Su saugos zona-01Širvintų­­Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“
Ketvirtasis objektas
VILKMERGĖS PILIS XIV
XV A.
Vilkmergės pilies, svarbiausio objekto viduramžių Vilkmergėje pastatymo pradžia yra gaubiama paslapties ir legendų.

Viena jų pasakoja, jog šiose apylinkėse gyveno jauna ir graži žynė, žmonių vadinta Vilkmerge. Kartą miškuose medžiojo kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kurį užpuolė vilkai. Nuo baisios mirties jį išgelbėjo Vilkmergė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Kaip padėką už išgelbėtą sūnų, kunigaikštis Dausprungas Šventosios upės krante pastatė pilį ir pavadino ją Vilkmerge.

Kita legenda byloja apie pagonių šventykloje ugnį saugojusią vaidilutę, Šventosios žvejo dukrą. Sulaužė ji pažadą tarnauti dievams ir įsimylėjo didžiausią priešą – kryžiuočių ordino riterį. Tai sužinoję vaidilos mergelę sudegino, paaukodami dievams. Dar ilgai žmonės pasakojo legendą apie aukmergę – aukos mergą, kuri ilgainiui pavirto į Ukmergės vardą.

Piliakalnis is sono

Ukmergės piliakalnio šiaurinė pusė

Vis tik šie gražūs pasakojimai tikriausiai tėra tik XIX a. paplitusios istorijos romantizavimo tradicijos atspindžiai, o Vilkmergės vardą piliai ir gyvenvietei „padovanojo“ Vilkmergėlės upelis ir dabar tekantis per Ukmergę bei palei piliakalnį. Žinoma, anksčiau jo būta gerokai platesnio ir vandeningesnio, o ir vadinosi jis, pasak naujausių kalbininkų tyrinėjimų, – Vilkamirge.

Tikėtina, jog Vilkmergės (Vilkamirgės) pilies ištakos gali būti sietinos su XIII a. gyvavusia Deltuvos (Dėviltavos) žeme, kurios vieno iš valsčių (tam tikrą teritoriją valdančio vietinio kunigaikščio valdų) centru ji galėjo būti. Tačiau kariniai ir politiniai įvykiai nulėmė, jog XIII a. pabaigoje Deltuvos žemė tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi ir istorinių įvykių scenoje Vilkmergės pilis pasirodė tik XIV a. pradžioje.

Medinė Vilkmergės pilis, taigi kartu ir gyvenvietė šalia jos, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1333 metais, kai Hermanas Varbergietis (vok. Hermann von Warteberge, lot. Hermani de Warteberge; apie 1330 – apie 1380 m.) – Livonijos ordino metraštininkas, magistro kapelionas, XIV a. 2-ojoje pusėje parašęs Livonijos kroniką, kurioje daug kur mini Lietuvos vietoves ir įvykius, užrašė, jog tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės („Anno 1333 idem magister fuit ante Vilkenberge”)“.

Pats Ukmergės piliakalnio dydis ir forma rodo ant jo buvus didelę ir stiprią pilį. Istorikų žiniomis, jos apylinkes Livonijos ordinas niokojo ne tik 1333 m., bet ir 1364 m. vasaryje, 1365 m., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje, tačiau pilis užimta buvo tik 1385 m. gegužę, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam kunigaikščiui Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino patys jos gynėjai. Vėliau ji buvo atstatyta, bet kryžiuočių užimta ir vėl sudeginta 1391 m. rugpjūtį.

Tikriausiai ji vėl buvo atstatyta, nors XIV a. pabaigoje izoliuotos pilys, statytos ant kalvų, prarado savo reikšmę. Jas ima keisti gerokai didesnio ploto pilys, ar jų kompleksai, turintys susisiekimo kelius, kuriais gali atvykti pagalba, ir netoli esančias pilis-kaimynes. Žemių-medžio įtvirtinimus ima keisti akmenų ir plytų mūras. Tokių pilių statybai tuo metu metas buvo palankus: santykiai su Ordinu vis dar nebuvo sureguliuoti, valstybė turėjo stiprų valdovą Vytautą, kuris metodiškai stiprino valstybės gynybinę galią, nuolatinius karus ima keisti ilgesni taikos laikotarpiai, leidę užbaigti didesnius karo architektūros projektus, valstybė turėjo daugiau išteklių ir resursų.

Vilkmergės pilis istoriografijoje toliau minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 m., tačiau gali būti, jog kažkuri(-ios) iš šių datų jau yra susijusi(-ios) ir su mūrine Vilkmergės pilimi, kuri XV a. pradžioje buvo pastatyta dešiniajame Vilkamirgės krante, ant kalvos, dabartinio Pilies parko teritorijoje.

1435 m. rugsėjo 1 d. dabartinio Pabaisko miestelio apylinkėse vyko didelės kautynės, nulėmusios LDK vidaus karo dėl Didžiojo kunigaikščio sosto tarp kunigaikščių Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio baigtį. Šio mūšio eigai nemažą įtaką padarė ir Vilkmergės pilies gynyba, trukusi ilgiau nei tikėjosi jos užpuolikai – jungtinė Švitrigailos kariuomenė. Tos kelios dienos leido Žygimantui Kęstutaičiui sutelkti savo karines pajėgas ir ties dabartiniu Pabaisko miesteliu užkirsti kelią Švitrigailos kariuomenės žygiui į Vilnių. Čia vykusio Šventosios (Pabaisko) mūšio metu Švitrigailos ir jam talkinusio Livonijos ordino kariuomenės buvo sutriuškintos, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. Pasakojama, kad jis nepamiršo Vilkmergės gynėjų didvyriškumo – Vilkmergei suteikė miesto teises…

pabaisko inscenizacija

Šventosios (Pabaisko) mūšio inscenizacija Pabaisko miestelio šventėje

Šio mūšio istoriniuose aprašymuose yra „slidi“ užuomina apie tai, jog kovos galėjo vykti ir prie ant Vilkmergės piliakalnio stovėjusios pilies – XVII a. rašytoje „Lietuvos istorijoje“ jos autorius A. Kojalavičius-Vijūkas mini, jog Švitrigailai Vilkmergės užimti „[…] nesisekė: dėl gamtinių kliūčių ir dėl gynėjų atkaklumo […].“ Tos „gamtinės kliūtys“, ko gero, buvo palei piliakalnį ištvinusios Šventoji ir Vilkamirgė, nes apie lietingus orus ir ištvinusį ten buvusį upelį kalbama ir aprašant kariuomenių išsidėstymą Šventosios (Pabaisko) kautynių pradžioje.

Įsivaizduojant buvusią mūrinę Vilkmergės pilį, jos šiaurinėje ir vakarinėje pusėse surasti kokias nors sunkiai įveikiamas gamtines kliūtis gerokai sunkiau. Tad gali būti, jog tuo metu mūrinė pilis dar buvo nebaigta statyti arba piliakalnyje buvo jos forpostas, kartu su mūrinės pilies gynėjais atkakliai priešinęsis gausiai ir gerai ginkluotai jungtinei Švitrigailos kariuomenei…

Šiaip ar taip, tikėtina, jog 1435 m. buvo paskutinieji medinės Vilkmergės pilies istorijoje, bet atsiradus mūrinei piliai ar jos kompleksui su piliakalniu, Vilkmergė išlaikė savo, kaip kelią iš Vilniaus į Rygą dengiančio strateginio taško, statusą.

Dabar čia stūksantis ir apie senąsias Lietuvos laisvės kovas liudijantis piliakalnis tai kalva Šventosios dešiniajame ir Vilmergėlės kairiajame krante, netoli jų santakos. Jo aikštelė ovali, orientuota vakarų-rytų kryptimi, 26 m ilgio, 30 m pločio. Ji apjuosta 85 m ilgio, 14 m aukščio, 1124 m pločio pylimu, kuris neišlikęs šiaurinėje pusėje, o aukščiausias rytinėje dalyje. Šlaitai statūs, 16 m aukščio, šiaurinėje pusėje dalis jų yra nuslinkę.

Piliakalnis iš virsaus

Ukmergės piliakalnis iš viršaus

Žvalgomieji ir georadaro pagalba atlikti archeologų tyrimai rodo, jog Vilkmergės piliakalnis buvo įrengtas ant natūralios kalvos, nukasant, padarant statesnius jos šlaitus. Vientisas kultūrinis sluoksnis, gausiai sumišęs su degėsiais byloja, kad didelių pertraukų ant piliakalnio stovinčių pilių istorijoje nebuvo – po sunaikinimo jos būdavo greitai atstatomos. Tyrimai iš esmės patvirtina piliakalnio-pilių datavimą – jos čia stovėjo XIVXV amžiuose.

Tam tikras netikėtumas, pasak archeologų, yra piliakalnio pakraščiuose išlikę gana gerai pastebimi pylimai, kurie pasirodė visiškai nesusiję su XIVXV a. pilių gynybinių įtvirtinimų liekanomis, o supilti tik XVIIXVIII a. Sunku tiksliai nusakyti jų paskirtį, bet spėtina, jog tai galėjo būti žemių-medžio įtvirtinimų, įrengtų piliakalnio aikštelės pakraščiuose liekanos. Gali būti, jog šie įtvirtinimai (ir piliakalnio aikštelėje buvę statiniai) turėjo gynybinę paskirtį ir buvo susiję su XVIIXVIII a. ilgai trukusių karų bei valstybės suirutės laikotarpiu. Gal šis vilkmergiečių pastangomis įrengtas nedidelis, bet nelengvai užimamas gynybinis forpostas, turėjo padėti apsiginti bent jau nuo į Vilkmergę užklystančių plėšikaujančių kariuomenių būrių, kadangi mūrinė Vilkmergės pilis po XVII a. viduryje vykusių karų su Maskva buvo smarkiai apgriauta ir galėjo nebeatlikti savo paskirties. Žinoma, tai tik spėjimas, laukiantis patvirtinimo ar paneigimo.

piliakalnis-pylimas

XVIIXVIII a. datuojamo pylimo liekanos piliakalnio aikštelės rytinėje pusėje

Įdomi užuomina apie piliakalnį išliko 18071812 m. Vilkmergėje (г. Вилкомир) dislokuotame Jelizavetgrado husarų pulke tarnavusio D. Osten-Sakeno surašytame šio pulko metraštyje (atsiminimuose): „[…] Ganykloje prie Vilkmergės buvo piliakalnis. Jo viršuje statydavo statinę degtinės kareiviams ir daug vyno bei įvairių gėrimų karininkams. Pulkas, pėsčiomis, su užtaisytais karabinais ir nepertraukiamu šaudymu bei šauksmu „Ura!“, šturmuodavo piliakalnį, o pasiekus tikslą, pradėdavo gėrynės. Tuo pratybos ir baigdavosi. […]“. Šis atsiminimų fragmentas bei išlikęs 1801-ais metais datuojamas Vilkmergės žemėlapis rodo, jog tuo metu piliakalnis stovėjo miesto pakraštyje, jo prieigos nebuvo smarkiai apgyventos, gausios augmenijos jo šlaituose bei viršūnėje irgi nebūta.

1800 m zemelapis

Piliakalnis 1800 m. Ukmergės žemėlapio fragmente

1836 m. nuslinkus daliai šiaurinio piliakalnio šlaito, atsivėrė vienas virš kito sudėti rąstai, keliais metais anksčiau šulinio rentinys, kuriame rastas medinis kastuvas.

1870 m. piliakalnis pavaizduotas N. Ordos piešinyje.

Ukmergės piliakalnis Ordos

1900 m. Vilkmergės apskrities ispravniko (policijos viršininko) V. Doncovo pastangomis piliakalnis sutvarkytas, jame pastatytos pavėsinės, įrengti laiptai, nutiesti takeliai, piliakalnis apsodintas medžiais. Toks piliakalnis užfiksuotas S. K. Kosakovskio fotografijoje bei XX a. pradžios atvirutėje. Pasakojama, kad V. Doncovas buvo nurodęs kasdien 12 valandą šauti iš ant piliakalnio užridentos patrankos. Kiek ilgai ši tradicija išsilaikė, pasakyti sunku – V. Doncovas tais pačiais metais buvo perkeltas į Kursko guberniją.

Kosakovskis-ukmerges-piliakalnis

S. K. Kosakovskio nuotrauka, 1901 m.

atvirukas-ukmerges-piliakalnis-XX-a-pr-ukmerges-krastotyros-muziejus

XX a. pradžios atvirukas

Tarpukaryje piliakalnio papėdėje buvo pristatyta daug skurdžiai gyvenančių ukmergiškių lūšnų, veikė skerdykla ir mėsos parduotuvės, piliakalnis buvo apleistas ir apžėlęs krūmais. Miesto savivaldybė XX a. 4 deš. ėmėsi lūšnyno likvidavimo ir piliakalnio tvarkymo darbų, jo aplinka ir išvaizda smarkiai pakito, piliakalnyje imta rengti dainų šventes, jį lankė ekskursijos.

Ukmergės piliakalnis apie 1920 m

Ukmergės piliakalnis, XX a. 3 deš.

Vaizdas nuo pil

Vaizdas nuo piliakalnio, XX a. 3 deš.

1942 m., vadovaujant inž. A. Cibui, piliakalnį tvarkė Ukmergės gimnazijos, amatų mokyklos ir mokytojų seminarijos mokiniai. Buvo pašalinti išdžiūvę medeliai ir krūmai, tvarkomi ir lyginami takai, aikštelė, pakopos, šalinami nešvarumai. Pasodinta daug dekoratyvinių krūmų.

Sovietiniu laikotarpiu piliakalnis buvo paskelbtas valstybės saugomu archeologijos paminklu. Kelis kartus tvarkytas, įrengti laiptai.

1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas.

19921993 m. piliakalnis kompleksiškai remontuotas valstybės lėšomis: velėnuoti eroduojantys šlaitai, iškirsta dalis medžių, įrengti laiptai.

2003 m. pietinėje ir rytinėje piliakalnio papėdėse, 0,5 ha plote tyrinėta papėdės gyvenvietė, kurioje rasta žiestos keramikos.

Iki 2018 m. palaipsniui šalinti ant piliakalnio šlaitų augę medžiai, 2018 m. piliakalnį apjuosė serpantininis tankaus metalinio tinklo takas, kurio turėkluose įmontuotas apšvietimas tamsiu paros metu išryškina piliakalnio kontūrą. Takas smarkiai padidino piliakalnio viršuje apsilankančių ukmergiškių ir miesto svečių skaičių…

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲGIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDDYBĖ