Virtuali paroda „Veprių krašto audėjos ir jų audiniai“

Audimas vienas seniausių amatų, austi pradėta dar neolite. Be to, tai ir viena iš labiausiai ištobulintų liaudies meno šakų. Lietuvoje iki XX a. pradžios austi mokėjo beveik kiekviena moteris. Šio amato nuo pat mažens mokydavosi namuose ar pas kaimynes. Mokytis austi pradėdavo nuo juostų. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Jaunos merginos sėsdamos prie staklių iš anksto rūpinosi savo kraičiu. Pirktinių ne kiekvienas išgalėjo nusipirkti, o namie austi audiniai buvo daug patvaresni. Ši kraičio ruošimo tradicija išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo. Vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai būtų puošti kilimais, staltiesėmis ir lovatiesėmis. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per Gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų.

Tautodailės tyrinėtojai pastebėjo, jog senieji lietuvių liaudies audeklai pasižymi ne tiek technikos tobulumu, kiek detalių gausa. Tuometinės audėjos gebėjo derinti raštus ir spalvas, kurti originalius audimo raštus, tačiau tai buvo būdinga tik išradingiausioms šio amato puoselėtojoms. Raštai dažnai būdavo nusižiūrimi, bet kiekviena audėja, net ir kopijuodama, įdėdavo kažką savo, savito. Taigi audimas lietuvėms moterims buvo ne tik amatas, bet ir svarbi saviraiškos forma. Audinio raštuose, spalvose atsiskleisdavo audėjos charakteris, skonis, vertybės.

Audinius kartu su liaudies dainomis galime laikyti seniausiais liaudies meno pasireiškimais. Audinys ir daina, galima sakyti, yra tos formos, į kurias seniausios gadynės laikais išsiliedavo tautos estetinis vidujinis pasaulis. Audinių raštuose, jų spalvų darnoje, lyg dainoje, išliko ir skamba įvairiausių amžių ir įvairiausių atgarsių buvusios kūrybiškos galios, tvirtai atsispyrusios prieš nepermaldaujamą, viską naikinantį laiką, aidai“, – rašė garsusis kraštietis, tautodailės tyrinėtojas Paulius Galaunė.

Staklės dunzgėjo, / Drobės skambėjo“ ir jo gimtuosiuose namuose Pagelažių kaime, – mama Emilija Galaunienė garsėjo apylinkėse savo audinių raštais.

Kad Veprių krašte būta darbščių, kūrybingų ir garsių audėjų, rodo vietos muziejuje saugomi, jo įkūrėjo Jono Žentelio surinkti audiniai, monografijai „Vepriai“ jo parengtas pasakojimas apie Veprių krašto audėjas.

Bene žymiausia iš jų – Veronika Deksnienė (Minderytė), gimusi 1911 m. Gelvonų valsčiuje, Jutkonių kaime, atitekėjusi į Veprių valsčiaus Mankūnų kaimą. Nuo 17 metų ji verpė, audė rinktiniais raštais lovatieses, staltieses, kilimus, rankšluosčius. Jos audiniai garsino audėją ne tik apylinkėje, bet ir visoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atgimimo metais Veronika Deksnienė nemažai rankšluosčių su išausta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ dovanojo kaimynėms. Toks yra ir Veprių muziejaus ekspozicijoje, ir Veprių bažnyčioje.

Labai kūrybinga audėja buvo Filomena Leigienė (Rokaitė), gimusi 1912 m. Veprių valsčiaus Gavenonių kaime. Būdama gabi ir stropi, darbšti ir savarankiška, niekieno nemokoma, tik pasižiūrėjusi, kaip kitos daro, išmoko verpti, austi, siūti, megzti. Ji ne tik apmegzdavo visą šeimą, bet ir iš savo austų audeklų siūdavo šeimai apatinius ir viršutinius drabužius, net ir paltukus. Pati savo audžiamiems audiniams sukurdavo raštus. Ausdavo servetinius, rinktinius, kaišytinius, lovatieses, staltieses, gūnias, rankšluosčius.

Daug gražių parinktinių audinių yra išaudusi Monika Liogienė (Savickaitė), gimusi 1914 m. Veprių valsčiaus Kelmų kaime. Vėliau ji gyveno Sližių kaime. Audė sudėtingų raštų staltieses, rankšluosčius, lovatieses, kilimus, kilimėlius su prasmingais tekstais, su ištisais Maironio eilėraščių posmais. Jos išaustų bažnytinių vėliavų yra Veprių bažnyčioje, Sližių koplyčioje.

Aštuonnyčius audinius labiausiai patiko austi Stasei Kuodienei (Matulytei) gimusiai 1922 m. Deltuvos valsčiaus Dainavos kaime. Austi ji išmoko tarnaudama iš pradžių kaime, vėliau Molėtuose pas notarą. Stebėdama audėjų darbą, prašydavo, kad duotų pabandyti ir jai. Austi jai labai patiko. Vėliau, gyvendama Dainavoje, ausdavo daugiausia žiemą, kai ūkyje mažiau darbų. Prie staklių galėjo sėdėti iki nakties, kol įveikdavo naują raštą. Mokėjo išausti visokius audinius: nuo dvinyčių iki rinktinių spalvotų lovatiesių. 1956 metais persikėlė gyventi į vyro tėviškę Veprius. Audė ir gyvendama Vepriuose – sau ir kitiems žmonėms iki 1970 metų.

Dailiais raštais lovatieses audė Marijona Ramonienė (Matulytė), gimusi 1908 m. Veprių valsčiaus Užušilių kaime, gyveno Labanosių kaime. Nuo 13 metų ji vyko į Ukmergę pas siuvėją mokytis siuvimo amato. Mergaitė buvo gabi ir greitai tapo vienintele kaimo siuvėja. Vąšeliu nėrė mezginius rankšluosčių ir užvalkalų galų papuošimui, nėrė staltieses ir staltiesėles. Audė raštuotus audinius (aštuonnyčius, keturnyčius, servetinius, rinktinius).

Veprių krašto muziejaus audinių rinkiniuose saugoma nemažai rankšluosčių ir lovatiesių, dovanotų audėjų vaikų ar vaikaičių.

Tai Agotos Razumienės (Stimburytės), gimusios 1898 m., gyvenusios Veprių valsčiuje, Barboriškio kaime, austi rankšluosčiai, Stefanijos Petrusevičienės (Novikaitės) iš Sližių kaimo ir Elenos Šarkienės (Kuliešytės), gimusios 1907 m. Veprių valsčiaus Slabados kaime, gyvenusios Ruginių kaime, austos lovatiesės.

Tai ir lovatiesė bei staltiesė, austa Zofijos Sakalauskienės. Audėja gimė 1906 m. Kernavės valsčiaus Uždarų kaime, ištekėjoNepriklausomybės kovų savanorio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Felikso Sakalausko, 1948 m. su šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko krašto šiaurę, Igarką, 1957 metais grįžusi iš tremties su šeima gyveno vyro tėviškėje Knyzlaukio kaime. Audėja audė rinktines lovatieses, staltieses, rankšluosčius.

Gerai žinomos Veprių krašto audėjos taip pat yra Jadvyga Čėsnienė (Čižytė), gimusi 1934 metais Veprių valsčiaus Knyzlaukio kaime, mokytoja, audėja, audusi sudėtingas rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius, siuvinėtoja. Marija Narušienė, gimusi 1938 m. Balninkų valsčiaus Juodpuvių kaime, gyveno Vepriuose. Audė rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius. Mechauskienė (Žilinskaitė), gimusi ir gyvenusi Knyzlaukio kaime maždaug iki 1975 metų. Audė rinktinius audinius, vėlė veltinius.

Veprių krašto muziejuje audinių rinkinyje saugoma apie 50 rankinėmis staklėmis namuose austų audinių. Tai daugiausiai lovatiesės, gūnios, rankšluosčiai, staltiesės, kilimėliai. Tautodailės metams skirtoje virtualioje parodoje norime pristatyti jums keletą iš šio rinkinio atrinktų liaudies tekstilės pavyzdžių, į kuriuos žvelgdamas, jų spalvų derme ir raštais gėrėdamasis, Veprių muziejaus įkūrėjas Jonas Žentelis sakė: Žiūri į tokius darbus ir galvoji, kaip tos talentingos audėjos motinos mylėjo Lietuvą ir kaip jos mokėjo tą meilę Tėvynei perduoti ateinančioms kartoms.“

Veprių krašto audėjos

Audėja Veronika Deksnienė iš Veprių valsčiaus Mankūnų kaimo. Prie savo austų lovatiesių parodoje. Apie 1975 m.

Audėja Veronika Deksnienė su penkiomis savo dukromis prie namų, Mankūnų kaime. Apie 1985 m.


Audėja Filomena Leigienė iš Veprių valsčiaus
Gavenonių kaimo. Apie 1965 m.

Audėja Monika Liogienė iš Veprių valsčiaus
Sližių kaimo.
Audėja Agota Razumienė iš Veprių
valsčiaus Barboriškių kaimo. Apie 1945 m.
Audėja Jadvyga Čėsnienė iš Veprių
valsčiaus Knyzlaukių kaimo.
Audėja Marijona Matulytė-Ramonienė
su vyru Antanu ir anūkėliu Linu
prie savo namo Vepriuose. Apie 1985 m.

Audėja Elena Šarkienė su vyrų
Ignu Šarka, gyveno Ruginių kaime
(dabar Veprių mst., Ukmergės g.).
Apie 1960 m.

 

Audiniai iš Veprių krašto muziejaus rinkinių

 

Lovatiesė. Audėja Elena Kuliešytė – Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Lovatiesės ataudai vilnonių siūlų, metmenys lininių siūlų. Aštuonnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 178 cm, plotis 122 cm. Muziejui dovanojo Veronika Šarkaitė-Tamelienė. VM 7084

 


Lovatiesė. Audėja Filomena Leigienė (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Medvilnė, vilna. Raštą sudaro gėlių vazonėliai, žvaigždučių, kryželių motyvai. Rinktinė – kaišytinė lovatiesė. Dviejų palų. Iškaišyti audėjos inicialai ir audimo metai, 1939 m.  Ilgis 173 cm, plotis 131 cm. VM 1095

 


Kilimas pakabinti ant sienos, gedulingas. Audėja Marytė Matulytė – Ramonienė (gimusi 1908 m.) Veprių vals., Labanosių k. Medvilnė, šilkas. Dviejų palų, Audimas servetinis. Ilgis 145 cm, plotis 124 cm. Dovanojo Vida Ramonaitė. Keturnytė. VM 8543

 

Gūnia – užtiesalas ant vežimo (ratų ar rogių) sėdynės. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys lininiai, ataudai žaliai dažytų vilnonių siūlų. Audimas rinktinis. Kraštai puošti geltonu nėriniu ir trispalviais kutais. Ilgis 104 cm, plotis 72 cm. Dovanojo dukra Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6964


Lovatiesė. Audėja Stefanija Novikaitė-Petrusevičienė, Veprių vals., Sližių k. Lovatiesės metmenys šviesiai mėlynų medvilninių siūlų, ataudai raudonų šilkinių siūlų. Keturnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 190 cm, plotis 150 cm. Dovanojo Janina Petrusevičienė. VM 7029

 


Divonėlis – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilnės, ataudai įvairių spalvų šilkinių siūlų. Dvinytis audimas. Ilgis 95 cm, plotis 76 cm. Dovanojo dukra Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6967

Lovatiesės gabalas. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Lovatiesės ataudai įvairių spalvų, metmenys juodų lininių siūlų. Aštuonnytis audimas, įvairių spalvų žvaigždutės išrinktos. Ilgis 80 cm, plotis 67 cm. Muziejui dovanojo Veronika Šarkaitė-Tamelienė. VM 7084

Lovatiesė. Audėja Zofija Leleckaitė -Sakalauskienė (gimusi 1906 m.) Veprių vals. Knyzlaukių k. Austa apie 1960 m. Metmenys medvilnės, ataudai juodo šilko. Aštuonnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 173 cm, plotis 132 cm. Dovanojo audėjos dukra Stasė Sakalauskaitė-Gaveikienė. VM 8599


Lovatiesė. Audėja Marytė Matulytė-Ramonienė (gimusi 1908 m.) Veprių vals., Labanosių k. Metmenys medvilnė, ataudai vilna. Dviejų palų. Rinktinis audimas. Ilgis 175 cm, plotis 106 cm. Dovanojo dukra Vida Ramonaitė. VM 8542

Divonėlis – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilnės, ataudai juodų vilnonių siūlų. Simetriškas paukščių ir augalų ornamentas. Rinktinis audimas. Ilgis 106 cm, plotis 70 cm. Dovanojo dukra, Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6965

Gūnia – užtiesalas ant vežimo (ratų ar rogių) sėdynės. Veprių vals., Samantonių k. Audėja nežinoma. Čerkesas (medvilniniai metmenys, vilnoniai ataudai). Vilnoniais įvairiaspalviais siūlais siuvinėti gėlių ornamentai. Kraštai puošti geltonu nėriniu. Ilgis 83 cm, plotis 70 cm. Dovanojo Stasys Jasionis. VM 2721

 

Divonėlis „Šokėjai“ – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Filomena Leigienė (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Matmenys ir ataudai medvilnė. Ornamentą sudaro: šokėjų poros, medžiai, paukščiai, namų motyvas, simetriški ornamentai. Rinktinis audimas. Ilgis 58 cm, plotis 71 cm. Dovanojo audėjos dukra Genefa Gvozdienė. VM 7821


Lovatiesė. Audėja veikiausiai Šarkienė iš Veprių vals., Labanosių kaimo. Austa apie 1936 m. Linas, vilna. Keturnytė. Dviejų palų. Ilgis 194 cm, plotis 144 cm. Priklausė Aleksandrai Žentelienei. Muziejui dovanojo jos sūnus, muziejaus įkūrėjas Jonas Žentelis. VM 495


Rankšluostis. Audėja Veronika Deksnienė (gimusi 1911 m.) Veprių vals., Mankūnų k. Išaustas apie 1990 m. Linas, medvilnė. Audimas rinktinis. Išausta „Tautiškos giesmės“ žodžiai, Vytis, Gediminaičių stulpai, tautiniai ornamentai. Ilgis 128 cm, plotis 45 cm. Dovanojo Aldona Brukštienė. VM 509


Rankšluostis. Audėja Agota Razumienė (gimusi 1891 m.) Veprių vals., Barboriškių k. Metmenys balti medvilniniai siūlai, ataudai nebalinti lininiai siūlai. Aštuonnytė serveta. Suketėlių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais). Ilgis 210 cm, plotis 41 cm. Dovanojo audėjos anūkė Janina Nadvaravičienė. VM 7149

Rankšluostis. Audėja Agota Razumienė (gimusi 1891 m.) Veprių vals., Barboriškių k. Metmenys balti medvilniniai siūlai, ataudai nebalinti lininiai siūlai. Serveta. Langelių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais).  Ilgis 222 cm, plotis 36 cm. Dovanojo audėjos anūkė Janina Nadvaravičienė.VM 7148


Rankšluostis. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Austa iš balintų lininių siūlų. Audimas diminis. Langelių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais, raštą sudaro gėlių motyvai). Ilgis 210 cm, plotis 36 cm. Dovanojo audėjos dukra Veronika Tamelienė. VM 7082

Rankšluostis. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Austa iš balintu lininių siūlų. Audimas servetinis. Kaladėlių ir katpėdžių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais). Ilgis 208cm, plotis 35 cm. Dovanojo audėjos dukra Veronika Tamelienė.  VM 7083

 


Rankšluostis. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilniniai siūlai, ataudai balinti lininiai siūlai. Audimas rinktinis. Paukščių ir dobiliukų ornamentas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais, gėlių motyvas). Ilgis 188cm, plotis 31,5 cm. Dovanojo audėjos dukra Janina Savickienė . VM 6968


Rankšluostis. Audėja Filomena Leigienė  (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Metmenys ir ataudai lininiai. Keturnytis dimas. Galai puošti nėriniais. Kaladėlių ir langelių raštas. Ilgis 253 cm, plotis 42 cm. Dovanojo audėjos dukra Genefa Gvozdienė.  VM 7820


Virtuali paroda „Mūsų senolių buitis“

Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupti įvairūs buities rakandai atspindi XIX a. pab. – XX a. vid. žmonių gyvenimo kasdienybę. Buityje naudotus rakandus žmonės gamindavosi patys arba užsakydavo pas vietinius amatininkus. Dažniausiai jie buvo gaminami iš medienos, nes medis buvo pigi ir lengvai pasiekiama medžiaga. Muziejaus fonduose saugomi paprasti, bet labai praktiški namų apyvokos daiktai, skirti drabužių ir tekstilės priežiūrai, maisto gaminimui ir laikymui, darbo įrankiai, interjero detalės. Kai kurie iš jų išsiskiria išraiškingomis formomis, meniškomis savybėmis, tai liudija apie gilias medžio apdirbimo tradicijas mūsų krašte. Įvairius darbo įrankius bei kasdien buityje naudotus namų apyvokos daiktus, puoštus įvairiais išpjaustytais, išdrožinėtais, išpieštais ar tapytais ornamentais, gamino senieji liaudies meistrai. Šiandien visi šie daiktai – tai prisiminimas apie mūsų senolių buitį ir jų kasdienybę.

Kviečiame susipažinti su mūsų senolių namų apyvokos daiktais, kurie stebina išradingumu, praktiškumu ir paprastumu.


Skalbimo, lyginimo reikmenys

Kultuvė (skalbiamoji) – medinis įrankis skirtas skalbimui vandens telkinyje. Skalbta ritmingai daužant su kultuve skalbinius, patiestus ant specialios lentos (velėklės, prikultuvo), kad būtų minkštesni. Kultuvė buvo gaminama iš neskilaus medžio (beržo, klevo, liepos, žilvičio) plokščia su ~ 10 cm rankena. Skalbimui eketėje daryta ilgakotė kultuvė su pastorinta ~1 m rankena. Ja buvo galima skalbti stačiomis, nesiklaupiant ant ledo. Kartais kultuvės būdavo išraižomos arba išpjaustomos geometriniais, augaliniais ornamentais. Naudotos iki XX a. vid.

 Kultuvė. XIX a. pab. UkKM 5045, IE-856 Kultuvė. 1919 m. UkKM 75, D-21

 

Rumbė (rintė) – rumbėta lenta skalbiniams trinti. Medinė, stačiakampio formos, su rankena. Viena lentos pusė išpjaustyta grioveliais, į kuriuos trinamas drabužis.

IE-479
Lenta skalbiniams trinti (rintė, rumbė), XX a. vid. UkKM 3044, IE-479

Kočėlas (volkas) – porinis įrankis skalbiniams lyginti (kočioti). Jį sudarė kočėlas skalbiniams apvynioti ir kočėtuvė (volkas, rintė) kočėlui ritinėti. Kočėtuvė daryta iš stačiakampės lentos jos apačią išpjaustant ranteliais (dantukais), o viršų paliekant tiesų, gale išdrožiant arba įstatant rankeną. Viršus puoštas išdrožinėjant arba išpjaustant įvairius ornamentus; kartais būdavo išraižomi pagaminimo metai, savininkės inicialai.

Ruošiantis kočioti skalbinys buvo užvyniojamas ant kočėlo; kočiojama ant suolo arba stalo padėtą apvyniotą kočėlą ritinėjant ir spaudžiant kočėtuvę.


Volkas (rintė). 1886 m. UkKM 2226, D-20 Kočėlas. UkKM 3668, IE – 568


Lygintuvas
– prietaisas skalbiniams ir drabužiams lyginti, pagamintas iš metalo (žalvario, ketaus). Jis buvo vientisas arba tuščiaviduris lygiu pagrindu su medine ar geležine rankena. Tuščiaviduriai lygintuvai turėjo pakeliamą dangtį, kaminėlį arba kiaurymes korpuso šonuose ir traukos angą; jo viduryje buvo įtaisytos grotelės arba išimama metalinė plokštelė – kaitrutė. Vientisas ketaus lygintuvas įkaitinamas pastačius ant žarijų arba įkaitusio duonkepės pado; tuščiaviduris – į vidų įdėjus krosnyje įkaitintą kaitrutę arba ant grotelių papylus rusenančių anglių. Gaminti nuo XVIII a. iki XX a. 6 deš.

Lygintuvas, žalvarinis. Gamintas Rusijoje XX a. pr. UkKM 13718, IE-2456


Darbo įrankiai

Verpstė – verpimo įtaisas kuodeliui pritvirtinti. Verpstes drožė iš beržo, drebulės, eglės, liepos ar pušies. Ją sudarė plokščia galva su kotu ir statmenai pritvirtinta gulsčia pasėste. Galva lygiašonė, platėjanti arba siaurėjanti į viršų arba karklo lapo nupjauta viršūne pavidalo; su skylutėmis viduryje kuodeliui prismeigti smeigtuku arba su išpjovomis šonuose pririšti jį virvele. Galva (dažniausia iš vienos pusės) ir kotas puošti augaliniais, geometriniais, gyvūniniais ar architektūriniais motyvais. Kartais būdavo įrėžiami pagaminimo metai. Naudota verpiant rateliu iki XX a. I p.


Verpstė, 1852 m. UkKM 185, D-47


Vėtyklė
– įrankis grūdams ar sėmenims valyti vėtant. Ją sudarė semtuvėlis su rankena. Naudota iki XX a. pr. Grūdai semiami vėtykle ir siaučiami pusračiu prieš vėją, dirbama sėdint. Sunkiausi ir geriausi grūdai ar sėmenys lekia toliausiai, smulkesni krinta arčiau, o pelai (sėklų atliekos – luobelės, javų lapų atplaišos ir kt.) prie pat vėtytojo kojų. Tai seniausias grūdų valymo būdas


Vėtyklė grūdams vėtyti. Gaminta 1937 m. UkKM 1256, IE-140

 

Maisto ruošimo, laikymo rakandai

Piesta (grūstuvė) – indas grūdams ir sėmenims grūsti. Įdubos dugne dažnai įdėtas akmuo arba geležinė plokštelė, kad greičiau grūstųsi. Grūsta grūstuvu (piesčiumi).

Piesta. UkKM 102, IE-24

Grūstuvas (piesčius) – įrankis grūdams ir sėkloms grūsti piestoje. Storokas kietmedžio pagalys per vidurį buvo suploninamas arba išdrožiama iškarta, kad būtų patogiau įsitverti ranka, o galai pasmailinami ir prikalinėjami smulkių vinelių arba apkaustomi geležinėmis užmovomis.


Grūstuvas. UkKM 5972, IE- 1060

Piestelė – indas skirtas maistui grūsti. Gaminta dažniausiai taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. Gaminta iš kietmedžio. Grūdama ąžuoliniu ar kleviniu grūstuvėliu. Naudotos lašiniams, taukams, druskai ir prieskoniams grūsti. XX a. pr. medines piesteles pradėjo keisti žalvarinės.

Piestelė medinė. UkKM 8748, IE-1725

Kaušas – semiamasis namų apyvokos reikmuo, naudotas grūdams semti. Darytas iš beržo, juodalksnio, klevo ar žilvičio išskobiant gilią galvą ir nudrožiant kotą. XX a. I p. paplito skardiniai kaušai su mediniu kotu.


Kaušas, medinis. 1930 m. UkKM 1318, IE-147

Kubiliukas – indas maistui laikyti. Buvo skobtiniai arba šuleliniai. Skobtinis (duobinukas) darytas išskobiant iš vientiso liepos medžio ir įdedant lentinį dugnelį; šulelinis (šulinukė) darytas iš šulelių, sutvirtinant juos lankeliais. Kubiliukas naudotas lydytam sviestui, varškei, taukams laikyti.


Kubiliukas, šulelinis. XIX a. pab. UkKM 7002, IE-1312


Gorčius
– biralų ir skysčių saiko vienetas. Buvo moliniai, mediniai, pinti iš šakų, vytelių ar šiaudų. Seniau gorčius atitiko 2,82 l. XIX a. buvo suapvalintas iki 3 litrų. Naudotas iki metrinės matų sistemos įvedimo 1922 m.


Gorčius. UkKM 4661, IE-753

Puodynė – molinis indas maisto produktams laikyti. Puodynė buvo lipdytinė juodai degta arba žiestinė glazūruota. Skirtingos talpos ir pavidalo darytos medui, uogienei laikyti, pienui sukošti, rauginti ir grietinei laikyti. Būdavo uždengiamos mediniu dangteliu arba aprišamos drobine skepetėle. Įtrūkusios arba naujos (kad ilgiau laikytų) būdavo apipinamos beržo tošimi.

Molinė puodynė, apipinta beržo tošimi
UkKM 92, IE-14

Molinė puodynė
UkKM 5065, IE-864


Pipirinė
– indelis pipirams laikyti. Pipirinės buvo medinės arba tošinės. Daryta išskobiant ar ištekinant iš medžio kamieno arba susukant iš tošies lygiašonį kubilėlį. Kartais daryta su įleidžiamu į vidų dangteliu arba su dviem dugneliais, kurių vienas buvo uždaromas stumdoma šovele.


Pipirinė tošinė. UkKM 106, IE-28

Šaukštas – įrankis skirtas valgymui arba maišymui. Šaukštai buvo drožiami iš klevo, kriaušės, liepos ar obels medienos. Prieš valgant šaukštai būdavo sudedami ant stalo į vieną krūvelę, iš kurios kiekvienas atsirinkdavo pagal savo žymenį kote. XIX a. pab. naudoti ir metaliniai šaukštai. XX a. paplito suvenyriniai šaukštai su puoštais kotais.

Šaukštas, medinis, skirtas maišymui, ~ 1935 m. UkKM 6249, IE-1125

Lėkštė – apvalus indas lėkštais kraštais valgiams dėti ir valgyti. Lėkštės buvo medinės ir molinės. Medinės skobtos ar tekintos iš beržo, guobos, klevo, liepos; kraštai dažnai puošiami vingeliais ar augaliniais, geometriniais raštais. Kad nepraleistų skysčio, naujos lėkštės būdavo pavirinamos aliejuje.


Lėkštė, medinė. UkKM 98, IE-19

Gelda – pailgas skobtinis indas su galuose išdrožtomis rankenomis (ausimis). Skobta iš lapuočio medžio (drebulės, klevo, liepos ar žilvičio) pusrąsčio. Skirtingų dydžių geldos naudotos įvairiai – tešlai minkyti, kruopoms ir grūdams laikyti, mėsai sūdyti, skalbti žlugtą, vaikus maudyti.


Gelda, tešlai minkyti. UkKM 5976, IE-1064

Sviesto forma – indelis sviestui formuoti. Buvo stačiakampė arba apvali, skobta iš klevo medžio kamieno arba kalta iš lentelių. Šaltu vandeniu sudrėkinta sviesto forma būdavo dedama ant vaškuoto popieriaus ir šlapiu šaukštu spaudžiant pridedama sviesto. Dangteliu – stūmokliu sviesto gabalas išstumiamas ir vyniojamas į popierių. Vaišėms sviestas būdavo formuojamas augaliniais ornamentais išpjaustytose formose.

Sviesto forma, stačiakampė. UkKM 2421, IE- 339

Sviestmušė (muštokė) – medinis prietaisas sviestui mušti. Skirstomos į skobtines, šulelines ir lentelines. Lietuvoje paplitusi iš šulelių sukalta sviestmušė, uždengiama dangteliu. Per dangtelio skylę prakišamas kotas su kryžiokėliu apačioje – šis įtaisas, mušant sviestą, kilnojamas aukštyn žemyn

Muštokė sviestui mušti. Pirkta Ukmergės m. turguje apie 1956 m.
UkKM 10657, IE-2120

Interjeras

Rankšluostinė – skirta rankšluosčiui pakabinti. Sudarė pora stačių lentelių ir tarp jų gulsčiai įtaisytas volelis, kurio ilgis priklausė nuo kabinamo rankšluosčio pločio. Priekinė lentelė išraižyta, išdrožinėta ar ištapyta įvairiais ornamentais. Kaip gyvenamosios patalpos puošmena rankšluostinė kabinta ant sienos, krikštasuolėje, netoli stalo gerojoje patalpoje.


Rankšluostinė, XX a. I p. UkKM 3045, IE- 480

Kuparas (skrynia) – baldas audiniams ir drabužiams laikyti, kraičiui krauti. Viduje būna dėžutė su dangteliu smulkiems daiktams krauti. Kartais skrynios būdavo gaminamos su 2 dugnais: atitraukus antrąjį dugną per visą skrynios apačią būdavo plaštakos pločio slėptuvė pinigams, svarbiems dokumentams ar daiktams slėpti. Skrynių antvožai lygūs, kuparų lenkti. Dažytos žalia, vyšnine, mėlyna spalva, priekinė skrynios dalis, šonai ir antvožas dažnai papuoštas tapytais augaliniais ornamentais, kartais užrašomi pagaminimo metai. Skrynios kaip kraitiniai baldai Lietuvoje minimos jau nuo XVI a. XIX a. pab. - XX a. pr. vietoj jų pradėtos naudoti komodos ir spintos.

Kuparas. UkKM 3779, IE-606

Stovynė – įtaisas vaikams mokytis stovėti. Stovynę sudaro dvi lentelės, kurių viršutinėje išpjauta skylė tokio dydžio, kad joje įstatytas vaikas galėtų laisvai judėti. Viršutinė lentelė keturiomis kojelėmis sujungta su kita panašaus dydžio lentele. Kartais būdavo įtaisoma lentelė vaikui atsisėsti. XX a. I. p. darytos su ratukais.

Stovynė vaikams. UkKM 8753, IE-1730

Žibalinė lempa – apšvietimo priemonė. Ją sudarė skardinis arba stiklinis indelis žibalui su dagčiu ir stiklinis gaubtas. XIX a. II p. – XX a. pr. naudotos pastatomos ir prie lubų ar sienos kabinamos lempos. Pastatomos žibalinės lempos buvo su viena kojele ir puošniu stikliniu gaubtu. Prie lubų gerojoje patalpoje kabintos kabinamosios lempos buvo įstatytos į vielinius rėmus su 2 apvaliais skirtingo dydžio skardos skydeliais: mažesniu virš stiklo luboms apsaugoti ir didesniu šviesai atspindėti.


Žibalinė lempa. XX a. vid. UkKM 18728, IE-3343

Battraukis (oželis, trauktuvas) - įtaisas batams nusiauti. Sudarė 30-50 cm ilgio lentelė su išpjova priekyje kulnui įstatyti. Nusiaunant batą, kulnas buvo įstatomas į išpjovą, kita koja priminamas battraukio galas, kad nejudėtų, o ranka prilaikomas bato priekis.


Battraukis, XX a. I p. UkKM 19520, IE-3573

Informacija pateikta remiantis Lietuvių etnografijos enciklopediniu žodynu“, LNM, 2015 m.


EKSPONATAS - SIMBOLIS: 1933 metų žurnalo „Naujoji Romuva“ komplektas.

Kviečiame į virtualią eksponato apžiūrą Prezidento Antano Smetonos dvare, Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriuje.

Pristatomas eksponatas: 1933 metų žurnalo „Naujoji Romuva“ komplektas. Žurnalas aktualizuoja žodžio laisvę Lietuvoje, spaudos kultūrą ir tradicijas. Žurnalas prieštaravo geltonajai spaudai, nepasidavė valdžios cenzūrai. Video pasakojimo tikslas supažindinti su 1933 m. Lietuvos spaudos elitiniu kultūriniu gyvenimu. Užugirio dvaro muziejus (Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinys).

Nuoroda dalinimuisi: https://youtu.be/QllRZniJMHA

 

 


Mažosios architektūros paminklų geležinės viršūnės ir antkapiai kryžiai

Mažosios architektūros paminklų geležinės viršūnės ir antkapiai kryžiai

Lorem Ipsum is simply dummy text of the printing and typesetting industry. Lorem Ipsum has been the industry’s standard dummy text ever since the 1500s, when an unknown printer took a galley of type and scrambled it to make a type specimen book. It has survived not only five centuries, but also the leap into electronic typesetting, remaining essentially unchanged. It was popularised in the 1960s with the release of Letraset sheets containing Lorem Ipsum passages, and more recently with desktop publishing software like Aldus PageMaker including versions of Lorem Ipsum. Lorem Ipsum is simply dummy text of the printing and typesetting industry. Lorem Ipsum has been the industry’s standard dummy text ever since the 1500s, when an unknown printer took a galley of type and scrambled it to make a type specimen book. It has survived not only five centuries, but also the leap into electronic typesetting, remaining essentially unchanged. It was popularised in the 1960s with the release of Letraset sheets containing Lorem Ipsum passages, and more recently with desktop publishing software like Aldus PageMaker including versions of Lorem Ipsum. Lorem Ipsum is simply dummy text of the printing and typesetting industry. Lorem Ipsum has been the industry’s standard dummy text ever since the 1500s, when an unknown printer took a galley of type and scrambled it to make a type specimen book. It has survived not only five centuries, but also the leap into electronic typesetting, remaining essentially unchanged. It was popularised in the 1960s with the release of Letraset sheets containing Lorem Ipsum passages, and more recently with desktop publishing software like Aldus PageMaker including versions of Lorem Ipsum.


Tarptautinę muziejų dieną startuoja projektas „Lietuvos muziejų fenomenai“

Nacionalinio projekto „Lietuvos muziejų fenomenai“
 
Kasmet gegužės 18-ąją visame pasaulyje švenčiama Tarptautinė muziejų diena šiais metais bus pažymima kitaip –šventę palydintys Europos muziejų nakties akcijos ir nacionalinio kultūros paveldo aktualinimo projekto „Lietuvos muziejų kelias“ renginiai dėl karantino perkeliami į metą, kai bus saugu lankytis.
 
Negalėdami lankytojų pakviesti į viešus renginius, Lietuvos muziejai gegužės 18-osios proga visuomenei parengė staigmeną – virtualų nacionalinį projektą „Lietuvos muziejų fenomenai“, kuris kviečia „atrasti“ ir pažinti Lietuvos istoriją, kultūros ir technikos paveldą, gamtą ir meną per išskirtinius eksponatus. Lietuvos muziejų asociacija (LMA) ir Tarptautinės muziejų tarybos Lietuvos skyriaus (ICOM-LT) valdyba į nacionalinį projektą subūrė beveik 80 Lietuvos muziejų, susijungusių į vieningą visą šalį apimantį tinklą.
 
„Lietuvos muziejų fenomenai“ – tarsi kultūrinis medaus korys, kuriame sudėtas mūsų šalies muziejų sukurtų vaizdo siužetų ciklas. Kiekvienas projekto dalyvis pristato iš savo muziejaus fondų atrinktą vieną išskirtinį eksponatą – fenomeną, vertybę, simbolį, atspindintį esminius dalykus: įdomumą, unikalumą, aktualumą visuomenei.
 
„Visi kartu esame stipri kultūrinė jėga, karantino metu užsiauginusi stiprius kultūrinius ir bendruomeninius raumenis. Esame dėkingi, kad į šią iniciatyvą įsijungė dauguma Lietuvos muziejų, kurie virtualiai sudomins lankytojus“, – kolegų kūrybingumu, aktyvumu bei kuriama sinergija džiaugiasi ir su Tarptautine muziejų diena sveikina LMA valdybos pirmininkas Raimundas Balza.
 
„Šis projektas puikiai dera su Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM), pagrindinės Tarptautinės muziejų dienos iniciatorės, paskelbta šiemetės šventės tema – „Muziejai lygybės labui: įvairovė ir įtrauktis“. Pažindami siužetuose pristatomus unikalius eksponatus, Lietuvos žmonės galės įsitikinti, koks įvairus, įdomus ir dar „neatrastas“ mūsų šalies muziejų pasaulis, kuriame gausu kultūrinio gėrio ir nuostabių savo darbui atsidavusių specialistų“, – sako ICOM-LT pirmininkė dr. Jolanta Karpavičienė ir tikisi, kad projektas Lietuvos žmones paskatins ieškoti kultūrinės tapatybės ir šią vasarą „gyvai“ aplankyti kuo daugiau mūsų šalies muziejų.
 
Visame pasaulyje minėdami tarptautinę profesinę šventę, muziejininkai šiemet siekia atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingų tautybių ir socialinės kilmės žmonės muziejuose gali patirti prasmingų išgyvenimų. Muziejai yra pokyčių ir pasitikėjimo tarpininkai, pasaulį ištikusios pandemijos metu jų veikla kasdien rodo, kokie jie reikalingi mūsų visuomenei.
Muziejų svarbą iliustruoja iškalbinga statistika: 107 Lietuvos muziejuose 2019 m. darbavosi 1 350 muziejininkų, bendras darbuotojų skaičius – 3 436. Per 2019 m. muziejai sulaukė 5 588 766 lankytojų. Nuo 2018 m. jų skaičius išaugo 11 proc., o lyginant su 2017 m. – 35 proc. 2019 m. muziejai surengė 33 259 edukacines veiklas, kuriose dalyvavo 620 514 įvairaus amžiaus žmonių. Lyginant su 2018 m., tokių veiklų apimtis išaugo 19 proc., jų dalyvių skaičius padidėjo dešimtadaliu. 2019 m. surengta 1 878 parodų, 164 iš jų – tarptautinės.