[otw_is sidebar=otw-sidebar-1]

Kalinių globos draugija

Visuomeninė organizacija įregistruota 1925 10 16. Draugijos tikslas – “aiškinti nusikaltimų priežastį, rasti būdus nusikaltimus šalinti ir rūpintis kalinių dvasine ir materialine padėtimi”. Draugijos valdyba 1925 m.): Vasiliūnas (pirmininkas, gyv. Gedimino g. 21), Vytautas Montvilas (sekretorius, Bažnyčios g. 6), Henrikas Urbanavičius (kasininkas, Vytauto g. 45), [Boleslovas (?)] Dirmantas (vicepirmininkas, Kauno g.), Radvilavičius (ūkvedys, Kauno g.). Lėšas savo veiklai draugija planavo gauti iš vyriausybės ir savivaldybės pašalpų, nario mokesčių, pelno už paskaitas, rinkliavų, aukų, paveldėjimų. 1936 m. draugija dar veikė.

KM

Karinės įgulos naudoti pastatai 1872 m.

Duomenys apie kasmet skiriamas lėšas Ukmergės apskrities karinės komandos bei 28 Artilerijos Brigados patalpų išlaikymui. Dokumentai leidžia susidaryti vaizdą apie karinės įgulos dydį ir kariškių užimamų patalpų kiekį. (LVIA f.378 B.S. 1872 m. b.1789 l.6-7)

“Žiniaraštis
kokią pinigų sumą kasmet kainuoja
patalpos Apskrities [Karinės] Komandos įstaigoms ir eiliniams kareiviams
Ukmergės m.

Kareivinės 186 kareiviams, kartu su prikomandiruotaisiais – 558 rub., virtuvė – 30 rub., kepykla – 30 rub., valgykla – 20 rub., dirbtuvės – 50 rub., sandėlis proviantui – 40 rub., sandėlis daržovėms – 36 rub., ceihauzas [amunicijos ir aprangos sandėlis] – 55 rub., arklidės artelės arkliui su sandėliu – 24 rub., sandėlis malkoms – 20 rub., parako rūsys – 10 rub. Visuomeniniai pastatai (nuomojami): kanceliarija su siuvykla – 65 rub., karceris – 40 rub. Viso – 978 rub.

Apskrities ispravnikas [neįskaitomas parašas] [Miesto Dūmos] Deputatas Pravdzikovskis
Deputatas Belžakas
Deputatas Treivišas”

“Žiniaraštis

kokią pinigų sumą kasmet kainuoja patalpos 28 Artilerijos Brigadai Ukmergės m.
Brigados štabas. Brigados kanceliarija – 72 rub., brigados mokykla – 75 rub., muzikantų mokykla – 40 rub. 1 Baterija. Kanceliarija – 45 rub., kepykla – 30 rub., virtuvė su valgykla ir rūsiu – 74 rub., sandėlis avižoms – 18 rub., kareivinės vežėjams – 50 rub. dvejos kareivinės papildomų arklių vežėjams – 60 rub., siuvykla – 45 rub., pakinktų dirbtuvė – 30 rub., sargybos namas – 12 rub., šaltkalvių dirbtuvės, kalvė, dažykla – 50 rub., staliaus, dailidės ir tekintojo dirbtuvės – 50 rub.
2 Baterija. Kanceliarija – 40 rub., mokykla – 20 rub., kepykla – 30 rub., virtuvė ir valgykla – 50 rub., rūsys – 30 rub., sandėlis avižoms – 40 rub., baterijos susirinkimo kambarys – 50 rub. kareivinės – 50 rub., siuvykla – 45 rub., pakinktų dirbtuvė – 30 rub., sargybos namas – 24 rub., virtuvė – 30 rub., virtuvė – 30 rub., šaltkalvio dirbtuvė – 28 rub., staliaus, dailidės ir tekintojo dirbtuvės – 50 rub., ceihauzas – 40 rub. 3 Baterija. Kanceliarija – 48 rub., kepykla – 30 rub., virtuvė ir valgykla – 50 rub., rūsys – 30 rub., sandėlis avižoms – 30 rub., susirinkimo kambarys – 20 rub., dvi kareivinės vežėjams – 72 rub., siuvykla – 50 rub., pakinktų dirbtuvė – 30 rub., sargybos namas su karceriu – 30 rub., kalvė ir šaltkalvio dirbtuvė – 75 rub., staliaus ir dailidės dirbtuvės – 40 rub. 4 Baterija. Kanceliarija – 30 rub., kepykla – 30 rub., sandėlis duonai ir proviantui – 12 rub., virtuvė ir valgykla – 50 rub., dvi kareivinės vežėjams – 57 rub., susirinkimo kambarys – 30 rub., siuvykla – 45 rub., pakinktų dirbtuvės – 42 rub., kalvė ir šaltkalvių dirbtuvė – 20 rub., staliaus ir dailidės dirbtuvė – 70 rub., arklidės su sandėliais – 80 rub.

Dvejos bendros arklidės su sandėliais – 700 rub.
Viso 2885 rub.
Apskrities ispravnikas [neįskaitomas parašas] [Miesto Dūmos] Deputatas Pravdzikovskis
Deputatas Belžakas
Deputatas Treivišas”

KM, iš rusų kalbos vertė R. Ramanauskas

Kelių rajonas 1919 – 1944 m.

Lietuvos Susisiekimo ministerijos plentų ir vandens kelių valdyba susikūrė 1918 m. gruodžio 6 d. Valdybai buvo pavaldūs penki kelių rajonai: Šiaulių, Ukmergės, Panemunės (Kauno), Marijampolės ir Alytaus. Deja, išlikusiuose Susisiekimo ministerijos dokumentuose nėra kelių rajonų įkūrimo datų – 1919 m. pabaigoje rašytoje ministerijos valdybos ataskaitoje tepažymėta, kad 1919 m. “kelių rajonai buvo sutvarkyti”. Seniausias išlikęs Ukmergės kelių rajono algalapis yra 1919 m. birželio mėn. Nuo pat susikūrimo kelių rajone dirbusio (iš pradžių kelių meistru, vėliau dešimtininku) Jono Mackevičiaus priėmimo į darbą data – 1919 m. birželio 1 d. Todėl, greičiausiai, Ukmergės kelių rajonas buvo įkurtas 1919 m. gegužės pabaigoje. Net jei jis buvo įkurtas ir anksčiau, darbą galėjo pradėti tik birželį, nes apskritis iki to laiko buvo okupuota bolševikų. Įkurtasis kelių rajonas neturėjo viršininko. Buvo tik du kelių meistrai ir 25 kelių sargai.

Ukmergės kelių rajonas apėmė Ukmergės, Utenos, Zarasų (Ežerėnų) apskričių bei dalies Kauno apskrities kelius. Pagrindinis rajonui priklausantis plentas buvo dar XIX a. pirmoje pusėje statyto plento S. Peterburgas – Varšuva Kauno – Zarasų ruožas. Ukmergės kelių rajonui 1928 m. priklausė 189 km šio plento (1937 m. – 205,72 km). 1919 m. gruodyje, be plento, Ukmergės kelių rajonui dar priklausė 180 km I – os rūšies vieškelių su 18 tiltų, iš kurių svarbesni: Panevėžys – Ukmergė – 144 km ruožas, Kėdainiai – Ukmergė – 155 km ruožas, Ukmergė – lenkų okupuoto Vilniaus krašto siena – 118 km ruožas ir kt. Rajonui priklausė ir 252 km antros rūšies vieškelių su 9 tiltais. Svarbesnieji iš jų: Latvijos siena – Utena (74 km), Svėdasai – Taujėnai (58 km), Kovarskas – plentas į Ukmergę (11 km). Plento ir vieškelių bei tiltų priežiūra, remontu, naujų tiltų statyba ir užsiėmė Ukmergės kelių rajonas nes naujų plentų tarpukaryje Ukmergės kelių rajone nebuvo statoma. Tik prieš pat sovietų okupaciją, 1940 m. pavasarį, buvo pradėta plento Ukmergė – Širvintos statyba.

Kelių rajonui vadovaudavo rajono viršininkas. Iki pat 1920 m. balandžio mėn. Ukmergės kelių rajonas viršininko neturėjo, kol 1920 m. kovo 30 d. susisiekimo ministras V. Čarneckis nuo balandžio 1 d. laikinai eiti Ukmergės kelių rajono viršininko bei I rūšies kelių techniko pareigas paskyrė Stasį Gringofą. Kas buvo kelių rajono viršininku iki 1923 m., dėl duomenų trūkumo, nežinoma. 1923 m. juo laikinai buvo Kavaliauskas. 1924 m. iš pradžių laikinai, vėliau nuolatinai viršininku dirbo K. Paškauskas. 1925 m. gegužės 1 d. jį pakeitė Medgardas Mikševičius, dirbęs iki 1928 m. pabaigos. 1929 m. laikinai viršininko pareigas ėjo Juškėnas. Ilgiausiai tarpukaryje viršininkavo Juozas Mačiokas. Pradžioje jis dirbo viršininku nuo 1930 m. sausio 1 d. iki 1931 m. kovo mėn. Tada, nuo 1931 m. kovo iki 1932 m. rugsėjo, jį pakeitė P. Dapkus. 1932 m. rugsėjo 1 d. į viršininko pareigas grįžęs J. Mačiokas dirbo iki pat sovietinės okupacijos.

Pradžioje Ukmergės kelių rajonas buvo suskirstytas į du ruožus (nuovadas). Kauno – Dinaburgo ruožą aptarnavo kelio meistras Mateušas Mackevičius ir 14 kelio sargų. Staškūniškio – Daugelio – Degučio ruožą – kelio meistras Jonas Mackevičius ir 11 kelio sargų. Ilgainiui tiek ruožų, tiek darbuotojų skaičius augo. 1924 m. buvo nutarta, kad neapsimoka laikyti nuolatinius kelių sargus, o geriau, reikalui esant, samdyti padienius ir akordinius darbininkus, kurie dirbtų vadovaujami nuolatinių rajono darbuotojų – dešimtininkų. 1925 m. Ukmergės kelių rajone dirbo tik: l. e. viršininko pareigas R. Paškauskas, l. e. I eilės techniko pareigas M. Kavaliauskas, raštinės vedėjas – sąskaitininkas R. Tomašiūnas, tiltų meistras J. Jakševičius, I eilės dešimtininkai: K. Veilantas, J. Mackevičius, D. Matelis, J. Vencevičius, II eilės dešimtininkas V. Bučinskas, “plentrulio” mašinistas P. Kazakevičius ir vairuotojas A. Boreiša. 1928 m. rajono administracijoje buvo: viršininkas, rajono technikas (juo nuo 1923 m. dirbo veteranas Mikalojus Kovaliauskas), raštinės vedėjas, tiltų meistras, du “plentrulio” mašinistai, du vairuotojai. Tačiau matyt, toks darbų organizavimas nepasiteisino, nes 1930 m. pradžioje vėl sugrįžtama prie nuolatinių kelio sargų etatų. 1930 m., grįžus prie nuolatinių plento sargų etatų, darbuotojų skaičius išaugo iki 52 žmonių. Kiekvienas ruožas turėjo po vieną dešimtininką, tilto sargą bei 5-6 plento sargus. 1933 m. buvo šie kelių ruožai: Kauno – Jonavos (I), Jonavos – Laibiškių (II), Laibiškių – Staškūniškio (III), Staškūniškio – Leliūnų (IV), Leliūnų – Daugailių (V), Daugailių – Latvijos sienos (VI), Panevėžio – Piniavos plento (VII). 1935 m. kelių rajone dirbo 50 žmonių (6 žmonės administracijoje, kiekviename ruože po dešimtininką, 4-6 plento sargus, 1-2 tilto sargus). 1940 m. pradžioje darbuotojų buvo 44. Administracija – viršininkas, viršininko padėjėjas (Mikalojus Kovaliauskas), I eilės technikas, II eilės buhalteris, kelio technikas, vyr. sąskaitininkas, sąskaitininkas, II eilės raštvedys, mašininkė, vairuotojas, sargas. Tuometinis kelių rajono administracijos adresas – Kauno g. 44. Nuovadose dirbo kelio seniūnai ir kelio sargai. Atlyginimus kelio rajono darbuotojai gaudavo pagal etatuose nustatytas valdininko kategorijas. Viršininkas – XII kategorijos – 540 litų per mėnesį, I eilės technikas – X kategorijos – 340 litų, plentų ir tiltų meistrai – VIII kategorijos – 280 litų, dešimtininkai (kelio seniūnai) – VI kategorijos – 240 litų, kelių ir tiltų sargai – I kategorijos – 150 litų.

Kasmet kelių rajono atliekamų kelių priežiūros ir taisymo darbų pobūdis buvo pastovus: žiemą – einamasis kelių remontas, skaldos ir lauko akmenų paruošimas būsimiems vasaros darbams, nuo pavasario iki rudens – skaldos, žvyro, smėlio pristatymas į būsimo remonto vietas, kelių rekonstrukcija, barstymas žvyru, pakelės griovių valymas, plentkraščių lyginimas, banketų (pakelės pylimų) statymas, skersiniai drenažai, laikinų vasaros kelių įrengimas. Atskiras kelių rajono darbų punktas buvo keliuose esančių tiltų priežiūra, remontas (rajonas kasmet gaudavo po 10 tūkst. litų tiltų remontams), naujų tiltų statymas. Dėl dokumentų stokos aiški tik 1926 – 1934 m. vykusi tiltų statyba: 1926 m. Utenos – Daugailių ruože, 151 km atstumu nuo Kauno, pastatytas 24,6 m ilgio, 7 m pločio ir 2,1 m aukščio betoninis tiltas, kurio statyba kainavo 69 921, 06 Lt, 1930 m. Daugailių – Degučių ruože, 165 km nuo Kauno, pastatytas 66,90 m ilgio, 7, 20 m pločio, 6 m aukščio geležinis tiltas, kainavęs 205 348, 2 Lt, tais pačiais metais Užpaliuose pastatytas 60 m ilgio, 7,20 m pločio ir 6 m aukščio gelžbetoninis tiltas per Šventąją, kainavęs 112 639, 22 Lt, 1931 m. Staškūniškio – Laužekiškių ruože, 99 km nuo Kauno, pastatytas 25 m ilgio, 7,20 m pločio, 3,40 m aukščio gelžbetoninis tiltas, kainavęs 36 311,11 Lt, 1934 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją ties Kunigiškių kaimu. Statybos kaina – 43 193,27 Lt. Kitų metų duomenys apie tiltų statybą – fragmentiški: 1939 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją prie Žaliosios kaimo, 1923 m. pastatytas betoninis tiltas Turžėnų – Jonavos ruože (ilgis 10,6 m, plotis 8,52 m, aukštis 1,06 m), gelžbetoninis tiltas per Šventąją ties Radiškiais (ilgis 97,90 m, plotis 7,00 m, aukštis 8,00 m). 1920 m. rajone buvo pastatytas vienas laikinas ir vienas naujas tiltas per Mūšios upę. Su 1920 m. pastatytu laikinuoju tiltu per Šventąją Ukmergės kelių rajono darbuotojai turėjo daug rūpesčių. 15 km nuo Ukmergės, ant Ukmergės – Utenos kelio stovėjęs tiltas buvo sudegintas karo veiksmų metu 1919 m. Paskirtas vadovauti tilto atstatymui krašto apsaugos ministerijos inžinierius Barazevskis nesugebėjo susikalbėti su darbininkais nes visiškai nemokėjo lietuviškai. Barazevskį teko pakeisti inžinieriumi Rygeriu. Susisiekimo ministras V. Čarneckis, turėdamas galvoje šį atvejį, konstatavo, kad “dabar dėl žmonių trūkumo atseina daugelyje atvejų atsižvelgti į žmonių darbo žinojimą, o ne į jų kalbą, su tuo ypač priseina skaitytis technikos srityje, kur lietuvių specialistų trūksta”. 1919 m. rugsėjo mėnesį greitosiomis buvo pastatytas laikinas tiltas, o lapkrityje vos neįvyko nelaimė – tamsoje ant seno sugriauto tilto liekanų užvažiavo ir vos nenugarmėjo į Šventąją Lietuvoje veikusios Santarvės (Antantės) karinės misijos automobilis su vienu iš misijos vadovu papulkininkiu Talentu. Po šio įvykio kelio meistras Mataušas Mackevičius buvo griežtai įspėtas bei įgaliotas tuojau pat pastatyti užtvaras ir įspėjamuosius ženklus iš abiejų sudegusio tilto pusių, o naujajam tiltui įrengti turėklus. Kurį laiką prie sudegusio tilto budėjo kariškių sargyba. Geresnis tiltas buvo įrengtas tik 1920 m. vasarą. Susisiekimo ministerijos tikrintojai turėjo pastabų dėl tiltų priežiūros ir vėlesniais metais. 1929 m. Ukmergės kelių rajoną inspektavęs valdininkas pažymėjo, kad “mediniai tiltai ir tilteliai randasi labai blogame ir pavojingame naudojimuisi stovyje: vieni jau visai supuvo ir padaryti laikinieji apvažiavimai, kitais tiltais leidžiama naudotis viena puse, mediniai tilteliai prilaikomi tik pripuolamais paramsčiais; privedimas tiltų prie tokio stovio yra neleistinas dalykas”. Kasmet pavasarį kildavo pavojus, jog tiltai nukentės nuo ledonešio. Tekdavo imtis apsaugos priemonių. Pvz. 1924 m. pavasarį tuometinis kelių rajono viršininkas Paškauskas raportavo, kad “visi tiltai nuo nunešimo pavojaus išgelbėti. Buvo imtasi visų priemonių padaryti dar prieš ledų ėjimą reikalingose vietose ledo apkirtimą. Svarbesnėse vietose, kame galėjo būti ledų susikirtimas, ledas buvo susprogdintas, taip pat ledams einant buvo iškviesta sprogdintojų komanda. Tik kai kurių tiltų tapo apdaužytos atramos ir ledlaužiai. Reikalinga bus padaryti atatinkamas remontas”.

1936 m. sudarytuose Lietuvos plentų statybos dvidešimties metų planuose nemaža būsimųjų plentų turėjo kirsti Ukmergės kelių rajono teritoriją. Tai turėjo būti: Šiaulių – Radviliškio – Grinkiškio – Krakių – Kėdainių – Šėtos – Ukmergės plentas (138 km), Šiaulių – Radviliškio – Rozalimo – Panevėžio – Raguvos – Taujėnų – Ukmergės – Širvintų plentas (192 k m), Rokiškio – Kamajų – Svėdasų – Vyžuonų – Utenos – Molėtų – Giedraičių – (Vilniaus) – Utenos – Kuktiškio – (Švenčionių) plentas (194 km), Rokiškio – Svėdasų – Anykščių – Kurklių – esamas plentas – Ukmergė (35 km), Raguva – naujas plentas – Troškūnai – Anykščiai (34 km). Pačiu artimiausiu metu ketinta pradėti plento Kėdainiai – Šėta – Ukmergė (51 km) statybą, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių, vėlesnių Lietuvos okupacijų, šie planai nebuvo pradėti vykdyti. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1940 m. buvo numatyta per Ramygalą, Ukmergę ir Širvintas sujungti Šiaulius ir Panevėžį su Vilniaus krašte esančiu Širvintų – Maišiogalos – Vilniaus plentu. Prasidėjo plento statyba Ukmergės – Širvintų ruože (27 km). 1940 m. buvo numatyta šiame ruože atlikti visus būtinus žemės darbus ir pastatyti tiltus.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, apie mėnesį Ukmergės kelių rajono viršininku tebedirbo Juozas Mačiokas, tačiau jau 1940 m. liepos viduryje, kaip laikinai einantis viršininko pareigas, dokumentus pasirašinėja ūkvedys A. Strioga, rugpjūty – inžinierius M. Kovaliauskas. 1940 m. rugpjūčio pabaigoje nuolatiniu kelių rajono viršininku paskiriamas Zigmas Ratautas (pagal specialybę – kalnų inžinierius, 1930 – 1940 m. dirbęs Šiaulių kelių rajono viršininku). Palaipsniui pertvarkant kelių rajoną pagal Sovietų Sąjungoje įprastą tvarką, tiek rajono administracijos, tiek eilinių darbuotojų skaičius vis didėjo ir 1941 m. birželio 1 d. čia dirbo 107 darbuotojai. Administraciją sudarė 19 žmonių: viršininkas, vyriausias inžinierius, 2 inžinieriai, vyr. kelio meistras, mechanikas, vyr. technikas, vyr. technikas apskaitai, vyr. buhalteris, 2 buhalteriai, raštvedys, kasininkas, ūkvedys – užpirkėjas, sekretorė – mašininkė, vairuotojas, arklininkas – vežėjas, valytoja – kurjerė, sargas. Rajonas buvo suskirstytas į 14 distancijų. Kiekvienoje iš jų buvo po 1 kelio meistrą, 6-7 remontininkus (taip vadinosi buvę kelio sargai). Gana tolimą nuo politikos kelininkų darbą taip pat palietė sovietinė santvarka ir ideologija. 1941 m. pavasarį “sužadinti XVIII bolševikų konferencijos nutarimais ir priimta socialistinio lenktyniavimo tarp Lietuvos TSR ir Latvijos TSR sutartimi, Ukmergės kelių skyriaus darbuotojų kolektyvas kviečia į socialistinį lenktyniavimą Panevėžio apskrities kelių skyrių”. Soc. lenktyniavimo sutartyje atsiranda tokie punktai: “Įvykdyti naujų statybų ir kapitalinio remonto metinį planą Didžiosios Spalio Socialistinės Revoliucijos garbei iki 1941 m. lapkričio 7 d. išpildant darbą įvertinimo plane ne mažiau kaip “gerai”. Pakelti darbo našumą 5 proc. aukščiau numatyto. Organizuoti darbininkų ir tarnautojų masinį politinį švietimą” ir t.t. Jei anksčiau, prašant įdarbinti kelių rajone, pareiškime užtekdavo biografijos duomenų, tai dabar atsiranda būtini posakiai: “Smetoninei valdžiai, smetoninėms organizacijoms nepriklausiau” ir pan. Prieš pat Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžią vienas prašytojų rašė: “Dabar nuvertus buržuazinę valdžią ir paėmus darbo žmonėms vairą į savo rankas, turiu garbės prašyti tarnybos, kokią tiktai būtų galima gauti sulig drg. Viršininko nuožiūra”. 1941 m. gegužės pradžioje kelių rajono viršininku paskirtas nuo kovo mėnesio rajone dirbęs inžinierius Olegas Kobylkovskis (nemokėjęs lietuviškai). Viršininko pakeitimo priežastis dokumentuose nenurodyta. Gal naujajai valdžiai užkliuvo Z. Ratauto asmens byloje paminėti šeimai priklausę 55 ha žemės. 1941 m. birželio 14 d. masinių trėmimų metu su visa šeima (motina, žmona, sūnumi) buvo ištremtas kelių rajono I eilės technikas Alfonsas Ratkus.

Prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, nuo 1941 m. birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios kelių rajonui vadovavo jau anksčiau čia viršininku dirbęs Juozas Mačiokas. Nuo rugpjūčio 1 d. iki pat 1944 m. vasaros, kelių rajono viršininku buvo inžinierius Juozas Babkaitis (iki tol laikinai ėjęs Žemaičių kelių rajono viršininko pareigas). Karo pradžioje rajono administracijos sudėtis liko beveik be pakeitimų, 1941 m. pabaigoje surašyti 108 rajono darbuotojai, 14 iš jų – administracijoje. Vėliau darbuotojų ir distancijų skaičius sumažėjo. 1944 m. pradžioje Ukmergės kelių rajonas buvo suskirstytas į 6 distancijas: I – plento ruožas Kauno apskrities riba – Ukmergė (20,86 km), II – kelio ruožas Ukmergė – Širvintos – apskrities riba (36 km), III – plento ruožas Ukmergė – Utenos rajone esantis 104 plento kilometras (32,11 km), IV – plento ruožas 104 – as km – Utena (29,13 km). V – plento ruožas Utena – Degučiai – Zarasai – latvių siena (22,85 km), VI a – plento ruožas Degučiai – Zarasai – latvių siena (22,80 km), VI b – kelio ruožas Dūkštas – Rimšė (11 km), VI c – kelio ruožas Rimšė – siena (Drūkšiai) (8 km), VI d – kelio ruožas Rimšė – apskrities riba (5 km). Jei sovietinės okupacijos metu, rašant pareiškimus dėl priėmimo į darbą, būdavo pabrėžiamas nepriklausymas “smetoniniam režimui”, tai karo metų pareiškimuose atsirado posakių “Buvusiai bolševikų valdžiai nebuvau prijaučiantis ir jokioms jų organizacijoms nepriklausiau, esu grynas lietuvis, atsižymėjęs partizaniniuose veiksmuose prieš komunistus” ir pan.

Kelio darbai buvo tokie patys. 1941 m., vos praėjus frontui imta rūpintis, kad daugelyje pakelių nepristatyta žvyro, stengtasi kuo greičiau jį pristatyti ir išbarstyti. Nors frontas per Lietuvą praėjo labai greitai, tačiau vis tik nukentėjo nemažai tiltų – juos teko skubiai remontuoti, pritaikyti bent laikinam naudojimui. Naujų tiltų statybai trūko lėšų. Vis tik 1942 m. Ukmergės kelių rajone buvo pastatyti 4 nauji tiltai: Rimšės miestelyje 4,5 m. ilgio medinis, Vilniaus – Širvintų plento ruože, 43 km nuo Vilniaus, medinis, Ukmergės – Utenos plento ruože, 102 – am km, medinis per Kalvelės upę, Ukmergės – Utenos plento ruože, 109 – am km, medinis. Karui tęsiantis, kelio darbai Ukmergės kelių rajone ėmė vis labiau strigti, dėl finansavimo stokos kelių rajono vadovybė, neturėdama lėšų apmokėti darbininkams, turėjo dalį jų atleisti, ėmė stigti žvyro, skaldos. Truko automobilių skaldai pristatyti, benzino jiems. Sudilo dviračių, kuriais kelio technikai ir seniūnai važinėjo po distancijas, tikrindami darbą, padangos. Todėl pablogėjo darbų kontrolė. Neretai buvo vagiami kelio darbams paruošti plento akmenys ir sniegatvorės. 1944 m. gegužės mėnesį kelių rajonas neteko vienintelio geresnio sunkvežimio – rajono vadovybei buvo pranešta, kad rajonui paskirtas motociklas, kurį pasiimti reikėjo važiuoti į Ašmeną, ten vykstančius rajono tarnautojus, kelyje Medininkai – Ašmena, užpuolė Armijos Krajovos partizanai ir jį atėmė. Paskutiniai kelių rajono dokumentai datuoti 1944 m. birželio pabaiga. Liepos mėnesį Ukmergės apskritis buvo užimta Sovietų Sąjungos kariuomenės.

Raimondas Ramanauskas “Ukmergės kelių rajonas 1919 – 1944 m.”; KM

Ketvirtoji (IV) žydų pradžios mokykla

Ukmergės žydų kultūros lygos Liaudies mokykla (nuo 1925 m. Ukmergės IV žydų pradžios mokykla) įsisteigė 1919 m. spalio 29 d. 1923 m. 11 19 d. duomenimis mokykloje mokėsi 76 vaikai, 1929 – 30 m. – 89 mokiniai (2 komplektai), dirbo 2 mokytojai. Nuo 1931 m. įsteigtas 3 komplektas, mokėsi 142 mokiniai, 1939 m. – 201, 1941 m. – 373 mokiniai. Tuo metu (1941 m.) mokyklos adresas buvo Sodų g.5. Nuo 1931 m. mokyklos vedėju buvo L. Morgenšteinas.

Nuo 1921 m. prie mokyklos pradėjo veikti suaugusiųjų kursai kuriuose buvo dėstoma aritmetika, geografija, gamtos mokslai, istorija, žydų, lietuvių kalbos. Vakarais (dažniausiai 20.30 val.) vykdavo paskaitos apie žydų literatūrą, aviaciją, politiką. 1926 m. kursus lankė apie 130 žmonių.
Dokumentuose užfiksuota, kad 1931 m. kinoteatro “Lyra” salėje buvo surengtas IV pradžios mokyklos viešas vakaras kurio metu mokiniai suvaidino 4 – ių veiksmų veikalą “Batuotas katinas”.

KM R.Ramanauskas

Klebonijos jurisdikos gyventojų prievolės klebonijai 1721 m.

Didelė dalis Ukmergės miesto žemės priklausė Ukmergės bažnyčiai – klebonijai, buvo jos jurisdikoje (valdyme, nuosavybėje). Šioje žemėje įsikūrę Ukmergės gyventojai turėjo atlikti tam tikras prievoles. Jos aprašytos dokumente “Status ecclesiae ac parochiae Vilkomiriensis ad 1721” (LVIA f.1671 Ap.4 b.487 l.134;KM).

“(…)Jurisdikiečių prievolės. Mokėti už aukščiau minėtus sklypus pinigus [ už sklypą 6 auksinus, už puse sklypo – 4 auksinus]. Be to patarnauti bažnyčioje, arba chore [giedoti], ar prie altorių [patarnauti]. Taip pat [klebonijos] laiškus arkliais išvežioti arba ir patį kun. kleboną [vežti]. Vasarą gvolte arba talkoje klebonijos laukuose rugiams pjauti ir daržovėms nuimti po 2 dienas po vieną žmogų iš namo, išskyrus kampininkus, kuriuos kun. klebonas, reikalui esant, gali pašaukti bet kada.

Ukmergės žydų prievolės. Kasmet per Kalėdas žydai turi Ukmergės kun. klebonui duoti ketvirtį jaučio ir svarą pipirų [svaras – apie 400 g.]. Per Velykas taip pat ketvirtį jaučio ir svarą parako.

Per bažnytines šventes ir sekmadieniais bravoruose ir kitur [žydų įmonėse] neturi dirbti nei krikščionys darbininkai, nei patys žydai, ką turi akylai stebėti kun. klebonas asmeniškai, taip pat, kad krikščionys tarnai pas juos [žydus] dirbantys, į bažnyčią šventadieniais bei išpažinties Velykinės, taip pat pamokslų klausyti vaikščiotų.(…)”

Kazys Misius, iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Kolinsky (Kollin) Abraham

Gimęs 1879 m. Želvoje. Įžymus Klyvlendo, Ohio (JAV) sionistų vadovas. Kartu su kitais iš Želvos į JAV emigravusiais žydais, jis Ohio įkūrė Agudas Achim sinagogą kuri bendruomenėje buvo vadinama “Pazhelva Shul” . Ji veikė 1891 – 1953 m.

Kolonistai Ukmergės apskrityje

Po 1863 m. sukilimo vykdant Lietuvos rusinimo politiką, Rusijos imperijos valdžia keldino į Lietuvą ir čia apgyvendino rusus kolonistus. Čia pateikiamas rusų kolonistų kaimų, iki 1875 m. įkurtų Ukmergės apskrities teritorijoje, sąrašas. Duomenys iš LVIA f. 378 B.S. 1875 m. b. 808 l. 10 – 11. Originale duomenys surašyti nesugrupuojant jų į stulpelius, iš eilės, teatskiriant juos pasvirusiais skliaustais.

“Žinios
apie miško plotus [лесные пространства] Kauno
gubernijoje, iš kurių buvo sukurti nauji kaimai
rusų naujakuriams, išvardinant tokių kaimų
pavadinimus
Apskričių, taikos [tarpininkų] apylinkių bei buvusių valstybinių valstiečių kaimų, šalia kurių yra miško plotai paskirti apgyvendinti rusų naujakuriams, pavadinimai/ žemės miško plotuose kiekis dešimtinėmis [dešimtinė – 1,09 ha]/ naujai įkurtų kaimų pavadinimai/.[…] Ukmergės apskrityje

{lentele}

[Originalą] Pasirašė: Įstaigos nariai
Sekretorius Olsufjevas
[Nuorašas] Teisingas: Raštv. padėj. [neįskaitomas parašas]”

KM, Iš rusų kalbos vertė R. Ramanauskas

Komisija plėšikų gaujoms naikinti

Komisija buvo įsteigta 1824 m. lapkričio mėn. Ukmergėje. Pilnas komisijos pavadinimas – “Ukmergės mieste įsteigtoji plėšikų gaujoms naikinti tardymo komisija”. Komisija sudaryta siekiant apsisaugoti nuo Ukmergės ir gretimų apskričių teritorijose siautėjusios plėšikų gaujos. Gaujai priklausė iki 10 asmenų, daugiausia rusų tautybės. Nors vienas suimtas gaujos narys teigė, kad pradžioje gaujai vadovavo “šlėkta Ivanas iš Ukmergės”, bet daugumą nusikaltimų padarė ir faktiškais gaujos vadais buvo sentikiai iš Jonavos, broliai Martynas ir Charitonas Krivočionokai. Plėšikai, veikdami didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis, padarė keliasdešimt nusikaltimų, daugiausia plėšdami karčemų laikytojus bei keliaujančius žmones, sumušdami, sužeisdami ir net užmušdami juos. Komisija buvo sudaryta, vykdant Lietuvos karinio gubernatoriaus nurodymus, iš Ukmergės ir aplinkinių apskričių žemės teismų pareigūnų. Esant tokiai komisijos sudėčiai, dalis toliau nuo Ukmergės gyvenusių komisijos narių retai ir mažai dalyvavo jos darbe. Juolab, kad ir komisijos darbo sąlygomis valdžia mažai domėjosi ir didelės pagalbos neteikė. Komisija savo raportuose skundėsi, kad jai sunku rasti gerai rusų kalbą mokančių raštininkų, komisijos nariai už pragyvenimą Ukmergėje, dokumentacijos tvarkymą ir darbą raštininkams mokėjo patys. Komisijos dydis nėra aiškus, komisijos dokumentai dažniausiai pasirašyti Ukmergės apskrities žemės teismo teisėjo Justino Mikuličiaus, Lydos ežių teismo teisėjo Jano Žoravskio bei Ukmergės miesto raštininko Juozapo Durasevičiaus. Po kitais dokumentais yra tik J. Mikuličiaus parašai, tad jis, matyt, ir buvo šios komisijos vadovas. Kadangi Krivočionokų gaujos ir kitų nusikaltėlių paieškoms buvo mestos visos įmanomos policijos ir teisėsaugininkų pajėgos, į pagalbą jiems paskirta keliasdešimt Kliasticos husarų pulko, dislokuoto Ukmergėje, kareivių ir karininkų, komisijos darbas buvo derinti nusikaltėlių paieškas, tardyti nusikaltėlius, ieškoti jų prisiplėšto grobio. 1825 m. vasario mėnesį sugavus gaujos vadeivas ir kitus gaujos narius, daug gaujos remėjų ir slėpėjų, atrodė, kad komisijos darbas eina į pabaigą. Gegužės pabaigoje, komisija perdavė Vilniuje įsteigtai Karinio Teismo komisijai apie 2400 puslapių apimties komisijos dokumentaciją, didžiąją dalį (35 asmenis) suimtųjų, buvusių Ukmergės kalėjime, liepos mėnesį dalis plėšikų pagrobto turto sugrąžinta nukentėjusiems, anksčiau suradus kelias plėšikų slėptuvės, konfiskavus jų turėtus pinigus. Tačiau 1825 m. spalio 23 d. Krivočionokai ir dar vienas gaujos narys – A. Rutkovskis, pabėgo iš Vilniaus pranciškonų vienuolyno, kurio dalis buvo naudojama kaip kalėjimas. Tad komisijos darbas vėl atsinaujino. Spalio 31 d., netoli Ukmergės, šalia Aukštuolių kaimo esančioje šieno kaugėje, buvo rasti nusikaltėliams priklausantys daiktai, o lapkričio pradžioje panašūs į pabėgusius nusikaltėlius žmonės buvo pastebėti netoli Kuršo gubernijos sienos, Rokiškio apylinkėse. Komisija kruopščiai tyrė visus apskrityje pasitaikančius plėšikavimo faktus, tačiau jie buvo gerokai retesni ir jau nesusiję su Krivočionokų gauja. Pagaliau, per kelias 1826 m. kovo mėnesio savaites Krivočionokai buvo sulaikyti Dinaburgo (Daugpilio) apylinkėse. Kadangi Ukmergės apskrityje nusikaltimų sumažėjo, juos galėjo ištirti ir esamos policijos ir teisėsaugininkų pajėgos, Lietuvos civilinis gubernatorius 1826 m. kovo 31 d. kreipėsi į Lietuvos karinį gubernatorių, prašydamas panaikinti komisiją, kadangi jos vestos bylos užbaigtos, o sulaikyti įtariamieji buvo perduoti Vilniaus Karinio Teismo komisijai, arba paleisti. Tikriausiai šis prašymas buvo patenkintas ir Ukmergės mieste įsteigtoji plėšikų gaujoms naikinti tardymo komisija darbą nutraukė.

Pagal Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvas

Končia Medardas

Končios/ Lokinės dvaras

Končia Medardas

Medardas Kazimieras Končia (Konča, lenk. Koncza) – Lokinės dvaro savininkas, 1831 m. sukilimo vadas Ukmergės apskrityje.

Gimė 1808 m. spalio 4 d. Lokinės dvare (4 km į šiaurės rytus nuo Siesikų miestelio). Mokėsi Ukmergėje, pijorų mokykloje. 1826 m. baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą. 1831 m. sukilimo metu M. Končia kartu su savo giminaičiu Daugėla Ukmergės apskrityje surinko apie 1000 – io žmonių būrį. Jo vadu buvo išrinktas M. Končia. 1831 m. balandžio 17 – 24 d. dalyvavo nesėkmingame Vilniaus puolime. Kartu su Upytės apskrities sukilėlių vadais Truskovskiu ir Pšeciševskiu, sukilėliams užėmus Ukmergę, M. Končia, Ukmergės pijorų bažnyčioje kvietė miestiečius ir bajorus pasirašyti Konfederacijos (prisijungimo prie sukilimo) aktą. Sukilėliams užėmus Ukmergę antrą kartą, 1831 m. gegužės 19 d. M. Končia buvo išrinktas Ukmergės apskrities sukilimo Komiteto viršininku. Gegužės 23 d. jis Bėčių dvare prisijungė prie generolo Chlapovskio reguliariosios kariuomenės ir buvo jo adjutantas. Dalyvavo Panerių (06 19), Šiaulių ir kitose kautynėse. Po Varšuvos kapituliacijos, liepos 13 – ąją, M. Končia pasitraukė į Prūsiją, bet netrukus grįžo į Lietuvą, buvo tardomas, tačiau, tikriausiai, didesnių bausmių išvengė. 1837 – 38 m. dalyvavo slaptoje draugijoje – Lenkų tautos konspiraciniame komitete (dauguma jos narių buvo 1831 m. veikusio sukilėlių Vyriausiojo komiteto nariai), 1838 m. buvo suimtas ir 1839 m. ištremtas į Velikij Ustiugą netoli Archangelsko (kitais duomenimis į Vologdos gub.). 1843 m. (kitais duomenimis 1845 m.) sugrįžo į konfiskuotą, o vėliau sugrąžintą Lokinės dvarą. 1858 m. M. Končia išrenkamas Ukmergės apskrities bajorų vadovu (maršalka). Juo buvo iki 1863 m., kai M.Končia, nors būdamas sukilimo priešininku, vėl suimamas (yra išlikę 1863 m. sukilėlių parodymai, kad M. Končia vežiojo sukilėliams į mišką maistą) ir apie metus laikomas Ukmergės ir Vilniaus kalėjimuose, jo dvaras vėl konfiskuojamas. Po to dvaras vėl buvo grąžintas M. Končiai kur jis gyveno iki mirties.

Mirė 1899 m. gegužės 6 d. Palaidotas Siesikų kapinių koplyčioje.

Končia Medardas Kazimieras [Koncza Medard Kazimierz] (1809-1899), dvarininkas, politinis veikėjas.

Gimė X.4 Šešuolėliuose Vilniaus apskrityje, jo tėvais buvo Ukmergės pilies teismo teisėjas Medardas ir Ukmergės horodničaitė Rozalija Daugėlaitė. Baigęs pijorų mokyklą Ukmergėje, būdamas 16 metų amžiaus pradėjo studijas Vilniaus Universiteto Istorijos – Teisės skyriuje. Studijas tęsė Dorpate [Tartu], po jų baigimo įsikūrė giminės dvare Lokinėje Ukmergės apskrityje. 1831 m. prisijungė prie Lapkričio sukilimo [Lenkijoje vartojamas 1830-1831 m. sukilimo pavadinimas] ir pradėjo karo veiksmus Anykščiuose netoli Ukmergės. Netrukus buvo paskelbtas Ukmergės apskrities sukilėlių vadu. Su jam pavaldžiais sukilėliais perkirto svarbų traktą tarp Ukmergės ir Dinaburgo [Daugpilio]. Į Lietuvą įsiveržus generolui D. Chlapovskiui [Iš Lenkijos pagalbon į Lietuvą atsiustos sukilėlių kariuomenės korpuso vadas] susijungė su juo Žeimiuose ir netrukus buvo priskirtas prie korpuso štabo kaip Chlapovskio adjutantas. Kartu su korpusu perėjo Prūsijos sieną prie Pakamarių 1831 m. liepos mėnesį, bet greitai patraukė link Lenkijos Karalystės sienos, ketindamas prasibrauti į Varšuvą. Vienok pakeliui jį pasiekė žinia apie sostinės užėmimą. Tad grįžo į Lietuvą, kur jam pavyko išvengti atsakomybės už dalyvavimą sukilime.

1835 m. Končia įėjo į Lietuvos Komitetą, kuris, tam tikra prasme, tapo [emigracijoje] monarchistų stovyklos sukurtos Tautinės Vienybės Sajungos filialu krašte. Būdamas komiteto nariu reiškė radikalesnę už kitus narius nuomonę, priekaištaudamas komitetui dėl per menkos veiklos. Dėl to kildavo dažni konfliktai su įtakingais komiteto vadovais Stanislovu Kozakievičiumi ir kunigu Liudviku Trynkovskiu. Pasidalijus funkcijas komitete, Končiai buvo pavesta vadovauti Ukmergės, Kauno ir Upytės [Panevėžio] apskritims. Kai Simonas Konarskis Lietuvos Komitetą prijungė prie jo sukurtos Lenkijos Tautinės Sandraugos Lietuvos filialo, Končia kartu su kitais komiteto nariais prisijungė prie Vilniuje įkurtos Dvarininkų Draugijos. Demaskavus [Konarskio] sąmokslą, 1838 m. birželyje buvo areštuotas ir metus laikytas kalėjime kaip politinis kalinys, o vėliau nuteistas ištremti į Vologdą, iš kur buvo perkeltas į Didįjį Ustiugą netoli Archangelsko. Po 4 tremties metų jam buvo leista grįžti į tėviškę. Pradžioje apsigyveno Mintaujoje [Jelgavoje], vėliau 1845 m. grįžo į savo dvarą.

1858 m. Končia buvo išrinktas Ukmergės apskrities bajorų vadovu, į tas pareigas buvo perrinktas 1863 m. Debatų dėl žemės reformos metu Končia priklausė konservatorių sparnui reikalavusiam činšo iš valstiečių. Tuo pat metu buvo iniciatoriumi visuomeninės “baltosios” organizacijos, kėlusios tikslą pagyvinti “organizacinį darbą” Lietuvoje. Pasireiškė kaip aršus ginkluoto sukilimo priešininkas, tačiau prasidėjus kovoms Tautinei Vyriausybei [sukilėlių vyriausiosios vadovybės pavadinimas] paraginus, nors ir prieštaraudamas savo įsitikinimams, 1863 V. 1 atsistatydino iš bajorų vadovo pareigų. Nepaisant to, vienok buvo areštuotas tų metų spalyje, kai paaiškėjo, kad V.23 kautynėse prie Gružų, priklausančių jo dvarui, dalyvavo jo sūnus Medardas. Končia iš pradžių buvo kalinamas Ukmergėje, vėliau Vilniuje, jo dvaras buvo laikinai sekvestuotas. Metus praleidęs kalėjime grįžo į Lokinę, bet nuo to laiko pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo, užsiimdamas vien tik ūkininkavimu. Mirė Lokinėje 1899 m. III.18.

Končia buvo vedęs Pauliną Bialozorovaitę, turėjo tris sūnūs: Pranciškų vedusi pradžioje Mariją Monkevičiūtę, Pavlą vedusį Gabrielę Melžinskaitę ir Medardą, taip pat 4 dukteris: Aną ištekėjusią už Vladislavo Komaro, Eleonorą ištekėjusią už Pranciškaus Kosakovskio, Pauliną ištekėjusią už Antano Veisenhofo ir Zofiją, vienuolę. (“Polski słownik biograficzny” p.611)

Končia Medardas

[1838 Ukmergės aps. – 1868 Paryžiuje], 1863 sukilimo dalyvis. 1831 m. sukilimo dalyvio Medardo Končios sūnus.
Gimė 1838 m. Lokinės dvare (4 km į šiaurės rytus nuo Siesikų miestelio). Lėno miške (Ukmergės rj.) suorganizavo sukilėlių būrį ir kartu su Žukovskio būriu V.29 kovėsi prie Jasnagurkos (Ukmergės rj.), VII.17 – prie Vidriškių (Kauno rj.). Su kitais būriais X.20 d. kovojo prie Šventybraščio (Kėdainių rj.). M. Končios būrį, grįžusį po šių kautynių į Lėno mišką užpuolė caro kariuomenė ir išsklaidė. M. Končia emigravo į užsienį. (LTE 6t. 33 psl.)
Iš Ukmergės apskrities Ispravniko 1868 12 19 raporto Kauno gubernatoriui apie policijos priežiūroje esančius asmenis gyvenančius Ukmergės apskrityje: “Dvarininkas Medardas, Medardo sūnus, Končia, 61 metų, jo žmona Paulina, 46 metų, gimę Kauno gubernijoje/ Pagal P. Kauno Gubernatoriaus 1865 m. balandžio 20 nurodymą Nr. 3551, buvo kaltinami ryšiais su maištininkais bei pritarimu maištui, kuris pasireiškė Paulinos Končienės nešiojamais uždraustais kostiumais bei revoliucinio turinio veikalų saugojimu, tačiau juridinių įrodymų tyrimo metu nebuvo rasta/ Priežiūra nuo 1865 m. balandžio 27/ Griežta policijos priežiūra ir laidavimas/ Gyvena savo Lokinės dvare/ Išlaikymo negauna/ Šeima gyvena kartu su jais.” (Kauno apskrities archyvas f.50 Ap.1 b.18506 l.108 l.125-126;KM)

1848 m. “Naktį iš sausio 19 į 20 Ukmergės apskrityje, dvarininko Medardo Končios Lukinės dvare sudegė spirito varykla su visais variniais ir mediniais indais, 800 kibirų karšto vyno bei spirito varymui skirtomis miežių ir miltų atsargomis. Nuostolio nurodyta už 2570 sidabro rub. Gaisro metu žuvo spirito varytojas, Prūsijos pavaldinys Prusitas, 35 metų”.(Kauno apskrities archyvas f.50 Ap.1 b.3663 l.11-259;KM)

1915 m. Bajoras Pranciškus Medardovičius Končia buvo Ukmergės apskrities kalėjimų globos skyriaus vienas iš direktorių, apskrities garbės taikos teisėjas, kaip apskrities žemvaldžių atstovas buvo Ukmergės apskrities komisijos nagrinėti prašymams dėl nusausinimo, drėkinimo ir apvandeninimo darbų bei apskrities žemės tvarkymo komisijos narys, Kauno žemės ūkio draugijos Ukmergės skyriaus pirmininkas. (“Kauno gubernijos informacinė knyga 1915 metams” Panevėžys, 1915 m. p. 2-147;KM)

Siesikų kapinių koplyčia
Stovi Siesikų miestelio kapinių centre (vakariniame Siesikų pakraštyje).

1794 m. Rusijos kariuomenės vadui B. Koryginui uždraudus laidoti Vilniaus vyskupystės bažnyčių rūsiuose ir šventoriuose, imtos steigti kapinės toliau nuo bažnyčių, dažniausiai už gyvenviečių ribų. Didikai jose pradėjo statyti koplyčias ir jų rūsiuose laidoti savo šeimų narius.
Siesikų kapinės įkurtos ir koplyčia jose pastatyta, tikriausiai, XVIII – XIX a. sandūroje, nes pirmieji palaidojimai koplyčioje datuojami 1801 m. (Kotryna Končienė ir Juzefas Končia). Lėšų koplyčios statybai skyrė Lokynės dvaro savininkai Končios. Koplyčios architektūra klasicistinė, primenanti antikinę šventyklą, pagrindiniai puošybiniai elementai sutelkti koplyčios fasade pietinėje koplyčios pusėje, koplyčia mūrinė, tinkuota ir dažyta. 1830 m. ir 1844 m. remontuota. XX a. pradžioje, trūkstant vietos palaidojimams, šiaurinėje koplyčios pusėje pristatytas naujas rūsys. Koplyčioje buvo laidojama iki I – ojo pasaulinio karo. II pasaulinio karo metu koplyčia išplėšta, 7 – ame dešimtmetyje stogas uždengtas šiferiu.
Koplyčia yra stačiakampio plano. Prie įėjimo yra priesienis, kurio atitvertame šone užmūryti karstai. Pastato grindyse yra mediniu dangčiu uždengti laiptai į erdvų, cilindriniu skliaustu suskliaustą laidojimo rūsį. Iš jo įeinama į kitą, už pastato ribų primūrytą naujojo rūsio patalpą, kurios viršus 1, 5 m. iškilęs virš žemės paviršiaus. Koplyčios interjeras neišlikęs.
Končios giminiavosi su Daugėlų gimine, kurios rezidencija buvo kitoje Siesikų miestelio pusėje, prie ežero stovintys Siesikų (Daugailių) dvaro rūmai, o šie – su Broel Pliateriais. Todėl koplyčioje buvo laidojami šių didikų giminių šeimų nariai. Palaidojimai buvo pažymimi įmūrijant į koplyčios sienas atitinkamas paminklines lentas. Koplyčios fasade įmūrytos 9 – ios šlifuoto akmens plokštės. Didžiausia balto marmuro plokštė skirta Medardui Končiai (1808 – 1899) įmūryta koplyčios kairėje pusėje. Medardas Končia buvo vienas iš 1831 m. sukilimo vadų (1831 m. gegužės 19 d. jis buvo išrinktas Ukmergės apskrities sukilėliu viršininku). Ukmergės apskrities sukilėliai buvo apsistoję Lokynės dvare iš kur jie bandė pulti Ukmergę. Po M. Končios paminkline lenta yra dvi viena šalia kitos esančios lentos skirtos Rozalijai Končienei ir Medardui Končiai. Po jomis – lentos skirtos Juzefui Končiai (1726 – 1801 ) ir Janui Končiai (1860 – 1871). Dešinėje fasado pusėje memorialinės lentos skirtos Daugėloms: Kazimierui Jaunučiui Daugėlai mirusiam 1824 m., Dominykui Jaunučiui mirusiam Paryžiuje 1857 m., Marijai Daugėlienei iš Broel Pliaterių giminės, mirusiai 1868 m. ir apatinioji – Pšemyslavui Jaunučiui Daugėlai (1856 – 1871).
Memorialinės lentos įmūrytos ir koplyčios šonuose. Rytinėje sienoje: Antanui Pacui Pomernackiui, Konstancijai Broel Pliaterienei iš Pacų Pomernackių mirusiai 1810 m. ir Kristofotui Broel Pliateriui mirusiam 1833 m. Viena lenta išplėšta.
Vakarinėje koplyčios sienoje keturios paminklinės lentos skirtos Končioms: Jozefui Končiai (1796 – 1834), Kotrynai Končienei iš Broncų (1768 – 1801), Sesilijai Končienei iš Tiškevičių ir Medardui Končiai (1838 – 1868).
Šiaurinio rūsio sienose įmūrytos dvi paminklinės lentos: Stanislovui Jaunučiui Daugėlai (1822 – 190…) ir Anai Končienei.
Visos paminklinės lentos papuoštos giminių herbais.
Siesikų kapinių koplyčia – vertingas subrendusio klasicizmo architektūros paminklas, kelių žymių Ukmergės krašto didikų giminių mauzoliejus. (“Eskizai” Nr. 8 psl. 100-101)

Kontautas Mečislovas

Bajoras, 1863 m. sukilimo dalyvis, ilgametis Ukmergės burmistras.

Gimė 1841 m. rugsėjo 17 d. Šaukuvos dvare, Zigmanto Kontauto ir Valerijos Butleraitės – Kontautienės šeimoje. Mokėsi Ukmergės bajorų mokykloje, vėliau išvyko studijuoti į Maskvos universiteto teisės fakultetą. Jį baigęs studijavo gamtos fakultete.

1863 m. grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie besiplieskiančio sukilimo. Kovėsi Pomian’o ir Z. Sierakausko būriuose, dalyvavo mūšiuose prie Biržų. Buvo suimtas ir kalėjo Ukmergės kalėjime. Sukilime dalyvavo ir M. Kontauto brolis Antanas. Jų tėvas Z. Kontautas aprūpindavo sukilėlius maistu ir ginklais. Numalšinus sukilimą, jis buvo nubaustas pinigine bauda, o sūnūs įkalinti Vilniaus kalėjime, iš kur tėvas juos išpirko už 5000 rublių.

1869 m. mirus tėvui, M. Kontautas paveldėjo Šaukuvos dvarą. 1876 m. vedė Jadvygą Hurčinaitę (1851 – 1886 m.), turėjo keturias dukras.

1891 m. lapkričio 25 d. M. Kontautas ketveriems metams buvo išrinktas Ukmergės miesto burmistru, tačiau 1895 m. jis, kaip ne stačiatikis ir rusas, caro valdžios spaudžiamas turėjo palikti šias pareigas. 1903 m. gegužės 10 d. jis vėl buvo išrinktas į šį postą ir jame išbuvo iki I pasaulinio karo. M. Kontautas 20 metų vadovavo Vilniaus komercinio banko Ukmergės skyriui (1909 m. dar dirbo), vėliau dirbo Žemės ūkio banke. Be dvaro Šaukuvoje, M. Kontautas turėjo nuosavus namus Ukmergėje. Buvo aktyvus švietėjas, mėgo muziką, pats skambino pianinu.

Prasidėjus I pasauliniam karui, jis nepasitraukė į Rusiją, liko Ukmergėje. 1915 m. Ukmergę užėmus vokiečiams, M. Kontautas kaizerinės valdžios suimamas. Bet dirbdamas burmistro pareigose, M. Kontautas buvo pelnęs ukmergiečių pagarbą, todėl sulaukusi daugybės prašymų ir užtarimų, vokiečių valdžia M. Kontautą paleido.

Po karo M. Kontautas apsigyveno savo dvare Šaukuvoje. Tačiau vykdant Lietuvos žemės reformą, dalis dvaro žemių buvo nacionalizuota, dvaro rūmuose įsikūrė Lietuvos kariuomenė, kuri sukėlė gaisrą ir rūmai sudegė. Liko tik sodo namelis ir klojimas. M. Kontautas apsigyveno sodo namelyje ir rūpinosi dvaro pastatų atstatymu, dvaro ūkio atkūrimu. Tačiau senyvas M. Kontauto amžius, įvairūs pergyvenimai ir negandos sutrikdė jo sveikatą ir 1928 m. balandžio 6 d. jis mirė. Žmonių pagarbą M. Kontautui pademonstravo jo laidotuvės – į paskutinę kelionę jį palydėjo labai gausus būrys žmonių iš Ukmergės ir visos Lietuvos. Palaidotas Vidiškių kapinėse, šeimos kape.

Vytautas Vyčas, VB

Kopūstėliiu raketinė bazė

Antžeminių vidutinio nuotolio branduolinių raketų bazė Kopūstėliuose buvo pradėta statyti 1958 m. 1960 m. ji buvo pilnai sukomplektuota ir parengta. Bazės angaruose buvo saugomos 8 vidutinio nuotolio raketos 8K63 (po 4 raketas angare). Raketų skrydžio nuotolis iki 3000 km. Raketos buvo nutaikytos į įvairius objektus Vakarų Europoje (taikiniai kito). Raketų branduolinės galvutės buvo iki 1,5 MT galingumo ir buvo saugojamos atskirai. Raketų paruošimas paleidimui trukdavo 3 val. 15 min. Šios raketos paleidimui paruoštos buvo 1968 m. SSRS karinės invazijos į Čekoslovakiją metu. 1972 m. šioms raketoms įvairiose rajono vietose (pvz. Šešuolių km.) buvo įrengtos atsarginės paleidimo aikštelės, užmaskuotos įvairiais kolūkių gamybiniais pastatais. Tai susiję su prasidėjusiu nusiginklavimo procesu – planuota, panaikinus žinomas raketines bazes, raketas išslapstyti po įvairius civilinės paskirties objektus.
Po 1987 m. JAV ir SSRS sutarties, dėl vidutinio ir trumpo nuotolio raketų pasirašymo, raketos iš Kopūstėlių karinės bazės buvo išgabentos. Čia įsikūrė motošaulių divizijos pulkas. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1992 m., išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, bazė perduota Ukmergės rajono savivaldybei. Vėliau privatizuota.

A. Grinevičius

Kosakovska – de Laval A.

Aleksandra de Laval – Kosakovska (Kosakovskienė) – S. F. Kosakovskio žmona, S. K. Kosakovskio motina.

Gimė 1811 m. Peterburge.

Grafaitė A. de Laval – aukštas pareigas Rusijos valdžioje užėmusio prancūzų emigranto Žako Lavalio, gyvenusio Peterburge, dukra. Grafo Levalio rūmuose rinkdavosi Peterburgo aukštuomenė, tarp jų ir tuometinis Rusijos literatūrinis elitas: Puškinas, Lermontovas, Gribojedovas, Krylovas, Karamzinas. Aleksandra juos pažinojo, domėjosi jų kūryba (ypač A. Puškino). Ji – jaunesnioji įžymiojo dekabristo S. Trubeckojaus žmonos Jekaterinos sesuo.

1829 m. ji ištekėjo už Imperatoriškųjų rūmų ceremonmeisterio S. F. Kosakovskio, atsinešdama didelį kraitį: Čedajevkos ir Papūzų dvarus Penzos ir Simbirsko gubernijose, Archangelsko kalnų pramonės įmones (vario rūdos kasyklą ir liejyklą) Urale. Susilaukė sūnaus Stanislovo Kazimiero ir dukrų Kotrynos (po santuokos Lempickienė) ir Aleksandros (Pliaterienė).

Gyvendama Vaitkuškyje 1846 – 1858 m. susirašinėjo su prancūzų poetu ir rašytoju Alfredu de Vinji – vienu iš garsiausiu romantizmo atstovu. Jis jai dedikavo savo poemą “Vanda”. Spėjama, kad poemos prototipas – Aleksandra Kosakovska. Gerai pažinojo ir susirašinėjo su O. de Balzaku (jo žmona Evelina Hanska – S. F. Kosakovskio teta).

Mirė 1886 m. Varšuvoje. Palaidota Pašilės kapinėse.

KM

Kosakovskio S. K. mirtis

Iš paskutiniojo Vaitkuškio dvaro savininko, S. K. Kosakovskio sūnaus Jono Eustachijaus (1900 – 1979 m.) prisiminimų:

“(…) Atskiro aprašymo nusipelno mano tėvo mirtis. Tai atsitiko 1905 metais.

Kelios savaitės iki to liūdno įvykio į Vaitkuškį atvyko panelė Žana Votel [Jeane Voutelese] – paryžietė, turėjusi mokyti mane ir seserį prancūziškai. Nuo to laiko mūsų gyvenimas pasikeitė – ištisas dienas visuose namuose skambėjo prancūziškas šurmulys.

Greitai, vienok, Vaitkuškio gyvenimas apmirė ir net prancūzų kalba nustojo skambėti, nes netikėtai pablogėjusi mano tėvo sveikata pranašavo virš mūsų pakibusią nelaimę.

Nedaug to laikotarpio smulkmenų prisimenu. Į ištuštėjusi Vaitkuškį, sužinoję apie mano tėvo ligą, pradėjo suvažiuoto mano broliai ir sesrys. Mano brolis Juozapas iš Bžostovicos – 34 metais vyresnis už manę – atvyko su žmona ir vyriausia dukra. Kitas mano brolis – Mykolas Stanislovas – buvo vietoje, nes gyveno Vaitkuškyje. Vėliau atvažiavo seserys Aleksandra Lempickienė su vyru, Gabrielė Gurskienė, Meištovičienė ir pagaliau M. Chrapovickienė.

Kai mano tėvo būklė ypač pablogėjo, šeima susirinkusi laukė kabinete, [iš tėvo miegamojo] išėjo gydytojai – ir į miegamąjį įėjo kamža apsivilkęs kunigas Vembsa [Wębso], kaimyninės Pašilės klebonas, su Švenčiausiu Sakramentu. Po to įėjo visa šeima, visi suklaupė, mane pristūmė arčiau ir liepė pabučiuoti tėvui ranką. Visi klūpojo ir verkė, o daugybė kaimo moterų koridoriuje, buduare ir priebutyje giedojo šventas giesmes.

Po to dar kartą įėjo gydytojai, tarp jų gydytojas Petras Mackevičius iš Ukmergės. Buvo ir du gydytojai iš Varšuvos.

Vakare sužinojau, kad tėvas mirė…

Paskui buvo laidotuvės Pašilės kapinėse (netoli Vaitkuškio). Buvo daugybė žmonių, kaimynų, giminių, valstiečių ir daug kunigų.

Kapinėse labiausiai nusiminęs buvo mano brolis Stanislovas Mykolas.

Po tėvo mirties buvo daug šeimyninių susirinkimų, vyko taip vadinami “padalijimai” [“działy”], paremti mano tėvo testamentu. Pagaliau visi palaipsniui išsivažinėjo ir belikome vieni su motina milžiniškuose ir beveik tuščiuose Vaitkuškio rūmuose.

Labai smulkų paskutinių mano tėvo akimirkų aprašymą padarė mano brolis Juozapas iš Bžostovicos. Deja, tas dokumentas žuvo.

Kaip buvo parašyta mano tėvo testamente, aš paveldėjau Vaitkuškį. Mano brolis Stanislovas Mykolas gavo kažkokį ekvivalentą grynais, kartu su dideliu Čedajevkos ir Papūzos dvaru Rusijos gilumoje, Simbirsko gubernijoje. Tai buvo dvarai priklausę mano senelei de Leval. Mano bei Vaitkuškio globėjais liko: ponas Marijonas Pliateris iš Veprių, ponas Stanislovas Michalovskis iš Paleonpolio – artimiausias Vaitkuškio kaimynas – ir ponas Dominykas Daugėla iš Siesikų.

Netrukus namo brolis Stanislovas pirko iš generolo Henriko Voinickio kaimyninį Lyduokių dvarą su Skoriūnų [Skoruny] ir Felineko [Felinek] palivarkais ir ten maždaug 1908 metais persikėlė bei ėmė ūkininkauti.

Kitas mano brolis – Juozapas – nuo seno gyveno Bžestovicoje Gardino gubernijoje, kartu valdydamas ir Liachovičių dvarą su milžiniškais miškais.

Po tėvo mirties Vaitkuškis labai pasikeitė. Mano motina vis dažniau ir noriau išvažiuodavo su mumis į Varšuvą, daugiausiai žiemą, o taip pat ir pas gimines į užsienį.

Vaitkuškio rūmuose siautėjo vaiduokliai. Visiems žinoma istorija su jais Vaitkuškyje atsitiko pirmajai mano tėvo žmonai Chodkevičiūtei. Paskutinis atsitikimas su vaiduokliais Vaitkuškyje įvyko mano motinai maždaug 1909 metais, metai prieš jos mirtį ir prieš jos galutinį išvažiavimą iš Vaitkuškio, į kurį ji jau nebesugrįžo. Apie 11 – tą valandą mama išgirdo labai triukšmingus ir nervingus žingsnius koridoriuje, po to durų trankymą, tuo pat metu pasigirdo labai nemalonus moteriškas balsas: “Kaip, Zofija Kosakovskienė dar čia?”.
Po 1905 metų, po mano tėvo mirties, pažįstamų ir draugų ratas labai sumažėjo. Rūmuose gyveno mano motina, aš su seserimi Jadvyga, na, ir asmenys, kurie mus auklėjo ir mokė.(…)”

“Magazyn Wilenski” 1999 m. Nr. 2 – 5, iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Kosakovskio S. K. mirtis

Kosakovskis Juozapas Dominykas

Antrasis Kosakovskių Vaitkuškio šeimininkas, Naktikovo herbo bajoras, grafas, pulkininkas.

Gimė 1771 balandžio 16 d. Vaitkuškyje. Tėvas – Mykolas Kosakovskis (1733 – 1798 m.) Braslavo vaivada, motina – Barbora Zyberkaitė, Infliantų (Livonijos) vaivadaitė, Seimo deputatų seniūno Mykolo Tyzenhauzo našlė.

Pradžioje mokėsi namuose, nuo 1783 m. lankė mokyklą Vilniuje. Ją baigė 1788 m.

1789 m. tapo Ukmergės miesto teismo raštininku. Savo tėvo, Vitebsko vaivados pulke, 1790 m. pradėjo karinę karjerą – tapo LDK husarų brigados tautinės kavalerijos rotmistru. Tais pačiais metais buvo išrinktas Ukmergės apskrities civilinės – karinės tvarkomosios komisijos nariu ir deputatu į Seimą. Tuo metu gavo apskrities instrukciją laikytis respublikonų stovyklos. Gavo iš Seimo Magdeburgo teisių patvirtinimą Ukmergei, miestiečių išlaisvinimą nuo prievolių seniūnams bei nuosavybės teisių miestiečių sklypams pripažinimą. Seimas jam pavedė Ukmergės apskrities patikrinimą.

J. D. Kosakovskis laikomas 1792 m. gegužės Konstitucijos priešininku, Jakaterinai II planuojant sukurti prorusišką partiją (Seimo deputatų grupę), tarp visiškai prijaučiančių asmenų buvo minimas ir J. D. Kosakovskis. 1792 m. karinę kampaniją (Targovicos konfederacijos šalininkų remiamų Rusijos kariuomenės kova su reformų šalininkais, iš esmės – Rusijos ir Respublikos karas) kartu su giminaičiu Mykolu Zabiela praleido vadovaujami generolo J. Judyckio. 1792 06 25 J. D. Kosakovskis buvo pakviestas būti Lietuvos Generalinės konfederacijos (Targovocos konfederacijos teritorinis junginys) patarėju nuo Vilniaus apskrities ir kaip pirmininkaujantis pasirašė Generalinės konfederacijos 1792 08 08 universalus. Sakė kalbą Karūnos (Lenkijos) ir Lietuvos konfederacijų susijungimo suvažiavime Breste (1792 09 11), ragindamas, kad didieji vyrai būtų “riterių luomo laisvių sargais”. Vėliau J. D. Kosakovskis lydėjo savo dėdę (Simoną Kosakovskį) kelionėje į Varšuvą, kad prikalbinti prisidėti prie Targovicos konfederacijos Lenkijos primą (Bažnyčios vadovą), bei padėkoti karaliui už prisijungimą prie konfederacijos. Taip pat dalyvavo delegacijoje vykusioje į Peterburgą padėkoti Jakaterinai II už paramą Targovicos konfederacijai.

1793 02 10 vedė Liudviką Potockytę, Čėsnos Potockio, Targovicos konfederacijos maršalkos dukterį. Žmona kaip kraitį J. D. Kosakovskiui atnešė Bžestovicos dvarą Gardinos apskrityje. 1793 m. J. D. Kosakovskis gavo Baltojo Erelio ordiną.

1793 05 21 J. D. Kosakovskis tapo LDK 2 – ojo pėstininkų pulko vadu, o 1794 01 13 LDK medžiokliu (dvaro titulas). Tuo metu J. D. Kosakovskis vadovavo Vilniaus apskrities seimeliams. J. D. Kosakovskio dalyvavimas T. Kosciuškos sukilime neaiškus, nors yra duomenų, kad jis sukilime dalyvavo. Sukilimui pralaimėjus J. D. Kosakovskis išvyko į Hamburgą, kur buvo jo žmona, veliau nuvyko į Gardiną. 1797 m. būdamas Vilniuje J. D. Kosakovskis caro Pavlo I buvo paskirtas kamerjunkeriu ir lydėjo carą apžiūrint kariuomenę. 1798 m. mirus tėvui, būdamas Vaitkuškio, Šilų, Mazūriškio, Markutiškio, Jonavos, Mileigonių ir Šimaniškių Kauno apskrityje bei Antakalnio Vilniaus apskrityje dvarų savininku, apsigyveno Vaitkuškyje.

Napoleono karų metų J. D. Kosakovskis nesiprašė į kariuomenę, tačiau užtikrino savo draugą, būsimą generolą K. Dziekovski: “atvyk pas mus ir rasi mane visiškai pasiruošusi”. Napoleonui 1812 m. liepos 5 dienos įsakymu nurodžius kurti Lietuvoje ginkluotas pajėgas, į karinio komiteto sudėtį įėjo ir J. D. Kosakovskis. Minsko departamente (taip tuo metu buvo vadinamos gubernijos) J. D. Kosakovskis suformavo, apmokė ir apginklavo du Lietuvos šaulių batalionus, kurie vėliau tapo pėščiųjų šaulių pulku (724 žmonės), kuriam ir vadovavo J. D. Kosakovskis. Pulkas kovėsi prie Minsko, Kojdanovo. Mūšyje prie Borisovo (1812 11 21) J. D. Kosakovskis buvo sužeistas. Kovojo prie Studziankos ir Stachovo (1812 11 28, čia žuvo pulko I bataliono likučiai). Kovėsi ir prie Berezinos, vėl buvo sužeistas. Su pulke likusiais 341 šauliu grįžo į Vilnių, dalyvavo mūšiuose Panerių kalvose, dengdamas prancūzų kariuomenės atsitraukimą iš Vilniaus į Kauną. 1812 12 06 išvyko į Varšuvą. 1813 01 13 tapo pulkininku, buvo paskirtas į 3 pėstininkų pulką. Išvyko į Kališą, vėliau į Glogovą Silezijoje, vėliau į Vyriausiąjį prancūzų kariuomenės štabą Frankfurte prie Oderio. J. D. Kosakovskis paskirtas ginti įtvirtinimus prie Špandau, netoli Berlyno, išbuvo juose per visą apgultį ir pasižymėjo mūšiuose, už ką buvo apdovanotas Garbės Legiono kryžiumi (1813 08 10). 1813 11 24 jis buvo apdovanotas Abiejų Sicilijų Karalystės ordinu. Tarp asmenų, kurių dvarai turėjo būti konfiskuoti pagal Aleksandro I 1813 10 18 dekretą už tai, kad “kartu su priešu išvyko į užsienį ir iš ten negrįžo iki praeitų metų gruodžio 12 manifeste nurodyto termino pabaigos”, paminėtas ir J. D. Kosakovskis. Konfiskacijos pavyko išvengti.

Grįžęs iš užsienio J. D. Kosakovskis prašėsi dimisijos ir 1815 12 27 ją gavo. Apsigyveno Varšuvoje, kur surašė savo karinius prisiminimus įvykių kronikoje apimančioje 1801 – 1815 m. laikotarpį. Prisiminimai liko rankraštyje ir buvo saugomi Kosakovskių Archyve Vaitkuškyje.

1830 m. sukilimo metu 1831 m. rugpjūčio 9 d. pasirašė Vilniaus vaivadijos gyventojų prisijungimo prie sukilimo raštą, buvo vienas iš Ukmergės apskrities sukilimo vadovų.

Mirė 1840 m. lapkričio 2 d. Varšuvoje, palaidotas Kapucinų bažnyčioje.

Turėjo sūnų Stanislovą Feliksą (Fortunatą) Čėsną Kosakovskį, dukteris: Juzefą Barborą Genovaitę (1796 – 1860 m.), pradžioje Leono Potockio, vėliau Juozapo Vojciechovskio žmoną, Pelagiją, Aleksandro Bover Saint Clair žmoną bei Adelę, Eugenijaus Poniatovskio žmoną.

KM

Kosakovskis Mykolas

Pirmasis iš Kosakovskių ėmęs valdyti Vaitkuškio dvarą.

Naktikovo herbo bajoras. Gimė 1733 m. liepos 23 d. Karaliaučiuje. Tėvas Dominykas Kosakovskis (1711 – 1745 m.), Žemaitijos stalininkas, motina Marijona Zabielaitė (1705 – 1770 m.), Kauno žemės teismo raštininko duktė.

Pradžioje buvo mokomas namuose, vėliau jėzuitų mokykloje (tikriausiai Kaune). Kaip vyriausias sūnus, anksti netekęs tėvo, padėjo motinai ūkininkauti, parodydamas daug verslo sugebėjimų. 1764 m. iš giminaičių Skorulskių nupirko Vaitkuškio dvarą kurį vėliau pavertė savo nuolatine rezidencija ( su motina gyveno Šiluose).

Oficialia veikla užsiėmė gana vėlai. Palengva kilo M. Kosakovskio kariniai laipsniai ir pareigos: nuo karužos padėjėjo ir Petyhoros pulko poručiko (1761 – 1777 m.) ir Kauno apskrities rotmistro (apie 1760 m.) iki Žemaičių pulko vado pavaduotojo (apie 1771 m.). Po armijos reorganizacijos liko Lietuvos divizijos 2 brigados penkto kavalerijos būrio rotmistru, Čartoriskiui perleidus jam tą vietą (1777m.). Kauno apskrityje tapo pastalininku, o 1764 m. – tarpuvaldžio teismų maršalka. Tais pačiais metais buvo Kauno apskrities delegatu elekciniame (karaliaus rinkimų) Seime. Plačiausią veiklą išvystė Lietuvos Iždo komisijoje, kurioje 15 metų posėdžiavo kaip raštininkas (nuo 1766. 07 23 – priesaikos data). Kaip tos Komisijos komisaras 1767- 1774 m. prižiūrėjo vykdomus darbus Nemuno laivybos sąlygoms pagerinti (priiminėjo darbus ir apskaičiavimus).

1768 m. brolio Juozapo (vėliau Infliantų [Livonijos] vyskupo) padedamas vedė Barborą Zyberkaitę, seniūno Mykolo Tyzenhauzo našlę, valdžiusią Veprių dvarą ir taip vadinamas Zyberkų karališkas žemes: Lavoriškes ir Rokantiškes (prie Vilniaus). Dėl įvaikių Ignoto ir Liudvikos, gyvenusių pas motiną, globos ir dėl M. Tyzenhauzo testamento, užrašiusio našlei Veprius iki gyvos galvos, teisėtumo, M. Kosakovskis turėjo daug bylinėtis su M. Tyzenhauzo broliu, Lietuvos DK rūmų iždininku Antanu Tyzenhauzu, kuris siekė perimti savo brolio turto valdymą. Bylinėjimasis buvo ilgas ir aršus: du kartus A. Tyzenhauzas buvo pagrobęs savo brolio vaikus, M. Kosakovskis jėga juos atimdavo, M. Kosakovskis su broliu Juozapu kaip Baro konfederacijos šalininkai (tikriausiai ne be A. Tyzenhauzo pastangų) buvo suimti ir nugabenti į Gardiną, kur iš jų reikalauta grąžinti 6000 auksinų, kuriuos jų brolio Simono vadovaujami konfederatai pagrobė iš rusų kasos Kaune. Byla atsidūrė Seime. Seimas 1775 m. paskyrė komisiją vadovaujama Branickio, tačiau M. Kosakovskio podukra vėl buvo pagrobta. Kosakovskio žmona dėl to kreipėsi į pačią Jakateriną II. Komisijoje byla sužlugo ir 1776 m. Seimas ją nukreipė į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą. Į bylą ėmė kištis A. Tyzenhauzo kreditoriai, kurie “pradėjo bruzdėti ir turtą areštuoti” (tarp kitų Žoludeko dvarą). Tačiau M. Kosakovskis atmetė pasiūlymą taikytis ir tik įvaikiui Ignotui Tyzenhauzui, sulaukusiam pilnametystės, apsigyvenus pas motiną ir jo seseriai ištekėjus, jis sutiko su brolio Juozapo paruošta sutartimi tarp jo žmonos ir įvaikių. 1779 m. M. Kosakovskis su žmona ir sūneliu iš Varšuvos išvyko į Vieną kur gyveno apie metus. Grįžęs pakliuvo “į pati sąmyšį dėl Tyzenhauzo” (1780 m. A. Tyzenhauzas buvo pašalintas iš karališkų ekonomijų valdytojo posto). Pasinaudojęs situacija ir brolio Juozapo padedamas, 1781 m. visiškai išsipainiojo iš visų bylų.

Siekė Vitebsko vaivados vietos, bet turėjo nusileisti J. A. Prozorui ir pasitenkinti Vitebsko kašteliono vieta (paskirtas 1781 06 05). Iš Vengrijos ir Bohemijos karalienės Marijos Teresės, M. Kosakovkis, jo žmona ir tiesioginiai palikuonys gavo grafo titulą (suteiktas 1781 09 18). Trijuose Seimuose (1782, 1784, 1786 m.) buvo skiriamas Seimo teisėju, o 1784 m. seime buvo deputatu kariuomenės Departamento patikrinimui, tuo metu “Deputatų pasiūlyme” nesėkmingai parėmė senąjį karaliaus projektą (iš 1776 m.) dėl miestų milicijos panaudojimo teismų nuosprendžiams vykdyti. Reiškė pretenzijas karaliui, kad jam neatlygina “nenuginčijamų nuostolių” (dėl bylinėjimosi su A. Tyzenhauzu).

Brolio vyskupo įtakojamas, M. Kosakovskis padėjo jam (1782 m.) užimti vienuolyną Videniškėse (J. Kosakovskis siekė atimti iš vienuolių atgailos Kanaunikų jų valdomus Videniškių ir Mikališkių dvarus), ginkluoto susirėmimo metu buvo žuvusių. Dėl šio įvykio brolių bylą atsidūrė Nuolatinėje Taryboje, o po to Vilniaus konsistorijos teismuose ir tik “dovanų” pagalba pavyko sušvelninti nuosprendį. M. Kosakovskis turėjo padėti broliui Juozapui suderinti santykius su Zyberkais, kas privedė prie konfliktų su žmonos gimine.

Nuolatinis gyvenimas Varšuvoje ir užsienyje, dažni teismo procesai lėmė M. Kosakovskio dvarų ūkio apleidimą ir nuosmūkį, didelius piniginius nuostuolius. Tik brolio, Infliantų vyskupo padedamas gavo 20000 auksinų kaip dviejų metų algą už darbą Iždo komisijoje ir už 1000 dukatų išsiderėjo iš M. J. Borcho (Belzo vaivada) Vitebsko vaivados vietą (1787 02 22). Emėsi tvarkyti savo dvarų ūkį, pritaikė laivybai Šventosios upę.

Ketverių metų Seime buvo paskirtas į kariuomenės deputaciją (1789 02 16) ir į slaptųjų dekretų išleistų nuo 1768 m. patikrinimo deputaciją. Priešiškai priėmė 1791 05 03 Konstituciją. 1792 m. balandžio pabaigoje, audiencijoje pas karalių, mėgino teisinti savo brolio vyskupo politines machinacijas kaip gynybą nuo “prancūziško demokratizmo”, nors J. Bulhakovo (Rusijos atstovas Varšuvoje) M. Kosakovskis buvo apibūdintas kaip visiškai priklausomas nuo savo brolio įtakos ir Rusijos šalininkas. M. Kosakovskis dalyvavo kuriant Vilniuje Torgovicos konfederaciją (Ketverių metų Seimo ir 1791 m. gegužės mėn. Konstitucijos reformų priešininkų susivienijimas, į kovą su reformų šalininkais pakvietęs Rusiją. Konfederacijos pasekoje buvo atliktas II – as Respublikos padalinimas). Įėjo į naująją Lietuvo Iždo komisiją (1792 09 15) bei delegaciją skirtą priesaikos priėmimui iš gyventojų (1792 09 08). Tačiau didelės įniciatyvos nerodė ir stengėsi švelninti represijas (davė užstatą, kad būtų paleistas kunigas K. P. Bogušas – neabejotinas Torgovicos konfederacijos priešininkas).

Vitebsko vaivados vietą iškeitė į naujai įkurtos Braslavo vaivadystės vaivados postą (paskyrimas 1794 03 17), buvo paskirtas Lietuvos Tribunolo maršalka. Prasidėjęs T. Kosciuškos sukilimas sutrukdė perimti šias pareigas. Tuo metu M. Kosakovskis buvo Karaliaučiuje ir siekė padėti sukilėlių suimtiems broliams Juozapui ir Simonui (LDK lauko etmonas, LDK karo komisijos skirtos kariuomenei mažinti pirmininkas). J. ir S. Kosakovskiai sukilėlių buvo pakarti. M. Kosakovskis 1794 09 20 dienos laiške sūnui rašė: “Nesigailėčiau, jeigu iš mano brolių, mano ir jūsų kūnų būtų padarytos baterijos, kad tik Tėvynė būtų laiminga”. 1794 m. gruodį grįžo į Vaitkuškį, po to kelis mėnesius praleido Peterburge kaip vasalinės deputacijos narys. Per Rusijos didikus P. Zubovą, S. Saltykovą, O. Štakelbergą pasiekė, kad būtų paleisti kai kurie sukilimo dalyviai (tarp jų ir įsūnis Ignotas Tyzenhauzas ir majoras Vladislovas Daškevičius). Po brolių mirties paveldėjo dideles jų valdas.

M. Kosakovskis mirė 1798 m. sausio 18 d. Buvo palaidotas jo pastatytoje (1789 m., pašventinta 1791 08 15) Pašilės bažnyčioje. Žmona mirė 1811 m. Palaidota ten pat.

Jų paveldėtojas buvo sūnus Juozapas Dominykas (1771 – 1840), sūnus Kazimieras ir duktė Marijana mirė jauni.

KM

Kosakovskis Stanislovas Feliksas

Stanislovas Feliksas (Fortunatas) Čėsna Kosakovskis – trečiasis Kosakovskių Vaitkuškio dvaro valdytojas. Naktikovo herbo bajoras. Grafas.

Gimė 1795 m. sausio 4 d. Hamburge. Tėvas – Juozapas Dominykas Kosakovskis (1771 – 1840 m.), LDK medžioklis (paveldimas karaliaus dvaro titulas), motina Liudvika Potockytė, Čėsnos Potockio duktė . Mokėsi Paryžiuje, Bonaparto licėjuje.

1812 m. savanoriu stojo į lenkų kariuomenę (Napoleono pusėje), tačiau kare nespėjo dalyvauti. Nuo 1815 m. pradėjo valstybinę tarnybą Lenkijos Laikinosios Vyriausybės biuruose, 1818 m. tapo Lenkijos karalystės rumų kamerjunkeriu, buvo pasiųstas į Rusijos pasiuntinybę Romoje (Vatikane), užsiiminėjo naujo bažnyčios organizavimo Lenkijoje reikalais, vyskupijų atribojimu, Varšuvos universiteto teologijos skyriaus organizavimu. 1822 – 1826 m. buvo pasiuntinybės pirmuoju sekretoriumi. 1826 m. grįžo į Rusiją, užėmė įvairias titulines tarnybas prie Lenkijos karalystės dvaro, Imperatoriškųjų rūmų, buvo Rusijos Valstybės Tarybos narys, kaimo Kredito draugijos reorganizacinio komiteto nariu. 1838 m. apdovanotas šv. Stanislovo I klasės ordinu. 1843 m.pasitraukė iš valstybinės tarnybos. 1851 – 1861 m. dalyvavo Lenkijos karalystės Heraldinės komisijos darbe. 1858 – 1861 m. buvo jos pirmininkas. 1859 m. gavo senatoriaus ir slaptojo tarėjo nominaciją

Nuo 1828 m. gyveno Varšuvoje. Po 1857 – 1862 m. vykusios Vaitkuškio dvaro rekonstrukcijos grįžo į Lietuvą, rezidencija pasirinkęs Vaitkuškį. Po vedybų su Aleksandra de Laval (1829 m.), paveldėjo jos Čedajevkos ir Papūzų dvarus Penzos ir Simbirsko gubernijose, Archangelsko kalnų pramonės įmones Urale, paveikslų kolekciją. Lietuvoje valdė Vaitkuškio, Lyduokių, Baltarusijoje – Didžiosios Berestovicos, Liachovičių dvarus. Rusijoje turėjo 16 000 baudžiauninkų, Lietuvoje ir Baltarusijoje apie 860 valstiečių kiemų – tarp Kosakovskių buvo pats turtingiausias.

Fiziokratų (politekonomijos kryptis, žemę ir žemdirbystę laikiusios vieninteliu turto šaltiniu, o ž. ū. darbą – vieninteliu gamybiniu darbu) įdėjų paveiktas, 1820 m. Vaitkuškyje, o vėliau ir kituose savo dvaruose sumažino lažą iki 104 dienų per metus, panaikino duokles, dvaro jurisdikciją pakeitė valstiečių savivalda, įsteigė valstiečių teismus, kaimuose steigė mokyklėles, prieglaudas, ligonines, savišalpos kasas, pats tobulino žemės ūkio ir kitokios paskirties techniką (padarė pagerintą kulimo mašiną (išradėjo patentas), sukūrė mašiną greitesnei plytų gamybai), įkūrė pirmą Vaitkuškio apylinkėse cukraus fabriką.

S. F. Kosakovskis parašė komedijų prancūzų ir lenkų kalbomis (buvo išleisti du rinkiniai), religinių studijų, populiarizavo mediciną ir higieną. Užsiiminėjo tapyba, nupiešė religinių paveikslų įvairioms bažnyčioms (Lenkuose, Dūkšto, Didžiosios Berestovicos, Širvintų, Čenstochovos, Vaitkuškio), restauravo senus. Piešė portretus, peizažus, miniatiūras, domėjosi skulptūra ir architektūra (paruošė neogotikinių Vaitkuškio rūmų projektą, suprojektavo paveikslų galerijos salę savo ir žmonos paveikslų kolekcijai). Gyvendamas Romoje užmezgė ryšius su tenykščiais literatais ir menininkais, tapo dailininkų Šv. Luko Akademijos nariu, bendravo su skulptoriumi B. Torvaldsenu (vedė derybas dėl paminklo M. Kopernikui statybos Varšuvoje), egiptologu Ž. F. Šampoljonu (J. F. Champollion), susidomėjo egiptologija – rinko Senovės Egipto senienas, studijavo tekstus. Apsistojęs Peterburge daug prisidėjo propaguojant Šampoljono mokslinę veiklą – prancūzų mokslininkas 1827 m. buvo išrinktas Peterburgo Mokslų Akademijos garbės nariu ( į Prancūzijos MA jis buvo išrinktas tik po trijų metų). Peterburge susipažino su A. Mickevičium, dalyvavo tenykščių lenkų kultūriniame gyvenime.

Gyvendamas Varšuvoje S. F. Kosakovskis surinko didelius meno, senienų, senovinių ginklų rinkinius, apie 12 500 tomų biblioteką, vedė literatūrinį – artistinį saloną. Po jo mirties šie rinkiniai buvo perkelti į Vaitkuškį, tačiau I –ojo pasaulinio karo metu buvo išblaškyti: muziejiniai rinkiniai išvežti į Rusiją, didelė dalis knygų pateko į Kauno bibliotekas.

S. F. Kosakovskis turėjo sūnų Stanislovą Kazimierą ir dukras Kotryną ir Aleksandrą.

Mirė 1872 m. gegužės 26 d. Varšuvoje. Palaidotas Varšuvos Viešpaties Persimainymo bažnyčioje Miodovos gatvėje.

KM

Kosakovskis Stanislovas Kazimieras

Grafas Stanislovas Kazimieras Aleksandras Vladislovas Alojzijus Kosakovskis – priešpaskutinis Vaitkuškio dvaro valdytojas.

Gimė 1837 m. liepos 3 d. Vaitkuškyje. Tėvas Stanislovas Feliksas Kosakovskis, Rusijos senatorius ir slaptasis patarėjas, motina grafaitė Aleksandra de Laval.

Didelės erudicijos ir gabumų žmogus. Daugiausiai dirbo genealogijos ir heraldikos srityse, užėmė įvairias tarnybas Heraldikos komisijoje, Lenkijos karalystės reikalų komitete, parašė 3 tomų genealoginį darbą “Monografie historyczno – genealogiczne niektorych rodzin polskich” (išleista Varšuvoje 1859 – 1872 m.), eilę straipsnių apie LDK bajorų gimines, memuarus “Praeities prisiminimai. Surašyti vaikams ir anūkams”. Pats nupiešė nemažai herbų.

S. K. Kosakovskis dalyvavo Varšuvos (Nowy swiat g. turėjo rūmus) kultūriniame gyvenime, organizavo literatūrinius vakarus, mėgėjų teatrus Varšuvoje, Vilniuje, provincijoje (Vaitkuškio dvaro aprašymuose minimos ir teatrų patalpos, valdant S. K. Kosakovskiui – oficinoje), kartais pats vaidino.

S. K. Kosakovskis – vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė domėtis fotografija, Vaitkuškio dvare XIX a. antroje pusėje įrengė modernią fotolaboratoriją, nuotraukose ( išliko apie 800 vnt.) užfiksavo daug šeimos, Vaitkuškio dvaro rūmų, parko, bažnyčios, Ukmergės miesto, Varšuvos rūmų, dvarininkų, valtiečių, samdinių buities ir kitų vaizdų, to meto Lietuvos ir Lenkijos valstybės, visuomenės veikėjų, didikų portretų. Fotomontažo technika kūrė ir Senovės Egiptui skirtas fotografijas, pasinaudodamas savo tėvo Stanislovo Felikso Kosakovskio, kuris domėjosi Senovės Egiptu, surinktomis Egipto miestų ir piramidžių nuotraukomis. Jo, kaip fotografo – menininko talentas, buvo įvertintas diplomais tarptautinėse ir vietinėse fotografijos parodose: Varšuvos (1889, 1897, 1901 m.), Vitebsko (1903 m.), Londono (1903 m.), Panevėžio (1903 m.).

Grafas buvo ne tik į humanitarines sritis linkęs žmogus: yra išlikę jo daryti mechaninių dirbtuvių Vaitkuškyje įrengimų brėžiniai (XIX a. pab. – XX a. pr.).

1865 m. tapo Lenkijos karalystės Valstybės Tarybos vicereferentu ir Varšuvos Reguliacinio komiteto nariu. 1875 m. tapo caro šembelionu ir Ukmergės apskrities taikos teisėju. S. K. Kosakovskis 1879 – 1883 m. buvo Ukmergės miesto burmistru (“miesto galva”), mieste įkūrė gaisrininkų tarnybą ir pastatė naują miesto rotušę.

Paveldėjo ir valdė Vaitkuškio ir Didžiosios Berestovicos (Gardino gub.) dvarus, buvo Liachovičių dvaro (Minsko gub.) ordinatas, turėjo dideles valdas Penzos ir Simbirsko gubernijose.

Iš trijų santuokų: su Aleksandra Chodkevičiūte (1858 m.), Michalina Zaleskyte (1881 m.) ir Sofija Bover Senkler(Bower Saint – Clair) (1893 m.) liko, be anksti mirusių vaikų, sūnūs Juozapas (Juzefas), Mykolas Stanislovas ir Jonas Eustachijus bei 6 dukros.

S. K. Kosakovskis mirė 1905 m. lapkričio 4 d. Vaitkuškyje. Palaidotas Pašilės kapinėse.

KM

Koscialkovskis Ignotas

Koscialkovskis Ignotas [Kościałkowski Ignacy], Sirokomlės herbo (g. XVIII a. vid.), seimo deputatas, Ukmergės apskrities [bajorų] maršalas ir kaštelionas. Jono, Ukmergės pulkininko sūnus, Papilio dvaro savininkas, užstatytų dvarų Biržų kunigaikštystėje nuomotojas. Kilęs iš gausios Ukmergės apskrityje įsikūrusios Koscialkovskių giminės, turėjo devynis pusbrolius iš tėvo pusės. 1784 m., būdamas Ukmergės rotmistru, pasirašė Stanislovo Augusto išrinkimo karaliumi aktą kartu su Juozapu ir Antanu Koscialkovskiais. Kaip ir jo tėvas, dėl asmeninių interesų būdamas susijęs su Radvilų gimine, vaidino svarbų vaidmenį Ukmergės apskrities seimeliuose, iždininko A. Tyzenhauzo valdymo Lietuvoje laikotarpiu palaikydamas rūmų partiją. 1769 m. tapęs [Ukmergės apskrities] karuža, buvo įrašytas į karaliaus partijos sudarytą “pageidaujamų” 1776 m. seimo deputatų sąrašą, tačiau buvo išrinktas Ukmergės apskrities deputatu [į seimą] tik 1780 m. Tame seime buvo deputacijos, paskirtos išklausyti Karūnos Iždo Komisijos ataskaitą nariu, siūlė seime patvirtinti projektą “Kunigaikščiams Radviloms skirtų lėšų patvirtinimas”.

Po seimo Koscialkovskis tapo Ukmergės [bajorų] maršalu (1781 m.), gavo Šv. Stanislovo ordiną ir toliau vadovavo seimeliams. Nuolat informuodamas Karolį Radvilą apie [Lenkijos – Lietuvos seimo] deputatus renkančių seimelių eigą, rekomenduodamas savo kandidatus, I. Koscialkovskis stengėsi su kunigaikščio pagalba įgyti karaliaus palankumą bei Stanislovo Augusto pasitikėjimą savo bendrapavardžiais. Po 1788 m. seimelių rinkimų I. Koscialkovskis jau betarpiškai laiške karaliui užtikrino jį dėl Ukmergės apskrities paramos jo pradėtiems darbams bei, kad bus išrinkyi karaliui ir Respublikai ištikimi [seimo] deputatai (vienu iš jų buvo Tadas Koscialkovskis), o 1795 m. vasaryje vadovavo seimeliui, kuriame Ukmergės apskrities bajorai prisiekė [1791 m.] gegužės 3 Konstitucijai. Targovicos konfederacijos nutarimu, I. Koscialkovskis kaip apskrities bajorų maršalas 1793 m. lapkrityje gavo Ukmergės kašteliono titulą, tačiau be teisės posėdžiauti senate. 1797 m. buvo pakartotinai išrinktas Ukmergės maršalu. Vedė Barborą Gurskytę [Górska], turėjo sūnus Mykolą ir Aloyzą.

Pagal “Lenkų biografinį žodyną” [“Polski Słownik Biograficzny” t. 14 psl. 390]. Iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Koscialkovskis Kajetonas

K. Koscialkovskis tuomet ėmėsi įdomaus literatūrinio – leidybinio sumanymo, pradėjęs leisti poetinį savaitraštį, visą užpildytą jo paties kūriniais. Nr. 1 (“Savaitė I”) nedidelio formato spaudos lanko dydžio, buvo atspausdintas Varšuvos pijorų spaustuvėje 1773 m. XI. 13; Nr. 12, paskutinis, kuris yra išlikęs (autorius ketino jų išleisti 52), po 12 savaičių t.y. 1774 m. I. 29. Ten esantys eilėraščiai atspindėjo tuo metu vykusius ar neseniai buvusius sostinės įvykius (“karaliaus žudikų” egzekuciją, M. Poniatovskio įšventinimą Plocko vyskupu, karūnavimo metinių minėjimą, E. Sapiegienės vardines, fejerverką ir balių pas F. K. Branickį, J. A. Zaluskio mirtį), arba betarpiško pokalbio, alegorinės pasakėčios ar Dantės pragaro pamatyto “karaliaus žudikų” akimis aprašymo formomis svarstė aktualias politines – moralines problemas (padalijimo priežastis, jėzuitų ordino panaikinimo reikšmę, tautos ir karaliaus santykis). Iš kitų klausimų daugiausia minima poetinės kūrybos problema, labai dominanti pradedantį poetą (tai buvo jo pirmieji spausdinti kūriniai), kuris supranta savo mūzos trūkumus. Šiame kelyje jį globojo A. Naruševičius (eilėraštis “Didžiajam poetui Naruševičiui”), J. Kochanovskis ir Horacijus (aiški jų kūrybos įtaka). Dažnai eilėraščiuose pasitaikančias iš senovės paimtas alegorijas aiškino pats autorius savo moksliniuose prierašuose, pilnuose dar nepamirštos mokyklinės erudicijos. Tas, be abejonės įdomus leidinys, iš likęs tik vieninteliame Jogailos bibliotekoje saugomame egzemplioriuje (Estreicheris mini dar vieną egzempliorių Chreptovičių bibliotekoje), vadinasi: “Mūza paslėpta po Sirokomlės herbo ženklu, suskirstyta į 52 savaites, arba tūlo palankaus tėvynei ir monarchui piliečio kas savaitę išleidžiami eilėraščiai”. K. Koscialkovskio autorystę liudija pavadinime minimas bei leidinio puslapiuose vinjetėje išspausdintas Sirokomlės herbas, išlikusio egzemplioriaus viršelio vidinėje pusėje ranka įrašyta autoriaus pavardė, o taip pat turinio, stilistikos, ir eiliavimo panašumai su eilėraščiui “Jo Didenybės Karaliaus brangios sveikatos išgelbėjimo 1771 m. lapkričio 3 dienos baisaus įvykio metų proga”, paskelbtu jo pavarde “Maloniose ir naudingose pramogose” (1776 m. t.14 p. 267 – 271).

Iš K. Kosciolkovskio poetinio palikimo dar žinomas eiliuotas pasveikinimas jo motinos vardinių proga, išspausdintas atskirame lapelyje Vilniaus Pijorų spaustuvėje (“Gerbiamos Ponios Onos Mitkevičiūtės – Koscialkovienės, Ukmergės pakamarienės vardinių dieną” Vilnius, 1774 m.) bei menkavertė “Pasakaitė apie asilą ir šunelį”, paskelbta “Monitoriuje” su aiškiu kriptonimu “Ka. Ko. P. W.” Po chronologiškai paskutinio K. Koscialkovskio kūrinio pasirodymo (“Pramogose”) dingsta visi jo pėdsakai. Tuo metu jis buvo dar jaunas, naudojosi tėvo titulu, nuosavo tikriausiai ir vėliau neturėjo, nes nėra minimas Ukmergės apskrities pareigūnų sąrašuose, o herbynuose minimas tik su pakamaraičio titulu.

Pagal “Lenkų biografinį žodyną” [“Polski Słownik Biograficzny” t. 14 psl. 391]. Iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Koscialkovskis Kazimieras

Koscialkovskis Kazimieras [Kościałkowski Kazimierz] (g. XVIII a. vid.), Ukmergės pakamaris, seimo deputatas. Mikalojaus, Ukmergės [bajorų] maršalo, Paliepių dvaro savininko ir Viktorijos Bakaitės sūnus. Ignoto pusbrolis. Ukmergės rotmistras (1759 m.), vėliau šambelionas, 1776 m. buvo Mikalojaus Lopacinskio vadovaujamo Lietuvos Tribunolo Gardine deputatu, o po dviejų metų Ukmergės apskrities deputatu 1778 m. seime. Seime K. Koscialkovskis priklausė deputacijai, kuri išklausė Karūnos Iždo Komisijos ataskaitą, buvo išrinktas seimo teisėju. XI. 7 dalyvavo svarstant kadetų korpuso klausimą, pasiūlė nagrinėti projektą, kad trečdalis vietų korpuse butų skirta Lietuvos provincijai. Tapęs Strubiskio seniūnu 1780 m. ir stalininku 1781 m., nesėkmingai bandė su pusbrolio Ignoto pagalba tapti 1784 m. seimo deputatu nuo Infliantų. Tais pačiais metais Ignotas Koscialkovskis priminė Karoliui Radvilai apie K. Koscialkovskiui pažadėtą Šv. Stanislovo ordiną. 1786 m. K. Koscialkovskis buvo antrą kartą išrinktas į seimą nuo Ukmergės apskrities, seime kėlė kandidatūrą į Nuolatinės Tarybos patarėjus bei vėl buvo išrinktas seimo teisėju. 1787 m. tapo Ukmergės karuža ir gavo Šv. Stanislovo ordiną. Ketverių Metų Seime buvo paskirtas komisaru dešimtojo grašio mokesčiui nustatyti. Jau 1789 m. Koscialkovskiai stengėsi gauti jam Ukmergės pakamario vietą, o 1792 m. vasario [Ukmergės] seimelyje, kuriame buvo prisiekiama [1791 m.] gegužės 3 Konstitucijai, jie prastūmė K. Koscialkovskio kandidatūrą į pakamario pareigas. 1793 m. balandyje K. Koscialkovskį Generalitetas pakvietė į atkurtą Nuolatinę Tarybą, o Gardino seimas į Lietuvos teismus. Vedęs Uršulę Marikonytę, turėjo sūnus Mykolą ir Regį.

Pagal “Lenkų biografinį žodyną” [“Polski Słownik Biograficzny” t. 14 psl. 392]. Iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Koscialkovskis Tadas

Koscialkovskis Tadas [Kościałkowski Tadeusz], Sirokomlės herbo (g. apie 1750 m.), Ketverių Metų Seimo deputatas, poetas. Kilęs iš šeimos įsikūrusios Ukmergės apskrityje, prie savo pavardės pridėdavo pravardę: “iš Zyndramų”. Sūnus Pranciškaus, Ukmergės pakamario (mirė 1762 m.) ir, tikriausiai, jo antrosios žmonos Onos Mitkevičiūtės, Lydos žirgininkaitės (m. apie 1778 m.). T. Koscialkovskis Ašmenos apskrityje valdė Čotyrsko seniūniją. Būdamas jėzuitų Kilmingųjų Kolegijos Vilniuje mokiniu, ten 1765 m. VII. 7 perskaitė panegirišką “Elegiją skirtą mylintiems mokslus didiesiems Tėvynės vardams pagirti”, adresuotą daugiausia Stanislovui Augustui ir Vilniaus vyskupui I. Masalskiui (jam dalyvaujant). Už karalių agitavo ir proginėje kalboje, pasakytoje 1775 m. rugpjūtyje Panemunėje, Ukmergės apskrityje, dalyvaujant vyskupui A. Naruševičiui. 1776 m. buvo seimo deputatu nuo Ukmergės apskrities, išrinktas seimo teisėju, reikalavo (VIII. 31) parengti seimo Teismo nuostatus; neigdamas Stanislovo Augusto atsakomybę už praeities blogybes, užsitarnavo karaliaus padėką “už jautrią ištikimybės išraišką”. Vienok – remdamasis [Ukmergės seimelio] instrukcija – pareiškė ryžtingą protestą (IX. 6 ir 20) prieš projektuotą Nuolatinės Tarybos kompetencijos padidinimą. X. 7 seimo sesijoje, su entuziastingu motyvavimu Vilniaus vaivados Karolio Radvilos naudai, T. Koscialkovskis pateikė Lietuvos provincijos [seimo] sesijoje aprobuotą projektą dėl komisijos Radvilų turtiniams reikalams sukūrimo, tuo pat metu prieštaraudamas apmokestinimo projektams, “nes visa tai vargšui valstiečiui atsiliepia”.

Turėdamas palyginti žymų turtą (1776 m. turėjo “septynis šimtus tūkstančių grynais”), 1776 m. seimui pasibaigus, iždininko A. Tyzenhauzo patartas nusipirko iš Potockio Lietuvos pataurininkio pareigas, tačiau dėl nežinomų priežasčių šis sandėris liko neužbaigtas. 1778 m. XI. 12 Stravienikuose vedė Oną Oginskaitę – Oskierkienę, Medziolės seniūno Juozapo Oskierkos našlę. Tikriausiai, jis buvo aktyviu (III laipsnio) trijų žemesniųjų Vilniaus masonų ložių nariu 1781 m., tais pat metais apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu. T. Kosciolkovskio literatūrinių interesų ir poetinių ambicijų išraiška buvo 1788 m. (vasaryje) Vilniuje jo parašytas eilėraštis “V. S. Kublickiui…..siunčiant mano peržiūrėtą jo kūrinį, pavadintą: “Trembovlės gynimas arba Chšanovskienės didvyriškumas””.

Kaip Čotyrsko seniūnas ir Ukmergės deputatas 1788 m. X. 7 prisijungė prie Seimo konfederacijos. Ketverių Metų Seime tarnavo karaliaus politikai. Lietuvos provincijos deleguotas į Mažosios Lenkijos provincijos sesiją, perdavė (X. 14) pasiūlymą dėl kariuomenės aukciono pagal Lietuvos iždininko S. Poniatovskio projektą. Karaliaus politikos labui ilga kalba trukdė posėdžiams (XII.6), vyskupui I. Masalskiui tarpininkaujant sutiko sudaryti ir pateikti 1789 m. I. 8 projektą dėl Tautinės Sargybos [Straźa Narodowa]; dėl šių pasisakymų buvo “slaptai pasamdytų poetų išjuoktas paskviliuose”, kaip skundėsi karaliui II. 2 laiške, prašydamas pašalinti tarpininkus, kad nurodymus duotų betarpiškai karalius arba primas [bažnyčios vadovas valstybėje]. Raštiškai teisinosi karaliui dėl savo pasisakymo (I. 19) už Nuolatinės Tarybos panaikinimą. Daug kartų užėmė poziciją leidžiančią seime jam priekaištauti kaip seniūnų interesų gynėjui. Pradžioje T. Koscialkovskis ragino greičiau pradėti mokesčių klausimų svarstymus (I. 15 su tuo siejo savo projekto dėl [Tautinės] Sargybos atsiėmimą), vienok nutilo bandant seniūnus apdėti papildomu 10 % mokesčiu. 1789 m. III. 3 pasisakė gindamas seniūnus valdančius karališkąsias žemes pagal išpūstą 1773 – 1775 m. Seimo paskyrimą. Gynė dvasininkiją (III. 12) nuo didesnių kaip 20 % mokesčių; viešai pabrėždamas giminystę su Masalskiais, su kuriais turėjo ir finansinių ryšių, įsitraukė (1790 m. balandis – gegužė) į prieštaringai vertinamą vyskupo Masalskio nuosavybės teisių gynybą; tuo pat metu įrodinėjo (V. 14) Karolio Radvilos iš Respublikos gautų “apdovanojimų” pagrįstumą.

T. Kosciolkovskis pats ar su kitų pagalba atrėminėjo atakas, nukreiptas prieš karaliaus nutarimų įteisinimą; pasisakė (1789 IX. 18 ir 28) už karinių laipsnių suteikimo sustabdymą kol yra grėsmė karaliaus laipsnių suteikimo prerogatyvai. Gynė karališkąsias prerogatyvas ir rugpjūtyje bei rugsėjyje debatuose dėl deputatų siūlyto “Valdymo formos projekto”, puldamas santvarkos reformos pasiūlymus, kurie arba privilegijuotų “keliolika tėvynei kenksmingų karaliukų, arba įvestų minios valdžią, kuri virstų anarchija” (IX. 2). T. Kosciolkovskis (kaip ir jo brolis Kajetonas) rašė eiles šeimyniniam vartojimui, į laiškus karaliui kaip taisyklė prikaišiodamas nevykusių eiliuotų panegirikų, kurių tarpe buvo ir [karaliui] pasiųstas “Eilėraštis Šviesiausiajam Valdovui, paminint tautai brangias jo karūnacijos metines, 1790 metų lapkričio mėnesio 24 dieną Varšuvoje sukurtas…” Posėdžiuose, dalyvaujant visiems deputatams, kalbėdavo rečiau ir dažniau nedalyvaudavo. 1791 m. II. 7 diskusijose dėl atsakomybės už rūmų Rusijos pasiuntiniui pirkimą Varšuvoje (1787 m.) palaikė karaliaus politiką Rusijos atžvilgiu.

Nedalyvaudamas kulminacinėje posėdžių fazėje (IV. 5 pranešė karaliui apie savo kelias savaites trukusią ligą), eilinį kartą pasisakė V. 16, girdamas “Valdymo nuostatus” ir Stanislovą Augustą. Tapo Gegužės 3 Konstitucijos Draugų Draugijos nariu. Laiškuose karaliui iš Varšuvos siekė (V. 22) senatoriaus pareigų ir skelbė (VII. 17) pasiryžimą ginti “Nuostatus” bei karalių (ryšium su gandais apie ruošiamą pasikėsinimą). Lapkrityje paskirtas į deputaciją Kijevo ir Braclavo vaivadijų atidalijimui, XII. 6 sesijoje kritikavo S. Ževuskio ir F. Potockio poziciją, 1792 m. I. 27 paskutinį kartą kalbėdamas Ketverių Metų Seime, ryžtingai parėmė J. U. Nemcevičiaus projektą dėl bausmės nepatenkintiesiems. Vyskupo J. K. Kosakovskio parašytame targovicininkų pamflete “Pastabos dėl rašto vadinamo “1792 metų gegužės 29 dienos Universalas [karaliaus raštas] tautai”” T. Kosciolkovskis kaltintas tuo, kad Jekateriną II “grubiausiais išsireiškimais keikė ir plūdo”. Apie tolesnį T. Kosciolkovskio likimą nėra žinių. Skalkovskis, painiodamas Tada Koscialkovskį su Kazimieru Koscialkovskiu, pateikė klaidingą informaciją apie T. Koscialkovskio pakvietimą į Nuolatinę Tarybą 1793 m.

Pagal “Lenkų biografinį žodyną” [“Polski Słownik Biograficzny” t. 14 psl. 396]. Iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Kosciuškos atminimo pagerbimas 1817 m.

Iš “Zbior mów w różnych mieyscach mianych oraz opisow żołobnego nabożenstwa po zgonie ś. p. Tadeusza Kościuszki” w Wilnie u Alexandra Zołkowskiego w Drukarni XX. Pijarów 1818” (“Po a.a. Tado Kosciuškos mirties įvairiose vietovėse vykusių gedulingų pamaldų ir kalbų aprašymų rinkinys” Vilnius [Leidėjas] Aleksandras Zolkovskis [Spausdinta] Pijorų spaustuvėje 1818)

psl.130-137
“Gedulingų pamaldų po a.a. Tado
Kosciuškos mirties įvykusių Ukmergėje
1817 m. lapkr. 29 d. aprašymas

Kiekvieną tėvynainį nuliūdinanti žinia apie buvusio Generolo ir lenkų tautos Vado Tado Kosciuškos mirtį pasiekė Ukmergę seimelio posėdžių metu. Ukmergės apskrities piliečiai kupini giliausio sielvarto bei jausmo, kurio linkusias į garbę ir dėkingumą širdis pripildė tokio įžymaus, nusipelniusio bei tėvynainiams nepakeičiamo vyro netektis, nutarė atiduoti jo atminimui tinkamą duoklę. Pamaldoms už mirusįjį buvo pasirinkta lapkričio 29 diena. Jos vyko Pijorų Bažnyčioje, kurios vidų puošė daugybė šviesų ir karinių Trofėjų. Priešais lempomis apgaubtą didįjį Altorių, tarp ryškiai apšviestų keturių kolonų iškilo puikus paviljonas. Po paviljonu, ant skoningai padaryto antkapio, tarp iš įvairios rūšies ginklų sudarytų piramidžių, patalpintą velionio Atvaizdą gaubė laurai, kuriuos jis tikrai užsitarnavo savo kariniais ir pilietiniais nuopelnais. Keturi Liūtai, simbolizuojantys vyriškumą laikė iškėlę puikų karstą, padengtą mirusiojo nuopelnų ir rango ženklais. Po portretu buvo padėta tobulo rankų darbo antkapio plokštė, kurioje šalia dviejų Karūnos ir Lietuvos herbų stovintys Riteriai vaizdavo abiejų tautų liūdesį. Paprastas įrašas aukso raidėmis apačioje “Tadas Kosciuška” leido pajausti to žmogaus didybę ir netektį. Už piliečių lėšas pasiūtomis senosiomis uniformomis aprengti šeši invalidai, buvusieji Vado, kuriam vadovaujant gavo brangias žaizdas už savo tėvynę, karinių darbų liudininkai, su ginklais saugojo jo kapą. Gausi iš įvairių vietovių susirinkusi dvasininkija ir vienuoliai su pilietiniu susijaudinimu atliko tą dvasinį patarnavimą. Puikios gedulingos pamaldos prasidėjusios labai anksti be pertraukos vyko iki vėlumos ir buvo užbaigtos didžiosiomis mišiomis, lydimomis vokalinės bei instrumentinės muzikos, kurias laikė gerb. Kunigas Žeimavičius, Ukmergės Dekanas. Mišių metu savo iškalba Lietuvoje žinomas pamokslininkas gerb. Kunigas Nosevičius gražiame pamoksle paaiškino: kad Tadas Kosciuška, būdamas visą savo gyvenimą atsidavęs religinėms dorybėms, tėvynei bei visuotinei gerovei, išreiškė tikrą tautinį charakterį ir parodė sektiną pavyzdį kiekvienam piliečiui. Po mišių, kai dvarininkija susirinko pamaldų pabaigai, piliečiai apeigų pabaigoje dar panoro žodžiais išreikšti savo jausmus.

Pirmas kalbėtojas gerb. Pranciškus Komorovskis, buvęs Ukmergės Apskr. [bajorų] Vicemaršalka, kalbėdamas civilių piliečių vardu, atgaivindamas kraštui pasitarnavusio velionio Tado Kosciuškos atminimą, atskleidė kokį didelį dėkingumą tėvynainiai turi parodyti tikriems nuopelnams bei nuo ko priklauso tikrieji nuopelnai bei pilietinės dorybės, o savo kalbą užbaigė tokiais žodžiais: “Liūdname minėjime, kurį šiandien Ukmergės apskrities piliečiai ir pilietės skiria gerbiamo Vyro bei mylimo tėvynainio vėlei, ašaros tebus iš mūsų priklausančio dėkingumo duokle, išreiškiančia tikruosius jausmus; kadangi gerbiami palaikai Amžinojo valia surado sau kapą svetimoje žemėje, mes tam gerbiamam Vyrui sukursime kapą mūsų širdyse, kad garbės ir dėkingumo jausmai, pereidami į mūsų palikuonių širdis mokytų kitas kartas kaip reikia mylėti ir gerbti žmones rodančius tėvynės meilės pavyzdžius bei prisidedančius prie visuotino gėrio ir laimės”.

Antrasis kalbėtojas gerb. Juozapas Kozakovskis, Ukmergės Apskr. Ežių Teismo Pirmininkas, kuris tarnavo velionio Kosciuškos vadovaujamas, kalbėdamas kariškių vardu, išvardino jo karinius darbus, o besikreipdamas į savo senuosius ginklo draugus, tarė: “Jūs, pasenę, pražilę, žaizdoti, čia esantys invalidai, vykdydami viršininko įsakymus, buvote to Kario darbų dalyviais, jus dabar kviečiu atiduoti tinkamą pagarbą tam Vyrui, kurio kilniuosius palaikus šiandien pagerbiame. Sakykite! ar tas visais požiūriais vertas susižavėjimo žmogus nors vieną akimirką nustojo būti didžiu vadu ir didžiu piliečiu? Bebaimis mūšio metu, nepaisantis įspėjančių, žinančių jo gyvybės vertę tėvynainių balsų, nevengiantis jokių pavojų, kilnus, nuostabus, gailestingas, įžvalgus, toks, kuriuo turėtų stebėtis kiekvienas žmogus; ar vienoje širdyje netilpo griežtos disciplinos reikalavimas kariaujantiems, gailestingumas beginkliams ir ar neužsitarnavo jis nežmoniško visos tautos pasitikėjimo?” Po to, kalbėdamas apie nelaimingą jo karinių darbų pabaigą, įkvėptas tikro jausmo, sušuko: “Didysis Dieve! Argi nereikėjo, kad tavo visagalė globa iki galo palaikytų kilnius šio kario darbus? Ir ar nebūtų geriau, kad jis gyventų amžinai, rodydamas pavyzdį amžininkams bei ateinančioms kartoms? Tačiau iki kur mane nuvedė nuklydusi mintis! tavo sprendimai, Amžinasis Kūrėjau, yra niekad neatšaukiami ir nesuprantami žmogaus protui. Liepei Kosciuškai nustoti būti naudingu tėvynainiams ir jis išpildė Tavo valią, pagal garbės ir karo teisę netekęs galimybės tarnauti tėvynei išvyko į svetimus kraštus. Gyvenvietės Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios išlaikė dėkingą atsiminimą apie tą vyrą, ir Paryžiaus apylinkės buvo jo apsistojimo vietomis. Liepei jam palikti gyvųjų tarpą! ir Šveicarija tapo jo mirties vieta. Dabar Dangus taps jo apdovanojimo vieta; nes ten Karalių Karalius, spręsdamas tautų reikalus, susiras Tado Kosciuškos vardą ir jam paskirs vietą šalia dorybės ir šlovės. O mes tėvynainiai jo atminimą amžinai išsaugosime mūsų širdyse”.

Trečiasis kalbėtojas Martynas Mackevičius, buvęs Ukmergės miesto Burmistras, kalbėdamas gausios miestiečių ir valstiečių klasės vardu, išreiškė dėkingumą mirusiajam tais žodžiais: ”Jau daug metų praėjo nuo tų laikų kai Dangaus valia buvome Tado Kosciuškos vadovaujami. Vieni iš jūsų, gerbiamieji piliečiai, tuomet buvote jo darbų ir karo kovų bendražygiais; jis nukreipinėjo jūsų ginklus, jis jums vadovavo. Kiti saugojote tvarką, sergėjote, kad būtų laikomasi įstatymų, siekėte teisingumo; jis vadovavo tiems pilietiniams veiksmams, jis kruopščiai paskirstydavo darbus. Miestiečiai ir kaimiečiai, Apvaizdos skirti rankų darbo triūsui, uoliomis pastangomis aprūpindavo visus piliečius bei kraštą būtinais dalykais; jis jautriai globojo tą gausiausią šios žemės gyventojų klasę, užtikrino jų nuosavybės teises, sumažino darbus pagal žmonių galimybes ir jėgas, nušluostė prakaitą nuo persidirbusiųjų kaktų, o į gausių šeimynų namus atvedė ramybę, laimę bei leido pajusti iš žmonijos teisių laikymosi atsirandantį malonumą. Jis buvo žmonių pripažintų žmonėmis tėvas. Šiame paminėjime aš norėčiau būti tos žmonių klasės jausmų ir dėkingumo išreiškėju ir jos vardu norėčiau atiduoti duoklę velionio, žmonijos geradario vėlei. Tačiau mano nemokšiškumas neleidžia man tinkamai išsireikšti. Iš paprastų žodžių, sujungdami dėkingumo ašaras su gailesčio ašaromis, keliame savo balsus į dangų. Gerbiamas Vyre! kuris dorybingu gyvenimu nuolat rodydavo dorybių pavyzdžius: gero Piliečio, garbingo žmogaus ir tikro žmonijos draugo! amžinosios laimės vietoje, kurią Amžinasis paskyrė už tavo nuopelnus, priimk paprastų, tačiau teisingų mūsų dėkingumo ir palankumo jausmų paprastą išreiškimą. Tegul jie bus tau dabar iš mūsų priklausančia duokle. Tavo atminimas niekada neišblės. Milijonai žmonių perduos jį savo palikuonims, o vėlesnės kartos laimins tavo vardą.”

Paminėjimas buvo užbaigtas iškilmingu velionio pagerbimu, gausiai šaudant patrankoms. Žmonės buvo susirinkę iš visos apskrities. Minia buvo tokia gausi, kad niekas tokio gausumo nepamena, erdvioje bažnyčioje vos sutilpo žemvaldžiai. O prastuomenė prieš bažnyčią sukalbėjo už mirusįjį Viešpačiui tūkstančius maldų. Visų ašaros reiškė tikrą liūdesį. Ukmergės Apskr. Žemvaldžiai, atsiliepdami į polinkį labdarai, kuriuo pasižymėjo paskutinės velionio Kosciuškos dienos, iš gausių tam paminėjimui surinktų piniginių aukų paaukojo šimtą sidabro rublių vienam neturtingam kariui, kuris anksčiau buvo Lenkijos kariuomenės karininku. Likusieji pinigai buvo atduoti į minėjimą atvykusiems Klebonams, kad išdalytų vargšams jų parapijose, bei padalinti anksčiau Tado Kosciuškos vadovybėje tarnavusių karininkų neturtingoms našlėms ir vaikams.”

Iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas

Krikščionių labdarybės draugija

Įsteigta 1933 m. pabaigoje. Draugija įkurta “Ukmergės miesto vargšams ir biednuomenei visokeriopai paremti ir šelpti”. Draugijos steigimo iniciatoriai – miesto burmistras Rėklaitis ir apskrities viršininkas Stosiunas. Draugijos tikslai:

1. Kelti vargingai gyvenančių žmonių tarpe darbingumą, dorovingumą, švietimą; rūpintis neturtingųjų gyventojų higiena, sveikata ir t.t.

2. Tirti vargingai gyvenančių Ukmergės mieste ir priemiesčiuose piliečių materialinę būklę ir aiškinti priežastis vargingo jų gyvenimo.

3. Teikti materialinę ir moralinę pagalbą visiems krikščionims, kurie dėl ligos bei kitų svarbių priežasčių yra sunkioje padėtyje.

4. Globoti ir auklėti vargingai gyvenančių tėvų vaikus.

Draugijos pajamas sudarė narių mokesčiai, aukos ir parama iš miesto savivaldybės. Draugija ketino steigti klubą kur sekmadieniais ir švenčių dienomis būtų skaitomos paskaitos, rengiami pasilinksminimai, čia būtų skaitykla ir radijas. Draugijai 1934 m. jau priklausė apie 100 narių. Draugija savo lėšomis 1934 m. šelpė kelias šeimas, išnuomotose patalpose įkūrė senelių prieglaudą. Krikščionių labdarybės draugijos išlaikomi senelių namai buvo įsikūrę Smėlių priemiestyje (Užupyje), juose gyveno 43 seneliai. 1937 m. spaudoje minima, kad prieglaudoje yra “pasamdytos tarnaitės, kurios atlieka visą aptarnavimo darbą”, bet prieglaudos patalpos buvo ankštos ir nepatogios, todėl dar 1936 m. draugija gavo iš savivaldybės sklypą Užupyje, Vilniaus g. ir ėmė rinkti lėšas naujos senelių prieglaudos statybai. Tai turėjo būti dviejų aukštų, mūrinis, 200 senelių talpinantis pastatas. Į jį turėjo būti perkelti seneliai ir iš tuo metu Ukmergėje veikusių Vincento a Paulio draugijos senelių namų. Tačiau tikriausiai šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes senelių namų statybos sąmata siekė 66000 lt. 1938 m. draugijos apyskaita rodo, kad vieno senelio išlaikymas kainavo 20 Lt mėnesiui. Senelių prieglaudai vadovavęs vedėjas gaudavo 15 Lt mėnesiui ir pilną išlaikymą jam ir jo šeimai. Senelius prižiūrėjusiai tarnaitei buvo mokama 50 Lt. 1939 m. spaudoje pažymėta, kad “draugija veikia nors dar tik kelinti metai, bet jau įsigijo gerą vardą ukmergiečių tarpe. Tik būtų gera, kad draugijos vadovybės geriau kontroliuotų prieglaudos prievaizdą, kuriuo daugumas senelių jau nekartą nusiskundė”. 1939 m. vasarą miesto savivaldybė perleido draugijai jai priklausiusius namus Kalėjimo g. Draugija šiuos pastatus kapitaliai atremontavo ir pritaikė prieglaudos reikalavimams. Prieglaudoje buvo įrengta didelė salė darbui, valgykla, kitos patalpos. Prieglaudos “sienos ir lubos gražiai ir skoningai ištinkuotos, nudažytos, pati prieglauda švariai užlaikoma ir teikia visai jaukų ir malonų įspūdį”. Senelių prieglaudos patalpos buvo planuojamos daugiau kaip 70 – ies senelių apgyvendinimui. Patalpų remontas draugijai kainavo apie 26000 Lt. Prieglaudos išlaikymui – dar 20000 Lt. Prieglauda buvo pašventinta 1939 m. lapkričio 10 d. Tuo metu draugijai vadovavo Žukauskas, draugijos reikalų vedėjas buvo Marcinauskas. Prieglaudos administravimui iš Krakių buvo pakviestos dvi vienuolės kotrynietės. Joms buvo mokama po 100 Lt per mėnesį ir duodamas pilnas išlaikymas. Seneliams prižiūrėti pasamdytos dvi tarnaitės, gavusios po 30 Lt. Krikščionių labdarybės draugija, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, buvo uždaryta 1940 m. Prieglaudos pastatai 1941 01 24 d. nacionalizuoti. 1942 m. spaudoje rašoma, kad “Miesto savivaldybės išlaikomoje senelių prieglaudoje dabar yra 60 senelių, kurie netrukus numatyti perkelti į buv. tos prieglaudos erdvias patalpas. Apie 15 sveikų senelių kaimuose dirba ūkio darbus, o silpnesni plėšo plunksnas, verpia ir atlieka kitus lengvesnius darbus, kurie daugumoje už nustatytą atlyginimą gaunami iš šalies.” Gali būti, kad prieglauda buvo vėl įkurdinta buvusiose krikščionių labdarybės draugijos senelių prieglaudos patalpose, bet jau kaip savivaldybės išlaikoma.

Kauno apskrities VB

Krikštėnų bažnyčia

Krikštėnų bažnytkaimis yra įsikūręs apie 16 km į pietryčius nuo Ukmergės, apie 1 km į rytus nuo Vilniaus – Panevėžio greitkelio.

Bažnyčią 1787 – 1790 m. Krikštėnuose pastatė iš šių vietų kilęs prelatas K. Bogušas.

Bažnyčia stovi vakarinėje bažnytkaimio dalyje, ant neaukštos kalvelės.

Medinė Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčia yra liaudiško klasicizmo stiliaus pastatas. Bažnyčios fasade yra keturių kolonų portikas perdengtas plačiu architravu. Trikampis frontonas aprėmintas ištisinio ornamento pjaustiniais. Frontone esantis stačiakampis langas apjuostas pjaustinėtu apvadu. Virš frontono įrengtas lieknas kvadratinio plano bokštelis. Jame yra žalvarinis, 1830 m. lietas varpas. Šoninės ir galinės sienos išskaidytos piliastrais. Bažnyčios langai stačiakampiai, nedideli. Galinė siena lygi, be atitrauktos absidos, su nuolaidžiu valminiu stogu. Sienos apkaltos statmenomis lentomis, profiliuotos siauromis lentelėmis. Fasade virš pagrindinių durų ir galinėje sienoje yra po Nukryžiuotąjį. Galinėje sienoje esantis Nukryžiuotasis uždengtas pastoge su ornamentuotu kryžiumi.

Bažnyčios didžiojo altoriaus retabulis (vidurinė altoriaus dalis) padalytas į tris arkas. Jos sudaro foną Nukryžiuotajam ir apaštalų figūroms.

Bažnyčios šventorius aptvertas mūrine tvora su puošniais geležinių pinučių vartais.

Šiuo metu (2001 m.) bažnyčia priklauso Širvintų dekanatui.

VB

Krikštėnų bažnyčios dailės kūriniai

“Nukryžiuotasis” – XIX a. skulptūra (medis; h 68 cm); vietos skulptoriaus darbo. Pritvirtinta prie plačių lentų kryžiaus lapo pavidalo galais, su dvišlaičiu stogeliu ir geležiniu, kaltiniu, kiauraraščiu kryžiumi viršuje. Nukryžiuotojo figūros proporcijos ir formos būdingos lietuvių liaudies skulptūrai. Kristaus liemuo ilgokas, klubai siauri, kojos plonos su didokomis pėdomis, rankos ilgos, plaštakos mažos. Kompozicija frontali, statiška, dinamikos teikia galvos posūkis, stipriai sugniaužti pirštai. Formos apibendrintos, briaunotos, jų ritmas linijinis. Asketiškų bruožų veide perteikta melancholiška išraiška.

Stasys Latonas, KPE
Varpas – žalvarinis, lietas, h 33 cm, skersmuo 24 cm. Varpą 1830 m. nuliedino Danielius Vėneris Vilniuje; tai vienas iš retų išlikusių šio meistro dirbinių. Platus profiliuotas graižas plastiškai pereina į liemenį, kurio forma primena kūgį nupjauta viršūne. Pečius juosia stilizuotų augalinių motyvų ornamento dvi juostos, antiteziškos tarp jų įterptam įrašui, kuris nurodo varpo nuliejimo datą ir vietą, autoriaus inicialus. Ornamento piešinys grafiškas, formos paryškintos reljefo aukščio kaita. Įrašas aiškus, ritmiškas, dekoratyvus. Varpas pasižymi darniomis proporcijomis, išraiškingi, dinamišku siluetu.

Nijolė Nevčerauskienė, KPE

Kuzmickas Vincas

Literatūrologas, lietuvių literatūros ir istorijos tyrinėtojas.

Gimė 1936 12 10 Šaukuvoje (Ukmergės rajonas). 1942 – 1946 m. mokėsi Šaukuvos pradinėje mokykloje, vėliau Ukmergės I vidurinėje mokykloje, Klaipėdos žemės ūkio technikume. Jį baigęs dirbo felčeriu Beižonių kaime. Po tarnybos sovietinėje armijoje Ukrainoje ir Urale, 1962 – 1967 m. V. Kuzmickas studijavo Vilniaus Universiteto filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1966 – 1972 m. jis buvo Vilniaus Universiteto leidybinės redakcinės grupės redaktorius, 1972 – 1976 m. dirbo Lietuvių kalbos institute, o 1976 – 1981 m. – žurnalo “Pergalė” redakcijoje.

Jau nuo mokymosi Ukmergėje laikų V. Kuzmickas pradėjo rašyti eilėraščius, vėliau bandė plunksną rašydamas apsakymus, feljetonus, bandė tapyti. Bet meilė literatūrai nulėmė, kad geriausiai V. Kuzmicko gabumai atsiskeidė literatūros tyrinėjimuose. Jis buvo vienas iškiliausių lietuvių literatūros istorijos tyrinėtojų. Naujai atrastais faktais ir duomenimis jis užpildė daug kultūros istorijos spragų, tuo būdu įtakodamas jau nusistovėjusių, bet nepakankamai pagristų interpretacijų kaitą. Daugelis jo skelbtų straipsnių, o ypač monografijos “Juozas Gurauskis” (1979), “Antanas Vilkutaitis – Keturakis” (1981), “Kristijonas Donelaitis” (1983), monografinė apybraiža “Kazys Binkis” (1977), griovė nusistovėjusius stereotipus, skatino juos peržiūrėti, dėl to V. Kuzmickas susilaukdavo daug neargumentuotos kritikos ar tiesiog užsipuolimų bei intrigų iš tų kolegų, kuriems kartoti nuvalkiotas tiesas buvo patogiau ir ramiau. Sovietinės savicenzūros sąlygomis spausdinami jo raštai buvo negailestingai redaguojami, išmetant ir keičiant ne vieną autoriaus mintį ar išvadą. Tai pakankamai smarkiai žeidė jautrią, neteisybę ir melą atmetančią V. Kuzmicko sielą. Ne tik savo jaunystėje rašytus eilėraščius, dienoraščius, bet ir mokslinius darbus V. Kuzmickas rašė aistringu, nuoširdžiu ir paprastu stiliumi, dėl ko jo mokslinė kūryba patraukia ir sudomina ją skaitantįjį. Be originalių mokslinių darbų, V. Kuzmickas parengė spaudai V. Pietario, J. Gurauskio, A. Vilkutaičio – Keturakio, J. Anusevičiaus, S. Zajančkausko raštų rinkinius, kartu su A. Šešelgiu parašė informacinę knygą “Jurgis Zauerveinas”. Tačiau nuolatinė įtampa, asmeninio gyvenimo nesklandumai, aplinkinių atsainumas daug prisidėjo prie to, kad V. Kuzmickas gana anksti, nesulaukęs 46 – ių mirė nuo staigios ir sunkios ligos. Palaidotas Ukmergėje, Pašilės kapinėse.

Dalį V. Kuzmicko asmeninės bibliotekos – 3654 knygas įsigijo Ukmergės Viešoji biblioteka. Valstybiniame meno archyve yra saugomas 300 bylų V. Kuzmicko bibliografinis fondas. Apie V. Kuzmicką 1997 m. I. Žvinklevičienė išleido “psichologinę studiją” “Žodyje užgesisi širdis”.

VB, I. Žvinklevičienė “Žodyje užgesusi širdis”

Kuzmicko Vinco kapas

Yra Pašilės kapinėse, kapinių šiaurrytinėje dalyje, 5 eilėje nuo tvoros rytinės dalies, metaline tvorele aptvertoje šeimos kapavietėje. Antkapis – žemių sampilas, apjuostas teracinio betono bordiūru ir paminklas (granitas) – stačia netaisyklingo pavidalo plokštė ant žemo stačiakampio postamento. Plokštės priekinėje šlifuotoje plokštumoje pavaizduota atversta knyga. Jos kairiajame lape iškaltas palaidotojo portretas, dešiniajame – įrašas: “Vincas Kuzmickas/ 1936 – 1982”.

Literatūrologas Vincas Kuzmickas gimė Šaukuvoje. 1967 m. baigė Vilniaus universitetą. Parašė monografijas “Juozas Gurauskis”( 1979), “Antanas Vilkutaitis – Keturakis” (1981), “Kristijonas Donelaitis” (išsp. 1983), mokyklai skirtą monografinę apybraižą “Kazys Binkis” (1977, 2 – as leidimas 1985), straipsnių apie lietuvių rašytojus, parengė lietuvių rašytojų raštų rinkinių, su Aleksandru Šešelgiu – informacinę knygą “Jurgis Zauerveinas” (1975). Mirė Vilniuje.

Marija Rupeikienė, KPE