Alfonsas Morkūnas gimė 1908 m. sausio 27 d. Žemaitkiemio valsčiuje, Juodžiūnų kaime. 1930 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Po privalomosios tarnybos pasiliko kariuomenėje liktiniu puskarininkiu. Dalyvavo Tautos sukilime 1941 m. birželio 23–28 d. Kartu su bendražygiais iš Lyduokių miestelio išvijo okupantus. 1942 m. netikėtai mirė jo žmona. A. Morkūnas kartu su vaikų močiute rūpinosi mažamečiais vaikais. 1944 m. vasarį įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, vėliau tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu. Vos rusų kariuomenė 1944 m. liepą peržengė Lietuvos sieną, A. Morkūnas kartu su broliais Stasiu ir Karoliu pasirinko ginkluoto pasipriešinimo okupantui kelią. Broliai nutarė: jei jau mirti, tai savo Tėvynėje.

A. Morkūnas organizavo partizanų būrį, tapo jo vadu    1944 m. spalio 18 d. per šauktinių gaudynes buvo paimtas į okupacinę kariuomenę, bet iš jos pabėgo. Nuo 1944 m. spalio – Balninkiečių grupės, vėliau Pakalnio jungtinės grupės partizanų vadas. Nuo 1944 m. gruodžio 1 d. DKA B rinktinės vadas apygardos vado pavaduotojo teisėmis. Nuo 1947 m. jo įsakymu visi B rinktinės partizanų batalionai nutraukė ryšius su MGB kontroliuojamu DKA štabu, dalyvavo kuriant Rytų Lietuvos sritį ir atkuriant Didžiosios Kovos apygardą. Kai DKA „vadui“ MGB statytiniui Griežtui pavyko pasiųsti į mirtį DKA įkūrėją J. Misiūną-Žalią Velnią bei oficialiai sunaikinti beveik visą DKA A rinktinę ir kai jis pats galiausiai pasirodė esąs MGB smogikas, A. Morkūnas-Plienas stengėsi išsaugoti savo rinktinės kovotojus, nes jo veikimo areale prasidėjo intensyvūs miškų šukavimai ir suėmimai. Šiek tiek apri- mus situacijai, jis 1948 m. rugpjūtį tapo DKA vadu. Jam buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis. A. Morkūnas-Plienas tęsė organizuotą kovą kartu su bendražygiais, tačiau ir jo batalione atsirado išdavikas A. Morkūnas-Plienas žuvo 1949 m. gruodžio 30 d. Juodkiškių kaime slėptuvėje. Jo palaikai užkasti Ukmergėje. Ant jų pastatyta 1998 m. apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. (Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 624–625.) Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A. Morkūno-Plieno ir jo bendražygių palaikai perlaidoti Ukmergės Dukstynos kapinėse.

1945 m. vietos stribai, keršydami partizanų vado šeimai, iki pamatų sudegino Morkūnų sodybą. Jo mama Veronika Morkūnienė su mažamečiais vaikais Elvida ir Teisučiu ilgai slapstėsi. 1948 m. ji susirgo. Nuvežta į Ukmergės ligoninę mirė. Niekšai Ukmergės stribai paėmė iš ligoninės jos palaikus ir išniekino palikdami Lyduokių šventoriuje. 1951 m. KGB susekė partizano vaikus trylikametę Elvidą ir vienuolikmetį Teisutį ir juos ištrėmė į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą. Nepilnametei Elvidai teko sunkiai dirbti ir išsaugoti nuo bado broliuką. Į Lietuvą Elvida grįžo tik 1960 m.