29

V. Gorio nuotrauka

Žvaigždėtosios valandos kovoje su okupantu ir Tautos dvasios pavergimu. Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2015 m.

ŽVAIGŽDĖTOSIOS VALANDOS KOVOJE SU OKUPANTU IR TAUTOS DVASIOS PAVERGIMU

Atimk iš tautos sąžinę, ir ji parsiduos. Atimk iš tautos protą, ir ji vergaus.

Mons. Alfonsas Svarinskas

Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, o dabar ir Lietuvos Respublikos Seime buvo gražiai paminėtos šviesaus atminimo kunigo, Lietuvių Tautos ir Bažnyčios Riterio, ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio, kovotojo su okupanto prievarta brukamu socialinės inžinerijos projektu – paversti lietuvių tautą parsiduodančia ir vergaujančia homo sovieticus minia, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjo, kovotojo su moraliniu reliatyvizmu ir homoterorizmu jau atgavus Nepriklausomybę, mons. prelato A. Svarinsko 90-osios gimimo metinės.

Apie mons. A. Svarinską parašytose keliose dešimtyse straipsnių, tarp jų ir mano daugiau nei 20; keliose išsamesnėse istorikų ir kraštotyrininkų studijose, dokumentiniuose kino filmuose, jo paties straipsniuose atskleidžiama jo viso gyvenimo kova, tapusi pašaukimu.

Pasirodė ir paties šviesaus atminimo mons. A. Svarinsko knyga „Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. 1 dalis“. (Užrašė prof. Donatas Stakišaitis. Vilnius, 2014, 296 p.) Tik iš jos detaliau ir sužinojome apie mons. A. Svarinsko dalyvavimą ginkluotoje Lietuvos partizanų kovoje su NKVD kariuomene ir stribais, apie jo būrio draugus ir jų likimus.

Be kitokio pobūdžio jo kovos su okupaciniu režimu, šis kunigo gyvenimo periodas, balansuojant ant peilio ašmenų tarp gyvybės ir mirties, jo gyvenime išliko kaip žvaigždžių valandos, įprasminusios visą jo gyvenimą ir nubrėžusios tolesnes gaires ir tikslus.

Tai patvirtino ir paskutiniai darbai – prie Mūšios įkurtas Atminties ir Ramybės parkas žuvusiems kovos draugams, Didžiosios Kovos apygardos partizanams; Atminimo slėnis su paminklais žuvusiems Kavarsko partizanams ir jų vadams; jo lėšomis pastatyti kryžiai žuvusiems partizanams įvairiose Lietuvos vietose; paskutinio Lietuvos partizanų kapeliono pareigos ir paskutinė valia – Amžinojo poilsio gulti šalia kovos draugų Ukmergės Dukstynos kapinaitėse. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, Pamernackų kaime. Vaikystė prabėgo Kadrėnų kai- me. 1932 m. pradėjo lankyti Vidiškių pradinę mokyklą. Ją baigęs nuo 1937 m. mokėsi Ukmergės mokykloje, po metų – Deltuvos mokykloje, vėliau – Ukmergės Antano Smetonos (iki 1941 m.) gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Mokytojų seminariją. Supratęs, kad tai ne jo pašaukimas,  1942 m. rugpjūtį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tuo metu čia dėstė kunigai prof. Pranciškus Petraitis, seminarijos rektorius, prof. Stasys Gruodis, prof. Juozas Grigaitis MIC, prof. Stasys Yla, pirmosios antikomunistinės knygos „Komunizmas Lietuvoje“ (Kaunas, 1937) autorius.

„Šie garbingi mokytojai ir tėvai mums davė ne tik mokslo ir profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau už jaunystę ir gyvybę. Supratome, kad politika yra iššūkis įgyvendinant Dekalogo artimo meilės įsakymą. Tai suprato ir mūsų seminarijos vadovai. Esu dėkingas Jums, kad išmokėte mane eiti tiesiu keliu ir nedaryti kompromisų“, – savo knygoje „Nepataisomasis“ rašė monsinjoras.

Dauguma seminaristų buvo kaimo vaikai. Tuo metu dar buvo gyvi prisiminimai apie Lietuvos okupaciją 1940 m. birželio 15 d., dar kraujavo žaizdos dėl rusų kariuomenei traukiantis NKVD nužudytų tauriausių ir šviesiausių Lietuvos inteligentų ir kunigų, į Sibirą ištremtų mokytojų, giminaičių, klasės draugų. Formavosi pasipriešinimas rudajam okupantui, kuris ant švariai nušveistų šautuvų Lietuvai atnešė ne laisvę, o tokią pat vergiją kaip ir raudonasis okupantas.

1944 m. grįžus rusų frontui ir NKVD, seminaristai matė, kaip žvėriškai užkariautojai elgiasi su Lietuvos žmonėmis, ir žinojo apie taikių kaimiečių pasipriešinimą okupantui ir jo vykdomam terorui.

Seminaristai neliko abejingi, dalis jų tapo aktyviais partizaninio ju- dėjimo pagalbininkais. Klierikai Jonas Čeponis, Jonas Vareikis, Jonas Poviliūnas, Jonas Zubrus, A. Svarinskas iš pradžių kurdavo, spausdin- davo ir platindavo informacinius lapelius apie okupantų Lietuvoje vykdomą terorą. Vėliau tapo savo kraštuose susiformavusių partizanų būrių ryšininkais, aktyviais pagalbininkais rengiant ir platinant atsišaukimus, parūpindavo partizanams ginklų, šovinių, medikamentų, popieriaus, dokumentų blankų ir t. t. Svarinskas tapo savo krašto Didžiosios Kovos apygardos (vadas – Jonas Misiūnas-Žalias Velnias) partizanų 5-ojo bataliono, vadovaujamo Broniaus Jakubonio-Stikliaus iš Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaimo, ryšininku.

Stiklius buvo narsus ir doras vyras, savo būrio partizanams tapo įkvepiančiu ir sektinu pavyzdžiu. Kai per vieną mūšį enkavedistai jam sužeidė koją, jis sugebėjo pasislėpti, bet vaikščioti nebegalėjo. Nenorėdamas būti našta jis įkalbėjo ūkininką, pas kurį slėpėsi, iškviesti enkavedistus. 1949 m. spalio 10 jie prisistatė. Per susišaudymą Stiklius nušovė enkavedistų būrio vadą NKVD leitenantą ir pats nusišovė. Deja, ir tarp klierikų atsirado išdavikas. Kazys Kundrotas (MGB slapyvardis Saulėtekis) tardomas išdavė bendražygius. Vengdamas suėmimo A. Svarinskas paliko seminariją ir pasitraukė į Stikliaus vadovaujamą partizanų būrį. Tapo partizanu Laisvūnu, patyrė gyvenimo bunkeriuose pavojus, nuolat buvo tarp gyvybės ir mirties. O NKVD tuo metu seminarijoje areštavo 20 klierikų.

1946 m. gegužę NKVD ėmė aktyviai ieškoti A. Svarinsko. Jis su įvairiomis užduotimis vykdavo ir į Kauną, ten apsistodavo pas Maironio seserį Marcelę Mačiulytę. Ji visada mielai priimdavo, pavalgydindavo, leisdavo pernakvoti, kartais net kelias dienas pabūti, kol įvykdys užduotį.

Gruodį A. Svarinskui atvykus į Kauną pasiimti žadėtų šovinių, jį įskundė batsiuvys Petras Medišauskas, tapęs KGB provokacijos dalyviu-agentu Vyšniakovu. Svarinskas buvo suimtas 1946 gruodžio 31 d. Kauno KGB būstinėje jį tardė ir kankino tardytojai A. G. Gurio, vyr. ltn Maslobojevas ir Mejeris. Taip pat ir KGB majoras Danielius Todesas – jo A. Svarinskas ypač bijojo dėl lapiniško gudrumo, veidmainysčių ir melo. Jam teko patirti ir tuomečio KGB viceministro papulkininkio Leonardo Martavičiaus kumštį. Jį monsinjoras savo knygoje aprašo taip: „Labai žiaurus. Visada buvo civiliškai apsirengęs. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Po to kumš- čiais pradėjo mušti per galvą, akis, veidą. Laimei, spėjau jį rankomis prisidengti. Būtų akis atmušęs. Vis tiek apsipyliau krauju. Stengiausi priartėti kruvinas prie sėdinčių tardytojų, kad kraujas ant jų lašėtų, ir taip išvengti mušimo. Bet tie, atstatydami kojas, atstumdavo, kad arčiau neprieičiau.“ (Svarinskas A. Ten pat, p. 91)

1947 m. kovo 12 d. A. Svarinską, kaip ir visus Lietuvos pratizanus, teisė karo tribunolas: pirmininkas justicijos majoras Grišinas, vyr. ltn. Kotlerovas ir eilinis Glukovcovas, dalyvaujant vertėjui Leskauskui. Nuteisė pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58-1 ir 58-11 straipsnius – 10 metų pataisos darbų ir 5 metams tremties be teisių už 3 fiktyvių pasų padirbimą, antitarybinių lapelių spausdinimą ir platinimą bei siekį įsigyti radijo aparatą, šovinių, brezento ir juos perduoti Šarūno būrio partizanams (jų monsinjoras net nepažinojo). Svarinskas kalėjo gulago lageriuose – Intoje, Abezėje. Su juo kalėjo kunigai: Jonas Žvinys, Liudas Puzonas, Kazimieras Pivoriūnas, Kazimieras Vasiliauskas, Stanislovas Pupelaikis, Kazimieras Vaičionis, Pranas Račiūnas, Algirdas Kavaliauskas, prel. Povilas Pulokas, vyskupas Pranciškus Ramanauskas (jis ir įšventino A. Svarinską į kunigus 1954 m. spalio 3 d.), gydytojas Vladas Šimkūnas, paskutinės Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius, Lietuvos kariuomenės generolas Jonas Juodišius (mirė 1950 m. gruodžio 18 d. Abezėje. Jo atminimui monsinjoras pastatė kryžių Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų Ramybės parke), mokslininkas filosofas prof. Levas Karsavinas, Lietuvos kariuomenės leitenantas, Žalio Velnio apygardos partizanas Stasys Gudaitis ir kiti.

Lageriuose mons. Alfonsui Svarinskui teko dirbti įvairiausius darbus. Vėliau jis, kaip mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas felčeriu. Visada stengėsi padėti labiausiai kenčiantiems kaliniams, ir ne tik lietuviams.

1955 m. vasarą mons. A. Svarinskas buvo paleistas iš lagerio. Prasidėjo jo tremties be teisių laikas. Apsigyveno Intoje Tauro apygardos partizano Jono Matukevičiaus pasistatytame namelyje. Šventąsiais Mišias aukodavo Lietuvos Laisvės armijos partizano Leono Vilučio pasistatydinto namo didžiajame kambaryje, ten susirinkdavo Intoje gyvenantys lietuviai tremtiniai ir politiniai kaliniai be teisių. Į Lietuvą mons. A. Svarinskas grįžo 1956 m. kovo 29 d. Prasidėjo naujas kovos su okupaciniu režimu etapas, kuris tęsėsi visą jo gyvenimą.

Kunigo Alfonso Svarinsko kova su okupacinio režimo projektu – Lietuvoje sukurti naują žmogų homo sovieticus

Pirmoji iš kalėjimo grįžusio kunigo A. Svarinsko darbo vieta buvo Kulautuva. Jį čia tarnauti pakvietė kunigas Gustavas Gudanavičius. Įsikūręs A. Svarinskas zakristijonu į Kulautuvos bažnytėlę pakvietė seminarijos laikų bendražygį Petrą Našlėną, turintį gražų balsą ir didelį troškimą tapti kunigu (į kunigus jis įšventintas 1961 m.). Svarinskas, kaimo vaikas, tėvų išmokytas visų ūkio darbų, nuo pirmų dienų ėmėsi tvarkyti Kulautuvos bažnyčią ir jos aplinką. Lageryje įgijęs ne tik felčerio, bet ir elektriko specialybę sutvarkė bažnyčios apšvietimą ir su kulautuviškiu Vytautu Kaunecku virš jos durų pritvirtino kryžių su Nukryžiuotoju.

Norėdamas kurti gyvąją Bažnyčią, aplankė parapijiečius ir jų padedamas sutvarkė tikėjimo namų aplinką. Parapijiečius kvietė atsivesti ir vaikus, pratinti juos prie darbo. Po darbų visi talkininkai susėsdavo pievelėje pasikalbėti, dainuodavo lietuviškas dainas.

Į talkas kaskart ateidavo vis daugiau žmonių, bažnytėlė pilnėjo. Kunigas su tėvais susitardavo, kad leistų savo atžalas patarnauti Šv. Mišiose. Su vaikais gražiai sutardavo, netgi kamuolį paspardydavo, ragino gerai mokytis, kad taptų tikrais lietuviais. Laikui bėgant kunigas inicijavo sekmadienines 11 valandos Šv. Mišias moksleiviams. Kulautuvos sanatorijos vyr. gydytojai Rūtai Čaikauskaitei-Damarac- kienei, aršiai komunistei ir karjeristei, užkliuvo, kad miestelio žmonės pradėjo lankyti bažnyčią.

Pasipylė jos pagiežingi skundai religijos reikalų įgaliotiniui su prašymais, kuo greičiau uždaryti Kulautuvos bažnyčią. Jai antrino ir Kulautu- vos vykdomojo komiteto pirmininkas, iš Gruzijos atsibastęs komunistas Gangavševas, nuolat skundęs kunigą KGB.

1956 m. sovietų kariuomenei žiauriai numalšinus Vengrijos sukilimą, Kulautuvos kunigai organizavo procesiją Vengrijos sukilimui paremti, už žuvusius Vengrijos laisvės gynėjus buvo aukojamos Šv. Mišios. Kulautuvos mokyklos mokytoja Stasė Jasiūnaitė, rašytoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, lankiusi bažnyčią ir ant kaklo nešiojusi kryželį, tuomečio švietimo ministro M. Gedvilo buvo atleista iš darbo be teisės įsidarbinti mokykloje, o kunigas A. Svarinskas kagėbistų ir jų talkininkų pradėtas aktyviai sekti.

1957 m. guodžio 27-ąją jo namuose atlikta krata, kelios knygos konfiskuotos. Supratęs, kad Kulautuvoje jam likti pavojinga, vyskupo Pranciškaus Ramanausko patartas, A. Svarinskas persikėlė kunigauti į Betygalą.

Tačiau ir ten ėmė kurti gyvąją Bažnyčią. Ją gausiai lankė moksleiviai. Dvi kolūkio pirmininko dukterys pasipuošusios visada eidavo šalia kryžiaus per bažnytines procesijas. Per Šv. Velykas Betygalos bažnyčia buvo pilna žmonių, procesijoje dalyvavo daugybė moksleivių, mergaitės papuoštos baltais drabužiais (nesvarbu, kad pasiūtais iš marlės – kitokių nebuvo). Keli moksleiviai atėjo pasirišę pionierių kaklaraiščius. Pasigirdo šnabždesiai, kad juos reikėtų nusirišti, bet kunigas A. Svarinskas patarė nesikišti: tegul dalyvauja Šv. Mišiose kaip atėję. O moksleivių sekmadieniais ateidavo daug; kartą kunigas suskaičiavo 130. Visi jie sutikę gatvėje kunigą A. Svarinską su juo sveikindavosi, o jis visada drau- giškai vaikus pašnekindavo.

Antrąją Velykų dieną kunigą A. Svarinską KGB suėmė.1958 m. balandžio 12 d. buvęs jo kankintojas sadistas Leonardas Martavičius, dabar jau tapęs KGB pulkininku, pasirašė įsakymą suimti Betygalos kunigą Svarinską „dėl jo nusikalstamos antitarybinės veiklos, turint pakankamai duomenų, kad Svarinskas savo namuose saugojo antitarybinę nacionalistinio turinio literatūrą, pravedinėjo antitarybinę agitaciją“. (Svarinskas A. Ten pat, p. 193)

Šį kartą jį tardė KGB vyr. ltn. V. Liniauskas. Iš tėvų namų Kadrėnuose saugumiečiai paėmė 13 knygų, tarp jų ir A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, išleistą 1936 m.

1958 m. liepos 7 d. įvyko Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, kuriai pirmininkavo Genrikas Zimanas, tos 13 knygų tapo pagrindiniais įkalčiais, pagal įbaugintų bažnyčios šnipų liudijimus kunigas Svarinskas vėl nuteistas šešeriems metams pataisos darbų kalėjimo. Jis buvo išvežtas į griežtojo režimo Mordovijos lagerį, kuriame tuo metu kalėjo kelios dešimtys Lietuvos ir Ukrainos kunigų, tarp jų – kanauninkas Petras Rauda, kun. Stanislovas Kiškis, kun. Antanas Bunka, kun. Algirdas Mocius, kun. Aleksandras Markaitis-Markevičius, kun. Pranciškus Adomaitis MIC, kun. Pranas Račiūnas MIC, kun. Jonas Balčiūnas; pasauliečiai Lietuvos patriotai Balys Gajauskas, Liudvikas Simutis, Algirdas Endriukaitis, Petras Plumpa ir kiti. Iš Mordovijos kalėjimo kunigas A. Svarinskas paleistas 1964 m. ba- landžio 9 d.

Tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas

Neseniai pasirodžiusiame G. Mažeikio straipsnyje rašoma, kad žmonės, patekę „į Gulago nužmoginimo ratus, dėl ilgalaikio bado, šalčio, nemigos, nuolatinių mušimų, teroro ir alinančio vergiško darbo“ tapo „baikščiomis, paklusniomis ir amoraliomis būtybėmis, pasirengusiomis už galimybę išlikti išsižadėti bet ko, išduoti ar parduoti artimą, prisipažinti bet kuo ar padaryti bet ką…

Gulagą savyje nešiojantis žmogus mielai priima Leviatano (biblijinės niekšybės gyvatės) propagandą, ir, net jei badauja, net jei jį niekina ir engia, net, jei nuolatos tyčiojasi iš jo orumo, jis sveikina savivaliaujančio valdžios aparato atstovus kaip Dievo valdžios vietininkus ir pripažįsta jų teisę jį mindyti, tikėdamasis, kad ir mindomas kada nors taps mindy- toju“. (Mažeikis G. Gulagas mumyse: šunžmogių ugdymas ir priežiūra. Delfi.lt, 2015 sausio 23)

Tokios kokybės žmogaus – homo sovieticus – okupantas ir siekė. Lietuvoje nemažai ir pasiekė. Mons. Alfonsas Svarinskas išliko savimi, „nepataisomas“, ištikimas jo mokytojų įskiepytiems idealams ir savo įsitikinimams. Gulago siste- mos kalėjimai jį tik sustiprino. Kaip kalnų anglis, kuri šlifuojama ir brūžinama tampa kiečiausiu dei- mantu, taip ir iš kalėjimų grįžęs mons. A. Svarinskas tapo legendiniu ko- votoju su okupaciniu režimu. Jis jau žinojo, kad blogio ideologiją galima įveikti tik gėriu.

1964–1971 m. kunigavo Miroslave, 1971–1976 m. – Igliaukos para- pijoje, 1976–1983 m. – Viduklėje. Visur, kur tik kunigavo, jis nebijojo skelbti tiesos žodžio.

Nuo 1972 m., kai pradėta leisti Lietuvių katalikų bažnyčios kronika, drąsiai įsitraukė į jos leidybą: rašė straipsnius, ją platino.

1978 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Komiteto nariai ir jis pats parašė šimtus pareiškimų Sovietų Sąjungos ir Komunistų partijos vadovams dėl Bažnyčios, tikinčiųjų ir piliečių teisių pažeidinėjimų Lietuvoje. Juos lydėdavo tūkstančiai Lietuvos žmonių parašų. Jei Lietuvoje dar ne visos bažnyčios buvo paverstos grūdų ir trąšų sandėliais, tai didelis Tikinčiųjų komiteto indėlis.

1983 m. A. Svarinskas vėl buvo suimtas. 1988 m., tarpininkaujant Amerikos prezidentui Ronaldui Reiganui, buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Ten gyvendamas aplankė lietuvių bendruomenes Vokietijoje ir JAV; aplankė prezidentą Ronaldą Reiganą ir jam nuoširdžiai padėkojo už išvadavimą iš kalėjimo, vildamasis, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vėl taps nepriklausoma.
Lietuvai atgavus  Nepriklausomybę,  A.  Svarinskas  grįžo  į  gimtinę. 1990–1992 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris; 1991–1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) narys; 1991–1995 m. – Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas. Nuo 2000 m. – Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyr. kapelionas. Apdovanotas Lietuvos partizanų 1-ojo laipsnio žvaigžde ir Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Iki pat gyvenimo pabaigos mons. prelatas A. Svarinskas nenuilstamai vadavo lietuvių tautos dvasią iš vergijos.

Mons. prelatas A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Palaidotas Dukstynos kapinėse šalia savo bendražygių, žuvusių pokario kovose su okupantais.

Šviesuolis išeina. O jo šviesa lieka. Ji skrodžia tamsą. Ir ją sklaido, skaidrindama ir žmonių protus. Ir ne tik tų, kurie asmeniškai pažinojo Monsinjorą, bet ir tų, kurie su jo veikla ir jo gyvenimo žygdarbiu susipažino spaudoje, skaitė jo knygą, girdėjo apie jį iš savo draugų ir pažįstamų.

Kunigo monsinjoro A. Svarinsko, tapusio Tautos legenda, gyvenimo ir jo kovos su pavergėjais pavyzdys visais laikais veikė doriausių lie- tuvių, dabar jau ir jaunųjų kartų, mintis ir širdis, sustiprindamas juos gyvenimo kelyje, paguosdamas sunkioje kovoje su blogiu ir įkvėpdamas tęsti jo gyvenimo žygdarbį. Geresnio paminklo didvyriams nebus / kaip vykdymas jų idealo.

Prof. Ona Voverienė