32. Kryžius negrįžusiems iš Sibiro platybių

32. Kryžius negrįžusiems iš Sibiro platybių

V. Gorio nuotrauka

Atminimo ženklo „negrįžusiems iš Sibiro platybių“ pastatymą inicijavo romas Petras Šaulys. Pasak jo, idėja pastatyti kryžių negrįžusiems tremtiniams gimė sužinojus, kad monsinjoro A. Svarinsko sūnėnas Jonas Svarinskas savo sodybos daržinėje rado surūdijusį, beveik dviejų metrų dydžio, kryžių, pagamintą iš geležinkelio bėgių.

„Pasitarę su memorialo architekte Virginija Bakšiene ir statybos darbus vykdančiu UAB „Ukmergės melioracija“ valdybos pirmininku Stakausku, šį kelerius metus daržinėje išgulėjusį nežinomo autoriaus pagamintą kryžių nutarėme atnaujinti. Bendrovės „Mantona“ vadovas ukmergiškis Mantas Mikalauskas su pagalbininkais nušveitė rūdis, kryžių nušlifavo ir nudažė, už tai nepaėmę nė vieno cento. UAB „Ukmergės melioracija“ darbų vykdytojas S. Žvirblis įmontavo kryžių į akmens riedulį. Taip gimė paminklas be jokių piniginių lėšų, tik žmonių geranoriškumo ir pastangų dėka“, – pastebėjo r. P. Šaulys.

Lietuva atminimo ženklais gydo jai sovietinio okupacinio režimo padarytas žaizdas. 2018 m. birželio 15 d., pakviesti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovų, dalyvavome jų iniciatyva pastatyto ir šventinamo kryžiaus iškilmėse mons. Alfonso Svarinsko įkurto Didžiosios Kovos apygardos partizanų parko pakraštyje, ežero pakrantėje. Paminklą pašventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo daugiametis šio parko globėjas vyskupas Jonas Kauneckas, Ukmergės rajono savivaldybės meras R. Janickas, gausus būrys politinių kalinių  ir tremtinių, Lietuvos istorikų, Prezidentės padėjėjas Mindaugas Lingė, žurnalistai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Partizanų ir tremtinių ilgesingas dainas dainavo Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių choras. Prelegentų kalbose buvo prisimintas Rusijos okupacinio režimo lietuvių tautos genocidas ir jo padarytos žaizdos Lietuvai.

Istoriko Arvydo Anušausko papildytais ir patikslintai duomenimis, Lietuva dėl rusų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Iki 1958 metų neteko 1 058 000 žmonių: dalis jų emigravo į Vakarus, ir… į Rytus; 456 tūkstančiai buvo sušaudyti, nukankinti, numarinti badu, šalčiu ir mirė tremtyse nuo įvairiausių ligų. Vien tik 1940-1941 metais buvo ištremta moterų, vaikų ir senelių į atšiauriausius Sibiro regionus 13 600 Lietuvos gyventojų (tarp jų lietuviai sudarė 96 proc.), į Rusijos kalėjimus ir lagerius išvežta 9 200 žmonių, nužudyta Lietuvoje 470 lietuvių.

Prasidėjus antrajai rusų okupacijai 1944 metais iki 1952 metų ištremta į atšiauriausias klimatiniu atžvilgiu Sibiro, Buriatijos ir Kazachstano vietas 118 000 Lietuvos gyventojų, tarp jų 39 120 vaikų iki 16 metų. Nuteista ir išvežta į Rusijos kalėjimus 142 579 politiniai kaliniai ir tremtiniai; sušaudyta 1070. Iš to skaičiaus politinių kalinių į Lietuvą po ilgų metų kalėjimo ir sunkaus darbo Rusijai grįžo vos tik 29 726 buvusieji politiniai kaliniai. Nukankinti Lietuvos kalėjimuose – 1277 politiniai ka- liniai (Arvydas Anušauskas. Teroras 1940-1958. – V., 2012. – P. 279).

Vien tik Sverdlovsko kalėjime sušaudyti 79 mūsų tautos žymiausi sūnūs – buvę nepriklausomos Lietuvos ministrai, laikraščių redaktoriai, gimnazijų ir mokyklų direktoriai ir kiti šviesuoliai.

Lietuvoje NKVD ir besitraukiančios sovietinės kariuomenės sadistų 1941 m. nužudyta 700 beginklių civilių gyventojų, o 1944-1952 m. Vetrovo divizijos egzekutorių ir kitų teroro Lietuvos vykdytojų – 5000 civilių beginklių Lietuvos žmonų ir 26,5 tūkstančio Lietuvos partizanų ir jų šeimų narių.

Patys baisiausi Lietuvai buvo pirmieji rusų okupacijos metais. Iš jau minėto beveik 23 000 lietuvių – civilių tremtyje ir politinių kalinių buvo nužudyti arba mirė badu ir nuo šalčio prie Laptevų jūros 50 proc. ištremtųjų lietuvių, o kalėjimuose – net 85 procentai.

Pirmaisiais antrosios okupacijos metais Tadžikijoje mirė 300 tremti- nių iš Lietuvos; 1946 – 280; 1947 m. -80; 1948 – 30, 1949 – 20.

Komijos, Molotovo, Sverdlovsko ir Tiumenės srityse nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų žuvo ir mirė 3 199 lietuviai, tarp jų 880 vaikų (1945 – 142; 1946 m. -351; 1947 – 387) (A.Anušauskas. Ten pat).

Į Krasnojarsko krašto tremtį 1948-1951 buvo ištremta 24 725 lietuviai. Iš jų 22 025 dirbo miškų ūkyje. Kiek jų žuvo iš bado, ligų ir buvo nužudyti – knygoje statistikos nepateikta.

Istorikas, apibendrindamas savo tyrimus, teigia, kad jo nustatyti duomenys apie lietuvių aukas Sibiro platybėse toli gražu nėra galutiniai ir dabar yra papildomi didėjimo linkme Lietuvos kraštotyrininkų, tiriančių savo krašto netektis.

Apibendrinant istoriko pateiktus tyrimo rezultatus ir turint galvoje  jo pateiktus duomenis apie Lietuvoje nužudytus ir nukankintus NKVD, besitraukiančios rusų kariuomenės ir pokaryje Vetrovo divizijos bei kitų okupanto galvažudžių nužudytus žmones – 34 947, manau, galima teigti, kad Sibiro platybėse – bendrose nužudytųjų duobėse, Sibiro gausiuose kapuose, Rusijos tundrose ir Ledynuotojo vandenyno dabar jau vėl negyvenamose salose, Kazachstano stepėse ir Tadžikijoje liko gulėti Amžinybėje 421 053 lietuviai.

Jų ašaros, kančios, mirtys ir žūtys tegul amžiais beldžiasi į esamų ir daugelio būsimų kartų lietuvių širdis, liudydamos pasauliui apie komunizmo – žudymo ir neapykantos žmogui ideologijos esmę ir mūsų artimą kaimyną, kurio valdžios mentalitetas, iki paskutinės jų smegenų ląstelės, yra persunktas tos neapykantos ir žudymo ideologijos. Ja iki šiol vadovaujamasi Rusijos karuose Ukrainoje ir Sirijoje.

Prof. Ona Voverienė


31. Koplytstulpis Dievui ir Tėvynei. Kunigui Alfonsui Lipniūnui (1905–1945 m.) atminti

31. Koplytstulpis Dievui ir Tėvynei. Kunigui Alfonsui Lipniūnui (1905–1945 m.) atminti

A. Vyšniausko nuotrauka

D.T. Kunigui Alfonsui Lipniūnui 1905–1945. Lietuvos jaunimo dvasios vadui, Štuthofo koncentracijos stovyklos kankiniui – įkaitui už Tautą.

Aut. tautodailininkas rimantas Zinkevičius. Pastatytas 2017 m.

DIEVO TARNAS KUN. ALfONSAS LIPNIŪNAS (1905–1945)

Profesorius, publicistas, Panevėžio vyskupijos jaunimo organizacijų direktorius. Aušros vartų ir Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios garsus pamokslininkas. 1943 metais kartu su iškiliausiais Lietuvos žmonėmis išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą kaip įkaitas už lietuvių tautą. 1989 metais palaikai pervežti į Panevėžio katedros šventorių. Nuo 2005 metų Dievo Tarnas, rengiami dokumentai beatifikacijai.


30. Koplytstulpis kunigui Juozui Zdebskiui

30. Koplytstulpis kunigui Juozui Zdebskiui

A. Vyšniausko nuotrauka

Aut. tautodailininkas Kazimieras Martinaitis. Pastatytas 2016 m.

KUNIGAS, KURIO ŽODIS SKATINO MĄSTYTI, IŠSIVADUOTI, KURTI SAVYJE ASMENYBĘ

KGB melu, klasta, smurtu ir represijomis siekė susidoroti su kovotojais už tikinčiųjų teises ir laisves. Sunaikinusi juos tikėjosi lengviau iš žmonių širdžių išrauti laisvės ilgesį ir viltį, nuo kurių ir prasideda kelias į Laisvę.

Pirmą kartą viešojoje spaudoje kunigo Juozo Zdebskio vardas pasirodė 1969 m., kai jis kartu su keliais Vilkaviškio kunigais išsiuntė raštą TSRS Ministrų Tarybai dėl prastos Kauno kunigų seminarijos materialinės būklės. Už tokį akiplėšiškumą rašto autoriams J. Zdebskiui ir Sigitui Tamkevičiui buvo uždrausta eiti kunigų pareigas, ir jie beveik metus dirbo melioracijoje. (Liekis A. Nenugalėtoji Lietuva. Vilnius, 1993, 29) Istoriko Algimanto Liekio knygoje „Nenugalėtoji Lietuva“ kunigo Juozo Zdebskio vardas minimas 45 Melioracijoje kunigai išmoko dirbti pogrindžio sąlygomis. Jų viršininkas Jurgis Brilius „Padėdavo ištrūkti iš melioracijos griovių ir dirbti bažnytinį darbą. Išsiplėtė pažinčių ratas“. (Ten pat, p. 100)

1971 m. rugpjūčio 26 d. kun. J. Zdebskis buvo areštuotas už vaikų katekizavimą. Prienų tikintieji TSRS generaliniam prokurorui, TSKP CK partinei kontrolei ir LTSR respublikiniam prokurorui įteikė pareiš- kimą su 350 tikinčiųjų parašų, kuriame jie piktinosi kunigo suėmimu ir reikalavo paleisti. 1971 m. rugsėjo 12 d. toks pat pareiškimas su 2010 tikinčiųjų parašų ir protestas dėl kunigo suėmimo buvo pareikštas TSKP CK, TSRS Aukščiausiajai Tarybai ir TSRS Ministrų Tarybai. 1971 m. lapkričio 11 d. kun. J. Zdebskis už vaikų katekizavimą buvo nubaustas kalėti vienus metus ir išsiųstas į Pravieniškių koloniją.

Lietuvos tikintieji surinko 17 054 parašus, prašydami kun. J. Zdebskį paleisti iš kalėjimo, ir išsiuntė TSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui juos pridėję prie Lietuvos Romos katalikų memorandumo. 14 284 tikinčiųjų parašai su prašymu baigti persekioti tikinčių šeimų moksleivius 1972 m. kovą buvo išsiųsti LTSR švietimo ministerijai, Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui Tumėnui ir t. t.

1972 m., kai kun. J. Zdebskis, kun. Antanas Šeškevičius ir kun. Prosperas Bubnys buvo nuteisti už vaikų mokymą katalikiškųjų tiesų, kun. Tamkevičiui, paskirtam vikaru į Simną, kilo idėja leisti pogrindinį laikraštį. Taip 1972 m. kovo pradžioje Simno klebonijoje pasaulio šviesą išvydo Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos pirmasis numeris. Jo leidėjas ir redaktorius kun. S. Tamkevičius Pravieniškių lageryje kalinčio kun. J. Zdebskio atminimui užrašė datą „1972 m. kovo 19-oji“. Iš kalėjimo grįžęs J. Zdebskis tapo vienu aktyviausiu Kronikos autoriumi, rėmėju ir platintoju.

LKB kronika rinkdavo žinias iš atokiausių Lietuvos kampelių ir informuodavo skaitytojus apie pareigūnų ir valdžios institucijų padarytus teisės pažeidimus persekiojant kunigus ir tikinčiuosius. Ji drąsiai gynė kunigus A. Šeškevičių, J. Zdebskį ir P. Bubnį, nuteistus už vaikų katekizavimą. (Ten pat, p. 325)

1975 m. vasario 14–15 d. Simno parapijos (Alytaus raj.) vikaras Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą ir KGB majorų Pilelio ir Rimkaus tardomas dėl LKB kronikos leidimo. Kagėbistai sakė įtariantys, kad jis prie to prisideda, tačiau tikisi, kad jis geranoriškai prisipažins dalyvaujantis šiame nusikaltime ir pasitaisys. „O dėl kunigų, kaip antai Račiūno, J. Zdebskio, A. Svarinsko, J. Buliausko, jie visiškai praradę viltį.“ (Liekis A. Ten pat, p. 271)

Už vaikų katekizavimą suimti ir įkalinti kunigai Antanas Aleksandravičius iš Slavikų, Prosperas Bubnys iš Girkalnio, Albinas Deltuva   iš Veisėjų, Antanas Jokubauskas iš Pociūnėlių, Antanas Šeškevičius iš Dubingių, J. Zdebskis iš Gudelių ir Prienų. 1977 m. rugsėjo 14 d. 192 Viduklės tikintieji, gindami savo kleboną A. Svarinską nuo valdžios persekiojimų už vaikų katekizavimą, savo laiške LKP pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui minėjo ir kitus už vaikų katekizavimą kalėjimuose kankinamus kunigus, tarp jų ir kun. J. Zdebskį, ir reikalavo nutraukti tokią valdžios savivalę, tikinčiuosius laikant antraeiliais žmonėmis savo šalyje, nors jie sąžiningai dirba sovietų naudai.

Kai 1978 m. balandžio 12–14 d. Aukščiausiame Teisme buvo teisia- mas Balys Gajauskas už dalyvavimą Helsinkio grupėje, į teismo salę nebuvo įleisti nei kun. S.Tamkevičius, nei kun. J. Zdebskis. Nuteistą Gajauską išvežus į Mordovijos griežtojo režimo lagerį, ten kalinį aplankė jo sužadėtinė Irena Dumbrytė, sesuo L. Šulskienė. Moteris į lagerį lydėjo Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. J. Zdebskis. Lagerio viršininkui leidus, kun. J. Zdebskis sužadėtinius lageryje sutuokė.

1978 m. lapkričio 22 d. kun. J. Zdebskis, kun. A. Svarinskas ir kun. Tamkevičius dalyvavo Maskvoje surengtoje to meto disidentų konferencijoje. Užsienio korespondentams jie pranešė, kad Vilniuje 1978 m. lapkričio 13 d. įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą (TTGKK). Be jų, Komitete dar dalyvavo kun. Jonas Kauneckas ir kun. Vincas Vėlavičius. Lietuvos TTGKK buvo pakviestas savo veiklą koordinuoti su Rusijos kriščioniškuoju komitetu tikinčiųjų teisėms ginti, kuriam tada vadovavo stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas.

Istorikas A. Liekis rašo: „Komiteto nariai mokė žmones būti ne pasy- viais avinėliais, bet kovotojais dėl tikėjimo, savo teisių ir laisvių; įveikti baimę <… > Jeigu prieš karą žmonės bijojo juodos katės savo kieme,  tai dabar bijo kaimyno akies, kaimyno ausies, įvairiausių dalykų žmonės bijo, vis bijo ir bijo… Baimė žmogų žeminantis jausmas.“ (Liekis A. Ten pat, p. 63)

1978 m. gruodžio 8 d. Lietuvos TTGKK ir Rusijos KKTTG išsiuntė bendrą pareiškimą TSRS ir 34 valstybių vyriausybėms, pasirašiusioms Helsinkio baigiamąjį aktą, ir Jungtinėms Tautoms, jame išdėstė Rusijos ir Lietuvos TSR valdžių daromas skriaudas kunigams ir tikintiesiems bei pareikalavo, kad visos valstybės, į kurias kreipiamasi, laikytųsi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. (Ten pat, p. 75)

Tų pačių metų gruodžio 25 d. Lietuvos TTGKK kreipėsi į TSRS AT Prezidiumą ir LTSR AT Prezidiumą, Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus, religijų reikalų įgaliotinį P. Anilionį su reikalavimi laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, užtikrinančios Bažnyčios ir žmogaus sąžinės laisvę.

1979 m. sausį Lietuvos TTGKK pasirašė protestą Lietuvos TSR AT Prezidiumui dėl Lietuvos Helsinkio grupės kovotojo už žmogaus teises Romo Ragaišio suėmimo; 1979 lapkritį – protestą TSRS AT pirmininkui Leonidui Brežnevui dėl Rusijos KKTTG vadovų Glebo Jakunino, Tatjanos Velikanovos ir Antano Terlecko, Lietuvos laisvės lygos vadovo, suėmimo. 1980 m. birželio 1 d.  TTGKK pareiškė protestą Lietuvos  KP CK ir Vyriausybei dėl tikinčiųjų Povilo Buzos, Anastazo Janulio, Genovaitės Navickaitės ir Onos Vitkauskaitės suėmimo apkaltinus juos LKB kronikos platinimu. (Ten pat, p. 273)

1980 m. spalį kun. J. Zdebskis buvo KGB stipriai apdegintas neaiškiomis cheminėmis medžiagomis, šiek tiek mažiau nukentėjo Vytautas Vaičiūnas. 684 Šlavantų parapijos tikintieji parašė pareiškimą TSRS prokuratūrai, prašydami išsiaiškinti, kas Lietuvoje organizavo ir padarė šį nusikaltimą. Tame pat rašte buvo nurodyta, kad Lietuvos KGB skyrius žiauriai nužudė kun. Šapoką Griškabūdyje, žiauriai nukankino Kulautuvos kunigus.  Kuo  labiau  KGB  persekiojo tikinčiuosius, tuo daugiau jų įsitraukdavo į pasipriešinimą oku- paciniam režimui. Į Lietuvos TTGKK įstojo kun. A. Keina, kun. Stakėnas ir kun. L. Kalinauskas.

1986 m. vasario 5 d. kelyje Varėna–Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, netikėtai į priešpriešinę kelio juostą išvažiavęs kun. J. Zdebskį ir jo draugus žiguliais vežęs A. Sabaliauskas susidūrė su pienovežiu. Per avariją žuvo kun. J. Zdebskis ir dar du keleiviai, ketvirtasis buvo sunkiai sužalotas. Zdebskis gimė 1929 m. Marijampolės apskrityje, Mindaugų parapijoje. Šeimoje augo trys vaikai, tačiau sesutė mirė nesulaukusi mokyklinio amžiaus, užaugo Juozas ir sesuo Marija. Juozas baigė Kalvarijos vidurinę mokyklą ir 1948 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Šiluvoje, vėliau Raseiniuose, Kauno Įgulos bažnyčioje. Vėliau klebonavo Šiupyliuose, vikaru tarnavo Šakiuose, klebonavo Kapčiamiestyje, Gureliuose. Ne kartą buvo teisiamas už vaikų katekizavimą. Ilgiausiai – net 11 metų – kunigavo Šlavantuose. Prieš pat žūtį buvo paskirtas į Rudaminą.

Kun. J. Zdebskis mėgo keliauti. Sunkiai  sergančius  ligonius  su  Šv. Sakramentais aplankydavo net atokiausiuose užkampiuose.  Ten, kur negalėdavo išvažiuoti savo žiguliais, eidavo pėsčias. Lankydavo tolimiausiuose Sovietų Sąjungos rajonuose kariuomenėje tarnaujančius parapijiečius, išklausydavo išpažinčių, paguosdavo. Buvo nuvykęs į įvairias Rusijos platumas, tuometę Tadžikiją, Armėniją, Pavolgį. Aplankydavo ir tremtinius lietuvius, dar negalinčius grįžti į Lietuvą. Žmonės jį mylėjo. Ir jis mylėjo žmones. Kai jis žuvo, per visą Lietuvą nuvilnijo, nuaidėjo garsas, kad jį nužudė KGB. (Voverienė O. Tautos sargyboje.  p. 383)

Rašytojas Vidas Spengla kun. J. Zdebskiui atminti parašė knygą „Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią“ (Vilnius, 1996). Joje atskleidė KGB virtuvę ir jos taikytus metodus nepaklusniesiems tramdyti ir žu- dyti. Jėgos struktūrose liko tie patys žmonės, ta pati psichologija, ta pati ideologija, tie patys metodai žmogaus laisvei ir jo dvasiai tramdyti.

Šaltiniai ir literatūra:

Spengla V. Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią. Vilnius, 1996. Liekis A. nenugalėtoji Lietuva. T. 3. Vilnius, 1993, p. 29.

Ten pat, p. 100.

Ten pat, p. 325.

Ten pat, p. 271.

Ten pat, p. 63.

Ten pat, p. 75.

Ten pat, p. 273.

Voverienė O. Kunigas Juozas ZdebskisTautos sargyboje. Vilnius, 2012, p. 375–383.

Prof. Ona Voverienė