Knygą sudaro 6 skyriai: „Nepriklausomos Lietuvos istorijos bruožai. 1918–1940“; „Lietuvos sovietinė okupacija“; „Vienas okupantas išbėga; kitas prispaudžia. 1941–1944“; „Lietuva ties išnykimo riba. 1944–1953“; „Reokupacija“; „Represijos“. Knygos apimtis – 136 puslapiai. Viršeliai minkšti. Apipavidalino Rasa Kutkaitė.

Prof. Fransuaza Thom, atidžiai sekanti Rusijos ir jos kolaborantų Lietuvoje informacinio karo eigą, įžanginiame žodyje rašo: „Šiuo metu pavojų kelia nebe komunistinis melas ar pokomunistinis istorijos klastojimas pagal Kremliaus dūdelę, o abejingumas, užmaršumas ar net proto letargas. Jaunesniosios kartos tiesiog neįsivaizduoja komunizmo žiaurumų ir tai nėra mažiau pavojinga negu savanoriškas vyresniųjų apakimas, nes abiem atvejais pamirštama svarbiausia pamoka: politinė valia, pagauta naikinimo aistros, gali virsti negailestinga jėga.“ (Ten pat, p. 8)

Tvirtu knygos autoriaus įsitikinimu, „1940–1953 m. Lietuvos istorijos įvykių ir kančių supratimas yra raktas jos žmonių charakteriui, dvasiniam pasauliui pažinti, ekonominei padėčiai ir sunkumams suprasti… Tai buvo laikas, kai gandrų kalenimą pakeitė svetimųjų ir jų samdinių automatų ir kulkosvaidžių salvės.

Nuo šūvių virto pakelėse ir sodybose pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, betono nuolaužomis tapo paminklai. Tai buvo laikas, kai pagrindinės kaimo naujienos buvo žinios apie žudynes, kankinimus, areštus, įkalinimus, trėmimus. Kiekviename žingsnyje buvo patiriamas nepaliaujamas valdžios melas, klasta <…> buvo trypiamas žmogiškumas, dorovės principai, senosios tradicijos, formuojamas homo sovieticus. Patsai gyvenimas jau buvo pasitraukęs. Jį pakeitė Sibiras – kančių ir mirčių įsikūnijimas“. (Terleckas V. Ten pat, p. 10)

Pirmajame skyriuje „Nepriklausomos Lietuvos istorijos bruožai“ pateikiama Lietuvos istorija nuo 1795 m., kai Lietuvos ir Lenkijos valstybę likvidavo ir jos teritoriją pasidalijo to meto imperialistinės valstybės Rusija, Prūsija ir Austrija-Vengrija. Lietuva atiteko grobuonei carinei Rusijai; dingo iš politinio pasaulio žemėlapio, tapo Rusijos Šiaurės vakarų kraštu.

Carų valdžia Lietuvoje vykdė nutautinimo, nukatalikinimo ir rusinimo politiką. Po 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje uždrausta valstybinėse įstaigose lietuviškai kalbėti, spausdinti knygas ir kitus leidinius lotyniškais rašmenimis.

To sukilimo patyrimas ir unikaliausias visame pasaulyje reiškinys knygnešystė parodė, kad kai lietuviams pradedama taikyti dvasinė prievarta, jie tvirtėja, ima sąmonėti, vienytis ir auginti politinius raumenis. Carinės Rusijos siekis pakeisti lietuvių tautos amžinąsias dvasines vertybes suponavo nepriklausomybės siekį, kuris ir buvo realizuotas atitinkamai susiklosčius geopolitinei Europos situacijai.

Šiandien padėtis panaši: švenčiausia lietuvių tautos vertybė – lietuvių kalba – vėl pavojuje. Skirtumas tik tas, kad anksčiau į ją kėsinosi svetimieji, o dabar savi. (Voverienė O. Kovų už laisvę keliu į amžinybę. Karštas komentaras, 2016, lapkričio 11–25, p. 14)

Skirtingai nei sovietinio raugo istorikai, į atkurtos Lietuvos nepriklausomybę žvelgę tik iš tamsos pozicijų, knygos autoriaus žvilgsnis – šviesus, matantis jaunos valstybės kūrybingumą, ją kūrusios kartos patriotizmą ir pasiaukojimą karuose su bolševikiniais Lietuvos duobkasiais, plėšikau- jančiais carinės kariuomenės bei vokiečių kariuomenės likučiais, ypač su itin pavojingu priešu – Lenkijos pilsudskininkais, tapusiais Vilnijos ir Suvalkų okupantais, nuožmiais pavergėjais, ne ką geresniais už Rusijos carinius ir bolševikinius imperialistus, dar aršiau negu anie vykdžiusiais lietuvių nutautinimo politiką.

1923 m. Lietuva atgavo Antantės nuo Vokietijos atskirtą Klaipėdos kraštą. Kaip tokių politinių kataklizmų sąlygomis gyveno mūsų tėvai   ir seneliai, galima tik įsivaizduoti. Gyveno. Ir nesiskundė. Ir nedejavo. Kantriai kūrė savo jauną Lietuvos valstybę. Per 22 metus padarė ją klestinčią. Neskolingą užsieniui. Su stipria lietuviška valiuta litu.

1938 m. Lietuva pagal maisto produktų (sviesto, bekonų, mėsos produktų) eksporto apimtį buvo trečioje vietoje Europoje ir penktoje pasaulyje. Maisto produktų eksportas iš Lietuvos sudarė 52 proc. bendros eksporto apimties. Ištikimiausi pirkėjai buvo Didžioji Britanija, Vokietija ir SSRS.

Knygoje pateikiama detali Lietuvos eksporto ir maisto produktų suvartojimo šalyje statistika. Nepaisant didžiosios 1931 m. pasaulinės krizės ir 1934 m. Vokietijos blokados, paskelbtos Lietuvai už nacių siautėjimo tramdymą, Lietuvos ūkis vertėsi sunkiai, bet išradingai, stabiliai ir sėkmingai.

Kaunas iš apleisto provincijos miesto tapo moderniu mūriniu miestu. Augo, plėtėsi ir mūrinius namus statė Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai. Tuo metu gyventojų skaičius Lietuvoje buvo 2,2 mln., tarp jų – 80 proc. lietuvių. Palyginti su laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, gyventojų skaičius išaugo 17 proc. Kaimas pradėjo statydintis gražius modernius namus. Gražėjo sodybos.

1914 m. Lietuvoje raštingų žmonių buvo vos 20 proc. Jau 1928 m. įvestas privalomas pradinis keturių  klasių visų vaikų mokymas. 1936 m. – privalomas vaikų mokymas išplėstas iki 6 skyrių. Nuo 1932 m. kasmet buvo pastatoma per 80 mokyklų. 1939 m. Lietuvoje jau buvo 2 335 pradinės mokyklos, jose mokėsi 298,4 tūkst. mokinių, dirbo 5578 mokytojai.

Lietuviška tautinė mokykla, globojama paties prezidento Antano Smetonos, tapo didžiausiu Lietuvos dvasiniu laimėjimu. Ji išugdė tūkstančius Lietuvos patriotų, kurie dėl savo Tėvynės buvo pasiryžę baisiausioms kančioms ir aukoms, įskaitant ir gyvybės.

Knygoje aprašoma, kaip Lietuvoje viena po kitos buvo kuriamos aukštosios mokyklos, kaip buvo globojami studentai, vėliau ir dėstytojai, kurie rinkosi eiti mokslo keliu, kaip buvo puoselėjama Lietuvos kultūra, o kūrėjai skatinami, kaip buvo kuriama Lietuvos aviacija, didžiausias patriotiškai nusiteikusių lietuvių pasididžiavimas.

Aprašomas ir tautinių mažumų gyvenimas, iš kurių pati dėkingiausia buvo žydų diaspora, visam pasauliui skelbusi, kaip kūrybingai jie plėtoja savo kultūrą Lietuvoje. Apie tai rašė beveik visi Europos dienraščiai, knygoje cituojamos mintys iš straipsnių.

Keturi penktadaliai knygos puslapių skirti tragiškiems Lietuvos istorijos įvykiams, pradedant pirmąja rusų okupacija 1940 m. birželio 15 dieną ir baigiant lietuvių tautos genocidu 1944–1953 m.

Objektyviai, remiantis valstybiniais dokumentais, išsaugotais Lietuvos ir užsienio archyvuose, knygoje analizuojama Lietuvos okupacijos priešistorė nuo 1939 m., kai Maskvoje išspausdintame SSRS žemėlapyje Lietuva jau buvo pažymėta kaip SSRS respublika.

1940 m. pradžioje dideliu tiražu buvo išleistas kariuomenei skirtas rusų-lietuvių kalbų žodynėlis.1939 m. Maskvoje jau buvo sudaryti represuotinų Lietuvos žmonių sąrašai, manytina, ne be vietos parsidavėlių pagalbos. Knygoje akcentuojamas išdavikiškas dalies lietuvių inteligentijos vaidmuo naikinant Lietuvos valstybingumą, tautiečius žudant ir tremiant į Sibirą.

Jau pirmaisiais rusų okupacijos metais Lietuvoje NKVD ir besitraukiančios rusų kariuomenės išžudyta 1114 mūsų tautiečių – teisėjų, mokytojų, gydytojų, kunigų, mokslininkų, įskaitant žudynes 44 Lietuvos vietovėse: Rainiuose, Panevėžyje, Petrašiūnuose, Sargėnuose, Vilkaviškyje ir kitur. Į Sibirą ištremta 17,6 tūkst. Lietuvos gyventojų, didžioji dalis lietuvių, žydų, lenkų šviesuomenės. Toks ir buvo svarbiausias okupantų tikslas – pirmiausia sunaikinti Tautos šviesuomenę, išrauti ją iš šaknų. Todėl tarp ištremtųjų – 27,5 proc. vaikų.

Masinėse lietuvių represijose dalyvavo ne tik NKVD ir Rusijos kariuomenė, bet ir daugelis mūsų tautiečių, vietinių rusų bei žydų. Pastarųjų dalyvavimą žudynėse ir lietuvių trėmimuose naciai sumaniai panaudojo antižydiškoms nuostatoms kurstyti.

Trečiame skyriuje aprašomas  Tautos  sukilimas  1941  m.  birželio 22–28 d. Mūšiuose su okupacine rusų kariuomene dalyvavo apie 16–20 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daugelis jų stojo į kovą vedini idealistinių tikslų – apginti Lietuvos valstybės garbę, Lietuvos kariuomenės vadams atidavus Lietuvą okupantui be šūvio. Tautos sukilime žuvo 700 Lietuvos patriotų.

Knygoje aukštai vertinama sukilimo reikšmė Lietuvos istorijoje. Tik dėl sukilimo iš kalėjimų buvo išvaduota 3,5–4 tūkst. politinių kalinių, kurių likimas NKVD gniaužtuose galėjo baigtis tragiškai.

Sukilimas smogė rimtą smūgį Rusijos bolševikiniam imperializmui protestuojant prieš jo vykdytas lietuvių tautos žudynes ir trėmimus į Sibirą.

Sukilimas paneigė melą, kad Lietuva į SSRS įstojo savanoriškai. Svarbiausia – Tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, su derama pagarba ir padėka palaidojo sukilime žuvusius didvyrius, savo krauju apgynusius Tautos ir Valstybės garbę, išdavikų ir bailių valstybės ir kariuomenės vadų parduotą.

Tame pat skyriuje aprašomas ir nacių siautėjimas Lietuvoje. Tuometė imperialistinė Hitlerio Vokietija buvo tokia pat okupantė ir grobuonė kaip ir Stalino Rusija. Ji okupuotoje Lietuvoje išžudė apie 165 tūkst., kitais duomenimis – apie 250 tūkst., žydų ir 45 tūkst., kitais duomenimis – 100 tūkst., lietuvių ir kitų tautybių gyventojų.

Nacių propagandoje žydai buvo tapatinami su komunistais, didžiausiu pasaulyje blogiu. Knygoje rašoma, kad žydų pogromus dar iki okupacijų Vilniuje pradėjo lenkai 1939 m. spalio 31–lapkričio 1 d. Tomis dienomis minios lenkiškai ir rusiškai kalbančių žmonių užtvindė Vilniaus gatves šūkaudami: „Šalin lietuvius!“, „Duokit sovietus!“ Įsisiautėjusi maištininkų minia siaubė Vilniaus parduotuves, mušė jų savininkus, kurių dauguma buvo žydai. 35 žydai, parduotuvių savininkai, buvo žiauriai sumušti. Vilniaus policija pati nepajėgė susitvarkyti, maištininkams raminti pakvietė Rusijos kariuomenės įgulą.

Knygoje aprašomi siaubingi žudynių vaizdai, vaikų plėšimas iš juos apkabinusių motinų rankų, vaikų ir senelių žudynės IX forte. Įvardijamos žudynių vadovų – Joachimo Hamano, žydų žudynių organizatoriaus brigados fiurerio Franco Valterio Štalekerio (Franc Walter Stahleker) pavardės. Žudynes vykdęs vokiečių 11-asis rezervinės kariuomenės būrys, į kurio gretas, deja, buvo įtrauktas ir lietuvių, prasigėrusių chuliganų ir keršytojų komunistams už NKVD nužudytus ir į Sibirą ištremtus artimuosius, „skrajojantis“ būrys.

Knygoje aprašomas ir pasipriešinimo protestai bei žygiai prieš nacių žudynes. Pirmieji oficialius protestus pareiškė Lietuvos kariuomenės generolai Stasys Pundzevičius, Mikas Reklaitis ir Stasys Raštikis, prezidentas Kazys Grinius, ministras Jonas Aleksa, ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kuris dėl to protesto buvo suimtas ir kalintas Vokietijoje, vos išvengė mirties. Knygoje aprašomi ir žydų gelbėtojai. 69 lietuviai, tarp jų 8 kunigai, buvo viešai sušaudyti, 11 nužudyti kartu su gelbstimaisiais, 87 buvo suimti ir kalinti, 6 iš jų buvo kalinti ir sovietų.

Tame skyriuje aprašomas ir sovietinis pogrindis, veikęs Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Iš Rusijos atsiųsti diversantai ir prie jų prisidėję vietiniai kolaborantai sudegino ir išžudė visus gyventojus Kaniūkų kaime Pietryčių Lietuvoje, Bakaloriškėse ir Musteikoje, išprovokavo tragediją Pirčiupiuose, kur vokiečių buvo sudeginti 119 to kaimo gyventojų. Sovietinis pogrindis knygoje vertinamas kaip Lietuvos reokupaci- jos pradžia.

Kaip rašiau ankstesniame straipsnyje „Mąstytojas, prabilęs tautos sąžinės balsu“ (Karštas komentaras, 2015 sausio 2–16, p. 14, 15, 17), dr. V. Terleckas – reto talento tyrėjas, gebantis prasiskverbti į tiriamo objekto esmę iki giliausių šaknų. Ypač tai aktualu, kai rašoma apie Lietuvos istoriją pirmaisiais pokario metais. Skyriuje „Lietuva ties išnykimo riba 1944–1953“ analizuojama, kaip Lietuvoje buvo realizuojama Stalino doktrina, paskelbta jo vietininko Michailo Suslovo: „Lietuva bus… tik be lietuvių.“

Artėjant frontui prie Lietuvos, gelbėdamiesi nuo raudonojo teroro į Vakarus pasitraukė 64 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp jų talentingiausi, aktyviausi, produktyviausi ir įtakingiausi intelektualai: 220 aukštųjų mokyklų dėstytojų, apie 2 tūkst. studentų, 60 proc. rašytojų, aktorių, baleto šokėjų ir kt.

1944 m. liepos 13 d. rusų kariuomenė užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, 1945 m. sausio 28 d. – Klaipėdą. Okupavę Lietuvą stalinistai iš karto pareikalavo „patrankų mėsos“. 110 tūkst. vyrų buvo prievarta mo- bilizuoti į okupacinę kariuomenę, 25–40 tūkst. padėjo galvas svetimame dviejų Europos kraugerių kare. Į Lietuvą plūstelėjo 130 tūkst. rusakalbių kolonistų, tarp jų 2783 elitiniai čečėnų, kalmukų ir ukrainiečių kraujyje išsimaudę enkavedistai, 664 emgėbistai. Apsipratę Lietuvoje kaip Eldorado žemėje, atsivežė savo šeimas, artimus ir tolimus giminaičius. Kolo- nistai užėmė 88 proc. visų vadovaujamų postų įmonėse ir organizacijo- se, iš kurių buvo išstumti lietuviai.

Vos rusams įkėlus koją į Lietuvą, čia jau 1944 m. rugsėjo 9 d. prasidėjo masiniai suėmimai. Iki 1944 m. gruodžio suimta 53 tūkst. Lietuvos gyventojų, 2,5 tūkst. mokytojų, kunigų, profesorių, darbininkų, ūkininkų ir karininkų išžudyta, 11 tūkst. išsiųsta į Rusijos kalėjimus, kur buvo kankinami ir žudomi. Be žinios po NKVD tardymų dingo 2,3 tūkst. žmonių. 99 proc. represuotųjų buvo lietuviai.

Klaipėdoje suimti visi vyrai nuo 17 iki 48 m. Moterys, net mažametės mergaitės, buvo masiškai prievartaujamos, kartu su seneliais tremiamos į Rytus.

Kaip liudijo a. a. Alfonsas Dapkūnas, jaunystėje vežtas į Rusijos kariuomenę rekrūtauti, savo akimis matė, kaip masiškai buvo šaudomi ir iš anksto paruoštose duobėse užkasami iš Klaipėdos ir Karaliaučiaus ešelonais atvežti „fašistai“ prie Minsko geležinkelio stoties. Žuvo ir lietuviai studentai rekrūtai, išdrįsę neatsargiai pasmalsauti. (Voverienė O. Alfon- sas Dapkūnas – antikomunistas, kovotojas už Dievą ir Tėvynę. Antikomunizmas. Vilnius, 2010, p. 129–133)

Vien pirmąjį 1945 m. pusmetį NKVD buvo surengtos 3 432 karinės operacijos, per kurias išžudyta 5 214 nuo mobilizacijos besislapstančių Lietuvos vaikinų, sulaikyta 38,1 tūkst. žmonių, iš jų areštuota 23,2 tūkst. Iki 1951 m. į kolchozus suvaryta 89 proc. Lietuvos valstiečių. 4 tūkst. šeimų, pasipriešinusių kolchozų kūrimui, išvežta į Sibirą.

Knygos autorius sugriovė sovietinių istorikų kurtą mitą, kad ginkluotam lietuvių pasipriešinimui vadovavo buožės. Jis nustatė, kad partizaniniame kare dalyvavo tik 7,5 proc. kaimo turtingųjų; vargingieji valstiečiai sudarė 24,4 proc., o vidutiniai valstiečiai, turėję žemės iki 15 ha, – 52 proc. Lietuvoje prasidėjus ginkluotam partizaniniam judėjimui, okupacinis režimas nuolat stiprino savo galias: 1946 m. birželio 1 d. minėtų enkavedistų ir emgėbistų Lietuvoje buvo jau 3 tūkst., o 1947 m. – jau 13,8 tūkst. Visi komunistai – jų buvo 34,7 tūkst. (tarp jų – 38 proc. lie- tuvių, kiti – kolonistai) – ir komjaunuoliai buvo apginkluoti ir privalėjo dalyvauti lietuvių represijose.

1945 m. Lietuvoje buvo 60–70 tūkst. represinių struktūrų karių, tarp jų – 9,7 tūkst. stribų. Knygoje detaliai aprašomas jų vykdytų operacijų skaičius ir itin žiaurus azijietiškas jų pobūdis, masinis civilių Lietuvos žmonių naikinimas baudžiamosiose operacijose, kraupūs nusikaltimai žmogui ir žmoniškumui, kraują stingdantis siaubas tardant 16–18 m. par- tizanus. Vieno partizano gaudynėms buvo siunčiami 30 čekistų ir stribų. Lietuvoje, vienais duomenimis, išžudyta 20,5 tūkst., kitais – 30 tūkst.

Partizanų amžiaus vidurkis – 22 metai. Į Sibirą vien 1945 m. ištremta 6320 partizanų šeimų. 1945–1953 m. Lietuvoje buvo surengti 34 trėmimai, jų metu ištremta 118 tūkst. žmonių, 70 proc. jų sudarė moterys ir vaikai. Iš visų SSRS tremtinių lietuviai 1948 m. sudarė 49,2 proc.

Tai buvo tikrų tikriausias mūsų tautos genocidas. Tremtyse nuo bado ir ligų mirė 40 proc. visų ištremtųjų, tarp jų – 5 tūkst. mažamečių vaikų. Lietuva neteko 1–1,2 mln. gyventojų, gyvenusių iki karo.

Ačiū knygos autoriui už jo triūsą ir drąsą su savo knyga stoti į gretą dorų Lietuvos žmonių, kovojančių su užsienio militaristais ir jų kolabo- rantais… pačioje Lietuvoje. Su ta knyga mes tapsime stipresni ir vienin- gesni, iš savo širdžių kaip piktžoles rausime nuoskaudas ir nepasitenkinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvių tautos išlikimo šioje mums vienintelėje Dievo skirtoje Žemėje. Tegul šios knygos kelias į Lietuvos bibliotekas ir skaitytojų širdis bus platus ir lygus. Lietuva kaip Feniksas iš pelenų pakilo 1918 ir 1990 m. Ir stiprina savo sparnus skry- džiui į laimingą jos vaikų ateitį.

Šaltiniai ir literatūra:

Terleckas V. Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940–1953. Vilnius, 2015. Ten pat, Thom Fr. Pratarmė. p. 7–8.

Voverienė O. Kovų už laisvę keliu į Amžinybę. Karštas komentaras, 2016, spalio 28–lapkričio 11, 15; Karštas komentaras, 2016, lapkričio 11–25, p. 14.

Voverienė O. Alfonsas Dapkūnas – kovotojas už Dievą ir Tėvynę. Antikomunizmas. Vilnius, 2010, p. 129–133.

Prof. Ona Voverienė