Jonas Misiūnas gimė 1910 m. Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Padliesės Valmonių kaime (netoli Joniškėlio) 10 vaikų šeimoje.
Iki kariuomenės dirbo tėvų ūkyje. 1931 m. buvo pašauktas į Lietuvos Respublikos kariuomenę. Baigęs privalomąją tarnybą kariuomenėj pasiliko
liktiniu. Turėjo viršilos laipsnį. Tarnavo Vievyje, Kaišiadoryse. Buvo pasienio policijos viršila. Vokiečių okupacijos metais – geležinkelio apsaugos policininkas. 1944 m. vasario 5 d. savanoriu įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir tarnavo iki pat jos išformavimo. Į Lietuvą įžengus rusų kariuomenei, 1944 m. liepą iš Kaišiadorių su šeima persikėlė į Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus Janionių kaimą. Nujausdamas jam gresiantį pavojų tą pačią vasarą išėjo partizanauti. Sutelkė apie 200 kovotojų būrį ir veikė Ukmergės ir Trakų apskričių areale. Nuo 1944 m. rugsėjo jo vadovaujamas partizanų būrys pasivadino Didžiosios Kovos rinktine, vėliau tapusia apygarda. Jo „skrajojantys“ partizanų būreliai keliavo po Lietuvą ir visus mokančius ir net nemokančius rankose laikyti ginklą kvietė burtis ir skelbti negailestingą kovą okupantui.
1944 m. lapkričio 22 d. Musninkų valsčiuje, Janonių kaime pas Stasį Paulauską buvo suimta besislapstanti nėščia Žalio Velnio žmona Ona Krivickaitė-Misiūnienė su dviem septynmečiais dvynukais Kęstučiu ir Rimgaudu. MGB čekistai suėmė ir sodybos šeimininką bei jo dukterį Eleną. 1944 m. 30 DKA partizanų užėmė Darsūniškio miestelį. 1945 m. sausio 30 d. Semeliškių valsčiuje, Grinapolio kaime DKA vyrai surengė pasalą iš J. Stančiko grįžtančiam 17 stribų būriui. Mūšyje buvo nukauti NKVD įgaliotinis ir 4 stribai. Sumaniai pasiskirstę partizanai aukų išvengė. 1945 m. vasario 4 d. mūšyje su Musninkų stribais Pigonių kaime žuvo Žalio Velnio žmona.
1945 m. vasario 15 d. bendru rinktinės vyru sutarimu rinktinei ėmė vadovauti vyr. ltn. M. Keistenis (Kareckas)-Serbentas, rinktinė buvo pavadinta 5-ąja Lietuvos laisvės apygarda (LLA). J. Misiūnas tapo štabo ir operatyvinio skyriaus viršininku. 1945 m. balandžio 14 d. mūšyje su NKVD kariuomenės daliniu Kaugonių miške žuvo 5-osios LLA vadas M. Kareckas-Serbentas. J. Misiūnas-Žalias Velnias grįžo vadovauti
DKA rinktinei. Ją sudarė 28 būriai (400–500 kovotojų). Štabas įsikūrė Žaslių valsčiaus Budelių kaime. 1945 m. vasarą mūšyje su NKVD kariuomene ir stribais J. Misiūnas-Žalias Velnias buvo sunkiai sužeistas. Jis buvo sumanus, reiklus sau ir savo bendražygiams, greitos reakcijos, nesutrikdavo sudėtingiausiose situacijose, fiziškai stiprus, beveik 2 metrų vyras. Greitai pasveiko. 1945 m. gruodžio 1 d. jo įsaku sukurtos dvi DKA rinktinės: DKA A rinktinė, veikianti Trakų apskrities areale, ir DKA B rinktinė, veikianti Ukmergės apskrityje. Buvo numatyta įsteigti DKA C rinktinę Švenčionių apskrityje ir D Utenos apskrityje, tačiau planai nebuvo realizuoti. B rinktinės vadu buvo paskirtas Alfonsas Morkūnas-Plienas, generalinio štabo viršininku – J. Šibaila- Merūnas. Ją sudarė trys batalionai: Želvos ir Molėtų valsčiaus (vadas Petronis-Audra); Žemaitkiemio, Pabaisko ir Šešuolių valsčių (vadas ltn. K. Ališauskas-Spartakas); Balninkų, Kurklių ir dalies Želvos valsčių (vadas puskarininkis K. Puodžiūnas-Titnagas); vėliau buvo įsteigtas Veprių ir Jonavos valsčių batalionas (vadas St. Markauskas- Galijotas), o 1946 m. Taujėnų, Kavarsko 5-asis batalionas (vadas Bronius Jakubonis-Stiklas). (Lietuvos naikinimas ir tautos kova.

1940–1998. Sudarytojas Izidorius Ignatavičius. Vilnius, 1999)
1946 m. pavasarį per ryšininkę A. Rumševičiūtę, pasinaudodamas senais tarnybos Lietuvos kariuomenėje pažįstamais, su J. Misiūnu ryšį užmezgė Juozas Markulis, kaip partizanų Vilniaus centrinio štabo atstovas.
1946 m. gegužės 7 d. DKA vadas J. Misiūnas-Žalias Velnias dėl savo nepakankamo karinio pasirengimo paprašė J. Markulio rekomenduoti
patyrusį karininką, kuris galėtų vadovauti jau 900 kovotojų DKA. J. Markulis, jau tada MGB agentas Erelis, rekomendavo buvusį Lietuvos
kariuomenės kapitoną V. Pečiūrą- Griežtą, NKVD užverbuotą dar 1942 m. kaip agentą Gediminą. 1946 m. liepos 24 d. J. Misiūnas-Žalias
Velnias perdavė vadovavimą Lietuvos kariuomenės karininkui kapitonui Griežtui, kaip labiau patyrusiam ir karo mokslus baigusiam karininkui,
o pats liko jo pavaduotoju. Griežtas pareikalavo abiejų DKA rinktinių partizanų sąrašų, jų ginkluotės apyskaitos ir visiems partizanų būriams pereiti į neginkluotą pasipriešinimą. A rinktinė pakluso. Griežtas partizanams iš Vilniaus atveždavo fiktyvius dokumentus, kovotojus išsiųsdavo į sostinę, apgyvendindavo, įdarbindavo. Netrukus partizanai būdavo suimami, keli sušaudyti, kiti nuteisti ir įkalinti. B rinktinės vadai kategoriškai atsisakė paklusti Griežto įsakymams. Prasidėjus išdavystėms, suaktyviejus miškų šukavimams, jie kurį laiką veikė savarankiškai, paklusdami
tik B rinktinės vado reikalavimams.
1946 m. rugpjūčio 14 d. J. Misiūnas-Žalias Velnias buvo iškviestas į Vilnių, neva į Lietuvos partizanų vadų pasitarimą, apgyvendintas neva konspiraciniame bute, tą pačią naktį suimtas, išvežtas į Maskvą ir 1947 m. kovo 11 d. nužudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Kaip jau rašėme įvadiniame DKA straipsnyje, Griežtui vadovaujant, pasipylė A rinktinės partizanų areštai, dalis jų buvo sušaudyta, dalis nuteista ir kalėjo Sibiro, Mordovijos ir Karagandos kalėjimuose. Visa DKA A rinktinė buvo sunaikinta.