tombal7

V. Gorio nuotrauka

Atminimo ženklo „negrįžusiems iš Sibiro platybių“ pastatymą inicijavo romas Petras Šaulys. Pasak jo, idėja pastatyti kryžių negrįžusiems tremtiniams gimė sužinojus, kad monsinjoro A. Svarinsko sūnėnas Jonas Svarinskas savo sodybos daržinėje rado surūdijusį, beveik dviejų metrų dydžio, kryžių, pagamintą iš geležinkelio bėgių.

„Pasitarę su memorialo architekte Virginija Bakšiene ir statybos darbus vykdančiu UAB „Ukmergės melioracija“ valdybos pirmininku Stakausku, šį kelerius metus daržinėje išgulėjusį nežinomo autoriaus pagamintą kryžių nutarėme atnaujinti. Bendrovės „Mantona“ vadovas ukmergiškis Mantas Mikalauskas su pagalbininkais nušveitė rūdis, kryžių nušlifavo ir nudažė, už tai nepaėmę nė vieno cento. UAB „Ukmergės melioracija“ darbų vykdytojas S. Žvirblis įmontavo kryžių į akmens riedulį. Taip gimė paminklas be jokių piniginių lėšų, tik žmonių geranoriškumo ir pastangų dėka“, – pastebėjo r. P. Šaulys.

Lietuva atminimo ženklais gydo jai sovietinio okupacinio režimo padarytas žaizdas. 2018 m. birželio 15 d., pakviesti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovų, dalyvavome jų iniciatyva pastatyto ir šventinamo kryžiaus iškilmėse mons. Alfonso Svarinsko įkurto Didžiosios Kovos apygardos partizanų parko pakraštyje, ežero pakrantėje. Paminklą pašventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo daugiametis šio parko globėjas vyskupas Jonas Kauneckas, Ukmergės rajono savivaldybės meras R. Janickas, gausus būrys politinių kalinių  ir tremtinių, Lietuvos istorikų, Prezidentės padėjėjas Mindaugas Lingė, žurnalistai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Partizanų ir tremtinių ilgesingas dainas dainavo Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių choras. Prelegentų kalbose buvo prisimintas Rusijos okupacinio režimo lietuvių tautos genocidas ir jo padarytos žaizdos Lietuvai.

Istoriko Arvydo Anušausko papildytais ir patikslintai duomenimis, Lietuva dėl rusų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Iki 1958 metų neteko 1 058 000 žmonių: dalis jų emigravo į Vakarus, ir… į Rytus; 456 tūkstančiai buvo sušaudyti, nukankinti, numarinti badu, šalčiu ir mirė tremtyse nuo įvairiausių ligų. Vien tik 1940-1941 metais buvo ištremta moterų, vaikų ir senelių į atšiauriausius Sibiro regionus 13 600 Lietuvos gyventojų (tarp jų lietuviai sudarė 96 proc.), į Rusijos kalėjimus ir lagerius išvežta 9 200 žmonių, nužudyta Lietuvoje 470 lietuvių.

Prasidėjus antrajai rusų okupacijai 1944 metais iki 1952 metų ištremta į atšiauriausias klimatiniu atžvilgiu Sibiro, Buriatijos ir Kazachstano vietas 118 000 Lietuvos gyventojų, tarp jų 39 120 vaikų iki 16 metų. Nuteista ir išvežta į Rusijos kalėjimus 142 579 politiniai kaliniai ir tremtiniai; sušaudyta 1070. Iš to skaičiaus politinių kalinių į Lietuvą po ilgų metų kalėjimo ir sunkaus darbo Rusijai grįžo vos tik 29 726 buvusieji politiniai kaliniai. Nukankinti Lietuvos kalėjimuose – 1277 politiniai ka- liniai (Arvydas Anušauskas. Teroras 1940-1958. – V., 2012. – P. 279).

Vien tik Sverdlovsko kalėjime sušaudyti 79 mūsų tautos žymiausi sūnūs – buvę nepriklausomos Lietuvos ministrai, laikraščių redaktoriai, gimnazijų ir mokyklų direktoriai ir kiti šviesuoliai.

Lietuvoje NKVD ir besitraukiančios sovietinės kariuomenės sadistų 1941 m. nužudyta 700 beginklių civilių gyventojų, o 1944-1952 m. Vetrovo divizijos egzekutorių ir kitų teroro Lietuvos vykdytojų – 5000 civilių beginklių Lietuvos žmonų ir 26,5 tūkstančio Lietuvos partizanų ir jų šeimų narių.

Patys baisiausi Lietuvai buvo pirmieji rusų okupacijos metais. Iš jau minėto beveik 23 000 lietuvių – civilių tremtyje ir politinių kalinių buvo nužudyti arba mirė badu ir nuo šalčio prie Laptevų jūros 50 proc. ištremtųjų lietuvių, o kalėjimuose – net 85 procentai.

Pirmaisiais antrosios okupacijos metais Tadžikijoje mirė 300 tremti- nių iš Lietuvos; 1946 – 280; 1947 m. -80; 1948 – 30, 1949 – 20.

Komijos, Molotovo, Sverdlovsko ir Tiumenės srityse nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų žuvo ir mirė 3 199 lietuviai, tarp jų 880 vaikų (1945 – 142; 1946 m. -351; 1947 – 387) (A.Anušauskas. Ten pat).

Į Krasnojarsko krašto tremtį 1948-1951 buvo ištremta 24 725 lietuviai. Iš jų 22 025 dirbo miškų ūkyje. Kiek jų žuvo iš bado, ligų ir buvo nužudyti – knygoje statistikos nepateikta.

Istorikas, apibendrindamas savo tyrimus, teigia, kad jo nustatyti duomenys apie lietuvių aukas Sibiro platybėse toli gražu nėra galutiniai ir dabar yra papildomi didėjimo linkme Lietuvos kraštotyrininkų, tiriančių savo krašto netektis.

Apibendrinant istoriko pateiktus tyrimo rezultatus ir turint galvoje  jo pateiktus duomenis apie Lietuvoje nužudytus ir nukankintus NKVD, besitraukiančios rusų kariuomenės ir pokaryje Vetrovo divizijos bei kitų okupanto galvažudžių nužudytus žmones – 34 947, manau, galima teigti, kad Sibiro platybėse – bendrose nužudytųjų duobėse, Sibiro gausiuose kapuose, Rusijos tundrose ir Ledynuotojo vandenyno dabar jau vėl negyvenamose salose, Kazachstano stepėse ir Tadžikijoje liko gulėti Amžinybėje 421 053 lietuviai.

Jų ašaros, kančios, mirtys ir žūtys tegul amžiais beldžiasi į esamų ir daugelio būsimų kartų lietuvių širdis, liudydamos pasauliui apie komunizmo – žudymo ir neapykantos žmogui ideologijos esmę ir mūsų artimą kaimyną, kurio valdžios mentalitetas, iki paskutinės jų smegenų ląstelės, yra persunktas tos neapykantos ir žudymo ideologijos. Ja iki šiol vadovaujamasi Rusijos karuose Ukrainoje ir Sirijoje.

Prof. Ona Voverienė

A. Vyšniausko nuotrauka

D.T. Kunigui Alfonsui Lipniūnui 1905–1945. Lietuvos jaunimo dvasios vadui, Štuthofo koncentracijos stovyklos kankiniui – įkaitui už Tautą.

Aut. tautodailininkas rimantas Zinkevičius. Pastatytas 2017 m.

DIEVO TARNAS KUN. ALfONSAS LIPNIŪNAS (1905–1945)

Profesorius, publicistas, Panevėžio vyskupijos jaunimo organizacijų direktorius. Aušros vartų ir Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios garsus pamokslininkas. 1943 metais kartu su iškiliausiais Lietuvos žmonėmis išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą kaip įkaitas už lietuvių tautą. 1989 metais palaikai pervežti į Panevėžio katedros šventorių. Nuo 2005 metų Dievo Tarnas, rengiami dokumentai beatifikacijai.

A. Vyšniausko nuotrauka

Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2016 m.

KUNIGAS, KURIO ŽODIS SKATINO MĄSTYTI, IŠSIVADUOTI, KURTI SAVYJE ASMENYBĘ

KGB melu, klasta, smurtu ir represijomis siekė susidoroti su kovotojais už tikinčiųjų teises ir laisves. Sunaikinusi juos tikėjosi lengviau iš žmonių širdžių išrauti laisvės ilgesį ir viltį, nuo kurių ir prasideda kelias į Laisvę.

Pirmą kartą viešojoje spaudoje kunigo Juozo Zdebskio vardas pasirodė 1969 m., kai jis kartu su keliais Vilkaviškio kunigais išsiuntė raštą TSRS Ministrų Tarybai dėl prastos Kauno kunigų seminarijos materialinės būklės. Už tokį akiplėšiškumą rašto autoriams J. Zdebskiui ir Sigitui Tamkevičiui buvo uždrausta eiti kunigų pareigas, ir jie beveik metus dirbo melioracijoje. (Liekis A. Nenugalėtoji Lietuva. Vilnius, 1993, 29) Istoriko Algimanto Liekio knygoje „Nenugalėtoji Lietuva“ kunigo Juozo Zdebskio vardas minimas 45 Melioracijoje kunigai išmoko dirbti pogrindžio sąlygomis. Jų viršininkas Jurgis Brilius „Padėdavo ištrūkti iš melioracijos griovių ir dirbti bažnytinį darbą. Išsiplėtė pažinčių ratas“. (Ten pat, p. 100)

1971 m. rugpjūčio 26 d. kun. J. Zdebskis buvo areštuotas už vaikų katekizavimą. Prienų tikintieji TSRS generaliniam prokurorui, TSKP CK partinei kontrolei ir LTSR respublikiniam prokurorui įteikė pareiš- kimą su 350 tikinčiųjų parašų, kuriame jie piktinosi kunigo suėmimu ir reikalavo paleisti. 1971 m. rugsėjo 12 d. toks pat pareiškimas su 2010 tikinčiųjų parašų ir protestas dėl kunigo suėmimo buvo pareikštas TSKP CK, TSRS Aukščiausiajai Tarybai ir TSRS Ministrų Tarybai. 1971 m. lapkričio 11 d. kun. J. Zdebskis už vaikų katekizavimą buvo nubaustas kalėti vienus metus ir išsiųstas į Pravieniškių koloniją.

Lietuvos tikintieji surinko 17 054 parašus, prašydami kun. J. Zdebskį paleisti iš kalėjimo, ir išsiuntė TSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui juos pridėję prie Lietuvos Romos katalikų memorandumo. 14 284 tikinčiųjų parašai su prašymu baigti persekioti tikinčių šeimų moksleivius 1972 m. kovą buvo išsiųsti LTSR švietimo ministerijai, Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui Tumėnui ir t. t.

1972 m., kai kun. J. Zdebskis, kun. Antanas Šeškevičius ir kun. Prosperas Bubnys buvo nuteisti už vaikų mokymą katalikiškųjų tiesų, kun. Tamkevičiui, paskirtam vikaru į Simną, kilo idėja leisti pogrindinį laikraštį. Taip 1972 m. kovo pradžioje Simno klebonijoje pasaulio šviesą išvydo Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos pirmasis numeris. Jo leidėjas ir redaktorius kun. S. Tamkevičius Pravieniškių lageryje kalinčio kun. J. Zdebskio atminimui užrašė datą „1972 m. kovo 19-oji“. Iš kalėjimo grįžęs J. Zdebskis tapo vienu aktyviausiu Kronikos autoriumi, rėmėju ir platintoju.

LKB kronika rinkdavo žinias iš atokiausių Lietuvos kampelių ir informuodavo skaitytojus apie pareigūnų ir valdžios institucijų padarytus teisės pažeidimus persekiojant kunigus ir tikinčiuosius. Ji drąsiai gynė kunigus A. Šeškevičių, J. Zdebskį ir P. Bubnį, nuteistus už vaikų katekizavimą. (Ten pat, p. 325)

1975 m. vasario 14–15 d. Simno parapijos (Alytaus raj.) vikaras Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą ir KGB majorų Pilelio ir Rimkaus tardomas dėl LKB kronikos leidimo. Kagėbistai sakė įtariantys, kad jis prie to prisideda, tačiau tikisi, kad jis geranoriškai prisipažins dalyvaujantis šiame nusikaltime ir pasitaisys. „O dėl kunigų, kaip antai Račiūno, J. Zdebskio, A. Svarinsko, J. Buliausko, jie visiškai praradę viltį.“ (Liekis A. Ten pat, p. 271)

Už vaikų katekizavimą suimti ir įkalinti kunigai Antanas Aleksandravičius iš Slavikų, Prosperas Bubnys iš Girkalnio, Albinas Deltuva   iš Veisėjų, Antanas Jokubauskas iš Pociūnėlių, Antanas Šeškevičius iš Dubingių, J. Zdebskis iš Gudelių ir Prienų. 1977 m. rugsėjo 14 d. 192 Viduklės tikintieji, gindami savo kleboną A. Svarinską nuo valdžios persekiojimų už vaikų katekizavimą, savo laiške LKP pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui minėjo ir kitus už vaikų katekizavimą kalėjimuose kankinamus kunigus, tarp jų ir kun. J. Zdebskį, ir reikalavo nutraukti tokią valdžios savivalę, tikinčiuosius laikant antraeiliais žmonėmis savo šalyje, nors jie sąžiningai dirba sovietų naudai.

Kai 1978 m. balandžio 12–14 d. Aukščiausiame Teisme buvo teisia- mas Balys Gajauskas už dalyvavimą Helsinkio grupėje, į teismo salę nebuvo įleisti nei kun. S.Tamkevičius, nei kun. J. Zdebskis. Nuteistą Gajauską išvežus į Mordovijos griežtojo režimo lagerį, ten kalinį aplankė jo sužadėtinė Irena Dumbrytė, sesuo L. Šulskienė. Moteris į lagerį lydėjo Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. J. Zdebskis. Lagerio viršininkui leidus, kun. J. Zdebskis sužadėtinius lageryje sutuokė.

1978 m. lapkričio 22 d. kun. J. Zdebskis, kun. A. Svarinskas ir kun. Tamkevičius dalyvavo Maskvoje surengtoje to meto disidentų konferencijoje. Užsienio korespondentams jie pranešė, kad Vilniuje 1978 m. lapkričio 13 d. įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą (TTGKK). Be jų, Komitete dar dalyvavo kun. Jonas Kauneckas ir kun. Vincas Vėlavičius. Lietuvos TTGKK buvo pakviestas savo veiklą koordinuoti su Rusijos kriščioniškuoju komitetu tikinčiųjų teisėms ginti, kuriam tada vadovavo stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas.

Istorikas A. Liekis rašo: „Komiteto nariai mokė žmones būti ne pasy- viais avinėliais, bet kovotojais dėl tikėjimo, savo teisių ir laisvių; įveikti baimę <… > Jeigu prieš karą žmonės bijojo juodos katės savo kieme,  tai dabar bijo kaimyno akies, kaimyno ausies, įvairiausių dalykų žmonės bijo, vis bijo ir bijo… Baimė žmogų žeminantis jausmas.“ (Liekis A. Ten pat, p. 63)

1978 m. gruodžio 8 d. Lietuvos TTGKK ir Rusijos KKTTG išsiuntė bendrą pareiškimą TSRS ir 34 valstybių vyriausybėms, pasirašiusioms Helsinkio baigiamąjį aktą, ir Jungtinėms Tautoms, jame išdėstė Rusijos ir Lietuvos TSR valdžių daromas skriaudas kunigams ir tikintiesiems bei pareikalavo, kad visos valstybės, į kurias kreipiamasi, laikytųsi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. (Ten pat, p. 75)

Tų pačių metų gruodžio 25 d. Lietuvos TTGKK kreipėsi į TSRS AT Prezidiumą ir LTSR AT Prezidiumą, Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus, religijų reikalų įgaliotinį P. Anilionį su reikalavimi laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, užtikrinančios Bažnyčios ir žmogaus sąžinės laisvę.

1979 m. sausį Lietuvos TTGKK pasirašė protestą Lietuvos TSR AT Prezidiumui dėl Lietuvos Helsinkio grupės kovotojo už žmogaus teises Romo Ragaišio suėmimo; 1979 lapkritį – protestą TSRS AT pirmininkui Leonidui Brežnevui dėl Rusijos KKTTG vadovų Glebo Jakunino, Tatjanos Velikanovos ir Antano Terlecko, Lietuvos laisvės lygos vadovo, suėmimo. 1980 m. birželio 1 d.  TTGKK pareiškė protestą Lietuvos  KP CK ir Vyriausybei dėl tikinčiųjų Povilo Buzos, Anastazo Janulio, Genovaitės Navickaitės ir Onos Vitkauskaitės suėmimo apkaltinus juos LKB kronikos platinimu. (Ten pat, p. 273)

1980 m. spalį kun. J. Zdebskis buvo KGB stipriai apdegintas neaiškiomis cheminėmis medžiagomis, šiek tiek mažiau nukentėjo Vytautas Vaičiūnas. 684 Šlavantų parapijos tikintieji parašė pareiškimą TSRS prokuratūrai, prašydami išsiaiškinti, kas Lietuvoje organizavo ir padarė šį nusikaltimą. Tame pat rašte buvo nurodyta, kad Lietuvos KGB skyrius žiauriai nužudė kun. Šapoką Griškabūdyje, žiauriai nukankino Kulautuvos kunigus.  Kuo  labiau  KGB  persekiojo tikinčiuosius, tuo daugiau jų įsitraukdavo į pasipriešinimą oku- paciniam režimui. Į Lietuvos TTGKK įstojo kun. A. Keina, kun. Stakėnas ir kun. L. Kalinauskas.

1986 m. vasario 5 d. kelyje Varėna–Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, netikėtai į priešpriešinę kelio juostą išvažiavęs kun. J. Zdebskį ir jo draugus žiguliais vežęs A. Sabaliauskas susidūrė su pienovežiu. Per avariją žuvo kun. J. Zdebskis ir dar du keleiviai, ketvirtasis buvo sunkiai sužalotas. Zdebskis gimė 1929 m. Marijampolės apskrityje, Mindaugų parapijoje. Šeimoje augo trys vaikai, tačiau sesutė mirė nesulaukusi mokyklinio amžiaus, užaugo Juozas ir sesuo Marija. Juozas baigė Kalvarijos vidurinę mokyklą ir 1948 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Šiluvoje, vėliau Raseiniuose, Kauno Įgulos bažnyčioje. Vėliau klebonavo Šiupyliuose, vikaru tarnavo Šakiuose, klebonavo Kapčiamiestyje, Gureliuose. Ne kartą buvo teisiamas už vaikų katekizavimą. Ilgiausiai – net 11 metų – kunigavo Šlavantuose. Prieš pat žūtį buvo paskirtas į Rudaminą.

Kun. J. Zdebskis mėgo keliauti. Sunkiai  sergančius  ligonius  su  Šv. Sakramentais aplankydavo net atokiausiuose užkampiuose.  Ten, kur negalėdavo išvažiuoti savo žiguliais, eidavo pėsčias. Lankydavo tolimiausiuose Sovietų Sąjungos rajonuose kariuomenėje tarnaujančius parapijiečius, išklausydavo išpažinčių, paguosdavo. Buvo nuvykęs į įvairias Rusijos platumas, tuometę Tadžikiją, Armėniją, Pavolgį. Aplankydavo ir tremtinius lietuvius, dar negalinčius grįžti į Lietuvą. Žmonės jį mylėjo. Ir jis mylėjo žmones. Kai jis žuvo, per visą Lietuvą nuvilnijo, nuaidėjo garsas, kad jį nužudė KGB. (Voverienė O. Tautos sargyboje.  p. 383)

Rašytojas Vidas Spengla kun. J. Zdebskiui atminti parašė knygą „Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią“ (Vilnius, 1996). Joje atskleidė KGB virtuvę ir jos taikytus metodus nepaklusniesiems tramdyti ir žu- dyti. Jėgos struktūrose liko tie patys žmonės, ta pati psichologija, ta pati ideologija, tie patys metodai žmogaus laisvei ir jo dvasiai tramdyti.

Šaltiniai ir literatūra:

Spengla V. Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią. Vilnius, 1996. Liekis A. nenugalėtoji Lietuva. T. 3. Vilnius, 1993, p. 29.

Ten pat, p. 100.

Ten pat, p. 325.

Ten pat, p. 271.

Ten pat, p. 63.

Ten pat, p. 75.

Ten pat, p. 273.

Voverienė O. Kunigas Juozas Zdebskis. Tautos sargyboje. Vilnius, 2012, p. 375–383.

Prof. Ona Voverienė

A. Vyšniausko nuotrauka

Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2016 m.

JAM DIEVO ŽODIS BUVO SVARBIAU NEGU VALDŽIOS

Žmogaus didybė yra bent išdrįsti pasakyti „ne“ pasauliui, kurio negali pakeisti, bet kurio neprivalai ir priimti.

A. Kamiu

Kai miela bendramintė Aldona Pavasarienė atnešė paskaityti Vido Spenglos sudarytą knygą „Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius, 2002) ir paprašė pareikšti savo nuomonę, sunerimau: ką galėčiau dar parašyti po puikių arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus, dr. Aldonos Kačerauskienės, prof. Laimučio Mačiūno ir Julijos Ambrasienės straipsnių apie tragišką kunigo Broniaus Laurinavičiaus lemtį.

Prisėdusi prie knygos supratau – joje rašoma ne tik apie kunigą, dorai ir garbingai atlikusį savo pareigą tarnaujant Dievui ir Tėvynei, bet ir paprastą žmogų, lietuvį, išdrįsusį pasakyti „ne“ blogio imperijai, totalitariniams režimams – tiek lenkų, tiek sovietų, – siekusiems nutautinti ir demoralizuoti lietuvių tautą, sunaikinti žmogų žmoguje paverčiant jį nusikaltėliu ir girtuokliu. Išdrįsęs pasakyti „ne“ jis tapo žmogumi, kokiu galėjome būti kiekvienas, jei būtume įstengę nenusilenkti blogio pasauliui.

Kunigas B. Laurinavičius nekovojo nei su sovietų okupaciniu režimu, nei su nusikaltėliška komunistine ideologija. Jis buvo doras, sąžiningas žmogus ir kunigas, stropiai ir sąžiningai atlikęs savo, kaip Tėvynės sūnaus ir Dievo tarno, žmonių dvasinio pedagogo pareigas.

1913 m. gimęs religingoje ir patriotiškoje šeimoje Gėliūnų kaime Gervėčių parapijoje Astravo rajone, B. Laurinavičius anksti patyrė lenkiško okupacinio režimo baisumus. Kai 1921 m. jo tėviškė buvo okupuota len- kų, visiems Vilnijos krašto žmonėms, taip pat ir Laurinavičių šeimai, teko patirti brutalų lenkinimą. 1927 m. Vilnijos krašte buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos. Kunigai, nepasidavę lenkinimui ir atkakliai Šv. Mišias aukoję lietuviškai, buvo uždaromi į kalėjimus. Kai Gervėčių parapijos žmonių mylimą kleboną kunigą Ambroziejų Jakavonį lenkai irgi suėmė ir uždarė į kalėjimą, atsirado Gervėčiuose drąsuolis, kuris tą liūdną valandą skambino varpais nebodamas gresiančio pavojaus. Tada trylikametis Bronius ir apsisprendė tapti kunigu, kad galėtų tęsti šventus kun. A. Jakavonio lietuvių tautos dorinimo, švietimo ir patriotinio ugdymo darbus. Į vaiko širdį pasibeldė meilė Tėvynei. Įkvėptas šviesaus kunigo pavyzdžio jis nutarė pasirinkti kunigo kelią. Baigęs vienintelę lietuvišką kaimišką „Ryto“ mokyklą ir Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, stodamas į Vilniaus kunigų seminariją savo prašyme B. Laurina- vičius rašė, kad stoja sąmoningai, tikėdamasis, „kad ir sunkiomis mūsų gyvenimo sąlygomis lietuvis kunigas labai daug gali padaryti Dievo garbei ir Tėvynei“. (Spengla V. Objektas „Intrigantas“. Vilnius, 2002, p. 26) Brutuali lenkiška priespauda jaunuolio širdyje pažadino kovotojo geną, norą priešintis istorinei neteisybei ir aršiems jos vykdytojams. Dar mokydamasis gimnazijoje jis ragino kaimynus, buvusius mokyklos draugus siekti mokslo, stoti tik į lietuvišką gimnaziją, neprarasti tautinio orumo. Visais įmanomais būdais gervėtiškiams padėdavo pasiruošti egzaminams ir įstoti į gimnaziją, netgi susirasti būstą Vilniuje ir įsi- tvirtinti lietuviškoje aplinkoje. Gervėčiuose leido ir redagavo ranka rašomą lietuvišką laikraštį „Jaunimo balsas“, nuo 1935 m. – „Saulėtekį“, skatinusius jaunimą branginti lietuvišką žodį ir visa tai, kas brangu lietuvio širdžiai: tikėjimą, lietuviškas tradicijas ir papročius. Ypač tuo rūpinosi po 1939 m., kai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jo tėviškė atiteko Baltarusijai.

1944 m. birželio 4 d. baigęs Vilniaus seminariją, Vilniaus arkivysku- po Mečislovo Reinio buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias savo Šv. Mišias B. Laurinavičius laikė gimtųjų Gervėčių bažnyčioje. Vėliau dirbo Švenčionyse, Ceikinuose (Ignalinos raj.), Kalesninkuose (Eišiškių raj.), Švenčionėliuose, Adutiškyje.

Visur stropiai atliko kunigo pareigas: Kalesninkuose ir Ceikiniuose suremontavo bažnyčią, sutvarkė aplinką; Švenčionėliuose, padedamas parapijiečių, pastatė maldos namus – visi žino, kiek jėgų tai kainavo sovietinio okupacinio režimo metais. Klaipėdos kunigai už pastatytą Marijos Taikos Karalienės bažnyčią buvo nuteisti ir įkalinti sufabrikavus bylą.

Kad ir kur tarnavo B. Laurinavičius – visur kūrė gyvąją Bažnyčią, katekizavo vaikus, jaunimas veržėsi į jo pamaldas. Kunigas niekam nepataikavo, pamoksluose skelbė ne tik Dievo žodį, bet ir blaivystės, doros ir lietuvybės išsaugojimo idėjas kaip būtinas tautos išlikimo sąlygas, kvietė jaunimą neprarasti didžiausios mūsų tautos vertybės – tikėjimo  ir Dekalogo, gyventi pagal jo principus. Dėl to kunigas buvo persekiojamas rajoninės ir respublikinės valdžios, o įgaliotinis religijų ir kulto reikalams jam siuntinėjo visokias direktyvas. Tačiau kunigas jų nepaisė, jam svarbiau buvo Dievo žodis. Kai tie partiniai valdininkėliai savo draudimais įgriso iki gyvo kaulo, B. Laurinavičius pradėjo rašyti pareiškimus, laiškus, protestus ir memorandumus nuo rajono valdžios iki aukščiausių SSRS institucijų. Tokių laiškų ir pareiškimų parašė šimtus. Pradėjus leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, kun. Bronius Laurinavičius tapo vienu iš aktyviausių autorių. Rašė apie Lietuvos valdžios kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą, apie Tautos alkoholizaciją, rusifikaci- ją, demoralizavimą.

Kun. Bronius Laurinavičius su didžiausia širdgėla žvelgė į tautos dvasios žudymą, mokyklų ateizaciją, piktinosi ir priešinosi valdžios draudimams katekizuoti vaikus. Už vaikų katekizavimą buvo įkalinta dešimtys kunigų ir vienuolių, tarp jų, net politiniam klimatui 1970–1971 m. pašiltėjus, kun. Antanas Šeškevičius, kun. Prosperas Bubnys, kun. Juozas Zdebskis ir daugelis kitų. Buvo uždarinėjamos bažnyčios ir vienuolijos. Apie tai rašiau „Lietuvos aide“ (Voverienė O. Kunigai – Lietuvos laisvės kovotojai. Lietuvos aidas, 2008, saus. 10, p. 9). MGB nunuodijo Kauno arkivyskupijos kapitulinį vikarą prel. Stanislovą Jokūbauskį, kad į jo vietą galėtų įtaisyti savo žmogų – jų užverbuotą agentą Nerį (jiems tai nepavyko, sutrukdė vysk. T. Matulionis). MGB buvo nušautas jų užverbuotas buvęs agentas Kardas – pranciškonas kunigas Stasys Martušis, mat savo kruviną darbą jau buvo atlikęs ir per daug žinojo apie MGB Lietuvoje vykdomų nusikaltimų virtuvę. Knygoje teigiama, kad 1962 m. rugpjūčio 20 d. ligoninėje KGB buvo nunuodytas vysk. T. Matulionis; nužudytas kun. Leonas Šapoka (1980) ir kun. Leonas Mažeika (1981); kun. Bronius Laurinavičius buvo apsuptas šnipų, sekančių kiekvieną jo žingsnį.

1979 m. kun. B. Laurinavičius, mirus kun. Karoliui Garuckui, tapo žmogaus teises ginančios Helsinkio grupės vadovu. 1978 m., suėmus tos grupės narius Viktorą Petkų, Vytautą Vaičėną ir Mečislovą Jurevičių, o Tomui Venclovai išvykus į Vakarus, kun. B. Laurinavičius liko vieninteliu aktyviu tos grupės veikėju. Jis buvo nuosekliausias kovotojas už blaivybę, parapijiečiams aiškino, kaip nuosekliai ir kryptingai skatinant alkoholio vartojimą naikinama Tauta, jos genetinis fondas. Savo bažnyčioje net dėžutę buvo pastatęs, į kurią prašė mesti vardinius pasižadėjimus negerti alkoholio. Kategoriškai draudė alkoholį vartoti laidotuvėse, ragino jo atsisakyti krikštynose ir vestuvėse. Jo vadovaujamose bažnyčiose tikinčiųjų skaičius nuolat didėjo. Tai siutino vietos valdžią. Eišiškių rajono LK komiteto pirmasis sekretorius kartą jam uždraudė laikyti pamaldas neva dėl galvijų ragų ir nagų ligos epidemijos. Kunigas nepakluso – jam Dievo žodis svarbesnis negu valdžios. Vietiniai partiniai aktyvistai ėmė persekioti į bažnyčią einančius tikinčiuosius ir vaikus. Kunigas per pamokslą juos įtikinėjo nebijoti: „Tik nereikia bijoti. Nepasiduokite. Nes jei tik dantraščiai pagauna nors truputį rankovės, tai įtraukia ne tik ranką, bet ir visą suglamžo.“ (Ten pat, p. 411) O jis pats vos ne kas savaitę buvo tampomas saugumo.

Knygoje atskleistas šokiruojantis faktas – religijos ir kulto reikalų įgaliotiniais Lietuvoje buvo skiriami patys baisiausi lietuvių tautos žudikai: Aleksandras Guzevičius, pokariu išžudęs ir represavęs beveik visus Lietuvos vyskupus; Petras Raslanas, Rainių žudynių iniciatorius ir vykdytojas; NKVD kapitonas ir vienas iš karinio tribunolo teisėjų Justas Rugienis, kuris 1946 m. mirti pasmerkė vyskupą Vincentą Borisevičių ir jo mokinį kunigą Praną Gustaitį.

Kun. B. Laurinavičiui jau klebonaujant Adutiškyje, 1980 m. vasario 17 d. jo bute buvo atlikta krata, ieškota įkalčių suimti – Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos, Helsinkio grupės dokumentų. Kartu su pareigūnais kratoje dalyvavo „Tiesos“ korespondentė Danguolė Repšienė, tikinčiųjų charakterizuojama kaip „mirtį nešantis juodasis angelas“. Po jos apsilankymų ir šmeižikiškų straipsnių „Tiesoje“ KGB buvo žiauriai nukankin- tas kunigas Leonas Šapoka, po to ir kun. Leonas Mažeika.

Po kratos kun. B. Laurinavičius parašė testamentą, kuriame prašė  po mirties jį palaidoti Švenčionėlių bažnyčios, kurią jis pastatė, šventoriuje. Jo pastatytą, bet valdžios nacionalizuotą kleboniją, kai ji bus denacionalizuota, atiduoti Bažnyčiai, o jo per visą jo gyvenimą užgyventą turtą – 800 rublių – atiduoti katalikiškajai spaudai arba išdalinti vargšams. Savaitę prieš savo mirtį, tarsi nujausdamas, savo kaimynui doram katalikui Bernardui Gerojimui B. Laurinavičius sakė: „Jeigu mane aptiks kilpoje arba suvažinėtą, netikėkit, kad tai atsitiktinumas.“ (Ten pat, p. 187)

1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesoje“ pasirodė D. Repšienės straipsnis

„Į gyvenimą – ne per šventorių“, kuriame kun. B. Laurinavičius buvo šlykščiausiai šmeižiamas už vaikų katekizavimą ir trukdymą mokytojams juos ateizuoti. Mirties juodasis angelas prabilo… O 1981 m. lapkri- čio 24 d. į Vilnių atvykęs atsiimti pamesto paso kunigas buvo sekiojamas dviejų augalotų vyrukų. Išlipusį iš troleibuso Žalgirio stotelėje per vieną sankryžą jie palydėjo, o einantį per Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžą pastūmė po važiuojančiu sunkvežimiu. Žinoma, „kaltų nerasta“.

Jau atgavus Nepriklausomybę, perkeliant kunigo palaikus iš Adutiškio į Švenčionėlius prie B. Laurinavičiaus pastatytos bažnyčios, testa- mento vykdytojas kun. Kazimieras Žemėnas savo prasmingą kalbą už- baigė žodžiais: „Piktos valios žmonės ąžuolą nulaužė. Bet nesunaikino. Jis iš kapo mums kalba savo gyvenimo pavyzdžiu ir apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes persekiojami, bet neapleisti, mes parblokšti, bet nežuvę.“ (Ten pat, p. 466) O dvasingiausias Lietuvos skulptorius prof. Antanas Kmieliauskas, pastatęs paminklą „Kristus pas Pilotą“ prie kunigo Laurinavičiaus kapo Švenčionėliuose, jo statytos bažnyčios švento- riuje, savo intenciją taip paaiškino:

Kristus prieš Pilotą

Prof. Antanas Kmieliauskas

Džiaugiuosi, kad man teko pažinti kunigą Bronių Laurinavičių. Jis dažnai pas mane užeidavo, visuomet skubėdamas, kupinas kilnių idėjų. Tuo metu, kai žmonės buvo įbauginti ir vienas kitu nepasitikėjo, kunigas buvo atviras, linksmas, drąsiai kritikavo neteisybes. Jo asmenybė žavi, nes tikėjimas, tėvynės meilė, žmogaus teisės buvo neatskiriama jo gyvenimo ir veiklos visuma. Esu įsitikinęs, kad tuo jis taip patraukė daug žmonių prie Dievo ir kėlė Bažnyčios autoritetą.

Kai viską valdė sovietų režimas ir žmonės buvo įbauginti, tokios asmenybės tarsi švyturiai rodė tautai kelią. Jie turėjo būti įsitikinę, kad niekas nepajėgs palaužti jų dvasios ir įrodyti priešams, kad jie teisūs. Už tai kunigas sumokėjo savo mirtimi. Bet ir mirtis jo nenugalėjo: visuomenė dar labiau ėmė branginti tuos idealus, už kuriuos jis kovojo.  Ir kai man pasiūlė padaryti kunigui Laurinavičiui paminklą, aš klausiau švenčionėliečių, kurie jį mylėjo, kokio kūrinio jie norėtų? Jie atsakė: didelio ir gražaus.

Netoli Sudervės suradau stambų (3 m 30 cm) granito luitą ir iškaliau skulptūrą „Kristus prieš Pilotą“. Stengiausi, kad paminklas būtų ne tik didelis ir gražus, bet ir prasmingas. Aš mąsčiau apie simbolį, kuris geriausiai įprasmintų gyvenimo kelią kunigo patrioto ir visų kitų, o kartu ir Lietuvos. Kristus surištomis rankomis, mušamas ir šmeižiamas, pasmerktas nužudyti už tiesą, už tai, kad darė gera… Kai šią skulptūrą buvau ką tik baigęs, buvo tragiškoji Sausio 13-oji: prie televizijos bokšto sužalota, sušaudyta, nužudyta daugelis beginklių dainuojančių Lietuvos patriotų. Man atrodė, kad skulptūra „Kristus prieš Pilotą“ galėjo būti labai deramas paminklas ir jiems.

O šiandien, kai visi įsitikinome baisia neteisybe – tiesiog išdavyste – kai profesorius Vytautas Landsbergis, išvedęs Lietuvą į Nepriklausomybę, yra šmeižiamas, kaltinamas ir niekinamas, aš manau, jog šis paminklas tinka ir jam. Jis tinka ir visiems doriems Lietuvos žmonėms. Jie yra kunigo Broniaus Laurinavičiaus idealų, jo darbų, kovos už tiesą, dorą, tikėjimą tęsėjai. Aš tikiu, kad tai, dėl ko jis kovojo ir žuvo, niekad nebus užmiršta. (Ten pat, p. 491– 492)

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatyta 1993 m.

V. Gorio nuotrauka

Žvaigždėtosios valandos kovoje su okupantu ir Tautos dvasios pavergimu. Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2015 m.

ŽVAIGŽDĖTOSIOS VALANDOS KOVOJE SU OKUPANTU IR TAUTOS DVASIOS PAVERGIMU

Atimk iš tautos sąžinę, ir ji parsiduos. Atimk iš tautos protą, ir ji vergaus.

Mons. Alfonsas Svarinskas

Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, o dabar ir Lietuvos Respublikos Seime buvo gražiai paminėtos šviesaus atminimo kunigo, Lietuvių Tautos ir Bažnyčios Riterio, ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio, kovotojo su okupanto prievarta brukamu socialinės inžinerijos projektu – paversti lietuvių tautą parsiduodančia ir vergaujančia homo sovieticus minia, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjo, kovotojo su moraliniu reliatyvizmu ir homoterorizmu jau atgavus Nepriklausomybę, mons. prelato A. Svarinsko 90-osios gimimo metinės.

Apie mons. A. Svarinską parašytose keliose dešimtyse straipsnių, tarp jų ir mano daugiau nei 20; keliose išsamesnėse istorikų ir kraštotyrininkų studijose, dokumentiniuose kino filmuose, jo paties straipsniuose atskleidžiama jo viso gyvenimo kova, tapusi pašaukimu.

Pasirodė ir paties šviesaus atminimo mons. A. Svarinsko knyga „Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. 1 dalis“. (Užrašė prof. Donatas Stakišaitis. Vilnius, 2014, 296 p.) Tik iš jos detaliau ir sužinojome apie mons. A. Svarinsko dalyvavimą ginkluotoje Lietuvos partizanų kovoje su NKVD kariuomene ir stribais, apie jo būrio draugus ir jų likimus.

Be kitokio pobūdžio jo kovos su okupaciniu režimu, šis kunigo gyvenimo periodas, balansuojant ant peilio ašmenų tarp gyvybės ir mirties, jo gyvenime išliko kaip žvaigždžių valandos, įprasminusios visą jo gyvenimą ir nubrėžusios tolesnes gaires ir tikslus.

Tai patvirtino ir paskutiniai darbai – prie Mūšios įkurtas Atminties ir Ramybės parkas žuvusiems kovos draugams, Didžiosios Kovos apygardos partizanams; Atminimo slėnis su paminklais žuvusiems Kavarsko partizanams ir jų vadams; jo lėšomis pastatyti kryžiai žuvusiems partizanams įvairiose Lietuvos vietose; paskutinio Lietuvos partizanų kapeliono pareigos ir paskutinė valia – Amžinojo poilsio gulti šalia kovos draugų Ukmergės Dukstynos kapinaitėse. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, Pamernackų kaime. Vaikystė prabėgo Kadrėnų kai- me. 1932 m. pradėjo lankyti Vidiškių pradinę mokyklą. Ją baigęs nuo 1937 m. mokėsi Ukmergės mokykloje, po metų – Deltuvos mokykloje, vėliau – Ukmergės Antano Smetonos (iki 1941 m.) gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Mokytojų seminariją. Supratęs, kad tai ne jo pašaukimas,  1942 m. rugpjūtį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tuo metu čia dėstė kunigai prof. Pranciškus Petraitis, seminarijos rektorius, prof. Stasys Gruodis, prof. Juozas Grigaitis MIC, prof. Stasys Yla, pirmosios antikomunistinės knygos „Komunizmas Lietuvoje“ (Kaunas, 1937) autorius.

„Šie garbingi mokytojai ir tėvai mums davė ne tik mokslo ir profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau už jaunystę ir gyvybę. Supratome, kad politika yra iššūkis įgyvendinant Dekalogo artimo meilės įsakymą. Tai suprato ir mūsų seminarijos vadovai. Esu dėkingas Jums, kad išmokėte mane eiti tiesiu keliu ir nedaryti kompromisų“, – savo knygoje „Nepataisomasis“ rašė monsinjoras.

Dauguma seminaristų buvo kaimo vaikai. Tuo metu dar buvo gyvi prisiminimai apie Lietuvos okupaciją 1940 m. birželio 15 d., dar kraujavo žaizdos dėl rusų kariuomenei traukiantis NKVD nužudytų tauriausių ir šviesiausių Lietuvos inteligentų ir kunigų, į Sibirą ištremtų mokytojų, giminaičių, klasės draugų. Formavosi pasipriešinimas rudajam okupantui, kuris ant švariai nušveistų šautuvų Lietuvai atnešė ne laisvę, o tokią pat vergiją kaip ir raudonasis okupantas.

1944 m. grįžus rusų frontui ir NKVD, seminaristai matė, kaip žvėriškai užkariautojai elgiasi su Lietuvos žmonėmis, ir žinojo apie taikių kaimiečių pasipriešinimą okupantui ir jo vykdomam terorui.

Seminaristai neliko abejingi, dalis jų tapo aktyviais partizaninio ju- dėjimo pagalbininkais. Klierikai Jonas Čeponis, Jonas Vareikis, Jonas Poviliūnas, Jonas Zubrus, A. Svarinskas iš pradžių kurdavo, spausdin- davo ir platindavo informacinius lapelius apie okupantų Lietuvoje vykdomą terorą. Vėliau tapo savo kraštuose susiformavusių partizanų būrių ryšininkais, aktyviais pagalbininkais rengiant ir platinant atsišaukimus, parūpindavo partizanams ginklų, šovinių, medikamentų, popieriaus, dokumentų blankų ir t. t. Svarinskas tapo savo krašto Didžiosios Kovos apygardos (vadas – Jonas Misiūnas-Žalias Velnias) partizanų 5-ojo bataliono, vadovaujamo Broniaus Jakubonio-Stikliaus iš Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaimo, ryšininku.

Stiklius buvo narsus ir doras vyras, savo būrio partizanams tapo įkvepiančiu ir sektinu pavyzdžiu. Kai per vieną mūšį enkavedistai jam sužeidė koją, jis sugebėjo pasislėpti, bet vaikščioti nebegalėjo. Nenorėdamas būti našta jis įkalbėjo ūkininką, pas kurį slėpėsi, iškviesti enkavedistus. 1949 m. spalio 10 jie prisistatė. Per susišaudymą Stiklius nušovė enkavedistų būrio vadą NKVD leitenantą ir pats nusišovė. Deja, ir tarp klierikų atsirado išdavikas. Kazys Kundrotas (MGB slapyvardis Saulėtekis) tardomas išdavė bendražygius. Vengdamas suėmimo A. Svarinskas paliko seminariją ir pasitraukė į Stikliaus vadovaujamą partizanų būrį. Tapo partizanu Laisvūnu, patyrė gyvenimo bunkeriuose pavojus, nuolat buvo tarp gyvybės ir mirties. O NKVD tuo metu seminarijoje areštavo 20 klierikų.

1946 m. gegužę NKVD ėmė aktyviai ieškoti A. Svarinsko. Jis su įvairiomis užduotimis vykdavo ir į Kauną, ten apsistodavo pas Maironio seserį Marcelę Mačiulytę. Ji visada mielai priimdavo, pavalgydindavo, leisdavo pernakvoti, kartais net kelias dienas pabūti, kol įvykdys užduotį.

Gruodį A. Svarinskui atvykus į Kauną pasiimti žadėtų šovinių, jį įskundė batsiuvys Petras Medišauskas, tapęs KGB provokacijos dalyviu-agentu Vyšniakovu. Svarinskas buvo suimtas 1946 gruodžio 31 d. Kauno KGB būstinėje jį tardė ir kankino tardytojai A. G. Gurio, vyr. ltn Maslobojevas ir Mejeris. Taip pat ir KGB majoras Danielius Todesas – jo A. Svarinskas ypač bijojo dėl lapiniško gudrumo, veidmainysčių ir melo. Jam teko patirti ir tuomečio KGB viceministro papulkininkio Leonardo Martavičiaus kumštį. Jį monsinjoras savo knygoje aprašo taip: „Labai žiaurus. Visada buvo civiliškai apsirengęs. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Po to kumš- čiais pradėjo mušti per galvą, akis, veidą. Laimei, spėjau jį rankomis prisidengti. Būtų akis atmušęs. Vis tiek apsipyliau krauju. Stengiausi priartėti kruvinas prie sėdinčių tardytojų, kad kraujas ant jų lašėtų, ir taip išvengti mušimo. Bet tie, atstatydami kojas, atstumdavo, kad arčiau neprieičiau.“ (Svarinskas A. Ten pat, p. 91)

1947 m. kovo 12 d. A. Svarinską, kaip ir visus Lietuvos pratizanus, teisė karo tribunolas: pirmininkas justicijos majoras Grišinas, vyr. ltn. Kotlerovas ir eilinis Glukovcovas, dalyvaujant vertėjui Leskauskui. Nuteisė pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58-1 ir 58-11 straipsnius – 10 metų pataisos darbų ir 5 metams tremties be teisių už 3 fiktyvių pasų padirbimą, antitarybinių lapelių spausdinimą ir platinimą bei siekį įsigyti radijo aparatą, šovinių, brezento ir juos perduoti Šarūno būrio partizanams (jų monsinjoras net nepažinojo). Svarinskas kalėjo gulago lageriuose – Intoje, Abezėje. Su juo kalėjo kunigai: Jonas Žvinys, Liudas Puzonas, Kazimieras Pivoriūnas, Kazimieras Vasiliauskas, Stanislovas Pupelaikis, Kazimieras Vaičionis, Pranas Račiūnas, Algirdas Kavaliauskas, prel. Povilas Pulokas, vyskupas Pranciškus Ramanauskas (jis ir įšventino A. Svarinską į kunigus 1954 m. spalio 3 d.), gydytojas Vladas Šimkūnas, paskutinės Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius, Lietuvos kariuomenės generolas Jonas Juodišius (mirė 1950 m. gruodžio 18 d. Abezėje. Jo atminimui monsinjoras pastatė kryžių Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų Ramybės parke), mokslininkas filosofas prof. Levas Karsavinas, Lietuvos kariuomenės leitenantas, Žalio Velnio apygardos partizanas Stasys Gudaitis ir kiti.

Lageriuose mons. Alfonsui Svarinskui teko dirbti įvairiausius darbus. Vėliau jis, kaip mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas felčeriu. Visada stengėsi padėti labiausiai kenčiantiems kaliniams, ir ne tik lietuviams.

1955 m. vasarą mons. A. Svarinskas buvo paleistas iš lagerio. Prasidėjo jo tremties be teisių laikas. Apsigyveno Intoje Tauro apygardos partizano Jono Matukevičiaus pasistatytame namelyje. Šventąsiais Mišias aukodavo Lietuvos Laisvės armijos partizano Leono Vilučio pasistatydinto namo didžiajame kambaryje, ten susirinkdavo Intoje gyvenantys lietuviai tremtiniai ir politiniai kaliniai be teisių. Į Lietuvą mons. A. Svarinskas grįžo 1956 m. kovo 29 d. Prasidėjo naujas kovos su okupaciniu režimu etapas, kuris tęsėsi visą jo gyvenimą.

Kunigo Alfonso Svarinsko kova su okupacinio režimo projektu – Lietuvoje sukurti naują žmogų homo sovieticus

Pirmoji iš kalėjimo grįžusio kunigo A. Svarinsko darbo vieta buvo Kulautuva. Jį čia tarnauti pakvietė kunigas Gustavas Gudanavičius. Įsikūręs A. Svarinskas zakristijonu į Kulautuvos bažnytėlę pakvietė seminarijos laikų bendražygį Petrą Našlėną, turintį gražų balsą ir didelį troškimą tapti kunigu (į kunigus jis įšventintas 1961 m.). Svarinskas, kaimo vaikas, tėvų išmokytas visų ūkio darbų, nuo pirmų dienų ėmėsi tvarkyti Kulautuvos bažnyčią ir jos aplinką. Lageryje įgijęs ne tik felčerio, bet ir elektriko specialybę sutvarkė bažnyčios apšvietimą ir su kulautuviškiu Vytautu Kaunecku virš jos durų pritvirtino kryžių su Nukryžiuotoju.

Norėdamas kurti gyvąją Bažnyčią, aplankė parapijiečius ir jų padedamas sutvarkė tikėjimo namų aplinką. Parapijiečius kvietė atsivesti ir vaikus, pratinti juos prie darbo. Po darbų visi talkininkai susėsdavo pievelėje pasikalbėti, dainuodavo lietuviškas dainas.

Į talkas kaskart ateidavo vis daugiau žmonių, bažnytėlė pilnėjo. Kunigas su tėvais susitardavo, kad leistų savo atžalas patarnauti Šv. Mišiose. Su vaikais gražiai sutardavo, netgi kamuolį paspardydavo, ragino gerai mokytis, kad taptų tikrais lietuviais. Laikui bėgant kunigas inicijavo sekmadienines 11 valandos Šv. Mišias moksleiviams. Kulautuvos sanatorijos vyr. gydytojai Rūtai Čaikauskaitei-Damarac- kienei, aršiai komunistei ir karjeristei, užkliuvo, kad miestelio žmonės pradėjo lankyti bažnyčią.

Pasipylė jos pagiežingi skundai religijos reikalų įgaliotiniui su prašymais, kuo greičiau uždaryti Kulautuvos bažnyčią. Jai antrino ir Kulautu- vos vykdomojo komiteto pirmininkas, iš Gruzijos atsibastęs komunistas Gangavševas, nuolat skundęs kunigą KGB.

1956 m. sovietų kariuomenei žiauriai numalšinus Vengrijos sukilimą, Kulautuvos kunigai organizavo procesiją Vengrijos sukilimui paremti, už žuvusius Vengrijos laisvės gynėjus buvo aukojamos Šv. Mišios. Kulautuvos mokyklos mokytoja Stasė Jasiūnaitė, rašytoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, lankiusi bažnyčią ir ant kaklo nešiojusi kryželį, tuomečio švietimo ministro M. Gedvilo buvo atleista iš darbo be teisės įsidarbinti mokykloje, o kunigas A. Svarinskas kagėbistų ir jų talkininkų pradėtas aktyviai sekti.

1957 m. guodžio 27-ąją jo namuose atlikta krata, kelios knygos konfiskuotos. Supratęs, kad Kulautuvoje jam likti pavojinga, vyskupo Pranciškaus Ramanausko patartas, A. Svarinskas persikėlė kunigauti į Betygalą.

Tačiau ir ten ėmė kurti gyvąją Bažnyčią. Ją gausiai lankė moksleiviai. Dvi kolūkio pirmininko dukterys pasipuošusios visada eidavo šalia kryžiaus per bažnytines procesijas. Per Šv. Velykas Betygalos bažnyčia buvo pilna žmonių, procesijoje dalyvavo daugybė moksleivių, mergaitės papuoštos baltais drabužiais (nesvarbu, kad pasiūtais iš marlės – kitokių nebuvo). Keli moksleiviai atėjo pasirišę pionierių kaklaraiščius. Pasigirdo šnabždesiai, kad juos reikėtų nusirišti, bet kunigas A. Svarinskas patarė nesikišti: tegul dalyvauja Šv. Mišiose kaip atėję. O moksleivių sekmadieniais ateidavo daug; kartą kunigas suskaičiavo 130. Visi jie sutikę gatvėje kunigą A. Svarinską su juo sveikindavosi, o jis visada drau- giškai vaikus pašnekindavo.

Antrąją Velykų dieną kunigą A. Svarinską KGB suėmė.1958 m. balandžio 12 d. buvęs jo kankintojas sadistas Leonardas Martavičius, dabar jau tapęs KGB pulkininku, pasirašė įsakymą suimti Betygalos kunigą Svarinską „dėl jo nusikalstamos antitarybinės veiklos, turint pakankamai duomenų, kad Svarinskas savo namuose saugojo antitarybinę nacionalistinio turinio literatūrą, pravedinėjo antitarybinę agitaciją“. (Svarinskas A. Ten pat, p. 193)

Šį kartą jį tardė KGB vyr. ltn. V. Liniauskas. Iš tėvų namų Kadrėnuose saugumiečiai paėmė 13 knygų, tarp jų ir A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, išleistą 1936 m.

1958 m. liepos 7 d. įvyko Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, kuriai pirmininkavo Genrikas Zimanas, tos 13 knygų tapo pagrindiniais įkalčiais, pagal įbaugintų bažnyčios šnipų liudijimus kunigas Svarinskas vėl nuteistas šešeriems metams pataisos darbų kalėjimo. Jis buvo išvežtas į griežtojo režimo Mordovijos lagerį, kuriame tuo metu kalėjo kelios dešimtys Lietuvos ir Ukrainos kunigų, tarp jų – kanauninkas Petras Rauda, kun. Stanislovas Kiškis, kun. Antanas Bunka, kun. Algirdas Mocius, kun. Aleksandras Markaitis-Markevičius, kun. Pranciškus Adomaitis MIC, kun. Pranas Račiūnas MIC, kun. Jonas Balčiūnas; pasauliečiai Lietuvos patriotai Balys Gajauskas, Liudvikas Simutis, Algirdas Endriukaitis, Petras Plumpa ir kiti. Iš Mordovijos kalėjimo kunigas A. Svarinskas paleistas 1964 m. ba- landžio 9 d.

Tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas

Neseniai pasirodžiusiame G. Mažeikio straipsnyje rašoma, kad žmonės, patekę „į Gulago nužmoginimo ratus, dėl ilgalaikio bado, šalčio, nemigos, nuolatinių mušimų, teroro ir alinančio vergiško darbo“ tapo „baikščiomis, paklusniomis ir amoraliomis būtybėmis, pasirengusiomis už galimybę išlikti išsižadėti bet ko, išduoti ar parduoti artimą, prisipažinti bet kuo ar padaryti bet ką…

Gulagą savyje nešiojantis žmogus mielai priima Leviatano (biblijinės niekšybės gyvatės) propagandą, ir, net jei badauja, net jei jį niekina ir engia, net, jei nuolatos tyčiojasi iš jo orumo, jis sveikina savivaliaujančio valdžios aparato atstovus kaip Dievo valdžios vietininkus ir pripažįsta jų teisę jį mindyti, tikėdamasis, kad ir mindomas kada nors taps mindy- toju“. (Mažeikis G. Gulagas mumyse: šunžmogių ugdymas ir priežiūra. Delfi.lt, 2015 sausio 23)

Tokios kokybės žmogaus – homo sovieticus – okupantas ir siekė. Lietuvoje nemažai ir pasiekė. Mons. Alfonsas Svarinskas išliko savimi, „nepataisomas“, ištikimas jo mokytojų įskiepytiems idealams ir savo įsitikinimams. Gulago siste- mos kalėjimai jį tik sustiprino. Kaip kalnų anglis, kuri šlifuojama ir brūžinama tampa kiečiausiu dei- mantu, taip ir iš kalėjimų grįžęs mons. A. Svarinskas tapo legendiniu ko- votoju su okupaciniu režimu. Jis jau žinojo, kad blogio ideologiją galima įveikti tik gėriu.

1964–1971 m. kunigavo Miroslave, 1971–1976 m. – Igliaukos para- pijoje, 1976–1983 m. – Viduklėje. Visur, kur tik kunigavo, jis nebijojo skelbti tiesos žodžio.

Nuo 1972 m., kai pradėta leisti Lietuvių katalikų bažnyčios kronika, drąsiai įsitraukė į jos leidybą: rašė straipsnius, ją platino.

1978 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Komiteto nariai ir jis pats parašė šimtus pareiškimų Sovietų Sąjungos ir Komunistų partijos vadovams dėl Bažnyčios, tikinčiųjų ir piliečių teisių pažeidinėjimų Lietuvoje. Juos lydėdavo tūkstančiai Lietuvos žmonių parašų. Jei Lietuvoje dar ne visos bažnyčios buvo paverstos grūdų ir trąšų sandėliais, tai didelis Tikinčiųjų komiteto indėlis.

1983 m. A. Svarinskas vėl buvo suimtas. 1988 m., tarpininkaujant Amerikos prezidentui Ronaldui Reiganui, buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Ten gyvendamas aplankė lietuvių bendruomenes Vokietijoje ir JAV; aplankė prezidentą Ronaldą Reiganą ir jam nuoširdžiai padėkojo už išvadavimą iš kalėjimo, vildamasis, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vėl taps nepriklausoma.
Lietuvai atgavus  Nepriklausomybę,  A.  Svarinskas  grįžo  į  gimtinę. 1990–1992 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris; 1991–1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) narys; 1991–1995 m. – Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas. Nuo 2000 m. – Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyr. kapelionas. Apdovanotas Lietuvos partizanų 1-ojo laipsnio žvaigžde ir Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Iki pat gyvenimo pabaigos mons. prelatas A. Svarinskas nenuilstamai vadavo lietuvių tautos dvasią iš vergijos.

Mons. prelatas A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Palaidotas Dukstynos kapinėse šalia savo bendražygių, žuvusių pokario kovose su okupantais.

Šviesuolis išeina. O jo šviesa lieka. Ji skrodžia tamsą. Ir ją sklaido, skaidrindama ir žmonių protus. Ir ne tik tų, kurie asmeniškai pažinojo Monsinjorą, bet ir tų, kurie su jo veikla ir jo gyvenimo žygdarbiu susipažino spaudoje, skaitė jo knygą, girdėjo apie jį iš savo draugų ir pažįstamų.

Kunigo monsinjoro A. Svarinsko, tapusio Tautos legenda, gyvenimo ir jo kovos su pavergėjais pavyzdys visais laikais veikė doriausių lie- tuvių, dabar jau ir jaunųjų kartų, mintis ir širdis, sustiprindamas juos gyvenimo kelyje, paguosdamas sunkioje kovoje su blogiu ir įkvėpdamas tęsti jo gyvenimo žygdarbį. Geresnio paminklo didvyriams nebus / kaip vykdymas jų idealo.

Prof. Ona Voverienė