[otw_is sidebar=otw-sidebar-1]

Jakutiškių mokykla

Įsteigta 1907 metais, kaip rusiška pradinė liaudies mokykla. Kadangi Jakutiškių kaimo gyventoja J. Astrauskienė prisimena, kad mokykla dirbo jų namuose 1907 m. rudenį ir 1908 m. žiemą, tikėtina, kad mokykla savo pastato neturėjo ir dirbo nuomojamuose namuose. Pirmojo pasaulinio karo metais ir po jų sekusiame tarpuvaldyje mokykla nedirbo. Ji buvo atkurta tik 1920 m. A. Andriūno viensėdyje kaip lietuviška pradinė mokykla. Ją lankė apie 20 vaikų. Vėliau mokykla buvo perkelta į Jakutiškių kaimo centrą, A. Gavėno namuose išnuomotą kambarį. Pirmoji mokytoja buvo Puodžiūnaitė. Po jos mokytojavo Simonas Stimburys, o 1924 m. rudenį į mokyklą dirbti atvyko mokytoja Pušinaitytė, baigusi du Kauno Mergaičių Mokytojų Seminarijos kursus. Tuo metu mokykla buvo trijų skyrių, vieno komplekto, joje mokėsi 25 mokiniai. Nuo 1930 m. mokykloje pradėjo dirbti penkerių metų stažą turintis 24 metų amžiaus mokytojas Petras Meilus. Mokykla buvo perkrauta. Kaip tuo metu rašė Ukmergės apskrities I rajono mokyklų inspektorius Dlugauskas: “Neįmanoma sukomplektuoti visų keturių skyrių. Mokyklos sąrašuose – 42 berniukai ir 29 mergaitės. Lanko mokyklą – 31 berniukas ir 14 mergaičių. Likusieji dėl vietos stokos atleisti iš mokyklos”. Kadangi jau nuo 1928 m. Lietuvoje pradėtas vykdyti privalomo pradinio mokslo įstatymas, tokios inspektoriaus išvados, matyt, nulėmė, kad netrukus Jakutiškiuose įsteigiamas antrasis komplektas. Mokykla perkeliama į Edvardo Gavėno namus, jai išnuomojami du kambariai, į mokyklą dirbti atvyksta P. Meilaus žmona Grasilija, šešerių metų darbo stažą turinti bei mokanti ne tik valstybinę, bet ir rusų kalbą mokytoja. Mokslas mokykloje buvo organizuojamas dviem semestrais. Pavasario – rudens semestro metu mokėsi I skyriaus 22 berniukai ir 24 mergaitės. Žiemos semestro metu mokėsi II, III ir IV skyrių mokiniai – 47 berniukai ir 49 mergaitės. Mokyklos aptarnaujamame rajone buvo virš 100 mokyklinio amžiaus vaikų, dalis jų, gyvenusių Milašiūnų kaime, buvo rusų tautybės (1934 – 1935 m. mokyklą lankė 51 rusų tautybės vaikas). Nors mokyklos I skyrių pradėdavo lankyti visi vaikai, dėl skurdo ir kitų priežasčių toli gražu ne visi baigdavo ketvirtąjį mokyklos skyrių ir mokydavosi toliau: V ir VI pradžios mokyklos skyriuose (artimiausia tokia mokykla buvo Deltuvoje), amatų mokyklose, gimnazijose. Pavyzdžiui 1945 metais ketvirtoje klasėje mokėsi ir egzaminus išlaikė 4 vaikai, nors tuo metu Jakutiškių apylinkėse gyveno šimtas dvylika 7 – 15 metų amžiaus vaikų, dvylika iš jų visai nelankė mokyklos. Tiesa, reikia atminti sunkias pokario laikotarpio gyvenimo sąlygas, tikėtina, kad kitu metu mokyklą baigusiųjų būdavo daugiau. 1945 m. mokyklos vedėju buvo Alfonsas Kreivys. Nuo 1947 m. – Monika Gavėnaitė, o nuo 1948 m. – Petras Krankalis.

1950 m. mokykla iš pradinės perorganizuota į septynmetę, kelios mokyklos klasės įrengtos išnuomotame Petro Gavėno viensėdyje. Nuo 1954 m. mokyklai vadovauja Jonas Pivoriūnas. 1962 m. mokykla tampa jau aštuonmetė. I – IV klasių moksleiviai mokėsi Edvardo Gavėno namuose, V – VII – Petro Gavėno viensėdyje, VIII klasės mokiniai – ūkio kontoroje. Toks mokyklos patalpų “išbarstymas” labai trukdė ugdymo procesui, todėl 1962 metais pradėtas statyti naujas mokyklos pastatas ir 1965 m. mokykla į jį persikėlė. 1967 m. mokyklai vadovauti pradeda Jonas Klimantavičius. 1976 – 1978 m. mokyklai vadovavo Paulina Martinkienė, 1978 – 1979 m. – Adelė Sakalauskienė, nuo 1979 m. – Valdemaras Minderis. 1986 m. mokykla pavadinama nepilna vidurine mokykla, o nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – Jakutiškių devynmete mokykla. Kelis dešimtmečius Jakutiškių mokykloje veikė ir Ukmergės neakivaizdinės bendrojo lavinimo mokyklos konsultacinis punktas, kur galėjo mokytis 16 – 29 metų amžiaus kaimo jaunuoliai.

Nuo 2000 metų mokyklai vadovauja Nijolė Giedraitienė. Mokyklos gyvenimas įgauna naujų bruožų, mokykla siekia tapti kaimo bendruomenės kultūros centru ir židiniu. 2001 m. įvairių fondų finansuotų projektų, rėmėjų ir mecenatų dėka mokykla įsirengė sporto ir susirinkimų salę, skaityklą ir biblioteką, kuriomis naudojasi ne tik mokyklos bet ir kaimo bendruomenė. Mokykloje atnaujinamas inventorius, baldai ir patalpos. Diegiama mokinių savivalda, naujos tradicijos: mokykla sukūrė savo himną, herbą, atributiką moksleiviams. Aktyvėja popamokinė mokyklos veikla, moksleiviai daug keliauja, bendrauja, dalyvauja įvairiose programose ir projektuose.

Šiuo metu (2002 m.) mokyklą lanko vaikai iš Jakutiškių ir aplinkinių kaimų. Joje dirba 16 mokytojų. Mokykloje yra šeši klasių komplektai, dirbama jungtinėse klasėse (priešmokyklinė grupė, I ir III, II ir IV, V. VI bei VIII klasės). Dirbant jungtinėse klasėse pagrindinis dėmesys skiriamas ne tik žinių įsisavinimui, bet ir ugdymo turinio integravimui, savarankiško darbo organizavimui. Mokykloje stengiamasi ugdyti savarankiškus, kūrybingus, komunikabilius, saugiai šiuolaikiniame pasaulyje besijaučiančius jaunus žmones. Nedidelėje kaimo mokykloje stengiamasi pastebėti ir ugdyti unikalius vaikų bruožus, įsigilinti į jo ir šeimos problemas.

“Mūsų dienos” Jakutiškių pagrindinės mokyklos laikraštis, Nr.2 2002 m.

Jėzuitai Ukmergėje

Jėzuitai – katalikų vienuolių ordinas, įkurtas 1540 m.  Įsteigėjas – baskas šv. Ignacas de Loyola. Tai buvo naujoviškas ordinas, pasižymėjęs aktyvia apaštaline veikla. Didelį dėmesį skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus. Specialus dėmesys buvo nukreiptas į auklėjimą mokyklose, gausiai leidžiama religinė literatūra. Dėl aktyvios visuomeninės politinės veiklos ir dėl kai kurių Europos valdovų priešiško nusistatymo 1773 m. ordinas buvo likviduotas. 1814 m. popiežius Pijus VII visame pasaulyje atkurė jėzuitų ordiną.

Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Jėzuitai leido knygas lietuvių kalba, steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą. Lietuvoje jėzuitai veikė ir po ordino panaikinimo. 1812 m. caro Aleksandro I dekretu Polocke net įsteigta jėzuitų akademija su trimis fakultetais, bet jau 1820 m. caro valdžios jėzuitai buvo išvaryti iš Rusijos, tuo pačiu ir iš Lietuvos, jie persikelia į Austrijos valdomą Galiciją.

Po Pirmo pasaulinio karo jėzuitai, su Vokietijos jėzuitų pagalba, vėl įsikūrė Lietuvoje. 1936 m. paskelbiama savarankiška Lietuvos jėzuitų provincija, tėvas Benediktas Andruška paskiriamas jos provincijolu. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia ima varžyti Bažnyčios ir vienuolijos veiklą, uždaro vienuolynus. 1992 m. Kaune, 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose – Jėzaus draugijos namai ir rezidencijos. Nuo 1999 m. Šiauliuose veikia noviciatas

Ukmergėje jėzuitai įsikūrė 1761 m. Jų “misijų stotį” įsteigė Ukmergės pataurininko Kavecko žmona [Kawecka], jėzuito Andriaus motina. Tai nebuvo nuolatinė vienuolių buvimo vieta, nes šioje misijoje jie lankydavosi tik keturis kartus per metus atlikinėdami kaimiškas misijas [misje ludowe] įvairiose Ukmergės apskrities parapijose. Taigi ir misijų stoties patalpos turėjo būti nevisada naudojamos ir greičiausiai atskiro, tam skirto pastato nebuvo. Juolab, kad šioje misijų stotyje pradžioje lankydavosi tik 4 profesai (aukščiausius ordino įžadus davę jėzuitai) iš Vilniaus profesų namų, o vėliau prie jų prisidėjo penktas, dirbęs misijonieriaus darbą Prūsijoje. Šiai vienuolių grupelei vadovavo: Viktoras Staveckis (1766 – 67 ir 1769 – 70 m.), Juozapas Smykovskis (1767 – 68 m.), Jonas Ignotas Pilsudskis (1768 – 69 m.) bei Antanas Alenkevičius (1770 – 71 m.). Ši misijų stotis Ukmergėje veikė iki 1771 m. Tai buvo vienintelis jėzuitų ordino ryšys su Ukmergės miestu.

Jėzuitai žymiai anksčiau įsikūrė ir ilgiau dirbo Žemaitkiemio ir Želvos apylinkėse.

KM,WWW

Juodausių piliakalnis

Yra apie 3,5 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės, apie 300 m į šiaurę nuo Ukmergės – Nuotekų kelio, prie Šventosios upės ir Duburio(Duburėlio) upelio santakos. Išlikusi tik piliakalnio dalis (rytinė piliakalnio aikštelės dalis, dviejų pylimų ir griovio liekanos), kita dalis jau senai nuplauta Šventosios. 1970 m piliakalnį žvalgė Istorijos instituto archeologai.

Iš pietvakarių ir pietryčių piliakalnį juosia Duburio, iš šiaurės – vakarų pusės – Šventosios slėniai. Šiaurės rytuose piliakalnis siekia aukštumą. Šlaitai į slėnius statūs, apie 17 m aukščio.

Piliakalnio viršuje yra išlikusi 18 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 12 m pločio aikštelės dalis. Jos šiaurrytiniame gale yra 3,6 m aukščio pylimas. Išorėje jo aukštis siekia 4,5 m. Už pylimo yra negilus griovys, o už jo antras 25 m ilgio ir 0,5 m aukščio pylimėlis.

Į rytus nuo piliakalnio, ariamame lauke rasta senovės gyvenvietės pėdsakų: lipdytos brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Radiniai laikomi Nacionaliniame muziejuje.

Piliakalnis datuojamas I – ojo tūkstantmečio po K. viduriu – antraja puse.

V. Leščius