o Abiejų Tautų Respublikos kaimynės jau ruošėsi pirmajam jos padalijimui.

Penkerių kovos metų laikotarpiu Baro konfederatų gretose skirtingu laiku iš viso kovojo apie 200 tūkst. sukilėlių, kurių apie 60 tūkst. žuvo ar mirė tremtyje. Būtent Baro konfederacijos kovotojų tremtis į Sibirą laikoma pirmąja Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje gyvenusių tautų atstovų tremtimi į Rusijos imperijos gilumą, o konfederacijos lyderių emigracija po 1772 m. – pirmąja politinės emigracijos banga.
S. Šveikausko Leonpolio ir D. Medekšos Žeimių dvarai 1771 m. Rusijos carienės vardu buvo sekvestruoti (laikinai uždrausta jais, jų turtu, naudotis), o S. Kosakovskio ir jo brolio J. K. Kosakovskio Jonavos ir Martyniškių dvarai, pažinčių ir užtarėjų dėka, išvengė sekvesto. Baro konfederacijos pabaigoje Medekšos prasiskolino ir nuskurdo. Jų Žeimių dvarą, apie 1780 m. brolio Antano vardu, įsigijo vyskupas J. K. Kosakovskis.

1768 m. lapkričio 2 d. prie Vištakio Rūdos kaimo vyko konfederatų mūšis su rusų kariuomene. Jo metu žuvo Teodoras Medekša, vidurinysis Kauno pakamario sūnus, mokęsis Kadetų korpuse, turėjęs leitenanto laipsnį, amžininkų vertintas už gerą išsilavinimą, puikias manieras ir drąsą. Mūšyje žuvo gindamas tėvą. Po konfederacijos įvykių, D. Medekša prie savo Žeimių dvaro pastatė trijų tarpsnių bokšto pavidalo vėlyvojo baroko formų koplyčią, išlikusią iki šiol ir vadinama sukilėlių koplytstulpiu. Panašus koplytstulpis “Baro konfederacijai atminti” stovi ir Vepriuose. Nei jo tiksli pastatymo data, nei pastatymo pretekstas nėra žinomi. Galima tik spėti, kad jis pastatytas vienai iš konfederatų pergalių, pasiektų prie Ukmergės pažymėti.

Pagal Vydas Dolinskas “Simonas Kosakovskis” Vaga 2003

Baro konfederacijos įvykiams atminti skirtas koplytstulpis

Koplytstulpis (koplyčia) stovi Veprių miestelyje, dešinėje Veprių – Deltuvos kelio pusėje.

Baro konfederacija – karinis ir politinis dalies Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos – Lietuvos valstybės) didikų sąjūdis siekęs ginti senąją politinę ir tikybinę valstybės santvarką, išvaduoti kraštą iš Rusijos įtakos ir pašalinti nuo sosto karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Judėjimas prasidėjo 1768 02 29 Podolės (Ukraina) mieste Bare, pasirašius konfederacijos aktą. Sąjūdžio šalininkų ir rusų bei karaliaus kariuomenių mūšiai ir susirėmimai, bei įvairios politinės konfederacijos sąjungininkų paieškos visoje Respublikos teritorijoje tęsėsi iki pat I – ojo Respublikos padalijimo 1772 m.

Koplytstulpio pastatymo data ir iniciatorius nėra žinomi. Egzistuoja pusiau legenda, kad apie 1772 m., išsiskirstydami, Lietuvos konfederatai nutarė Baro konfederacijos atminimui pastatyti 3 paminklus: Vepriuose, Šėtoje (Kėdainių raj.) ir Žeimiuose (Jonavos raj.). Galima tik spėti Vepriuose tai padarius Mykolą Kosakovskį (1733 – 1798), kadangi 1768 m. jis vedė Barborą Zyberkaitę – Tyzenhauzienę, našlę, kuriai ir priklausė Veprių dvaras. Tikriausiai koplytstulpis pastatytas kokio nors lokalinio konfederatų ir rusų kariuomenių susidūrimo vietoje nes Simonas Kosakovskis (M. Kosakovskio brolis), būdamas aktyvus Baro konfederacijos šalininkas ir rėmėjas 1768 m. Jonavoje ir Ukmerges apskr. organizavo konfederatų būrius ir Ukmergės apylinkėse laimėjo kelis mūšius prieš rusų karius. Kadangi tuo metu rusų įgulos stovėjo Vilniuje ir Kaune, susidūrimas ties Vepriais visiškai įmanomas. To paties S. Kosakovskio vadovaujami nauji konfederatų būriai 1771 m. liepos 6 d. susikovė su caro kariuomene ties Ukmerge (gal Vepriuose ?). Gali būti, kad koplytstulpis ir pastatytas S. Kosakovskio iniacityva. Barokinė koplytstulpio išvaizda leidžia teigti, kad koplytstulpis pastatytas apie XVIII a. vidurį.

Kopytstulpis yra 9, 27 m. aukščio (teigiama, kad jis turėjęs ir medinį bokštelį, kas, turint galvoje barokinį koplytstulpio stilių, visiškai įmanoma), 3, 14 m. pločio. Sumūrytas iš raudonų plytų, tinkuotas ir dažytas baltai. Stogas skardinis. Virš stogo 1,10 m. aukščio metalinis kryžius. Koplytstulpio viduje – 4 m. medinis kryžius. Iki 1925 m. ant kryžiaus buvo žmogaus dydžio Nukryžiuotasis. Jį suskaldžius žaibui, 1926 m. “dievdirbys iš Pagirių” išdrožęs gerokai mažesnį Nukryžiuotąjį kuris 1984 m. paimtas į Kraštotyros muziejų.

Koplytstulpis vietinių žmonių vadinamas “Baltuoju kryžiumi”. 1974 m. ant koplytstulpio buvo pritvirtinta metalinė lenta su užrašu “Koplytstulpis 1772 m. Baro konfederacijos įvykiams atminti”
Paskutinieji koplytstulpio einamieji remontai atlikti 1956, 1972, 1996 m. Koplytstulpis kapitaliai suremontuotas 2000 m. 2001 m. išdrožtas naujas Nukryžiuotasis (skulptorius V. Žentelis).

KM, SP

Jonas Baronas (1873-1952)

Maskvos universitete studijavo gamtą ir geografiją (1919-1926)

Ukmergės gimnazijos direktorius (1926-1928)

Švietimo ministerijos aukštesnysis mokslo tarėjas (1928 – 1936)

Kauno III gimnazijos direktorius (1928-1936)

Bartkūnų piliakalnis

Bartkūnų piliakalnis yra į rytus nuo Bartkūnų kaimo, apie 2 km į šiaurę nuo Krikštėnų bažnytkaimio ir apie 0,8 km į rytus nuo Ukmergės – Vilniaus automagistralės. Piliakalnis įrengtas ant pailgos kalvos – ozo. Aplink piliakalnį – pelkėtos žemumos, iš pietų pusės – aukštuma. Piliakalnis vietinių žmonių vadinamas Koplyčkalniu.

Piliakalnis apipintas padavimais. Pasakojama, kad senovėje ant piliakalnio stovėjusi koplyčia ir vienąkart su visais žmonėmis kalne nugrimzdusi. Todėl ir piliakalnis Koplyčkalniu vadinamas. Pagal kitą pasakojimą, kartą keliu pro piliakalnį važiavęs žmogus, pamatęs piliakalnyje didelį laužą, o jo šviesoje stovint didelę skrynią, prie kurios buvusi pririšta meška. Kai žmogus priėjo arčiau – viskas pradingo. Dar kalbama, kad šis piliakalnis yra švedkapiai.

1936 m. piliakalnį tyrinėjo P. Tarasenka, 1970 m. jį žvalgė Istorijos institutas, 1984 m – MMT.
Piliakalnio šoniniai – rytinis ir vakarinis šlaitai – statūs, 15 – 16 m aukščio. Piliakalnyje yra dvi ovalios aikštelės. Pietinė aikštelė 27 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 18 m pločio. Jos pietiniame gale yra apie 20 m ilgio ir 3 m aukščio pylimas, kurio išorinis 8 m aukščio šlaitas apardytas žvyrduobės. Šiauriniame aikštelės gale yra 0,6 m aukščio pylimas ir už jo 6 m gylio griovys.

Už griovio, 2 m aukščiau jo dugno ir 3,5 m žemiau pietinės aikštelės krašto yra antra 16 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 10 m pločio aikštelė. Jos pietiniame gale yra 2 m, o šiauriniame 1 m aukščio pylimas, kurio išorinis šlaitas yra 8 m aukščio.

1936 m tyrinėjimų metu buvo aptiktas 0,6 – 1,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame buvo rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi, 2 žalvarinės įvijos, šlako gabaliukų. Radiniai saugomi Vytauto Didžiojo ir Nacionaliniame muziejuose. Tarasenka pažymi, kad 1930 m. mokytojos Dubendrytės rūpesčiu Bartkūnų jaunimas piliakalnio pylimo viršuje pastatė kryžių. Bekasant jam duobę buvo rasta žmogaus kaulų, tačiau manoma, kad tai vėlesnio laikotarpio radinys. Tuo metu piliakalnis buvo apardytas kasant žvyrą ir bulvių rūsius.

Piliakalnio rytinėje ir pietrytinėje papėdėje pastebėta senovinės gyvenvietės pėdsakų. Kasinėjant rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi.

Pagal radinius ir piliakalnio išvaizdą jis yra aiškiai gynybinio pobūdžio ir datuotinas I – ju tūkstantmečiu po Kristaus.

V. Leščius

Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Stovi centrinėje Ukmergės dalyje, Bažnyčios g. 10, ant aukšto Vilkmergėlės upelio šlaito.

Pirmoji bažnyčia Ukmergėje pastatyta Lietuvos krikšto metu, Jogailos rūpesčiu apie 1387 m. Tai buvo viena iš 7 tuo metu pastatytų Lietuvoje bažnyčių. Tai byloja apie tuometinės Ukmergės reikšmę ir svarbą. Spėjama, kad bažnyčia buvo pastatyta senosios lietuvių tikybos kulto vietoje, nors neatmestina ir tikimybė, kad bažnyčios statybos vieta parinkta atsižvelgiant į Ukmergės pilies gynybinius poreikius – bažnyčia buvo pilies forpostas. Bažnyčios išlaikymui Jogaila paskyręs 3 valakus žemės. 1425 m. bažnyčioje buvo įrengta koplyčia ir jos išlaikymui užrašyta donacija. 1492 m. Elzbieta ir Vladas Vlodkai dovanojo bažnyčiai Volnikių dvarelį ir įsteigė jame bažnyčios altariją (bažnyčios ūkį). 1505 m. Elzbieta Petrošiūtė – Skapienė įsteigė kitą altariją, dovanodama tam tikslui Šaukuvos dvarelį. 1509 m. Albertas ir Jurgis Stanikovičiai užrašė Ukmergės bažnyčios altarijai donaciją iš savo Taujėnų dvaro. 1560 m. pastatyta antroji, taip pat medinė bažnyčia. 1579 m. Karalius Steponas Batoras patvirtino bažnyčiai skirtas donacijas. 1583 m. Kasparas ir Barbora Daugirdavičiai įrengė bažnyčioje Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kryžiaus koplyčią, užrašydami ir turto jos išlaikymui. 1596 m. minimas Taujėnų dvaras, buvęs prie Lėno ežero ir priklausęs Ukmergės bažnyčiai – koplyčios išlaikymui. 1655 m. bažnyčią sudegino rusų kariuomenė. Prieš 1674 m. ji buvo atstatyta. Trečioji medinė bažnyčia pastatyta 1764 m. Apie ją žinoma, kad tai buvo pastatas su dviem “raudonai dažytais” bokšteliais, bažnyčioje buvo įrengti 5 altoriai. Prie jos buvo “dviaukštė medinė varpinė su dažytais vartais”, koplyčia, klebonija ir špitolė. 1787 m. bažnyčia, kartu su klebonija, sudegė per miesto gaisrą. Po gaisro, iki 1789 m. šalia sudegusios bažnyčios liekanų buvo pastatyta laikina medinė pastogė – bažnyčia ir mūrinė klebonija. Tik 1800 m., klebono M. Šneideravičiaus ir parapijiečių pastangomis, į šiaurę nuo laikinosios bažnyčios pastato ir į rytus nuo sudegusios, pradėta statyti nauja, mūrinė parapijos bažnyčia. Statyba vyko lėtai ir sunkiai (bažnyčios ūkis ir nebaigtas statyti bažnyčios pastatas nukentėjo per 1812 m. karą), bet 1820 m. bažnyčios statyba buvo baigta. Tai buvo 20 sieksnių (sieksnis 2,1 m) ilgio ir 9 sieksnių pločio, klasicistinės architektūros, darnių proporcijų ir lakoniškų formų pastatas. Bažnyčia buvo dengta gontais, lubas laikė mediniai stulpai. Žinoma, kad jos “planą” sudarė “architektas”, tačiau jo pavardė lieka nežinoma. 1836 m. pastatyta nauja, mūrinė varpinė. 1845 m. klebonas H. Balevičius bažnyčioje įrengė gaubtas lubas ir apmūrijo medinius altorius. 1813 m. Ukmergės parapijos bažnyčiai priklausė Baublių, Kunigiškių (Padrazių), Mažeikių, Neprausčių ir Vareikių kaimai. Didelė dalis miesto taip pat stovėjo ant bažnyčiai priklausančios žemės. 1842 m. carinė valdžia nusavino bažnyčios žemes, palikdama tik 18 ha Mikailiškių palivarką ir sklypą mieste. Tačiau 1892 m. bažnyčiai vėl priklausė apie 123 įvairūs žemės plotai (tikriausiai, nedideli) įvairiose miesto vietose ir 12 pastatų. 1849 m. bažnyčia, kartu su visu dekanatu priklausiusi Vilniaus vyskupijai, buvo atjungta nuo Vilniaus ir priskirta Žemaičių vyskupijai. 1856 m., grįždamas iš Rusijos imperatoriaus Aleksandro II vainikavimo iškilmių, Ukmergės bažnyčioje laikė mišias ir buvo apsistojęs popiežiaus nuncijus arkivyskupas F. Chigi. Tačiau, atrodo, jam Ukmergės bažnyčia paliko blogą įspūdį. Žemaičiu vyskupu būnant M. Valančiui, jo rūpesčiu, Ukmergėje vykę sekmadieniniai turgūs buvo perkelti į šiokiadienį, 17 – oje dekanato parapijų buvo įkurti Blaivybės draugijos skyriai, iš 55 000 dekanato tikinčiųjų 47 228 buvo įsirašę į Blaivybės draugiją. 1875 m. bažnyčios viduje sumūryti pilioriai, stogas uždengtas skarda. 1894 – 1896 m. buvo remontuota bažnyčia ir klebonija. 1900 m. akmenų mūro tvora aptvertas šventorius. 1901 – 1902 m. bažnyčia buvo remontuota ir dekoruota, o 1920 m. bažnyčios sienos iš vidaus buvo apkaltos lentelėmis ir nutinkuotos, lubos išbaltintos. 1929 m. bažnyčioje panaikintos lenkiškos pamaldos. 1931 – 1932 m. atlikta didelė bažnyčios rekonstrukcija perkeliant altorių į priešingą pusę, pristatant naują presbiteriją ir dvi zakristijas ir įrengiant naują, dabartinį fasadą, perdengiant stogą nauja skarda. Pagrindinis šios rekonstrukcijos fundatorius buvo Amerikos lietuvis P. Kalibatas skyręs 13000 Lt, 17000 Lt pašalpą skyrė švietimo ministerija, 3000 Lt – krašto apsaugos ministerija. 1935 m. bažnyčią iš naujo konsekravo arkivyskupas J. Skvireckas. Po II pasaulinio karo buvo nacionalizuotos bažnyčios žemės valdos ir didelė dalis pastatų. Apie 1985 m. nugriauta buvusi mūrinė klebonija, kiti buvę bažnyčios pastatai. 1952 m. dekoruotas bažnyčios vidus, 1986 m. pertvarkytos zakristijos, įrengiant katilinę ir skalbyklą.

Bažnyčia yra bebokštė, halinė, 3 navų, kryžminio plano, su iškišomis zakristijomis ir pusapskrite apsida. Vidurinė ir šoninės navos beveik vienodo pločio. Vidurinė nava turi cilindrinį skliautą. Bažnyčios sienos akmenų ir plytų mūro. Perdanga medinė ir gelžbetoninė (pietvakarinėje dalyje). Grindys lentų. Stogas gegninis, dengtas skarda.

Bažnyčios išorė turi neoklasicizmo ir neobaroko bruožų; akmenų mūro faktūra dera su lygiomis tinkuotomis plokštumomis. Pagrindinis fasadas simetriškas, su keturių (sugrupuotų po 2) kolonų portiku; jo viršuje trikampis frontonas; timpanas su reljefais. Fasado sieną sudvejinti piliastrai skaido į 3 dalis; jų portalai su plačiais tinko apvadais ir tiesiniais sandrikais. Vidurinis portalas aukščiausias; virš jo yra pusapskritė niša su Kristų vaizduojančia mozaika. Virš antablemento kyla aukštas parapetas iš baliustrų ir sudvejintų stulpelių; ant stulpelių stovi skulptūros ir vazos. Fasado viduryje – griežtų formų, lenktais šonais atikas su Kristaus laikančio kryžių skulptūra. Šoninius fasadus skaido piliastrai, besiremiantys į aukštą cokolį ir frizą. Tarp piliastrų aukšti stačiakampiai langai su rustuotais tinko apvadais. Labai iškiša aukšta pusapskritė apsidos dalis, skaidoma piliastrų. Žemi zakristijų priestatai turi stačiakampius langelius. Apsidos fasado vidurinėje dalyje – aukšta niša su mozaika ir rustuotais balto tinko apvadais. Sienas juosia antablementas su klasicistiniu karnizu.

Bažnyčios vidus erdvus, vientisas. Navas skiriančios kompozicinio orderio kolonos laiko vidurinę navą juosiantį antablementą; jo apačia papuošta rozetėmis. Ant presbiteriją skiriančių piliorių nutapyti kaneliūruoti piliastrai. Sakykla medinė, su baliustradomis. Vargonų choro sienelėje yra reljefų. Bažnyčios sienų apatinė dalis apkalta lentelėmis, viršutinė dažyta ir papuošta ornamentais. Yra trys paprastų formų altoriai; jie 2 tarpsnių, su orderio elementais ir skulptūromis. Bažnyčioje yra 11 dailės paminklų.

Bažnyčios šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, stačiakampio plano. Išvisų keturių pusių yra varteliai su metaliniais vartais. Šventoriaus pietinėje dalyje stovi mūrinė varpinė.

Bažnyčia yra Ukmergės dekanato centras, priklauso Kauno arkivyskupijai (nuo 1926 m.).

KM, VB

Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčia

Stovi centrinėje Ukmergės dalyje, Vienuolyno ir Kauno gatvių sankryžoje (Kauno g. 1).

Bažnyčios istorija sudėtinga ir atspindi dažnus pokyčius. 1788 m. toje vietoje, pijorų vienuolyno teritorijoje, buvo pastatyta medinė pijorų bažnyčia. 1845 m. carinė valdžia vienuolyną uždarė, o bažnyčios ir vienuolyno pastatai bei kitas turtas buvo perduoti Ukmergės parapinei bažnyčiai. Tačiau bažnyčios pastatas buvo nenaudojamas, nebuvo gautas leidimas (1858 m.) vėl ją pritaikyti katalikų bažnyčios apeigoms ir, tikriausiai, jis apie 1862 m. sudegė arba smarkiai apdegė. 1865 m. toje vietoje buvo pradėta statyti mūrinė stačiatikių cerkvė. 1869 m. ji buvo baigta ir pašventinta. I pasaulinio karo metu, okupavus Ukmergę vokiečiams, cerkvė buvo paversta javų sandėliu. 1919 m. pradžioje, Ukmergę užėmus bolševikų kariuomenei, stačiatikių šventikas vėl įsikuria cerkvės pastatuose. 1919 m. gegužės mėn. 11 d. Ukmergės miesto taryba nutarė, kad “popui, bolševikų laikais pasisavinusiam cerkvės pastatą ir turtą liepta pasišalinti iš cerkvės”. Tais pačiais metais bažnyčia perduodama katalikams – jos rektoriumi paskiriamas karinis kapelionas kun. J. Ruškys. 1922 m. Žemaičių vyskupas P. Karevičius bažnyčią su dar likusiais vienuolyno trobesiais bei žeme (apie 2 ha) perdavė valdyti vienuoliams kapucinams. 1925 m. bažnyčioje kilo gaisras ir ji gerokai apdegė. Po gaisro vienuoliai kapucinai pasitraukė iš Ukmergės ir bažnyčia buvo pavesta vienuolių marijonų kongregacijai. Marijonai, remiami Ukmergės savivaldybės ir aukotojų, bažnyčią suremontavo, dėl gaisro ir remonto pakito ir jos išvaizda (neliko didelio “svogūninio” kupolo virš bažnyčios stogo ir panašaus kupolo bažnyčios bokšto viršūnėje). 1937 m. gaisras sunaikino medinį vienuolyno pastatą ir marijonai 1938 – 1939 m. pasistatė naują mūrinį. Bet jame jie nespėjo net gerai įsikurti, nes 1941 m. kovo 7 d. pastatas sovietų valdžios buvo nacionalizuotas ir jame įkurdinta NKVD būstinė. Pastatas nebuvo grąžintas nei vokiečių okupacijos metu, nei po karo. 1949 m. kovo 31 d. buvo uždaryta (nacionalizuota 1948 08 16) ir pati bažnyčia, joje įrengtas sandėlis, nugriauta šventoriaus tvora. Ilgą laiką miesto centre stovėjęs apiręs pastatas “gadino” miesto vaizdą, todėl 1978 – 1980 m. bažnyčia buvo rekonstruojama (arch. A. Tamulevičienė), jos vidinė erdvė pertvarkyta į du aukštus ir joje įrengti santuokų rūmai bei civilinės metrikacijos skyrius. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 05 14 d. Ukmergės rajono Taryba grąžino bažnyčios, vienuolyno, ir “Maldos” knygyno pastatus marijonų kongregacijai. Bažnyčia buvo atšventinta 1991 m. birželyje. Prie bažnyčios įkurta ir parapija, nes tarpukario laikais Švč. Trejybės bažnyčia buvo Ukmergės parapijos filija. Pirmuoju atkurto bažnyčios klebonu buvo kunigas V. Ramanauskas (nužudytas 1996 01 27), vėliau – J. Purlys. Jų dėka bažnyčia po truputį atgauna savo paskirčiai tinkamą išvaizdą.

Bažnyčios pastatas yra bizantiško stiliaus, mūrinis, dengtas skarda. Pastatytas 1869 m. valstybės lėšomis ( 26 149 rub. 33 kap.). Pastato projektas buvo tipinis, 700 vietų. Cerkvė buvo statoma Ukmergės apskrities cerkvių statybos komitetui vadovaujant, darbus prižiūrėjo architektas Baranovas ir komiteto narys Poršenskis. Statant daryti kai kurie projekto pakeitimai – 1867 ir 1869 m. architektas Dmitrijevas perdirbo statybos sąmatas. Paskutiniai statybiniai pakeitimai padaryti 1872 m. Pastatas išliko per 1877 m. birželio 29 d. miesto gaisrą, nors “(…)tada gaisras supo cerkvę iš trijų pusių bei cerkvės durys ne kartą buvo užsidegusios ir tik vietinės kariuomenės energijos dėka cerkvė liko sveika. (…)”. Pirminis pastato vaizdas pateiktas aprašyme (Stačiatikių Šv. Trejybės cerkvės aprašymas). Dabartinis Švč. Trejybės bažnyčios pastatas, tai kvadratinio plano į pietvakarius ir šiaurės rytus orientuotas pastatas. Pietvakarinėje jo pusėje – dviejų tarpsnių bokštas. Apatinis tarpsnis – kvadratinio plano. Čia, iš pietvakarių pusės šiuo metu (2001 m.), yra įėjimas į bažnyčią. Antras tarpsnis – aštuoniakampis. Bokšto stogas – aštuoniakampis, smailėjantis. Šiaurrytinėje pusėje yra pusapvalė, siauresnė už pagrindinį pastatą buvusi presbiterija. Virš pagrindinio pastato – apvalus kupolo būgnas dengtas nuožulniu apvaliu stogu. Pastato išorėje daug piliastrų, nišų, arkinių langų.
Bažnyčia priklauso Ukmergės dekanatui.

KM, VB

Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios dailės kūriniai

PAVEIKSLAS “GAILESTINGOJI DIEVO MOTINA” (drobė, aliejus, metalas; 260 x 134 cm). XVIII a. Sukurtas, manoma, vietinio dailininko; žymu baroko dailės poveikis. Vaizduojama Dievo Motina, laužanti dangaus rūstybės strėles. Kompozicinė schema perimta iš Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios to paties pavadinimo paveikslo, kai kurie komponentai traktuoti skirtingai. Būdinga dinamiška kompozicija (didžiulės apsiausto klostės, neramus debesų fonas, ekspresyvūs angelų judesiai), tonų gradacija kuriama erdvės iliuzija, taisyklingos figūros (Marijos išdailinta), šviesšešėliais, spalva modeliuotos formos. Tapysena plonasluoksnė, koloritas ramus, daugiausia šaltų, lokalių, balkšvai melsvų, rausvų spalvų. Pusmėnulis, karūna ir žvaigždučių nimbas dengti metalo aptaisais.
Saulius Mikėnas, KPE

PAVEIKSLAS “ŠV. ANTANAS” (drobė, aliejus). XIX a. Šventasis vaizduojamas beveik visa figūra, su kryžiumi rankoje, sutelkęs dėmesį į nežemišką šviesą, sklindančią iš dangaus. Kompozicinė įstrižainė, itin pabrėžta psichologinė būsena primena barokinę tapybą. Piešinys kruopštus, veido ir rankų – detalus. Tapysena plonasluoksnė, vietomis (rūbuose) matyti atskiri potėpiai. Forma modeliuota šviesšešėliais, veido bruožai paryškinti tamsia linija. Koloritas šiltas, pilkšvas; vyrauja tamsiai pilkos, pilkai gelsvos, gelsvai melsvos susiliejančios spalvos.
Saulius Mikėnas, KPE

PAVEIKSLAS “APAŠTALAS JUDAS TADAS” (drobė, aliejus). XIX a. Akademistinis. Šventasis vaizduojamas beveik visa figūra, kiek pasisukęs, abstrakčiame, neramiame fone. Aptakus, ovališkas siluetas, į žiūrovą nukreiptas palenktos galvos žvilgsnis kuria kamerinę nuotaiką. Ją sustiprina ramus pilkšvų, šiltų, lokalių rudų, geltonų, žalių, rausvų spalvų koloritas. Neryškūs dėmių kontūrai, švelnūs deriniai teikia sentimentalumo.
Saulius Mikėnas, KPE

PAVEIKSALAS “ŠV. JERONIMAS” (drobė, aliejus; 60 x 47 cm). XIX a. Akademistinis. Šventasis vaizduojamas iki pusės figūros, stambiu planu, kiek pasisukęs, su tradicine atsiskyrėlio apranga, knyga, abstrakčiame fone. Piešinys kruopštus, vietomis detalus; pagrindinis dėmesys sutelktas į veidą ir rankas, išryškinta personažo tvirtybė. Tapysena lygi, plonasluoksnė, ryškių kontūrų. Vyrauja šiltų ir šaltų rudų, pilkų gelsvų lokalių spalvų dėmės.
Saulius Mikėnas, KPE

PAVEIKSLAS “NEŽINOMAS ŠVENTASIS” (drobė, aliejus; 79,0 x 46,5 cm). XIX a. Akademistinis. Šventasis vaizduojamas vilkįs Rytų krikščionių dvasininko drabužius, su bažnytinės valdžios ir kankinio atributais. Personažo poza, gestai, žvilgsnis įmantrūs, perimti iš barokinės tapybos. Piešinys kruopštus, vietomis detalus, taisyklingas. Veidas idealizuotas, tačiau nepraradęs individualumo. Forma modeliuota švelniai niuansuotais šviesšešėliais, kai kur linija. Tapysena lygi, koloritas ramus; vyrauja pilkšvai geltonos, rudos, mėlynos, violetinės, rausvos, žalsvos spalvos. Jos lokalios, šiltos ir šaltos, dėmės aiškių kontūrų.
Saulius Mikėnas, KPE

PAVEIKSLAS “ŠV. PAULIUS” (drobė, aliejus; 60 x 47 cm). XIX a. Akademistinis. Šis paveikslas ir paveikslas “Šv. Jeronimas” greičiausiai sukurti vieno dailininko. Šventasis vaizduojamas stambiu planu, su tradiciniais atributais (kardu ir knyga). Piešinys detalus, vietomis netikslus. Tapysena lygi, ryškių kontūrų, spalvos lokalios (pilkšvai rudos, gelsvos, žalsvos).
Saulius Mikėnas, KPE

PAVEIKSLAS “ŠV. PETRO IR ŠV. PAULIAUS ATSISVEIKINIMAS” (drobė, aliejus; 250 x 200 cm). XIX a. Tai yra Pranciškaus Smuglevičiaus to paties pavadinimo paveikslo (sukurto 1804 m.) laisva kopija: pakeistas formatas (originalas 518,0 x 288,0 cm), kai kurios fono ir personažų aprangos detalės, labiau apibendrintas, vietomis schemiškas piešinys, pilkšvesnis koloritas.
Saulius Mikėnas, KPE

PAVEIKSLAS “ŠV. ROKAS” (?) (drobė, aliejus). XIX a. Šventasis vaizduojamas beveik visa figūra, pasisukęs, su netradiciniu atributu – valdžios ženklu, abstrakčiame fone. Paveikslo stilistika eklektiška: kompozicija akademistinė, koloritas, tapysena – barokiniai. Tamsiame fone daugiausia išryškinta idealizuotų bruožų veidas ir rankos. Tapyba plonasluoksnė, vietomis matyti potėpiai. Koloritas ramus, tamsus. Vyrauja šiltos, lokalios rudos, žalsvos, melsvos, rausvos spalvos.
Saulius Mikėnas, KPE

ALTORĖLIS (medis, polichromija; 198 x 79 x 45 cm). XIX a. II pusė. Paveikslai altorėlyje (drobė, aliejus; 58 x 48 cm) XVIII a. Procesinis, dvipusis. Susideda iš stačiakampio stalelio tiesiomis, į apačią plonėjančiomis kojomis ir retabulo. Ratabulas – paveikslai profiliuotuose rėmuose ir dekoratyvus frontonėlis iš akanto lapų, grotelių, kartušų su monogramomis ir tiaros virš lenktinio profiliuoto karnizo (palyginti su kitomis altorėlio dalimis per sunkus). Reljefų drožyba schematiška, griežta. Paveikslai “Marija Sopulingoji” ir “Kristus kalėjime” turi baroko bruožų. Jiems būdinga taisyklingos figūros, švelnios kontūrų linijos, šviesšešėliais modeliuotos formos, subtilus susiliejančių rudų, gelsvų, žalsvų spalvų koloritas.
Stasys Latonas, KPE

MONSTRANCIJA (metalas, kalstymas, karpymas, liejimas; h 59,5 cm). Padaryta 1726 m. Barokinė. Glorijos tipo, vienpusė. Pėda keturlapės rozetės pavidalo (23,0 x 17,5 cm), 2 pakopų; papuošta dinamiškais angelų galvučių ir augalinių motyvų reljefais. Monstrancijos kompozicijai savitumo teikia figūros pavidalo kojelė ir simetriškos atšakos jos viršuje su stovinčiomis figūromis. Viršutinės dalies kompozicija išcentriška: spindulių fone, aplink ostijos langelį, išdėstyta debesėlių ir angelų galvučių vainikas, angelų figūrėlės, balandis (Šv. Dvasios simbolis), Dievo Tėvo pusfigūrė. Figūrų reljefai ryškiai barokiniai. Monstrancijai būdinga laipsniškas stabilių, kompaktiškų formų perėjimas į ažūriškas, dinamiškas, meistriškas metalo galimybių ir atlikimo technikų panaudojimas. Pėdos viduje yra lenkiškas dovanojimo įrašas ir data (1726).
Stasys Latonas, KPE

VARPAS (žalvaris, liejimas; h 44 cm). Jį 1827 m. Vilniuje nuliedino Danielius Vėneris. Vientiso silueto, darnių proporcijų. Išgaubto graižo (skersmuo 43 cm) pakraštį ir perėjimą į siauresnį liemenį pabrėžia rumbai. Tokie pat rumbai žymi ir suplokštinto viršaus pakraščius. Pečius juosia smulkaus, plastiško arabeskos ornamento juostos ir lenkiškas įrašas, rodantis varpo autorių, nuliejimo datą ir vietą. Liemenyje yra kitas – lotyniškas įrašas.

Nijolė Nevčesauskienė, KPE

Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios varpinė

Stovi pietvakariniame bažnyčios šventoriaus kampe. Klasicistinė. Pastatyta 1836 m. pagal architekto Karolio Gregotovičiaus projektą.

Varpinė dviejų tarpsnių, kvadratinio plano, su durimis šiaurvakarinėje pusėje. Stogas keturšlaitis, dengtas skarda.

Apatiniame varpinės tarpsnyje dera akmenų mūro ir raudonų plytų faktūra. Tarpsnio kampuose yra piliastrai, į kuriuos remiasi frizą skirianti plytų juosta. Raudonų plytų apvadas juosia ir tarpsnio viduryje esančią nišą su pusapskrite arka. Šiaurės rytų fasade, apatinio tarpsnio nišoje, įkomponuota mozaika, žemiau iškalti statybos metai “1836”. Šiaurės vakarų fasade yra plačios dvivėrės durys su pusapskrite niša virš jų. Viršutinis tarpsnis žemesnis, atviras. Kiekviename jo fasade yra po 4 tolygiai išdėstytas medines kolonėles; jos laiko stogą. Kolonėles, viršuje papuoštas rozetėmis, jungia žema medinė tvorelė.

Marija Rupeikienė, KPE

Bedarbiams šelpti komitetas

Organizacija įregistruota 1925 02 23. Komiteto tikslas buvo “rinkti žinias apie įvairių profesijų asmenis, netekusius darbo ir teikti materialią pagalbą, duodant pašalpas ir nurodant darbo vietas’. Komiteto būstinė – Naujoji g.[dab. Vasario 16 – osios] 17. Valdybos nariai: Stasys Gribulis (pirmininkas), Leiba Zibucas (vicepirmininkas), Šepšelis Linas (sekretorius), Nechama Levitienė (narys). Komiteto įstatuose nenurodyta iš kokių šaltinių komitetas teiks materialią pagalbą bedarbiams. Komitetas egzistavo neilgai ir “likvidavosi be jokio draugijos visuotinio susirinkimo”.

KM

Berzgainių piliakalnis

Berzgainių piliakalnis yra Žemaitkiemio seniūnijoje, netoli Valų kaimo, Berzgainių kaimo pakraštyje, prie dviejų jau išdžiuvusių upelių santakos. Piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje, jį juosia upelių slėniai, šiaurės – rytinėje pusėje – aukštuma.

Pagal padavimą piliakalnyje yra nugrimzdusi bažnyčia. Per šv.Velykų rekolekcijas girdėti, kaip skambina tos bažnyčios varpas, o naktimis groja vargonai.

Piliakalnį 1946 m. tyrinėjo P. Tarasenka, 1970 m. jį papildomai žvalgė Istorijos institutas.

Piliakalnis – upelių slėnių iš rytų, pietų ir vakarų supama pailga kalva, šiaurrytinėje pusėje siekianti aukštumą. Šis jo galas sustiprintas išorėje supiltu puslankio formos pylimu kuris nuo gretimo ariamo lauko paviršiaus turi 3,5 m aukščio. Jo ilgis apie 25 m. Už jo yra kitas pylimas (110 m ilgio ir apie 3 m aukščio). Jo pietinis galas remiasi į piliakalnio pietrytinį šlaitą, o šiaurinis leidžiasi piliakalnio šiaurės vakarų šlaitu ir virsta terasa. Griovys tarp pilimų apie 3,6 m gylio ir 2 m pločio. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 21 m aukščio, viršūnės aikštelė – ovali, vidurinėje dalyje kiek iškila, apie 43 m ilgio pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 25 m pločio. Aikštelės pietvakariniame gale yra 0,6 m aukščio pylimas, 6 m žemiau jo – 12 m ilgio ir 11 m pločio terasa. XX a. pradžioje piliakalnis buvo ardomas ji ariant, vėliau jame ganė gyvulius ir kasinėjo duobes. Jose buvo randama medžio anglies, šukių, geležinių daiktų, supuvusių medžių.

1946 m.tyrinėjimų metų buvo ištirtas apie 10 kv. metrų plotas, surastas 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi, molinių verpstukų, anglies gabaliukų ir ugniavietės žymių. Radiniai saugomi Vytauto Didžiojo ir Nacionaliniame muziejuose. Piliakalnio šiaurinėje ir šiaurrytinėje papėdėse, apie 2 ha plote yra senovės gyvenvietės liekanų. Ten rasta geležies gargažių, kaulų, lipdytos ir žiestos keramikos, suskilusių ir sutrupėjusių nuo ugnies akmenų.

Nustatyta, kad piliakalnis yra gynybinio pobūdžio ir datuotinas IX – XIII a. po Kristaus.

V.Leščius, KPE Laima Vaitkunskienė

Betar

Žydų jaunimo organizacija, sionistinės Revizionistų partijos jaunimo grupuotė. Betar’as propagavo žydų bendruomenės aktyvumą ir savitarpio pagalbą, kovą prieš antisemitizmą. Betar’ą 1923 m. įkūrė Ze’ev Jabotinsky.

Betar’o Ukmergės skyrius įsikūrė apie 1930 m. Buvo pakankamai gausus ir aktyvus. Skyriaus nariai rengdavo žygius į miškus, rikuotės pratybas, dėvėjo rudas uniformas. Daugelis Betar’o Ukmergės skyriaus narių 1935 – 1938 m. emigravo į Palestiną.

1937 m. buvo įregistruotas Žydų Tautinės draugijos “Betar” Ukmergės skyrius. Tai buvo vienas iš 77 – ių Lietuvoje tuo metu buvusių skyrių. Ukmergės skyriaus vadovai (1937 m.) buvo: Oguzas Beniaminas ( pardavėjas, 26 m.) – vadas, Davidzonas Chaimis (tarnautojas, 32 m.) – vado pavaduotojas, Urinas Mendelis (darbininkas, 24 m.) – sekretorius. 1939 m. skyriui vadovavo: Bukancas Manša (vadas), Urinas Mendelis (vado pavaduotojas), Taicas Mauša (sekretorius).

Draugija 1940 m. liepos mėnesį buvo uždaryta, turtas konfiskuotas.

Betar.org, SWCMLCO, A. Bliumin

Bogušas Ignas

Ignas Bogušas (Bagužis, Bohušas, Bauža) – LDK politinis veikėjas, advokatas.

Gimė 1720 m. Vaisgenių kaime (dab. Ukmergės raj. Pivonijos seniūnija). I.Bogušo tėvas buvo daržininkas. Manoma, kilęs iš bajorų.

Buvo Vilniaus vaivados etmono Mykolo Kazimiero Radvilos ir jo sūnaus Karolio Stanislovo (“Panie Kochanku”) Radvilos šalininkas. Būdamas teisininku 1755 m., įtakojant Radviloms, paskirtas Vilniaus tribūnolo regentu. Didikams Čartoriskiams perėmus įtaką tribūnolui, 1756 m. iš regentų pašalintas ir apkaltintas kyšių ėmimu. 1757 m. tribūnolui vėl patekus Radvilų įtakon, I. Bogušui grąžintos jo teisės, bet jis atsisakė būti tribūnolo regentu ir buvo paskirtas Vilniaus kardininku. 1760 m. vasarį ir 1761 balandį buvo tribūnolo nariu. 1762 m. iš Karolio Radvilos iki gyvos galvos gavo valdyti Dubingių miestelį. K. Radvilai tapus Vilniaus vaivada, 1763 m. I.Bogušas buvo paskirtas pavaivadžiu ir tribūnolo vicemaršalu. Kartu su K. Radvila, I. Bogušas buvo karaliaus Stanislovo Poniatovskio, Čartoriskių giminaičio, priešininkas. Karaliui atėmus iš K. Radvilos vaivadiją, postų neteko ir I. Bogušas. 1764 – 1765 m. K. Radvila, o su juo ir I.Bogušas, praleido užsienyje, bet nepatenkintų Čartoriskių politika rusų didikų palaikytas grįžo į Lietuvą. Prieš Čartoriskių reformas nusistačiusi bajorija sudarė Vilniuje Lietuvos ir Radome Lenkijos konfederacijas, vėliau susijungusias Varšuvoje K. Radvilai vadovaujant. 1768 m. susidarė prieš rusus ir karalių nukreipta Baro konfederacija, prie kurios prisidėjo ir Radvila, o I. Bogušas “per kelias savaites bemaž visą Lietuvą apvažiuodamas” aktyviai kvietė Lietuvos bajorus šlietis prie konfederacijos. 1769 m. rugsėjį Bialoje susirinkus 34 Lietuvos ir Lenkijos vaivadijų maršalkoms ir renkant konfederacijos vadovybę, I. Bogušas buvo išrinktas Baro konfederacijos sekretoriumi. 1770 m. I.Bogušas kartu su visa Baro konfederacijos vadovybe išvyksta į užsienį (Prešovą Vengrijoje, vėliau Tešiną Austrijoje). 1772 m. Baro konfederacijai pasibaigus pirmuoju Respublikos padalijimu, I. Bogušas iš Tešino išvyksta į Bavariją, o vėliau į Prancūziją. 1777 m. K. Radvilai susitaikius su karaliumi ir 1778 m. grįžus į Lietuvą, tais pačiais metais grįžo ir I.Bogušas, kuriam Radvila davė dvarą netoli Nesvyžiaus. Susitaikęs su karaliumi I. Bogušas, kartu su broliu K. P. Bogušu rėmė karaliaus šalininką paiždininką Antaną Tyzenhauzą.

Būdamas Baro konfederacijos sekretoriumi I. Bogušas rūpestingai surinko konfederacijos raštus, juos išvežė į Prancūziją, o vėliau parvežė į Lietuvą.

I. Bogušas mirė 1778 m. savo dvare Nesvyžiaus apylinkėse.

KM

Bogušas Ksaveras Pranciškus

Dvasininkas. Publicistas. Visuomenės veikėjas. Pedagogas.

Gimė 1746 m. sausio 1 d. Vaisgeniuose. I. Bogušo jaunesnysis brolis.

Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, 1761 m. rugsėjo 26 įstojo į jėzuitų ordiną. Vilniaus akademijoje studijavo teologiją, filosofiją, teisę, buvo Gardino jėzuitų kolegijos konvikto (pensiono) viršininkas, mokė prancūzų kalbos. 1768 m. vasario 25 d. įšventintas į kunigus. Tęsė mokslus Romoje ir grįžo jau panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m. Europoje, 1822 m. Rusijoje). Karaliaus iždininko A. Tyzenhauzo iškviestas į Gardiną su juo dirbo 1773 – 1780 m. Gardine K. Bogušas siekė Tyzenhauzo naudai paveikti bajorų seimelius ir “todėl visokių nemalonumų gavo patirti”. 1777 – 1778 m. K.Bogušas kartu su A. Tyzenhauzu apkeliavo Sileziją, Čekiją, Vokietiją, Olandiją, Angliją, Prancūziją. Savo keliones aprašė “Dziennik podrožy”. 1778 m. K. Bogušas buvo paskirtas Ukmergės klebonu. 1787 – 1790 m. netoli savo tėviškės, Krikštėnuose, pastatė bažnyčią. 1780 m. pašalinus iš pareigų A. Tyzenhauzą, K. Bogušas nesėkmingai bandė jį ginti Varšuvoje. Vėliau apsigyveno Vilniuje. 1781 m. vyskupas Masalskis paskyrė jį prelato kantoro koadjutoriumi. 1780 – 1782 m. K. Bogušas buvo LDK Civilinio tribunolo pirmininku. 1783 m. jis surašė “Summaryjny wypis z protokolow aktow Kapituly Kathedralney Wilenskiey 1501 – 1783” (“Vilniaus Katedros kapitulos akyų ištraukos, 1501 – 1783 m.). Tuo pačiu laiku tvarkė savo brolio Igno surinktus Baro konfederacijos raštus, 1785 m. išvertė J. Vernes’o “Filozof bez religii”.

Būdamas Targovicos konfederacijos priešininku, 1792 m. birželio 14 d. targovicininkų sąjungininkei rusų kariuomenei įžengus į Vilnių, jau sekančią dieną K. Bogušas suimamas. Jam grėsė tremtis, bet Mykolui Kosakovskiui sumokėjus užstatą buvo paleistas. Dalyvavo 1794 m. sukilimo ruošime, siūlė sukilimo akte paskelbti valstiečius laisvus, miestelėnus sulyginti su bajorais, paskelbti religijai pagarbą ir bažnytinio autoriteto pripažinimą dvasininkams patraukti. Savo veikla atkreipė rusų dėmesį ir 10 d. iki sukilimo pradžios – 1794 04 11/12 naktį suimamas ir išvežamas į Smolensko kalėjimą. Iš kalėjimo K. Bogušas, laidavus Vilniaus vyskupui Jonui Nepomukui Kosakovskiui, buvo paleistas 1795 06 20 ir grįžo į Vilnių.

1803 m. K. Bogušas buvo paskirtas generaliniu Lietuvos mokyklų vizitatoriumi, bet greitai atsisakė vizitatoriaus ir prelato pareigų ir išvyko į Varšuvą, kur išleidęs Napoleono kodeksą lenkų kalba, buvo paskirtas taikos teisėju ir išbuvo juo iki mirties.

Nuo 1804 m. K. Bogušas buvo Varšuvos mokslo bičiulių draugijos garbės nariu. Daugiausia domėjosi raštijos reikalais. Draugijoje Tado Čadskio įtakoje susidomėta Lietuvos ir lietuvių kalbos reikalais. K.Bogušas aktyviai ėmėsi rašyti veikalą apie lietuvių tautą ir kalbą. 1806 gruodžio 12 d. draugijos posėdyje jis perskaitė pranešimą “O początkach narodu i języka litewskiego rozprawa”, kurį pataisęs, 1810 m. išspausdino atskira knygute. Mėgindamas išsiaiškinti lietuvių tautos ir kalbos kilmę, jis daugiausia rėmėsi 1747 m. Prūsijoje išleistais Pilypo ir Povilo Ruigių darbais apie lietuvius ir lietuvių kalbą, bet knygoje daug ir K. Bogušo originalių minčių, samprotavimų. K.Bogušas iškėlė lietuvių kalbos reikšmę, su širdgėla pažymėjo jos kritimą ir ragino ja susirūpinti, parodė, kad lietuvių kalba yra turtinga, graži, tinkanti poezijai. Knygoje pateikta liaudies dainų pavyzdžių, vertimai iš lotynų kalbos (Ovidijaus, Vergilijaus poezijos fragmentai). Siūlė įsteigti prie Vilniaus universiteto lietuviškai mokančių inteligentų patriotų draugiją, kurios nariai rinktų protėvių kalbos turtus ir leistų liaudžiai reikalingas knygas. Šis K. Bogušo veikalas turėjo didelį atgarsį to meto visuomenėje, buvo išverstas į rusų ir vokiečių kalbas, padarė įtaką lietuvių sąmonėjimui. Tai labai svarbi jo reikšmė, nes po Respublikos žlugimo, buvusiose Lenkijos – Lietuvos valstybės teritorijose kilęs patriotinio pasipriešinimo sąjūdis ir kaip jo išdava lenkų kalbos ir kultūros sureikšminimas, jų ekspansiją į Lietuvą, lietuvių kalbą išstūmė iš viešojo gyvenimo. Jį liko tik valstiečių ir kaimo gyventojų buities kalba. Tai kėlė didelę grėsmę jos išlikimui. Kaip šis veikalas veikė lietuvių visuomenę, matyti iš D. Poškos 1829 m. žurnale “Dziennik Warszawski” išspausdinto “Oda na pochwalę Xaviera Bohusza” kuri prasideda lietuviškai: “Mūsų verksma valandoj reta gera diena…”.

Šiuo veikalu įsigijęs mokslininko vardą (1807 m. tapo mokslo bičiulių draugijos tikruoju nariu), K. Bogušas rašė ir kitomis temomis: “Žycie literackie Marcina Poczobuta” (1816 m.), “Pochvala Joachima Chrebtowicza” (1817 m.), “Spominka o antonim Tyzenhauze” ir kt.

K. Bogušas mirė 1820 m balandžio 4 d. Varšuvoje. Mirdamas savo turtą užrašė labdaros tikslams.

KM

Butų samdytojų sąjunga

Ukmergės miesto butų samdytojų sąjunga įregistruota 1921 12 15. Sajungos tikslai – “įvairių butų samdytojams sujungti, ginti jų reikalus, iškilus nesusipratimams tarp namų savininkų ir samdytojų”. Sąjungos valdyba (1921 m.): Mykas Šapiro, Juozas Rutkauskas, Mauša Meškupas. Sąjunga uždaryta 1935 06 24.

KM