tombal7

V. Gorio nuotrauka

Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2004 m.

„Kas negina laisvės, tas nevertas jos!“

Didvyriškas generolo Povilo Plechavičiaus poelgis 1926 m. gruodžio 17 d. išgelbėjo Lietuvą nuo komunistinio perversmo ir suteikė Tautai galimybę dar 14 metų gyventi laisvai, puoselėti savo kultūrą  ir auklėti jaunimą tautiška dvasia. Jo ir bendražygių drąsa bei ryžtas apginti Lietuvą nuo kitataučių ir savųjų kvislingų veržimosi į Lietuvos valdžią nutiesė kelius į dešimtmetį trukusią pokario rezistenciją, jos kovas už Laisvę ir Nepriklausomybę, o per jas ir pokario partizanų žūtis – ir į šių dienų Nepriklausomybę. P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių kaime Mažeikių rajone. 1911 m. baigė Maskvos komercijos institutą, 1914 m. – Karo mokyklą. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir pasižymėjo kaip narsus karys. Grįžęs į Lietuvą 1918–1919 m. vadavo jau nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo bolševikinio Lietuvos duobkasio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko gaivalo.

1919  m.  buvo  Sedos  ir  Mažeikių  komendantas.   Bolševikuojančio Šleževičiaus vyriausybės padrąsinti visokio plauko komunistėliai ypač įnirtingai puolė tautiškai nusiteikusius karininkus, tarp jų ir Sedos komendantą P. Plechavičių, Motiejų Valavičių, veikusį Suvalkų krašte, ir Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadą Vincą Grigaliūną-Glovackį. (Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72). Iš prigimties stiprias visų trijų karininkų asmenybes tai grūdino, ugdė patriotiškumą.

1921 m. P. Plechavičius tapo Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadu. Kariams buvo draugiškas, mėgdavo su jais pakalbėti apie Lietuvos istoriją, jos kryžkeles ir vingius, kario pareigas Tėvynei, skie- pijo pareigingumą ir meilę jai. Buvo griežtas, bet karių mylimas vadas. 1926 m. Prahoje baigė Generalinio štabo karo akademiją ir grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo inspektoriumi.

1926-ieji Lietuvai buvo neramūs. Tų metų vasarį pasklido žinia, kad švietimo ministras prof. Vincas Čepinskis leido Lietuvoje įsikurti 75 lenkiškoms mokykloms. Tai labai sujaudino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, ypač tautiškai auklėjamus VDU studentus, nes Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte lenkai drastiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas, skriaudė lietuvius mokytojus ir kunigus.

Tuo metu valdžioje buvusi kairiųjų koalicinė vyriausybė, vadovaujama to paties socialdemokrato M. Šleževičiaus, nepripažino 1926 m. balandį Kaune įsteigtos bažnytinės provincijos, taip pat naujai išrinktų vyskupų, tyčiojosi iš kunigų, sulaikydama jų algas. (Švoba J. Ten pat, p.132).

1926 m. lapkričio 21 d. Liaudies namuose įvyko studentų ateitininkų ir neolituanų mitingas, kuriame studentai aštriai kritikavo boševikuojančią Lietuvos vyriausybę dėl krašto lenkinimo ir bolševikinimo.

Mitingo dalyviai nutarė organizuotai patraukti į Karo muziejaus sodelį pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusių savanorių atminimą. Demonstracija buvo taiki. Studentai ėjo gatvės viduriu, susikibę rankomis gre- tomis po 8–10 žmonių. Ties Eimučio gatve kelią užtvėrė policininkai ir reikalavo išsiskirstyti.

Iš pradžių studentai su policininkais kalbėjo taikiai, stengėsi prabilti į jų sąžines. Vėliau nekantrieji ėmė juos kaltinti vykdant bolševikinės Lietuvos vyriausybės valią ir išvadino bolševikais. Atskubėjusi raitoji policija ramiai Lietuvos himną giedančius studentus, vaikinus ir mergaites, puolė čaižyti guminėmis lazdomis. Bolševikuojantis bernas priėjo prie generolo Bulotos, trenkė jam per galvą, generolo kepurė nukrito ant grindinio. Studentai supyko: įsiveržė į Karo muziejaus sodelį, daugelis jų su- kruvintais veidais, sudraskytais drabužiais. Raitoji policija juos ir čia atsivijo, toliau čaižė guminėmis lazdomis. Karo muziejaus viršininkas generolas V. Nagevičius, įšėjęs į Karo muziejaus sodelį, griežtai pareikalavo, kad raitoji policija apleistų Tau- tos šventovę ir kairiųjų vyriausybei pateikė peticiją dėl jos išniekinimo. Studentai pagerbė už laisvę žuvusius Lietuvos savanorius. Ir ne vienas jų savo širdyje prisiekė kovoti, kol Lietuvoje nebeliks nė vieno bolševiko. (Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, kovo 19, p. 4; kovo 26, p. 4)

Po šio įvykio įsisiautėjusi bolševikinė vyriausybė nemažai mitinge ir demonstracijoje dalyvavusių studentų suėmė, uždarė į areštines. Nepasi- tenkinimas vyriausybe augo kiekvieną dieną. Piktinosi suimtų studentų tėvai, giminės, patriotiškai nusiteikę kauniečiai, Lietuvos karininkija.

Beveik visi laikraščiai vyriausybės susidorojimą su studentais paskelbė komunistinio perversmo signalu, akino Tautą pradėti mąstyti ir pasipriešinti komunistiniam gaivalui. Gruodžio 11 d. buvo areštuotas laikraščio „Tautos valia“ redaktorius, atsargos pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, gen. P. Plechavičiaus bendramintis, Lietuvos patriotas. Tą pačią dieną suimtas ir Generalinio štabo mjr. P. Plechavičius.

Gruodžio 14 d. Seimo nariai M. Krupavičius, dr. Milčius, A. Šmulkštys, J. Masiliūnas, L. Šimutis, Steponavičius ir M. Galdikienė įteikė Vyriausybei protestą, kuriame reikalavo sustabdyti progresuojantį bolševikinį perversmą. Politinė įtampa augo. Gatvėse prakeiksmus Lietuvai rėkavo bolševikiniai mitingai, skelbdami, kad Lietuvai gresia fašistinis perversmas.

Tik vyriausybė nei į vienus, nei į kitus protestuotojus nekreipė jokio dėmesio. Jos ramybės nesudrumstė ir tai, kad rėksmingos bolševikų gaujos brovėsi į kareivines ir agitavo kareivius sukilti prieš buržujų valdžią. Jiems pavyko tokių pat rėksnių rasti ir kariuomenėje – čia tūkstančiais buvo platinami lapeliai, kviečiantys komunistus ir jiems prijaučiančius telktis ir gruodžio 25 d., kai padorūs lietuviai švęs Šv. Kalėdas, organizuoti bolševikinį perversmą. Gruodžio 17 d. Prezidentūroje turėjo būti minimos prezidento Kazio Griniaus 60-osios gimimo metinės. Į Kauną buvo sukviesti visų kariuomenės divizijų ir pulkų vadai bei valstybinių įstaigų viršininkai. Išvakarėse jie visi susitiko bendrame posėdyje, kuriame aptarė politinę Lietuvos padėtį ir ruošiamų iškilmių scenarijų. Tačiau naktį iš gruodžio 16-osios į 17-ąją 2 valandą ryto 2-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Jonas Petruitis aliarmu prikėlė visą dalinį ir išvedė kareivius iš kareivinių, paaiškinęs jiems, kad bolševikai Lietuvoje ruošia perversmą ir kad kiekvieno Lietuvos kario pareiga ginti savo Tėvynę.

Tuo pat metu pajudėjo Husarų pulkas, Karo aviacijos dalinys, Šarvuočių rinktinė, Karo technikos ir kitų Kauno įgulų nariai.

Stebuklingu būdu apie kariuomenės akciją tuoj pat sužinojo ir studentija, buvusio mitingo dalyviai ateitininkai ir neolituanai, ir didžiulis būrys siūbtelėjo į pagalbą kariuomenei.

Tarp 2 ir 3 valandos ryto iš areštinės buvo išvaduotas mjr. P. Plechavičius, kalinamas jau nuo gruodžio 11 d. Iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo taip pat buvo išvaduotas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis. Prie sukilėlių prisidėjo plk. Skorupskis. Mjr. P. Plechavičius bendru visų sukilimo vadų nutarimu buvo paskirtas vyriausiuoju sukilimo vadu, laikinuoju diktatoriumi ir vyriausiuoju kariuomenės štabo viršininku. Šalia jo visada buvo jam ištikimi bendražygiai, pirmiausia – plk. Jonas Petruitis.

Karininkai kartu su studentais užėmė Kauno paštą, Telefonų stotį, šarvuočiai ir tankai buvo išstatyti visuose didžiuosiuose keliuose į Kauną. 3 val ir 7 min. Husarų pulkas išjojo į Senamiestį, 3 val. 11 min. husarų būrys su šarvuočiu ir kareiviai su kovai paruoštais ginklais jau stovėjo prie Seimo rūmų. 3 val. 15 min. ginkluoti kareiviai išsirikiavo visuose susisiekimo keliuose ir apsupo Prezidentūrą.

Tuo pat metu aviacijos vyr. ltn. Antanas Mačiuika su keliasdešimčia ginkluotų karininkų įsiveržė į Seimo rūmus, kuriuose dar nuo 16 d. vakaro posėdžiavo Seimo nariai, svarstę 1927 m. valstybės biudžetą. Lakūnas A. Mačiuika, rankose demontratyviai laikydamas užtaisytą pis- toletą, Seimo narių paprašė išsiskirstyti. Susijaudinęs ir supykęs Seimo pirmininkas J. Staugaitis paklausė, kieno vardu leitenantas Seimo nariams įsakinėjąs. A. Mačiuika ramiai, kaip ir dera Lietuvos karininkui, atsakęs „diktatoriaus“ ir paprašė Seimo narių prieiti prie langų. Pamatę, kad rūmai apsupti, Seimo nariai išsiskirstė. (Švoba J. Ten pat, p. 159).

Įdomu, kad sukilėliams pasipriešinti mėgino vienintelis karininkas Škirpa, dabar puolamas visokio plauko putinistinės Rusijos simpatikų, prieš Lietuvą rengiančių aršius informacinius karus. Tačiau jis savo dispozicijoje tada turėjo tik 80 karių ir suprato, kad į sukilėlių pusę perėjus visai kariuomenei pasipriešinti būtų beviltiška. Be to – ką ginti? Bolševikuojančią vyriausybę? Juk ji Lietuvai Gruodžio 17-osios rytą į gatves išėję kauniečiai ant daugelio stulpų išvydo skelbimus, kad Lietuvos kariuomenė, guldžiusi galvas už Lietuvos Nepriklausomybę ir dabar pamačiusi, kad Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė valdžią paimti į savo rankas ir atiduoti tikriesiems Lietuvos sūnums ir dukterims. Visoje šalyje skelbiama karo padėtis, o Kaune – apgultis. Visiems įsakoma sąžiningai eiti savo pareigas, o nepaklususiems gresia karo lauko teismas.

Visiems į prezidento Kazio Griniaus gimimo metinių minėjimą atvykusiems karininkams buvo paaiškinta padėtis ir įsakyta grįžti į savo dalinius bei laikytis rimties.

Kelių patriotiškai nusiteikusių drąsių ir ryžtingų Lietuvos karininkų valia komunistinis gaivalas tada buvo sutramdytas. Mjr. Povilas Plechavičius ir jo bendražygiai Tautos vardu Lietuvos prezidentu pakvietė tapti Antaną Smetoną tokiu laišku: „Pirmasis Lietuvos Kūrėjau, <…> Tikėdami Tamstos pasiaukojimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos Lietuvos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties. Iš savo pusės, visų brolių, žuvusių už tėvynės laisvę, iškilmingai prižadame klausyti valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti. Laikinosios karo valdžios vardu Generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius. Kaunas, 1926 metų gruodžio 17 d.“ (Švoba J. Ten pat, p.166)

Jau gruodžio 17 d. 9 val. ryto P. Plechavičius įteikė A. Smetonai minėtą kvietimą, gavo jo sutikimą tapti Lietuvos vadovu. Bolševikinės Rusijos penktosios kolonos Lietuvoje išprovokuotą valdžios krizę vėliau A. Smetona metaforiškai taip apibūdino: „Viename Kauno knygyno lange pastebėjau tokį skulptūros darbelį, kur pavaizduotas liūtas ir apačioje apie liūto kojas apsivyniojęs smauglys. Liūtas, koją pakėlęs žiūri tiesiai smaugliui į akis. Dailininkas man paaiškino, kad Liūtas su pasiryžimu žiūri į pavojų ir nesibijo. Tas viskas man pasirodė simboliška. Šiandien to skulptūros darbelio prasmė paaiškėjo. Liūtas, pamatęs, kad kuo toliau, tuo labiau smauglys jo kojas pančioja, supyko, pasipurtė ir nusikratė smauglio.“ (Liekis A. Gruodžio 17-oji – lemtinga lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos Aidas, 2003, vasario 1, p. 5)

Po lemtingų gruodžio įvykių perdavęs krašto valdymą Tautos vadui A. Smetonai, Plechavičius tapo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku. 1927 m. jam buvo suteiktas gen. ltn. laipsnis. 1929 m. gen. P. Plechavičius pačiame jėgų žydėjime išleistas į atsargą.

Kodėl? Kokios jėgos suveikė? Karys, net du kartus gelbėjęs Lietuvą nuo komunistinio gaivalo, suteikęs prezidentui Antanui Smetonai neribotą valdžią, staiga tapo nereikalingas? Kas atsitiko? Gal jau tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje atsirado socialinis piktybinis auglys – pigmėjaus sindromas, savo augimo viršūnę pasiekęs mūsų laikais: pigmėjų guldyti į milžino lovą, o milžiną suniekinti, apdrabstyti purvais ir kolektyvinėmis nykštukų pastangomis išstumti į politikos paribius? Ar buvo kitų priežasčių? Istorikai tyli. Psichologai taip pat. To meto Lietuvos istorijoje ir prezidento A. Smetonos biografijoje liko klampiausia duobė.

Šiandien žinome tik tiek, kad tuo metu į atsargą buvo išleisti visi talentingiausi Lietuvos karo vadai: gen. P. Plechavičius, gen. Kazys Ladyga ir kiti. Po 11 metų to paties raudonojo smauglio pasmaugta Lietuvos valstybė, o dar po kelerių metų jau emigracijoje galimai nužudytas ir pats prezidentas A. Smetona.

Iki 1940 m. gen. P. Plechavičius gyveno savo ūkyje. 1940 m. liepos 15 d. pasitraukė į Vokietiją. Dievas apšvietė protą ir taip jam pavyko išvengti mirties nuo nuožmios NKVD rankos.

Vokiečių okupacijos metais grįžo į Lietuvą. 1944 m. vasario 11 d. įkūrė Vietinę rinktinę. 1944 m. vasario 16 d. per Kauno radiją kreipėsi  į Tautą kviesdamas jos sūnus jungtis į Vietinę rintinę: „Pirmas uždavinys – kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti. Tam lietuviai buriasi į Lietuvos vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuvių tautoje dar ir šiandien yra gyva mūsų kunigaikščių dvasia. Atsiminkite, kas negina laisvės, tas nevertas jos!“ (Iš generolo Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radiofone 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos Aidas,1994, vasario 15, p. 9)

Į Lietuvos vietinę rinktinę, vadovaujamą gen. P. Plechavičiaus, įstojo 7 tūkst. Lietuvos vyrų. Vokiečiai norėjo ją išsiųsti į Rytų frontą. Gen. P. Plechavičius kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vietinė rinktinė svetimų karų nekariaus, jos tikslai kitokie – apginti Lietuvą nuo baisiausio pavojaus – bolševikinio maro. SS obergrupenfiurerio Bergerio įsakymu Lietuvos vietinė rinktinė buvo išformuota: 76 jos kovotojai sušaudyti Panerių miške; 3 500 karių išvežta darbams į Vokietiją.

Generolas P. Plechavičius ir jo pavaduotojas pulkininkas Oskaras Urbonas už nepaklusnumą Reichui išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Kartu su jais į tą pačią koncentracijos stovyklą vokiečiai išvežė 308 Lietuvos vietinės rinktinės karininkus, tarp jų ir pulk. T. Vidugirį, ir 301 buvusį Lietuvos kariuomenės karininką. (Gvildys S. Lietuvos vieti- nės rinktinės tragedija. Lietuvos Aidas, 1998, gegužės 27, p. 11)

Kažkokiu būdu gen. P. Plechavičiui pavyko išsigelbėti iš vokiečių įkurtos mirties stovyklos Salaspilio. Pasitraukė į Vokietijos gilumą, iš ten 1949 m. – į JAV. Gyveno Čikagoje. Nuo pat pirmųjų dienų įsitraukė į patriotiškai nusiteikusių Amerikos lietuvių veiklą. Iki pat saulėlydžio sielojosi dėl okupuotos Lietuvos likimo, dalyvavo visuose antikomunistiniuose renginiuose. Gen. P. Plechavičius mirė Čikagoje 1973 m. gruodžio 19 d.

Tautos atmintyje jis išliko kaip Lietuvos kario ir patrioto idealas, Lietuvos laisvės riteris ant balto žirgo su kardu rankoje, negailestingas Tautos priešams, bet kilnus ir teisingas jos vaikams. Jo ištikimybės savo Tautai ir Valstybei, dvasios laisvės ir geležinės valios niekas negalėjo palaužti. Bebaimio ir genialaus karvedžio talentą jis skyrė tik Lietuvos Nepriklausomybei ginti. Visada tikėjo, kad Lietuva turi būti  ir bus laisva.

Šaltiniai ir literatūra:

Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72. Ten pat, p. 132.

Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kana- da, 2013, kovo 19, p. 4.

Liekis A. Gruodžio 17 – lemtinga diena lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos aidas, 2003, vasario 1, p. 5.

Iš gen. Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radijoje, 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos aidas, 1994, vasario 15, p. 9.

Gvildys S. Lietuvos Vietinės rinktinės tragedija. Lietuvos aidas. 1998, ge- gužės 27, p. 11.

Voverienė O. Paminklas generolui Povilui Plechavičiui. „Kas negina lais- vės, tas nevertas jos!“ www.llks.lt. 2016, gegužės 21.

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2005 m.

(Pagal Sigitos narbutaitės-Lipovienės knygą „Aukštuolių ąžuolai“)

„Aukštuolių ąžuolai“ – jau trečioji Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knyga. Prieš ją buvo „Gyvenimas Liepų alėjoje“ (Ukmergė, 2003);

„Arti… Už Atlanto“ (2004). Visas jas sieja autorės ryšys su knygų herojais, teikiantis neįkainojamą istorinę vertybę – autentiškumą.

Knygoje „Gyvenimas Liepų alėjoje“ aprašyta autorės šeimą ištikusi drama, Lietuvą okupavus rusų kariuomenei. Jos tėvelis Lietuvos kariuomenės kapitonas Balys Narbutas, gelbėdamasis nuo raudonojo maro, emigravo į Vakarus, tikėdamasis greitai grįžti į Lietuvą. Mama Kotryna Narbutienė, Kauno „Aušros“ gimnazijos matematikos mokytoja, susirgo džiova ir mirė 1950 m. Mažamečius našlaičius Sigitą ir Saulių užaugino ir į mokslus išleido Kotrynos Narbutienės sesers Elzės Mikalauskienės ir jos vyro žymaus gydytojo Kazio Mikalausko šeima.

Knyga „Arti… Už Atlanto“ gimė iš autorės svajonės pamatyti antrąją tėvelio tėvynę – Ameriką, iš kurios sovietinės okupacijos metais šeimą pasiekdavo laiškai ir siuntinėliai.

Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, knygos autorės svajonė tapo realybe, jai sutikus vaikystės žaidimų draugę Indrę Paliokaitę-Tijūnėlienę. Ši su tėvais 1944 m. emigravo į Vakarus, kaip ir visi emigrantai, iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė į Ameriką. Ji ir iškvietė vaikystės draugę Sigitą pasisvečiuoti Amerikoje.

Iš Amerikos dangaus mėlio, iš jos technikos stebuklų, nuostabiai gražių miestų su iki tol dar nematytais dangoraižiais, o svarbiausia – iš Amerikoje sutiktų žmonių geranoriškumo, jų nostalgijos Tėvynei Lietuvai, iš jų tautinių vertybių išsaugojimo ir ypač iš pačių šeimininkų Tijūnėlių šeimos nuoširdumo, šiltumo ir gimė Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knyga „Arti… Už Atlanto“. Knygoje atskleista, kad išeiviams iš Lietuvos pavyko Amerikoje išsaugoti tautines vertybes – kalbą, tikėjimą, tvirtas šeimas, pasididžiavimą Tėvyne Lietuva, jos valstybingumo garbinga istorija, tautinės kultūros tradicijas ir t. t. O okupuotoje Lietuvoje tas vertybes jau daugelis buvo praradę.

Su trečiosios knygos „Aukštuolių ąžuolai“ herojais Katliorių šeimos nariais – motina Ona Katlioriene, jos dukterimis Apolonija, Fele, Genovaite, Aldute ir sūnumi Evaristu – knygos autorė susitiko savo antrojoje Elzės ir Kazio Mikalauskų šeimoje Ukmergėje. Tai buvo šeima, kurioje pastogę, duonos riekę, žmogiškąjį jautrumą ir meilę rasdavo kiekvienas režimo nuskriaustas.

Kurį laiką čia glaudėsi ir Katliorių šeimos moterys. Nors tada knygos autorė buvo septynerių–devynerių metų, ji labai šiltai jas prisimena dėl darbštumo, išradingumo buityje, tautinių vertybių saugojimo. Prisimena ir Evaristą Katliorių, jaunėlį sūnų, kuris, matyt, vykdydamas kažkokią partizanų užduotį, atvažiavo į Liepų alėją vežimu ir susisodinęs vaikus nuvežė per visą Ukmergę iki Kauno gatvės, paskui sėkmingai parvežė namo, matyt, įvykdęs užduotį.

Kaip įžangoje rašė knygos autorė, okupacijos metais Katliorių šeima prarado penkis sūnus: Nikodemą, auksinių rankų meistrą, enkavedistų nušautą jo paties pastatytos sodybos kieme, ir partizanauti išėjusius Apolinarą, Valentiną, Saturniną ir Evaristą.

Šeštasis brolis Teodoras, irgi partizanavęs, per stebuklą vienintelis išliko gyvas, buvo suimtas, daugelį metų kalintas Karagandos lageriuose. Grįžęs iš kalėjimo, kaip ir visi politiniai kaliniai, vietos saugumiečių buvo sutiktas priešiškai, turėjo nueiti kryžiaus kelius, kol įsidarbino. Niekada nesiskundė likimu, sukūrė gražią šeimą, užaugino vaikus ir sulaukė Lietuvos laisvės.

Lietuvai atgavus Neprikausomybę, 9 Katliorių šeimos nariai – tėvas Boleslovas, mama Ona, visi broliai ir jų sesuo Apolonija (ryšininkė Laisvė) – buvo pripažinti Lietuvos laisvės kovų dalyviais.

Gydytojas Kazys Mikalauskas, kaip ir tūkstančiai šviesiausių Lietuvos žmonių, sovietinio režimo buvo suimtas, kalintas Podolske. Kai grįžo į Lietuvą, Mikalauskų namuose „stovėdavo džiūvėsių maišai, nes niekada nežinosi, ar naktį prie namų nesustos sunkvežimis su kareiviais vežti į Sibirą“. (Narbutaitė-Lipovienė S. Aukštuolių ąžuolai. Vilnius, 2012)

Namuose buvo patyliukais kalbama apie turgaus aikštėje suguldytus nužudytus partizanus. Tada mažamečiams vaikams rūpėjo tik mokslas ir žaidimai.

Metai bėgo, vaikai užaugo, baigė mokslus. Tačiau Sigita niekada nepamiršo Katliorių šeimos, ieškojo informacijos apie jos likimą. Pasirodžius Stanislovo Abromavičiaus straipsniui Ukmergės mokslo ir kultūros almanache „Eskizai“, labai apsidžiaugė. Susitiko su Katliorių atžalomis ir šią šeimą pažinojusiais žmonėmis, užrašė jų prisiminimus. Taip gimė knyga „Aukštuolių ąžuolai“.

Knygos autorė pateikė ne tik istorikams žinomus faktus apie brolių Katliorių žūties vietas, datas ir aplinkybes, bet ir atliko autentišką sociologinį tyrimą, siekdama nustatyti, kokie buvo to meto žmonės, ypač jauni, kurie dėl idealų ir pareigos nuo priešų ginti savo Tėvynę buvo pasiruošę aukoti viską, įskaitant gyvenimą.

Iš trijų kartų Katliorių giminaičių – knygos herojų brolių ir seserų, jų vaikų ir vaikaičių – autorei pavyko sužinoti, kad ši šeima į Lietuvos žemę buvo tvirtai įaugusi ir savo dvasia prilygusi Lietuvos ąžuolams galiūnams, kurie vėtrose tik tvirtėja.

Ąžuolo tvirtumas ir lietuviškas orumas, pasididžiavimas savo šeimos likimu ir Tėvyne, paveldėtas iš Onos ir Boleslovo Katliorių, per visas okupacijos negandas jų vaikų ir vaikaičių buvo puoselėtas kaip didžiau- sia šeimos relikvija, dabar šviečia iš visos išlikusios Katliorių šeimos išsaugotu tautinių vertybių ir žmogiškosios savigarbos skaidrumu: jei gyventi, tai tik pakelta galva.

Aldona Katliorytė-Jauniškienė knygos autorei pasakojo Katliorių giminės istoriją. Pasirodo, jų protėvių žemė buvo Vokietija. Kunigaikštis Radvila amatininką Ketlerį į Lietuvą pakvietė XVII a. Čia jis liko amžiams.

Katlioriai galėjo į Vokietiją trauktis artėjant frontui, tačiau visa šeima kategoriškai atsisakė, nors žinojo, kad grįžus bolševikams darbščiai šeimai, valdančiai pavyzdinį 53 ha ūkį, gali blogai baigtis. Taip ir buvo. Ji jau 1941 m. buvo pasmerkta tremčiai, tik per atsitiktinumą, rusų sunkvežimiui įklimpus ties Siesikais, liko Lietuvoje.

Prasidėjo karas. Vokiečių okupacija. Nusivylimas nacių valdžia. Trys broliai Katlioriai Apolinaras, Valentinas ir Saturninas, generolui Povilui Plechavičiui pakvietus į jo vadovaujamą Vietinę rinktinę, nė nesuabejojo – manė, kad ji išliks savarankiška lietuviška.

Tačiau vokiečiams pabandžius Vietinę rinktinę įtraukti į vokiečių kariuomenę, buvo atsakyta, kad lietuviai svetimiems netarnaus. Tik Lietuvai. Dalis plechavičiukų sušaudyta Paneriuose, dalis išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, daliai pavyko pabėgti ir pasislėpti nuo rudojo okupanto smurto. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai ir prievartinei mobilizacijai, visi broliai Katlioriai išėjo į mišką ginti Lietuvos nuo raudonojo okupanto. Penki broliai žuvo Lietuvos laisvės kovose, o Teodoras buvo nuteistas ir daugelį metų kalėjo lageriuose. Įsimintini Algimanto Katlioriaus prisiminimai. Jis didžiuojasi savo pavarde, nes ji yra iš Dievo malonės. Katliorių šeimos nariai dalyvavo Lietuvos laisvės kovose, atliko pareigą Tėvynei jai sunkiu laikotarpiu. Visi giminės vyrai ir moterys pirmiausia gelbėjo ne savo, o bendražygių gyvybę. Apolinaras Katliorius pasiaukojo žūčiai, kad išgelbėtų bendražygius, pridengė jų atsitraukimą ir pats žuvo.

Teodoras dalyvavo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose, kur buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija. Jis irgi saugojo kitus nuo galimos žūties.

Adelė Katliorienė, Algimanto mama ir enkavedistų aukos Nikodemo žmona, visą gyvenimą didžiavosi ištekėjusi už „nepaprasto žmogaus“, darbštaus, kūrybingo, niekada nekalbėjusio netiesos.

Algimantas Katliorius, inžinierius statybininkas, užsimojo atstatyti jo senelių Boleslovo ir Onos sodybą ir atgaivinti jų 53 ha ūkį Ukmergės rajone, Aukštuolių kaime. Didelė dalis darbų jau įpusėta. Jeigu Algimantui pavyks – tai bus gražiausias paminklas jo seneliams, tėvams ir visai Katliorių giminei, ištikimybės ženklas jų visų puoselėtoms vertybėms ir idealizmui.

Tokia pat idealistė ir jo pusseserė Everesta, baigusi aukštuosius ekonomikos mokslus, bet pasirinkusi ne karjerą, o Lietuvai užauginti tris vaikučius. Narbutaitės-Lipovienės knyga „Aukštuolių ąžuolai“ – tai Lietuvos istorijos, jos pasipriešinimo kovų pokarį puslapis, atskleidžiamas per dramatišką Katliorių šeimos likimą. Tai ir liudijimas, kad toje šeimoje išliko „tikro lietuvio“ genas, perduodamas iš kartos į kartą. Knygos struktūra nuosekli ir logiška. Stilius grakštus ir nuoširdus. Sakiniai trumpi: juose ankšta žodžiams, bet erdvu minčiai. Knygą perskai- tai vienu prisėdimu nekantraudamas sužinoti, kas gi išaugo iš tų ąžuolų gilių. Užvertęs paskutinį puslapį nusiramini – iš Aukštuolių ąžuolų gilių išaugo ąžuolai į Lietuvos žemę giliai įaugusiomis šaknimis, lapojantys po Nepriklausomos Lietuvos dangumi ir saule. (Voverienė O. Aukštuolių ąžuolai tebežaliuoja. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, liepos 4, p. 8) Įspūdingas „Aukštuolių ąžuolų“ viršelis – seno  lietuviško  šulinio nuotrauka tamsiai žaliame fone. Jis man priminė kažkur skaitytą mintį, kad žmonės yra panašūs į šulinius. Vieni jų – gilūs ir skaidrūs. Kiti – seklūs. Ateini vieną gražų rytą prie seklaus šulinio ir nustembi… jame vandens nė lašo, nors verk. Ar gali būti Lietuvoje kas nors ny- kesnio kaip tuščias šulinys? Niekam nereikalinga ir netinkama duobė. Tik tiek. O gilieji… Jie patikimi. Jie nežino, nei kas yra sausra, nei kas šaltis. Iškasti ant tikro tako, jie niekada neišsenka. Prie šito šulinio vi- sada ateis žmogus. Ir ne tik vandens atsigerti. Net ir dieną į giliuosius šulinius pažvelgęs žvaigždes pamatysi. Net ir tą, kuri yra tavoji…

Lietuvos laisvės kovotojų Katliorių šeima – tai gilieji mūsų Tautos ir mūsų žemės šuliniai. Autorė nuoširdžiai žavisi gimine, kuriai svetimas gobšus materia- lizmas, dar neužgesusia, neišrauta ir nenužudyta tikro lietuvio dvasia. Knyga kupina optimizmo – dar nežuvome, dar esame! Kol Lietuvoje yra tokių šeimų kaip Katlioriai. Knyga bus įdomi ne tik pokario liudininkams. Dėl autentiškumo ją ims ir istorikai, ir sociologai, ir tautotyrininkai, ir visi naujosios Lietuvos kūrėjai. Ji leis visa širdimi pajusti epochą, kai mylėti Tėvynę, būti lietuviu nebuvo gėda ir kai visi jautė pareigą ginti Lietuvą aukojant viską, įskaitant ir gyvybę. Tegul bus platus šios knygos kelias į Lietuvos bibliotekas ir dar tautinio orumo bei savivertės nepraradusių lietuvių širdis.

Šaltiniai ir literatūra:

Narbutaitė-Lipovienė S. Aukštuolių ąžuolai. Vilnius, 2012.

Voverienė O. Aukštuolių ąžuolai tebežaliuoja. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, liepos 4, p. 8.

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Kovotojams už Lietuvos laisvę (Pasitinkant Lietuvos šimtmetį). Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2006 m.

Pasitinkant Lietuvos šimtmetį

Istorijos šaltiniuose Taujėnų miestelis (Ukmergės raj.) kaip valsčius minimas nuo XVI a. antrosios pusės. Nuo XVIII a. jau vadinamas miesteliu, kunigaikščių Radvilų tėvūnija.

Kai 1944 m. liepą rusų kariuomenė su frontu grįžo į Lietuvą, vietos gyventojai suprato, kad NKVD Lietuvoje ir toliau, kaip 1940–1941 m., vykdys M. Suslovo doktriną: „Lietuva bus,  tik  be  lietuvių.“  Jau  1944 m. rugpjūtį Taujėnų miškuose pradėjo tvirtintis Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojų būriai.

1944 m. gruodį susiformavo vienas pirmųjų Lietuvoje Vyčio apygardos partizanų būrys, kuriam vadovavo LLA narys, Lietuvos kariuomenės kpt. Juozas Krikštaponis, prezidento Antano Smetonos sesers sūnus. 1944 m. pabaigoje į Vyčio apygardos partizanų rinktinę įsitraukė partizanų būriai, kurie buvo įsikūrę ir kovojo Siesikų, Pagirių, Taujė- nų, Raguvos, Ramygalios ir Vadoklių areale. Pirmaisiais Vyčio apygar- dos partizanais tapo kpt. J. Krikštaponio bendraminčiai Antanas Danyla-Kernius, Bronius Eglinskas, Marijonas Smetona, Jonas Dambrauskas, Juozas Survila-Šarūnas, Bronius Kadžys-Vytautas.

1944 m. pabaigoje Vyčio partizanų apygardoje jau buvo 555 kovo- tojai.

1945 m. sausio 12 d. prieš Vyčio apygardos partizanus buvo pasiųstos didžiulės NKVD kariuomenės pajėgos. Partizanų štabas Užulėnio miške buvo apsuptas. Žiauriame mūšyje tada žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas kpt. J. Krikštaponis ir 23 jo bendražygiai. Buvo nukauta apie 80 NKVD karių. (Ignatavičius I. Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998. Vilnius,1999, p. 266) Visi žuvę partizanai Amžinojo poilsio atgulė Lėno kapinaitėse. 1996 m. pastatytas tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus sukurtas paminklas – partizanų būrio žiemos stovyklos schema.

Po J. Krikštaponio žūties Vyčio apygardai nuo 1945 m. vadovavo vyr. ltn. Danielius Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojais tapo J. Survila-Šarūnas ir ltn. P. Blieka. Pirmuoju savo dekretu naujasis Vyčio apygardos vadas Briedis paskelbė amnestiją Ukmergės rajono stribams: 32 stribai su ginklais iš Pagirių miestelio pasitraukė pas partizanus ir garbingai kovojo J. Dambrausko partizanų būryje už Lietuvos Nepriklausomybę iki pat daugelio jų didvyriškos žūties.

Dalis partizanų, kilusių iš Taujėnų valsčiaus arba šioje teritorijoje žuvusių, priklausė DKA B rinktinei, iš pradžių mokytojo Juozo Sauliūno būriui (12 partizanų, veikusių Taujėnų ir Raguvos apylinkėse) ir mokytojo Aleknavičiaus iš Skabeikių kaimo būriui, vėliau Stiklo būriui, kita dalis – Vyčio partizanų apygardos J. Krikštaponio, po jo mirties – Danieliaus Vaitelio-Briedžio partizanų būriui.

1946 m. vasario pradžioje DKA B rinktinės vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir štabo viršininkas J. Šibaila-Diedukas B rinktinėje įkūrė 5-ąjį batalioną, kurio kovos arealu paskirtos Taujėnų ir Kavarsko apylinkės.

1946 m. balandžio 10 d. Taujėnų valsčiuje prie Varžukų kaimo ūkininko Kaušo sodyba, kurioje slėpėsi 5 Stiklo būrio kovotojai, buvo apsupta. Nelygioje kovoje su NKVD kariuomene žuvo partizanai Marijonas Krogertas-Uosis, Tomas Našlėnas-Radvila, Antanas  Kerbelis-Robinzonas ir Jonas Ignatavičius-Jaunutis. (Gaškaitė-Žemaitienė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. p. 157)

Kaušų sodyba buvo stribų sudeginta, šeimininkai ištremti į Sibirą. Sodybos vietoje dabar stovi atminimo kryžius žuvusiems partizanams. (Krikštaponytė E. Taujėnų partizanų keliais. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2016, birželio 12, p. 1–2)

1946 m. rugsėjo 24 d. NKVD kariuomenė apsupo Boleslovo ir Vandos Dalinkevičių sodybą. Čia atsišaudydami žuvo trys partizanai: Ignas Zelionka, Karolis Žižys ir Petras Pauliukonis. Jie užkasti Vidiškių kaime, perlaidoti Dukstynos kapinėse. (Abromavičius S. ir kiti. Ten pat, p. 636) Sodybos vietoje stovi tautodailininko Prano Kaziūno sukurtas kryžius.

1947 m. rugsėjo 30 d. žuvo Vyčio apygardos vado D. Vaitelio-Briedžio pavaduotojas J. Survila-Šarūnas, jį pakeitė ltn. P. Blieka. Partizanų būriui, veikusiam Ukmergės ir Taujėnų areale, ėmė vadovauti Antanas Stimburys-Tankistas. (Ignatavičius I. Ten pat, p. 285)

1948 m. vasario 26 d. Kurkliniškių kaime Januškevičiaus sodyboje, išduoti MGB agentės Berželytės, žuvo DKA Stiklo būrio partizanai: Kazimieras Tušas-Nemunas, Alfonsas Tušas-Papuošalas ir Steponas Zalaginas-Ripka. Jų palaikai išniekinti Ukmergėje.

Kaip rašyta ankstesniame skyriuje, sodybą, kur buvo iškasta jų slėptuvė, enkavedistai sudegino. Dabar jos vietoje stovi atminimo kryžius žuvusiems partizanams. (Abromavičius S., Kasparas K., Trimoniene R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 685)

1948 m. gegužės 13 d. Taujėnų valsčiuje prie Juodviršių (Juodvisinės) kaimo žuvo Vyčio apygardos vadas kpt. Danielius Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojas J. Kilijonas-Mikas ir štabo apsaugos būrio vadas A. Šy- vis-Šalapka. (Ignatavičius I. Ten pat.)

1949 m. spalio 10 d. Skabeikų kaime P. Valeikos sodyboje žuvo DKA B rinktinės 5-ojo bataliono vadas Bronius Jakubonis-Stiklas. Perlaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse. (Abromavičius S. ir kiti. Ten pat, p. 576) 1949 m. gruodžio 30 d. Pabaisko valsčiuje, Juodkiškių kaime žuvo DKA vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas. (Ignatavičius I. Ten pat, p. 298) Taujėnų valsčiaus partizaninių kovų areale 1944–1953 m. žuvo 1315 Vyčio apygardos kovotojų.

Lėno apylinkėse buvusio laisvės kovų dalyvio Algirdo Blauzdžio iniciatyva gražioje miško aikštelėje iškilo didžiulis paminklinis akmuo visiems tose apylinkėse gimusiems ir dalyvavusiems pasipriešinimo dalyviams atminti. (Krikštaponytė E. Ten pat)

Prie Taujėnų mokyklos sienos pritvirtinta memorialinė lenta aktyviam pasipriešinimo kovos dalyviui mokytojui Smalsčiui. (Krikštaponytė E. Taujėnų partizanų keliais. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2016, birželio 12)

2014 m. vasario 16-ąją Lietuvos Respublikos prezidentūroje buvo apdovanoti iš Taujėnų apylinkių kilę Laisvės kovotojai: mokytoja Valentina Budnikienė – Vyčio ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jos vyras Lietuvos partizanas Florijonas Budnikas – Vyčio Kryžiaus Riterio kryžiumi (po mirties). Mokytoja V. Budnikienė pokario metais buvo enkavedistų žiauriai nukankinta Užulėnio miške, kai savo vyrui partizanui nešė maisto. Ją miške užklupę enkavedistai negyvai subadė durtuvais ir paliko miške žvėrims sudoroti. Jos vyrą partizaną F. Budniką nušovė. V. Budnikienės palaikuose rastos 7 didžiulės žaizdos – budeliai dūrė tiesiai į širdį. Mokytoja, kaip partizanų ryšininkė, buvo slapta palaidota Lėno kapinaitėse. Be mamos liko trys mažamečiai vaikai: Gediminas neturėjo nė metukų, Antanas ėjo trečius, o Juozas buvo penkerių. Našlaičiai užaugo pas gimines, gerus žmones, tapo padoriais Lietuvos piliečiais patriotais. Jie iš Lietuvos Respublikos Prezidentės rankų priėmė apdovanojimus jų žuvusiems tėvams. (Ežerskytė L. Broliams Budnikams žuvę tėvai visada buvo didvyriai. Gimtoji žemė, 2014, kovo 8; Tremtinys, 2014, kovo 21, p. 1, 2) Paminklinis akmuo Taujėnų mokytojams ir kitiems Lietuvos laisvės kovotojams stovi ir per amžius stovės Didžiosios Kovos apygardos parke prie Mūšios. Jis pasakos tragiškas žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę ir jų šeimų istorijas.

Šaltiniai ir literatūra:

Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998. Sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius, 1999, p. 266.

Gaškaitė-Žemaitienė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. Vilnius, 1997, p. 157.

Krikštaponytė E. Taujėnų partizanų keliais. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2016, birželio 12, p. 1–2.

Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 685.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998. Sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius, 1999, p. 266.

Gaškaitė-Žemaitienė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. Vilnius, 1997, p. 285. Ten pat, p. 298.

Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 576.

Ežerskytė L. Broliams Budnikams žuvę tėvai visada buvo didvyriai. Gimtoji žemė, Ukmergė, 2014, kovo 8; Tremtinys, 2014, kovo 21, p. 1, 2.

Voverienė O. Paminklas Taujėnų mokytojams, kovotojams už Lietuvos laisvę. www.llks.lt. 2016, gruodžio 1.

Prof. Ona Voverienė

V. Gorio nuotrauka

Pastatytas 2009 m. Autoriai ir statytojai: mons. Alfonsas Svarinskas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas, Vytautas Viliūnas

Tebus palaiminta širdis, Mane į saulę kėlusi

Pro surūdijusius spyglius Per sužvėrėjimą…

P. Varnagiris

Matyt, lemtinga, kad Motinos ir Spaudos atgavimo bei knygos šventės kalendoriuje šalia, o kartais net sutampa. Motina ir Šviesa – artimos, viena kitą papildančios sąvokos. Juk ir gimęs kūdikis pirmiausia išvysta šviesą ir motinos veidą…

Viena žymiausių tarpukario Lietuvos moterų gydytoja ir visuomenės veikėja Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė taip išaukštino Motinos vaidmenį siekiant jos vaikeliams šviesos: „Kas mokė kalbos, šio svarbiausiojo tautiškumo požymio? Be abejo, daugiausia kalbos mokė kūdikius augindamos ir juos lietuviškus žodžius tarti mokindamos Motinos.

Kas mokė lietuviško rašto spaudos draudimo metais? Verpėjos. Jos viena ranka tęsė giją iš kuodelio, o antra – pirštu vedžiojo po elemento- rių ir mokė vaikus skaityti. Dėl to slaptos mokyklos simboliu šiandien mes turime skulptoriaus Rimšos „Motiną, sukančią ratelį ir mokančią vaiką. Kas augančiams piliečiams daugiausia įkvėpdavo Tėvynės meilę, mūsų tautos papročius ir tradicijas, prisirišimą prie gimtųjų žemių? Be abejo, Motinos, pasakas sekdamos, dainas dainuodamos ir lietuviukus gyvenimui ruošdamos.“ (Ambraziejūtė-Steponaitienė A. Šeimininkė, 1937, Nr. 3, p.1)

Iš visų moters talentų pats svarbiausias ir reikšmingiausias yra motinystė. „Nėra kitos tokios nemarios ir pasiaukojančios meilės kaip motinos meilė“, – 1952 m. Motinos dienos proga rašė Žemaičių apygardos partizanai. Ta meilė kaip ryškiausia žvaigždė danguje suspindi, kaip gražiausia gėlė Žemėje pražysta Lietuvoje jos negandų dienomis. Simonas Daukantas pirmąją Lietuvos istoriją dedikavo „Tautos motinoms, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių ir prabočių papasakoti“. Motinos išsaugojo ir savo vaikams iš kartos į kartą perdavė Tautos kalbą, papročius ir tradicijas, sakmes, dainas ir legendas.

Lietuvos moterys visais laikais turėjo ką savo vaikams papasakoti. Visais laikais lietuvės moterys su savo vyrais, broliais ir tėvais gynė Tėvynę. Kartu su vyrais, vaikais ir senoliais jos degė Pilėnų ugnyje. Kartu žuvo Kražių skerdynėse, dalyvavo sukilimuose prieš caro patvaldystę, laimino savo vaikus, išeinančius ginti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės 1918–1920 m. kovose. Kartu gynė savo Valstybės laisvę nuo rudojo ir raudonojo okupanto karo ir pokario metais, kartu kentė ir mirė Sibiro gulaguose, dalyvavo Norilsko sukilime ir Sąjūdžio dainuojančioje revoliucijoje.

Lietuvos savanorių motinos laužė iš sielvarto rankas dėl Nepriklausomybės mūšiuose žuvusių vaikų. Ant jų sūnų kapų pasodintos laisvės gėlės ir jų malda kartu su likusiais vaikais už žuvusiųjų už Tėvynę atilsį brandino laisvės siekį ir jį perdavė kitoms kartoms.

Kas galėjo nusakyti motinos skausmą matant ant grindinio numestą išniekintą žuvusio sūnaus ar dukters kūną? Sūnūs ir dukros pokario rezistencijoje, tame kraujo verpete, turėjo dar vieną išeitį – ištraukti granatos sprogdiklį ar prie galvos prisidėti pistoleto vamzdį ir mirti laisvi. Motinos tokios galimybės neturėjo. Jos turėjo tiek gyvybių, kiek turėjo vaikų. Su kiekvieno iš jų žūtimi jų širdis apsipildavo krauju ir mirdavo. Veronika Morkūnienė iš Ukmergės apraudojo 3 sūnus partizanus; Kazimiera Vasiliauskienė iš Jurbarko užaugino ir apraudojo už Tėvynę žuvusius 6 sūnus ir žentą; Magdalena Popierienė iš Marijampolės – 6 sūnus; Agota Senavaitienė iš Prienų – 6 sūnus; Agota Juodienė iš Prienų – 6; Ona Katliorienė iš Ukmergės – 5; Ona Kuzinevičienė iš Žiežmarių – 5 sūnus ir vyrą; Ona Lukšienė, legendinio partrizano Juozo Lukšos motina, – 3 sūnus ir vyrą. Politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva po visą Lietuvą pasklido tūkstantis lentelių „Čia ilsisi partizano Motina“. (Abro- mavičius S. Partizanų motinos. Kaunas, 2010)

Iš jų skausmo dėl vaikų kraujo išdygo tvirčiausi mūsų Tautos tiesos ir amžinybės daigai – trečioji karta Lietuvos didvyrių, padėjusių galvas ant Laisvės aukuro už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-ąją. Trys Lietuvos motinų kartos išaugino didvyrius, žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovoje su tuo pačiu priešu – Rusijos komunizmu. Iš visų moters talentų motinystė yra pats švenčiausias ir prasmingiausias. Ne veltui Motinos diena minima gražiausiu metų laiku. Lietuvoje Motinos diena pirmą gegužės sekmadienį pradėta švęsti 1928 m. Kituose Europos kraštuose ir Amerikoje anksčiau, daug kur iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Žudynių ir kančių sukrėstam pasauliui reikėjo atgauti pasitikėjimą ir viltį. Visų akys nukrypo į Motiną – amžinąją viltį, kantrybę ir meilę. (Žabienė S. Pagarba motinai senovės Lietuvoje. Motina ir Lietuva šiandien. Vilnius, 1995)

Matriarchato epochoje motina buvo giminės centras. Ji buvo giminės papročių saugotoja, ugdė gražiuosius savo vaikų jausmus: gailestingumą, atjautą, pagarbą vyresniam. Motina pirmoji sėjo gėrio sėklas vaikų širdelėse, žadino taurius jausmus, Tėvynės meilę ir pareigą ją ginti. Lydėjo ir laimino sūnus, kovojančius už Lietuvos laisvę. Kai iškildavo būtinybė ginti savo šalį, lietuvės kartu su vyrais degė Pilėnų ugnyse, triūsė ir kovojo pogrindyje, net ginklą į rankas paimdavo. Lietuvoje motina laikė tris namų kertes. Senieji lietuvių tautos papročiai liudija, kad visos šeimos dvasinis gyvenimas visada buvo motinos rankose. Troboje, klėtyje, kieme – visur buvo jos tvarka. Vaikai visada atsiklausdavo jos leidimo. Visos mūsų tautosakos – dainų, pasakų, mitologijos – centras yra motina. Pagoniškąjį dievų pulką puošia meilės deivė Milda, žmogaus lemties – Laima ir Dalia, ugnies ir šeimos židinio – Gabija, bičių globėja – Austėja, visų žemės vaisių saugotoja – Žemyna ir t. t. Anot legendų, seniausioms baltų gentims vadovavusios išmintingosios moti- nos. Motiniškumo dvasią iš senosios Lietuvos perėmė krikščioniškoji. Motiniškumas pradėtas sieti su Dievo motinos Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardu, kaip tarpininkės tarp žmogaus ir jos sūnaus Jėzaus Kristaus.

Sovietinės okupacijos metais tikėjimas buvo Lietuvos žmonių atspara, padėjusi iškęsti pragariškas fizines ir dvasines kančias, Tautos genocidą, artimųjų netektis ir kitas skriaudas.

Motinos nenuildamos laukdavo savo žuvusių arba įkalintų vaikų. Partizanė Jadvyga Žardinskaitė, po 15 metų grįžusi iš lagerio, 1966 m. aplankė dviejų žuvusių partizanų motiną. Buvo vėlyva naktis, kai ji pasiekė pamiškės sodybą ir pasibeldė į tą patį langelį, į kurį belsdavosi partizanavimo laikais. Motina iškart atvėrė duris. Paklausta, ar nemiegojo, ji atsakė: „Aš dvidešimt metų kas naktį sėdžiu prie lango ir laukiu grįžtančių savo sūnų.“ (Gaškaitė N. Lietuvos moterys – partizaninio judėji- mo dalyvės. Lietuvaitė. Vilnius, 1998) Trijų partizanų Barisų iš Utenos motina Marija Barisienė, žuvus vyriausiam sūnui Mindaugui, priėjo prie jo, nušluostė kraują nuo veido, užmerkė akis. Ją keikiantiems žmogiškumą praradusiems stribams pasakė, kad tai jos šventa pareiga. Buvo nuteista 10 metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Partizanas Vytenis pogrindiniame laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ rašė: „Ir rauda Motina Tėvynė. Rauda ties pakelių Rūpintojėliu suklupusi, iš namų išvaryta senutė partizano motina, kad šių metų gegužio žiedais nepradžiugins vaikai numylėtieji. Ji šiandien kalta, kad pagimdė sūnų, kad mokė jį lietuviškai kalbėti, mylėti savo tėvynę, kad išleido į žūtbūtinę kovą dėl jos laisvės, kad nori turėti į jį motinos teisių, kad neišduoda jo oku- pantams. Už tai ją spardo sužvėrėję sadistai, kankina kalėjimų rūsiuose, tremia į Sibiro ar Vorkutos puslaukines sritis…“

Lietuvos moterys atlaikė kančias ir negandas. Ir Sibire savo vaikus mokė lietuviško žodžio, dainavo pokario partizanų dainas, mokė savo Tautos istorijos ir pareigos jausmo – mylėti artimą, Dievą ir Tėvynę. Jų atminimui – šis paminklas.

Šaltiniai ir literatūra:

Ambraziejūtė-Steponaitienė A. Šeimininkė. 1937, Nr. 3, p. 2. Abromavičius S. Partizanų motinos. Kaunas, 2010.

Žabienė S. Pagarba motinai senovės Lietuvoje. Motina ir Lietuva šiandien. Vilnius,1995.

Gaškaitė-Žemaitienė N. Lietuvos moterys – partizaninio judėjimo dalyvės. Lietuvaitė. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1998.

Voverienė O. Paminklas Lietuvos motinoms, už Tėvynės laisvę paaukoju- sioms savo vaikus. 1009–2009 m. www.llks.lt, 2016, gruodžio 5.

Prof. Ona Voverienė

A. Vyšniausko nuotrauka

Šis ąžuolinis 2 metrų aukščio kryžius parke atsirado ukmergiškio tautodailininko Stanislovo Zinkevičiaus (Rimanto Zinkevičiaus brolio) iniciatyva. Jis yra ir šio kūrinio autorius. Pasak S. Zinkevičiaus, idėja pagaminti kryžių jam kilo spontaniškai, be to, tam pasitaikė ir puiki proga – dukra Aurelija bebaiginėjo trečiąją tuometinės vidurinės mokyklos klasę. „Su visa jos klase – daugiau nei 20 mokinių – ir mokytoja Ona Tamošaitiene suorganizavome išvyka pėsčiomis į parką. Vaikai man talkino pastatant tą kryžių. Kryžius pastatytas su monsinjoro Alfonso Svarinsko žinia, jis jį ir pašventino“, – sakė S. Zinkevičius

V. Gorio nuotrauka

Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis Pastatytas 1993, atstatytas – 2018 m.

Lietuvos Partizano malda

Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink  ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegul tie bandymai, kuriuos Tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir jos dvasinei gerovei.

Laimink, Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojam prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią. Padaryk, kad mes visi grįžtume, nešdami naują atgimimo ugnį.

Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų Tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems namuose mūsų broliams ir sesėms. Stiprink dėl Tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžinąją šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau yra žuvę kovos lauke.

Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros vartų Gailestingumo Motina, pavesk savo dieviškajam sūnui Jėzui Kristui mūsų Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina. Neleisk, kad Tavo sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvio širdies.

Šventasis Kazimierai, mūsų Tautos globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės, kaip kitados stebuklingu būdu kad vadovavai mūsų tėvams.

Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kurį tiki, išpažįsta ir myli kiekvienas taurus lietuvis. Amen.

Šaltiniai ir literatūra:

Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. Vilnius, 1997, p. 219.

Prof. Ona Voverienė