Aleksandras Zapkus gimė 1916 m. gegužės 17 d. Petrapilyje (Rusijoje). 1920 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsistojo Kėdainiuose. 1924 m. įstojo į Kėdainių pradinę mokyklą, bet po metų šeima išvyko   į Mažeikius. Baigęs Mažeikių pradinę mokyklą Aleksandras 1932 m. įstojo į Plungės mokytojų seminariją, baigęs du kursus buvo perkeltas į Šiaulių mokytojų seminariją. 1934 m. mirė jo tėvas. Aleksandrui reikėjo pačiam užsidirbti mokesčiui už mokslą ir pragyvenimui. Pablogėjus sveikatai valstybinių egzaminų nelaikė. Dirbo laisvai samdomu mo- kytoju. Nuo 1936 m. gyveno Mažeikiuose, mokytojavo Žvyreliuose, Dabikinėje ir Miškėnuose. 1940–1941 m. dirbo Krakių pradinės mo- kyklos mokytoju, vėliau Viekšnių pradinės mokyklos mokytoju. Buvo Tautininkų partijos narys. Viekšniuose įsikūrus nacionalinio pasiprie- šinimo organizacijai, tapo jos štabo nariu. NKVD išsiaiškinus apie patriotinę veiklą ir pradėjus jį sekti, turėjo slapstytis.

Vokiečių okupacijos metais A. Zapkus gyveno ir dirbo Viekšniuose. 1944 m. liepos 29 d. Viekšniuose buvo įkurta Tėvynės apsaugos rinktinė, jos vadu paskirtas jaunesnysis leitenantas A. Zapkus. 1944 m. spalio 7–8 d. jis su savo būriu dalyvavo Sedos kautynėse, vėliau Barstyčių mūšyje. Rusų tankų išblaškyti rinktinės kovotojai gelbėjosi kaip kas išmanė. Sedos kautynėse žuvo 104 jauni Lietuvos kareivėliai.

A. Zapkus pateko į rusų nelaisvę. Jo žmonai su sūnumi Kęstučiu, gimusiu 1938 m. birželio 5 d., vėliau tapusiu garsiu dailininku, pavyko pabėgti į Vokietiją ir emigruoti į Rusai, į nelaisvę paėmę apie 40 Tėvynės apsaugos rinktinės kovotojų, vežė juos traukiniu į Daugpi- lio belaisvių stovyklą. Spalio 17 d. Kaišiadoryse A. Zapkui su keliais draugais pavyko iš traukinio pabėgti. Jis pradėjo ieškoti ryšio su vietos partizanais. Susitiko su Žaliu Velniu. DKA buvo praradusi nemažai ka- rininkų, todėl Žalias Velnias A. Zapkų paskyrė rinktinės štabo eiliniu.

Atėjus rinktinei vadovauti Serbentui ir 1945 m. kovo 27 d. Čiobiškyje žuvus rinktinės štabo viršininkui Jonui Markuliui-Vaiduokliui, DKA vadas M. Kestenis-Serbentas štabo viršininku paskyrė A. Zapkų-Piliakalnį, kadangi jis jau turėjo karininko laipsnį, buvo dalyvavęs kautynėse ir gerai išmanė karinę taktiką. Piliakalnis buvo geras organizatorius. Jam vadovaujant štabui, DKA partizanai prarado mažiausiai kovotojų. Piliakalnis dažnai lankė DKA batalionus, visada norėdavo išsiaiškinti tikrąją padėtį, patarti, padėti. 1946 m. pradžioje kartu su ryšininke Aldona Paulavičiūte-Indyra lankė DKA B rinktinės batalionus. Alfonso Morkūno-Plieno vadovaujama rinktine, jos kovingumu  ir partizanų tvarka liko patenkintas. Išsprendęs visus organizacinius klausimus patraukė į savo štabą Ukmergės link. 1946 m. kovo 24 d.  jau Kaišiadorių rajone prie Petrušėnų kaimo Šilonių miške prie Dubių vienkiemio grįžtantiems kelią pastojo Kaišiadorių NKVD įgula. Susišaudymo išvengti nepavyko. Keliskart didesnis čekistų būrys partizanus apsupo, jie atsidūrė ugnies rate. Žuvo A. Zapkus-Piliakalnis, Julius Junaitis-Vanagas, štabo ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra (Laukinukė) ir A. Kavaliauskas-Pipiras.