tombal7

A. Vyšniausko nuotrauka

Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatytas 1993 m.

V. Gorio nuotrauka

Kryžius Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės 6–ojo bataliono partizanų atminimui. Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatytas 1993 m.

1950 m. gegužės 12 d. buvo suimti Dobilo būrio kovotojai J. Kudelis-Dobilas, V. Macijauskas-Žirgelis, J. Bartosevičius-Medžiotojas. Juos išdavė Čiobiškio malūninkas P. Serapinas, partizanus „pavaišinęs“ užnuo- dytu gėrimu. 1951 m. sausio 16 d. J. Kudelis-Dobilas, buvęs mokytojas, nuteistas 25 metams lagerių. V. Macijauskas-Žirgelis ir J. Bartosevičius „troikos“ nuteisti mirties bausme. Sušaudyti 1951 m. gegužės 17 d.

1950 m. lapkričio 25 d. laikinai einančio Ryto Lietuvos vado pareigas B. Kalyčio-Liutauro įsakymu DKA buvo panaikinta. Jos kovotojai perėjo į Vyčio apygardą.

1954 m. kovo 10 d. Širvintų rajone, Daugeliškio kaime MGB čekistams pasidavė paskutiniai DKA partizanai J. Kiburys-Dobilas, partizanavęs nuo 1944 m., ir B. Purlys-Bosas, partizanavęs nuo 1945 m.

Šaltiniai ir literatūra:

Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998. Sud. Izidorius Ignatavičius.

Vilnius, 1999.

Prof. Ona Voverienė

A. Vyšniausko nuotrauka

Kryžius Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės 5–ojo bataliono partizanų atminimui. Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Pastatytas 1993 m.

1946 m. vasarą sukurtas 5-asis batalionas veikė Taujėnų ir Kavarsko teritorijose. Jam vadovavo Bronius Jakubonis-Stiklas iš Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaimo.

Batalione buvo dvi kuopos: 1-ajai vadovavo Kazys Tušas-Nemunas, o 2-ajai – Alfonsas Tušas-Papuošalas. Abu broliai žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Kurklintiškių kaime Januškevičiaus sodyboje.

Su jais krito jų bendražygis S. Zalagėnas-Ripka. Visi partizanai buvo išduoti MGB agentės „Berželytės“. Jų palaikai išniekinti Ukmergėje.

Jakubonis-Stiklas buvo sunkiai sužeistas 1949 spalio 10 d. Naručių kaime, kur žuvo jo bendražygiai P. Bundonis-Petras ir J. Ramanauskas. Pasislėpė pas P. Valeiką Skabeikių kaime. Buvo MGB susektas ir nužudytas. 1989 m. jo palaikai perlaidoti Ukmergės Dukstynos kapinėse

A. Vyšniausko nuotrauka

Lietuvos išdavystės auka (1892–1950). Kun. Kan. Vytauto Vaičiūno auka. Pastatytas 2005 m.

Generolo sūnus Paulius Liucijus Juodišius (1932–1993) prisiminė, kad jo mama Leokadija Juodišienė, 1941 m. birželio 10-ąją palydėjusi tėvą su 14 jo bendražygių iš Vilniaus geležinkelio stoties į Maskvą, neva į karininkų kursus, grįžusi namo su ašaromis akyse pasakojo apie gau- sybę „rūpestingų“ enkavedistų, lydinčių išvykstančiuosius. Ir iš tikrųjų mamos nuojauta buvo teisinga – daugiau tėvelio sūnūs ir vyro žmona nebepamatė.

Sūnaus prisiminimuose tėvas išliko ramus, griežtas, bet teisingas žmogus, „įdomi asmenybė, patraukli visiems jį pažinojusiems, ne tik kariškos profesijos žmonėms“. Laisvalaikiu jis mėgo „paišdykauti“ – su mylimu žirgu Oniksu išjodavo už miesto ir paleisdavo jį šuoliais palenktyniauti su vėjeliu. Sūnui tėvelio pramoga labai patikdavo. Oniksas buvo ištikimas tėvelio draugas iki pat lemtingųjų 1940-ųjų. „Jis nepanoro, kad ant jo sėstų raudonasis komisaras (tiesiogine šio žodžio prasme), o šis, neatlaikęs tokios nepagarbos „nenugalimajai“, Oniksą nušovė…“ (Martinionis A. Nutraukti gyvenimai. Vilnius, 1993, p. 5.) Tėvelio skausmas dėl mylimo žirgo netekties paliko gilų pėdsaką ir jo sūnaus Pauliaus Liucijaus širdyje.

Jonas Juodišius gimė 1892 m. birželio18 d. Ropydų kaime Barzdų valsčiuje Šakių apskrityje. 1913 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją ir įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti matematikos. 1916 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė praporščikų mokyklą Odesoje, gavo praporščiko laipsnį ir buvo pasiųstas į Pirmojo pasaulinio karo frontą. Grįžęs iš fronto Rusijos kariuomenėje tarnavo karininku. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Metus dėstė matematiką Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1919 m. sausio 26 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais. Vėliau kilo karinės karjeros laiptais – nuo vyr. leitenanto 1919 m. spalio 7 d. iki Karo mokyklos viršininko (1939 m.) ir brigados generolo (1939 m. birželio 19 d). Lietuvą okupavus Rusijos pulkams, 1940 m. liepos 7 d. J. Juodišius buvo atleistas iš Karo mokyklos viršininko pareigų ir paskirtas eiliniu lektoriumi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje.

1941 m. birželio 10 d. išsiųstas į artileristų kursus Dzeržinskio artilerijos karo akademijoje Maskvoje, iš čia į Grochovetsko poligoną netoli Gorkio. 1941 m. birželio 28-osios naktį suimtas ir išvežtas  į Lamos lagerį Krasnojarsko krašte, 1944 m. liepą perkeltas į Potmos lagerį Mordovijoje, 1946 m. į Abezės lagerį Komijoje. (Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953. Sud. Vytautas Zabielskas. Vilnius, 2004, p. 99–100)
Abezės lageryje generolas J. Juodišius ir susitiko su čia kalinčiu jaunu klieriku Alfonsu Svarinsku. Knygoje „Nepataisomasis“ monsinjoras rašė, kad gen. J. Juodišių į Abezės lagerį atvežė 1949 m. spalio naktį. Vėliau iš pokalbių su generolu paaiškėjo, kad į Lamos lagerį atvežtiems Lietuvos karininkams pirmoji žiema buvo tragiška. Iš 42 aukštų Lietuvos karininkų pavasarį liko tik 8. Visi kiti atgulė amžino įšalo žemėje. Karininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos atvežti be jokių kaltinimų. Bandžiusieji ieškoti teisybės iškart „dingdavo be žinios“. Į Abezę atvežtam generolui buvo suteiktas lagerio numeris 0-26. „˂…> gen. J. Juodišius buvo principingas, doras bei religingas žmogus, ištikimas patriotas…“ Jis buvo gražus pavyzdys jaunimui – tylus, ramus, besišypsantis, nuolat melsdavosi. Iškankinti jaunuoliai, sergantys džiova, sakydavo, kad jei kas iš Lietuvos karininkų pateks į dangų, tai jis bus pirmas. „Man, tuomet jaunam žmogui, besiruošiančiam tapti kunigu, patiko lietuvio inteligento tikėjimas.“ (Svarinskas A. Bažnyčiai ir Tėvynei paskirtas gyvenimas. Užrašė Aldona Kačerauskienė. Voruta, 2005, sausio 22, p. 3, 4) Kai KGB leitenantas bandė gen. J. Juodišių užverbuoti informuoti, ką lageryje kalba lietuviai, žadėdamas pagerinti jo buities sąlygas, generolas atsakęs: „Niekada išdaviku nebuvau ir nebūsiu…“ (Svarinskas A. Nepataisomasis. Vilnius, 2014, p. 121)

Gen. J. Juodišius sirgo hipertonija. Mirė 1950 m. gruodžio 18 d. vakare, likus penkiems mėnesiams iki paleidimo. Lietuviai gydytojas Vladas Šimkūnas ir klierikas Alfonsas Svarinskas mirusiam gen. J. Juodišiui į krūtinę įdėjo buteliuką su užrašyta pavarde, vardu ir kariniu laipsniu. Generolas palaidotas su lagerio sąlygomis derama kalinių – lietuvių ir ukrainiečių – pagarba, net prižiūrėtojai buvo priversti nukelti kepures. (Svarinskas A. Ten pat.)

Šaltiniai ir literatūra:

Martinionis A. nutraukti gyvenimai. Vilnius, 1993, p. 3.

Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953. Sud. Vytautas Zabielskas.

Vilnius, 2004, p. 99–100.

Svarinskas A. nepataisomasis. Užrašė Aldona Kačerauskienė. Vilnius, 2014, p. 121.

Voverienė O. Žvaigždėtosios valandos kovoje prieš okupantą ir tautos dva- sios pavergimą. Tėviškės žiburiai (Kanada), 2015, vasario 10, p. 2, 3; 2015,

vasario 18, p. 1, 4.

Prof. Ona VoverIenė

V. Gorio nuotrauka

JAV prezidentas ronaldas reiganas – „blogio imperijos nugalėtojas“. Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Atidengtas 2005 m. rugsėjo mėn.
Kartais reikia labai nedaug – tik mūsų gerbiamo žmogaus dėmesio, rankos paspaudimo, gero žodžio, padrąsinamo žvilgsnio – ir tą susitikimą prisimename visą gyvenimą. Jis šildo, nuspalvina gražiausiomis spalvomis, padeda gyventi. Mons. A. Svarinskui susitikimas su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu – didžiausia Dievo dovana.

Prezidentas monsinjorą išgelbėjo iš kalėjimo kančių, nepasivarginęs tą žygį atlikti per susitikimą su Blogio imperijos „imperatoriumi“ Michailu Gorbačiovu. Taip Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke ir atsirado ornamentuotas originalus kryžius, mons. A. Svarinsko pastatydintas kaip dėkingumo ženklas už lemiamą posūkį jo likime ir pagarbos ženklas už prezidento drąsą SSRS įvardyti tikruoju vardu.

Mons. A. Svarinskas prezidentą R. Reiganą visada prisimindavo viešojoje spaudoje jo jubiliejų ir kitomis svarbiomis progomis. Vadino „didžiuoju JAV prezidentu“, „didžiuoju pasaulio Žmogumi“ ir „narsiu kovotoju su kruvinuoju bolševizmu už žmogaus teises“. Mons. A. Svarinskas buvo įsitikinęs, kad prezidento R. Reigano „žvaigždžių karai“ sugriovė sovietų ekonomiką ir galiausiai Sovietų Sąjungą. (Svarinskas A. Didvyriams atminti. XXI amžius, 2005, spalio 28, p. 9) Ne kartą apie susitikimą su JAV prezidentu rašė kaip apie iškiliausią įvykį savo gyvenime.

Minėtame straipsnyje mons. A. Svarinskas akcentuoja dviejų stipriausiomis pasaulyje pripažintų valstybių vadovų požiūrį į pasaulį ir į gyvenimą. Vienoje TV laidoje buvo pateiktos abiejų prezidentų kalėdinės kalbos: M. Gorbačiovas, kaip sovietams įprasta, gyrėsi karine Rusijos galybe, o R. Reiganas pasakojo apie kalėdinius papročius JAV.

„Mane gynė Oregono miesto Tarptautinės amnestijos 48-oji grupė  ir prašė prezidentą, prieš jam vykstant į Maskvą, prašyti mane paleisti iš lagerio. Ir Maskva paleido, nors buvo likę sėdėti dar ketveri su puse metų“, – tame pačiame straipsnyje rašė monsinjoras. Tik neleido grįžti  į Lietuvą. Monsinjoras tada iš Maskvos oro uosto išskrido į Vokietiją ir ten tikinčiųjų buvo šiltai sutiktas.

Kitame   straipsnyje,   jau   parašytame   „In   Memoriam“,   jis rašė: „1989 metais nutariau nuvažiuoti iš Vokietijos į JAV, ir, svarbiausia, pa- dėkoti Prezidentui R. Reiganui už išvadavimą. Ponios Angelės Nelsie- nės, Amerikos lietuvių pirmininkės, dėka gavau 15 minučių susitikimą, o pabuvau visą pusvalandį. Mane susitikime su R. Reiganu viešbučio 35-ame aukšte lydėjo ponia A. Nelsienė su vyru. Visas aukštas priklausė prezidento įstaigai. Koridoriuje pasitiko vidutinio ūgio pagyvenęs vyras ir jauna mergaitė – sekretorė. Ji, nors nemokėjo lietuvių kalbos, pareiš- kė, kad esanti trečios kartos lietuvaitė. A. Nelsienė padovanojo jai didelę lėlę, aprengtą lietuviškais tautiniais drabužiais. Įėjus į kabinetą R. Reiganas pakilo nuo kėdės ir pasisveikino. Vėliau nusifotografavome. A. Nelsienė perskaitė mano memorandumą (jis publikuotas straipsnyje), ir dabar yra saugomas Prezidento R. Reigano bibliotekoje po stiklu. Gulago kalinių vardu padėkojau Prezidentui už tai, kad jis buvusio prezidento J. Karterio žmogaus teisių politiką iškėlė iki JAV valstybės politikos lygio. Sakiau, kad Maskvoje, „Blogio imperijos“ centre, Prezidentui R. Reiganui bus pastatytas paminklas. Žmonės kalba, kad kur dabar stovi Kremlius, bus didelis ežeras. Ežere plaukios gulbės, o ant kranto stovės paminklas Ronaldui Reiganui. Prezidentas suprato mano min- tis ir skaniai juokėsi.“ (Svarinskas A. Prezidentas Ronaldas Reiganas. In Memoriam. Lietuvos Aidas, 2004, birželio 9)

Prezidentas R. Reiganas mirė 2004 m. birželio 5 d. Straipsnyje „In Memoriam“ mons. A. Svarinskas rašė, kad JAV prezidentas R. Reiganas buvo pirmasis iš visų to meto pasaulio galingųjų, kuris perprato žudikišką, neapykantos žmogui persunktą komunistinę ideologiją ir Sovietų Sąjungą pavadino blogio imperija. „Ir galop „žvaigždžių karais“ sužlugdė sovietų ekonomiką ir privertė kapituliuoti“. (Svarinskas A.   In Memoriam. Ten pat)

Prezidentas R. Reiganas buvo nuoširdus optimistas, nors per savo ilgą gyvenimą patyrė daug nelaimių ir sunkių ligų: 1981 m. pasikėsinimą į gyvybę; 1985 m. storosios žarnos vėžio operaciją; 1987 m. prostatos ir odos vėžio operacijas; 1994 m. susirgo Alzheimerio liga ir po 10 metų mirė nuo plaučių uždegimo. (Svarinskas A. Ten pat)

1993 m. liepos 14 dieną mons. A. Svarinsko įkurtame Didžiosios Ko- vos apygardos partizanų parke buvo pastatytas kryžius JAV prezidentui Ronaldui Reiganui atminti.

Prisiminimuose mons. A. Svarinskas rašė, kad 1948 m. visi lietuviai, politiniai kaliniai Intos lageriuose susivienijo po kruvinų susirėmimų su kriminaliniais nusikaltėliais. Ukrainiečiai susivienijo vėliau, tik 1950 m. Visi politiniai kaliniai – ir lietuviai, ir ukrainiečiai, nuolat diskutavę politinėmis temomis, – nutarė, kad tuo metu pasaulyje buvo du didžiausi autoritetai: popiežius Jonas Paulius II (moralinis autoritetas) ir JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas (politinis). Po JAV prezidento R. Reigano mirties 2005 rugsėjo 18 dieną, R. Reiganui skirtas kryžius buvo iškilmingai  pašventintas.  Mons.  A.  Svarinskas  savo  kalboje pasakė: „Šis Kryžius yra mano dalinė skola už išvadavimą iš M. Gorbačiovo nagų. Prezidentas R. Reiganas geriausiai suprato komunizmo esmę ir jį pavadino blogio imperija. Jis yra blogio imperijos nugalėtojas.“ (Svarinskas A. Didvyriams atminti. XXI amžius, 2005 metai, spalio 28, p. 9) Prezidentui Ronaldui Reiganui atminti skirtas kryžius įdomus tuo, kad jį sudaro devyni kryžiai, simbolizuojantys 9 Lietuvos partizanų apygardas: ALA – Algimanto; DA – Dainavos, DKA – Didžiosios Kovos; JKA – Jungtinę Kęstučio; PA – Prisikėlimo; TA – Tauro, VA – Vytauto; VČA – Vyčio; ŽA – Žemaičių. Kryžių pašventino arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojas T. P. Kelly visiems susirinkusiems į iškilmes perskaitė JAV prezidento žmonos Nensi Reigan padėkos laišką, kuriame ji aukštai įvertino mons. A. Svarinsko indėlį kovojant už Lietuvos Nepriklausomybę, Bažnyčią ir visuomenės dvasingumą. Prezidento našlė padėkojo už jos vyro pa- gerbimą ir palinkėjo Lietuvai sėkmės. (Dobkevičius K. Pašventintas Mūšios parkas garsins Lietuvos partizanų žygdarbius ir primins didžiųjų pasaulio asmenybių indėlį į Lietuvos laisvės kovą. Lietuvos Aidas, 2005, rugsėjo 23, p. 1, 9)

Šaltiniai ir literatūra:

Svarinskas A. Didvyriams atminti. XXI amžius, 2005 metai, spalio 28, p. 9. Dobkevičius K. Pašventintas Mūšios parkas garsins Lietuvos partizanų žyg- darbius ir primins didžiųjų pasaulio asmenybių indėlį į Lietuvos laisvės kovą.

Lietuvos Aidas, 2005, rugsėjo 23, p. 1, 9.

Voverienė O. Paminklas JAV Prezidentui ronaldui reiganui. JAV Prezidentas „blogio imperijos“ nugalėtojas. www.llks.lt. 2016, gegužės 17.

Prof. Ona VoverIenė

V. Gorio nuotrauka

Popiežius, kurio „pusė širdies yra Lietuvoje“ (Kryžius popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo viešnagės Lietuvoje dešimtmečio atminimui.)

Aut. tautodailininkas Pranas Kaziūnas. Atidengtas 2005 m. rugsėjo mėn.

1978 m. mons. A. Svarinskas sužinojo, kad Romos katalikų bažnyčios popiežiumi išrinktas Lenkijos kardinolas Karolis Voityla (Wojtyla). Jis Popiežiaus Jono Pauliaus I garbei pasivadino Popiežiumi Jonu Pauliu II, pabrėždamas, kad yra pasiryžęs tęsti pradėtus darbus, realizuoti puoselėtas idėjas. Netrukus Popiežius Jonas Paulius II per Vatikano lietuviškos sekcijos radiją visiems pasaulio lietuviams pasakė, kad „pusė mano širdies yra Lietuvoje“. Jo giminėje būta nemažai lietuvių.

Mons. A. Svarinskas žinojo, kad 1975 m. per Eucharistinį kongresą Šv. Mišias aukojęs kardinolas Karolis Voityla savo pamoksle minėjo pavergtą Lietuvą.

1988 m. mons. Audrys Bačkis pakvietė mons. A. Svarinską dalyvauti jo konsekracijoje Vatikane. Konsekravo pats Popiežius Jonas Paulius II Vatikano bazilikoje. Mons. A. Svarinskas su Ričardu Bačkiu, monsinjoro broliu, per Šv. Mišias nešė Popiežiui dovanų. „Priėmęs dovanas iš mūsų abiejų, pasakė man: „Kiek tu daug iškentėjai“, atsikėlęs mane apkabino, pabučiavo į abu skruostus. Visa Katedra garsiai plojo. Iš aš, lagerininkas, tapau to vakaro didvyriu po naujo vyskupo Audriaus Bačkio konsekracijos.“ (Svarinskas A. Popiežius ir Lietuvos draugas iškeliavo į Amžinybę. Lietuvos Aidas, 2005, balandžio 4, p. 3)

Tų pačių metų spalio 7 d. Popiežius priėmė naujojo vyskupo giminaičius, artimuosius, didelį būrį ateitininkų iš Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos. Buvo pakviestas ir mons. A. Svarinskas. Tada jis Popiežiui padovanojo iš duonos padarytą rožančių, kokius lietuviai politiniai kaliniai darydavosi lageriuose, ir medinį kryželį, politinio kalinio sukaltą.

Trečią  kartą  bendrame  tikinčiųjų  ir  Popiežiaus  susitikime  mons. A. Svarinskas stovėjo prie įėjimo į salę penktas tarp kunigų ir vienuolių. Praeidamas Popiežius pastebėjęs monsinjorą grįžo, uždėjo jam ant galvos rankas ir palaimino. O lenkų tikintiesiems švenčiant jų sekcijos radijo Vatikane 50-metį, Popiežius mons. A. Svarinskui padovanojo du rožinius ir per padėjėją pakvietė kartu papusryčiauti. Prie pusryčių stalo mons. A. Svarinskas, pasodintas priešais Popiežių, visiems susirinkusiesiems papasakojo apie iš Vilniaus į provinciją ištremtą vyskupą Julijoną Steponavičių, paprašė Popiežiaus derėtis su tuomete Lietuvos valdžia dėl vyskupo grąžinimo į sostinę. Dar kartą mons. A. Svarinskas su Popiežiumi buvo susitikęs Lomžoje. Tąkart buvo pakviestas kartu vakarieniauti ir turėjo progos pasikalbėti Popiežiaus vizito Lenkijoje metu.

Jau grįžęs į Lietuvą ir išrinktas Seimo nariu mons. A. Svarinskas dar kartą aplankė Popiežių Joną Paulių II Romoje. Gavo Jo palaiminimą. 1993 m. rugsėjo 4–9 d. Popiežius aplankė Lietuvą. Prieš atvykdamas Jonas Paulius II paskelbė, kad Vilniaus kraštas pereina į Lietuvos bažnytinę provinciją (iki tol priklausė Lenkijos bažnytinei provincijai). Per vizitą susitikęs su Vilniaus krašto lenkais Šv. Dvasios bažnyčioje Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus krašto lenkus vadino lenkų kilmės lietuviais. Su nuoširdžiu susižavėjimu jis kalbėjo apie vilnietę Faustiną Kovalską, kurią prieš kelis mėnesius beatifikavo kaip palaimintąją, pasidžiaugė Kristaus gailestingumo paveikslu.

Paskutinį kartą mons. A. Svarinskas aplankė Popiežių jau sunkiai sergantį 2005 m. sausio 5 d. Gavo paskutinį jo palaiminimą.

Popiežius Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d., Lietuvos istorijoje palikdamas šviesų Jo šventų darbų Lietuvai puslapį. (Svarinskas A. Paskutinioji mano kelionė į Italiją. Lietuvos Aidas, 2005, sau- sio 19, p. 7)

Šaltiniai ir literatūra:

Svarinskas A. Popiežius ir Lietuvos draugas iškeliavo į Amžinybę. Lietuvos Aidas, 2005, balandžio 4, p. 3.

Svarinskas A. Paskutinioji mano kelionė į Italiją. Lietuvos Aidas. 2005, sau- sio 19, p. 7.

Voverienė O. Kryžius Popiežiui Jonui Pauliui II. Popiežius, kurio „pusė širdies yra Lietuvoje“.

www.llks.lt. 2016, gegužės 21.

Prof. Ona VoverIenė