Juozas (Juozapas) Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Alytaus apskrityje, Vadėnų kaime. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją dirbo mokytoju Alytaus, Ukmergės apskr. Panoterių, Staskūniškio pradinėse mokyklose, nuo 1940 m. – Balninkų pradinės mokyklos (7 klasių), vėliau progim- nazijos vedėjas. Skautų, jaunalietuvių, Šaulių sąjungos narys, Ukmergės apskrities mokyklų inspektorius.

1941 m. birželio 14 d. į Altajaus kraštą buvo ištremta jo šeima – žmona Ona Šibailienė (gim. 1902 m.) ir trys sūnūs: Vytautas (gim. 1930 m.), Rimvydas (gim. 1932 m.), Jonas Kęstutis (gim.1935 m.). 1941 m. birželio 22–28 d. prasidėjus Tautos sukilimui, J. Šibaila tapo jo savanoriu, būrio vadu. Jo būrys nuo rusų kariuomenės likučių vadavo Balninkus, Kurklius.

Nuo 1944 m. vasario gen. Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės karys, jaunesnysis leitenantas, Ukmergės LLA štabo narys, nuo rugsėjo Ukmergės apylinkės 3-iojo rajono partizanų Vanagų būrio, Balnininkiečių partizanų grupės organizatorius ir vadas (Diedukas, Merainis, Gruodutis).

Nuo 1945 m. gruodžio 1 d. DKA B rinktinės štabo viršininkas ir lai- kraščio „Tėvynė šaukia“ redaktorius, nuo 1945 m. kovo 21 d. – DKA štabo viršininkas.

1945 m. lapkričio 12 d. paskirtas laikinai eiti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) visuomeninės dalies viršininko pareigas.

Dalyvavo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) suvažiavime Radviliškio valsčiaus Minaičių kaime, 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos laisvės kovos sajūdžio deklaraciją, buvo vienas iš jos autorių. LLKS Visuomeninės dalies viršininkas ir Tarybos narys.

Nuo 1949 m. lapkričio 3 d. LLKS Prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas. Leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius, o nuo 1950 m. vasario 16 d. – LLKS leidinių redaktorius, partizanų ideologas. 1950 m. kovo 15 d. J. Šibaila tapo 2-osios Prezidiumo sekcijos (Jūros sr.) vadovu.

1952 m. birželio 7–9 d. grįžęs į Ukmergę perėmė LLKS Prezidiumo 3-iosios sekcijos (Rytų Lietuvos) viršininko pareigas.

Žuvo 1953 m. vasario 11 d. Ramygalos rajone prie Dovydų kaimo miško slėptuvėje kartu su P. Žiliu-Audrūnu. Palaikų užkasimo vieta nežinoma. Apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės Kovos kryžiais.

1950 m. gegužės 30 d. jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1997 m. Krašto apsaugos ministerija jam suteikė (po mirties) pulkininko leitenanto laipsnį. 1998 m. apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio ordinu. (Ten pat, p. 674.)