31

A. Vyšniausko nuotrauka

Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2016 m.

JAM DIEVO ŽODIS BUVO SVARBIAU NEGU VALDŽIOS

Žmogaus didybė yra bent išdrįsti pasakyti „ne“ pasauliui, kurio negali pakeisti, bet kurio neprivalai ir priimti.

A. Kamiu

Kai miela bendramintė Aldona Pavasarienė atnešė paskaityti Vido Spenglos sudarytą knygą „Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius, 2002) ir paprašė pareikšti savo nuomonę, sunerimau: ką galėčiau dar parašyti po puikių arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus, dr. Aldonos Kačerauskienės, prof. Laimučio Mačiūno ir Julijos Ambrasienės straipsnių apie tragišką kunigo Broniaus Laurinavičiaus lemtį.

Prisėdusi prie knygos supratau – joje rašoma ne tik apie kunigą, dorai ir garbingai atlikusį savo pareigą tarnaujant Dievui ir Tėvynei, bet ir paprastą žmogų, lietuvį, išdrįsusį pasakyti „ne“ blogio imperijai, totalitariniams režimams – tiek lenkų, tiek sovietų, – siekusiems nutautinti ir demoralizuoti lietuvių tautą, sunaikinti žmogų žmoguje paverčiant jį nusikaltėliu ir girtuokliu. Išdrįsęs pasakyti „ne“ jis tapo žmogumi, kokiu galėjome būti kiekvienas, jei būtume įstengę nenusilenkti blogio pasauliui.

Kunigas B. Laurinavičius nekovojo nei su sovietų okupaciniu režimu, nei su nusikaltėliška komunistine ideologija. Jis buvo doras, sąžiningas žmogus ir kunigas, stropiai ir sąžiningai atlikęs savo, kaip Tėvynės sūnaus ir Dievo tarno, žmonių dvasinio pedagogo pareigas.

1913 m. gimęs religingoje ir patriotiškoje šeimoje Gėliūnų kaime Gervėčių parapijoje Astravo rajone, B. Laurinavičius anksti patyrė lenkiško okupacinio režimo baisumus. Kai 1921 m. jo tėviškė buvo okupuota len- kų, visiems Vilnijos krašto žmonėms, taip pat ir Laurinavičių šeimai, teko patirti brutalų lenkinimą. 1927 m. Vilnijos krašte buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos. Kunigai, nepasidavę lenkinimui ir atkakliai Šv. Mišias aukoję lietuviškai, buvo uždaromi į kalėjimus. Kai Gervėčių parapijos žmonių mylimą kleboną kunigą Ambroziejų Jakavonį lenkai irgi suėmė ir uždarė į kalėjimą, atsirado Gervėčiuose drąsuolis, kuris tą liūdną valandą skambino varpais nebodamas gresiančio pavojaus. Tada trylikametis Bronius ir apsisprendė tapti kunigu, kad galėtų tęsti šventus kun. A. Jakavonio lietuvių tautos dorinimo, švietimo ir patriotinio ugdymo darbus. Į vaiko širdį pasibeldė meilė Tėvynei. Įkvėptas šviesaus kunigo pavyzdžio jis nutarė pasirinkti kunigo kelią. Baigęs vienintelę lietuvišką kaimišką „Ryto“ mokyklą ir Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, stodamas į Vilniaus kunigų seminariją savo prašyme B. Laurina- vičius rašė, kad stoja sąmoningai, tikėdamasis, „kad ir sunkiomis mūsų gyvenimo sąlygomis lietuvis kunigas labai daug gali padaryti Dievo garbei ir Tėvynei“. (Spengla V. Objektas „Intrigantas“. Vilnius, 2002, p. 26) Brutuali lenkiška priespauda jaunuolio širdyje pažadino kovotojo geną, norą priešintis istorinei neteisybei ir aršiems jos vykdytojams. Dar mokydamasis gimnazijoje jis ragino kaimynus, buvusius mokyklos draugus siekti mokslo, stoti tik į lietuvišką gimnaziją, neprarasti tautinio orumo. Visais įmanomais būdais gervėtiškiams padėdavo pasiruošti egzaminams ir įstoti į gimnaziją, netgi susirasti būstą Vilniuje ir įsi- tvirtinti lietuviškoje aplinkoje. Gervėčiuose leido ir redagavo ranka rašomą lietuvišką laikraštį „Jaunimo balsas“, nuo 1935 m. – „Saulėtekį“, skatinusius jaunimą branginti lietuvišką žodį ir visa tai, kas brangu lietuvio širdžiai: tikėjimą, lietuviškas tradicijas ir papročius. Ypač tuo rūpinosi po 1939 m., kai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jo tėviškė atiteko Baltarusijai.

1944 m. birželio 4 d. baigęs Vilniaus seminariją, Vilniaus arkivysku- po Mečislovo Reinio buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias savo Šv. Mišias B. Laurinavičius laikė gimtųjų Gervėčių bažnyčioje. Vėliau dirbo Švenčionyse, Ceikinuose (Ignalinos raj.), Kalesninkuose (Eišiškių raj.), Švenčionėliuose, Adutiškyje.

Visur stropiai atliko kunigo pareigas: Kalesninkuose ir Ceikiniuose suremontavo bažnyčią, sutvarkė aplinką; Švenčionėliuose, padedamas parapijiečių, pastatė maldos namus – visi žino, kiek jėgų tai kainavo sovietinio okupacinio režimo metais. Klaipėdos kunigai už pastatytą Marijos Taikos Karalienės bažnyčią buvo nuteisti ir įkalinti sufabrikavus bylą.

Kad ir kur tarnavo B. Laurinavičius – visur kūrė gyvąją Bažnyčią, katekizavo vaikus, jaunimas veržėsi į jo pamaldas. Kunigas niekam nepataikavo, pamoksluose skelbė ne tik Dievo žodį, bet ir blaivystės, doros ir lietuvybės išsaugojimo idėjas kaip būtinas tautos išlikimo sąlygas, kvietė jaunimą neprarasti didžiausios mūsų tautos vertybės – tikėjimo  ir Dekalogo, gyventi pagal jo principus. Dėl to kunigas buvo persekiojamas rajoninės ir respublikinės valdžios, o įgaliotinis religijų ir kulto reikalams jam siuntinėjo visokias direktyvas. Tačiau kunigas jų nepaisė, jam svarbiau buvo Dievo žodis. Kai tie partiniai valdininkėliai savo draudimais įgriso iki gyvo kaulo, B. Laurinavičius pradėjo rašyti pareiškimus, laiškus, protestus ir memorandumus nuo rajono valdžios iki aukščiausių SSRS institucijų. Tokių laiškų ir pareiškimų parašė šimtus. Pradėjus leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, kun. Bronius Laurinavičius tapo vienu iš aktyviausių autorių. Rašė apie Lietuvos valdžios kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą, apie Tautos alkoholizaciją, rusifikaci- ją, demoralizavimą.

Kun. Bronius Laurinavičius su didžiausia širdgėla žvelgė į tautos dvasios žudymą, mokyklų ateizaciją, piktinosi ir priešinosi valdžios draudimams katekizuoti vaikus. Už vaikų katekizavimą buvo įkalinta dešimtys kunigų ir vienuolių, tarp jų, net politiniam klimatui 1970–1971 m. pašiltėjus, kun. Antanas Šeškevičius, kun. Prosperas Bubnys, kun. Juozas Zdebskis ir daugelis kitų. Buvo uždarinėjamos bažnyčios ir vienuolijos. Apie tai rašiau „Lietuvos aide“ (Voverienė O. Kunigai – Lietuvos laisvės kovotojai. Lietuvos aidas, 2008, saus. 10, p. 9). MGB nunuodijo Kauno arkivyskupijos kapitulinį vikarą prel. Stanislovą Jokūbauskį, kad į jo vietą galėtų įtaisyti savo žmogų – jų užverbuotą agentą Nerį (jiems tai nepavyko, sutrukdė vysk. T. Matulionis). MGB buvo nušautas jų užverbuotas buvęs agentas Kardas – pranciškonas kunigas Stasys Martušis, mat savo kruviną darbą jau buvo atlikęs ir per daug žinojo apie MGB Lietuvoje vykdomų nusikaltimų virtuvę. Knygoje teigiama, kad 1962 m. rugpjūčio 20 d. ligoninėje KGB buvo nunuodytas vysk. T. Matulionis; nužudytas kun. Leonas Šapoka (1980) ir kun. Leonas Mažeika (1981); kun. Bronius Laurinavičius buvo apsuptas šnipų, sekančių kiekvieną jo žingsnį.

1979 m. kun. B. Laurinavičius, mirus kun. Karoliui Garuckui, tapo žmogaus teises ginančios Helsinkio grupės vadovu. 1978 m., suėmus tos grupės narius Viktorą Petkų, Vytautą Vaičėną ir Mečislovą Jurevičių, o Tomui Venclovai išvykus į Vakarus, kun. B. Laurinavičius liko vieninteliu aktyviu tos grupės veikėju. Jis buvo nuosekliausias kovotojas už blaivybę, parapijiečiams aiškino, kaip nuosekliai ir kryptingai skatinant alkoholio vartojimą naikinama Tauta, jos genetinis fondas. Savo bažnyčioje net dėžutę buvo pastatęs, į kurią prašė mesti vardinius pasižadėjimus negerti alkoholio. Kategoriškai draudė alkoholį vartoti laidotuvėse, ragino jo atsisakyti krikštynose ir vestuvėse. Jo vadovaujamose bažnyčiose tikinčiųjų skaičius nuolat didėjo. Tai siutino vietos valdžią. Eišiškių rajono LK komiteto pirmasis sekretorius kartą jam uždraudė laikyti pamaldas neva dėl galvijų ragų ir nagų ligos epidemijos. Kunigas nepakluso – jam Dievo žodis svarbesnis negu valdžios. Vietiniai partiniai aktyvistai ėmė persekioti į bažnyčią einančius tikinčiuosius ir vaikus. Kunigas per pamokslą juos įtikinėjo nebijoti: „Tik nereikia bijoti. Nepasiduokite. Nes jei tik dantraščiai pagauna nors truputį rankovės, tai įtraukia ne tik ranką, bet ir visą suglamžo.“ (Ten pat, p. 411) O jis pats vos ne kas savaitę buvo tampomas saugumo.

Knygoje atskleistas šokiruojantis faktas – religijos ir kulto reikalų įgaliotiniais Lietuvoje buvo skiriami patys baisiausi lietuvių tautos žudikai: Aleksandras Guzevičius, pokariu išžudęs ir represavęs beveik visus Lietuvos vyskupus; Petras Raslanas, Rainių žudynių iniciatorius ir vykdytojas; NKVD kapitonas ir vienas iš karinio tribunolo teisėjų Justas Rugienis, kuris 1946 m. mirti pasmerkė vyskupą Vincentą Borisevičių ir jo mokinį kunigą Praną Gustaitį.

Kun. B. Laurinavičiui jau klebonaujant Adutiškyje, 1980 m. vasario 17 d. jo bute buvo atlikta krata, ieškota įkalčių suimti – Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos, Helsinkio grupės dokumentų. Kartu su pareigūnais kratoje dalyvavo „Tiesos“ korespondentė Danguolė Repšienė, tikinčiųjų charakterizuojama kaip „mirtį nešantis juodasis angelas“. Po jos apsilankymų ir šmeižikiškų straipsnių „Tiesoje“ KGB buvo žiauriai nukankin- tas kunigas Leonas Šapoka, po to ir kun. Leonas Mažeika.

Po kratos kun. B. Laurinavičius parašė testamentą, kuriame prašė  po mirties jį palaidoti Švenčionėlių bažnyčios, kurią jis pastatė, šventoriuje. Jo pastatytą, bet valdžios nacionalizuotą kleboniją, kai ji bus denacionalizuota, atiduoti Bažnyčiai, o jo per visą jo gyvenimą užgyventą turtą – 800 rublių – atiduoti katalikiškajai spaudai arba išdalinti vargšams. Savaitę prieš savo mirtį, tarsi nujausdamas, savo kaimynui doram katalikui Bernardui Gerojimui B. Laurinavičius sakė: „Jeigu mane aptiks kilpoje arba suvažinėtą, netikėkit, kad tai atsitiktinumas.“ (Ten pat, p. 187)

1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesoje“ pasirodė D. Repšienės straipsnis

„Į gyvenimą – ne per šventorių“, kuriame kun. B. Laurinavičius buvo šlykščiausiai šmeižiamas už vaikų katekizavimą ir trukdymą mokytojams juos ateizuoti. Mirties juodasis angelas prabilo… O 1981 m. lapkri- čio 24 d. į Vilnių atvykęs atsiimti pamesto paso kunigas buvo sekiojamas dviejų augalotų vyrukų. Išlipusį iš troleibuso Žalgirio stotelėje per vieną sankryžą jie palydėjo, o einantį per Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžą pastūmė po važiuojančiu sunkvežimiu. Žinoma, „kaltų nerasta“.

Jau atgavus Nepriklausomybę, perkeliant kunigo palaikus iš Adutiškio į Švenčionėlius prie B. Laurinavičiaus pastatytos bažnyčios, testa- mento vykdytojas kun. Kazimieras Žemėnas savo prasmingą kalbą už- baigė žodžiais: „Piktos valios žmonės ąžuolą nulaužė. Bet nesunaikino. Jis iš kapo mums kalba savo gyvenimo pavyzdžiu ir apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes persekiojami, bet neapleisti, mes parblokšti, bet nežuvę.“ (Ten pat, p. 466) O dvasingiausias Lietuvos skulptorius prof. Antanas Kmieliauskas, pastatęs paminklą „Kristus pas Pilotą“ prie kunigo Laurinavičiaus kapo Švenčionėliuose, jo statytos bažnyčios švento- riuje, savo intenciją taip paaiškino:

Kristus prieš Pilotą

Prof. Antanas Kmieliauskas

Džiaugiuosi, kad man teko pažinti kunigą Bronių Laurinavičių. Jis dažnai pas mane užeidavo, visuomet skubėdamas, kupinas kilnių idėjų. Tuo metu, kai žmonės buvo įbauginti ir vienas kitu nepasitikėjo, kunigas buvo atviras, linksmas, drąsiai kritikavo neteisybes. Jo asmenybė žavi, nes tikėjimas, tėvynės meilė, žmogaus teisės buvo neatskiriama jo gyvenimo ir veiklos visuma. Esu įsitikinęs, kad tuo jis taip patraukė daug žmonių prie Dievo ir kėlė Bažnyčios autoritetą.

Kai viską valdė sovietų režimas ir žmonės buvo įbauginti, tokios asmenybės tarsi švyturiai rodė tautai kelią. Jie turėjo būti įsitikinę, kad niekas nepajėgs palaužti jų dvasios ir įrodyti priešams, kad jie teisūs. Už tai kunigas sumokėjo savo mirtimi. Bet ir mirtis jo nenugalėjo: visuomenė dar labiau ėmė branginti tuos idealus, už kuriuos jis kovojo.  Ir kai man pasiūlė padaryti kunigui Laurinavičiui paminklą, aš klausiau švenčionėliečių, kurie jį mylėjo, kokio kūrinio jie norėtų? Jie atsakė: didelio ir gražaus.

Netoli Sudervės suradau stambų (3 m 30 cm) granito luitą ir iškaliau skulptūrą „Kristus prieš Pilotą“. Stengiausi, kad paminklas būtų ne tik didelis ir gražus, bet ir prasmingas. Aš mąsčiau apie simbolį, kuris geriausiai įprasmintų gyvenimo kelią kunigo patrioto ir visų kitų, o kartu ir Lietuvos. Kristus surištomis rankomis, mušamas ir šmeižiamas, pasmerktas nužudyti už tiesą, už tai, kad darė gera… Kai šią skulptūrą buvau ką tik baigęs, buvo tragiškoji Sausio 13-oji: prie televizijos bokšto sužalota, sušaudyta, nužudyta daugelis beginklių dainuojančių Lietuvos patriotų. Man atrodė, kad skulptūra „Kristus prieš Pilotą“ galėjo būti labai deramas paminklas ir jiems.

O šiandien, kai visi įsitikinome baisia neteisybe – tiesiog išdavyste – kai profesorius Vytautas Landsbergis, išvedęs Lietuvą į Nepriklausomybę, yra šmeižiamas, kaltinamas ir niekinamas, aš manau, jog šis paminklas tinka ir jam. Jis tinka ir visiems doriems Lietuvos žmonėms. Jie yra kunigo Broniaus Laurinavičiaus idealų, jo darbų, kovos už tiesą, dorą, tikėjimą tęsėjai. Aš tikiu, kad tai, dėl ko jis kovojo ir žuvo, niekad nebus užmiršta. (Ten pat, p. 491– 492)

Prof. Ona Voverienė