38
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

LIETUVOS ISTORIJOS TARPSNIS

PO IŠDAVYSČIŲ ŽENKLU

Tragiškomis lietuvių tautos sovietinio genocido dienomis 1941 m. Rusijos NKVD suėmė kelis tūkstančius Lietuvos šviesuolių ir išgabeno į Rusijos bei tuomečio Kazachstano lagerius.

Į Šiaurės Uralo (Sevuralago) lagerius buvo  atgabenti  253  kaliniai – lietuviai, žydai, lenkai, rusai, gyvenę ir NKVD suimti Lietuvoje. Tarp jų buvo Lietuvos valstybinių įstaigų vadovų, aukšto rango karininkų, teisėjų, prokurorų, kunigų, mokytojų, gydytojų ir kitų profesijų žmonių, baigusių aukštuosius mokslus. 1942 m. spalį–gruodį 79 iš jų buvo sušaudyti. Tarp jų buvo 8 Lietuvos ministrai. Vienas iš jų – Antanas Endziulaitis. Endziulaitis gimė 1895 m. lapkričio 18 d. Marijampolės apskrities Antanavo valsčiaus Gaisrių kaime mokytojo Motiejaus Endziulaičio ir Gabrielos Filanavičaitės-Endziulaitienės daugiavaikėje šeimoje. Endziulaičių šeimoje gimė ir užaugo 5 vaikai: Vytautas (1893 ), Antanas (1895 m.), Vaclovas (1898 m.), Marija (1900 m.) ir Jadvyga (1903 m.). Visi baigė aukštuosius mokslus.

1918 m. A. Endziulaitis baigė Marijampolės gimnaziją. 1915–1918 m. Jaroslavlyje dirbo Lietuvos draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1917–1918 m. buvo tos draugijos valdybos narys. 1918 m. liepą grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą, buvo išrinktas į Marijampolės laikinąją miesto tarybą. Nuo 1918 m. gruodžio 30 d. dirbo Spaudos biure prie Ministrų kabineto, vėliau vadovavo Propagandos skyriui. 1919 m. sausio 5 d. tapo Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ypatingų reikalų valdininku. 1919 m. gruodžio 16 d. baigė Kauno karo mokyklą, įgijo Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį, joje dirbo vyr. instruktoriaus padėjėju. Nuo 1920 m. liepos 17 d. – krašto apsaugos ministro adjutantas. 1922 m. gegužės 5 d. iš kariuomenės paleistas ir įpareigotas baigti aukštąjį mokslą. Įstojo į Lietuvos universiteto Teisių fakultetą ir jį baigė 1924 m. Nuo 1923 m. gruodžio 16 d. – Žemės fondo departamento direktorius. Buvo Žemės reformos valdybos narys. Vėliau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (1925 m. vasario 4–1926 m. birželio 15). 1926 m. birželio 2 d. išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Tapo Krikščionių demokratų frakcijos atstovu Seime.

Tuomečiame Lietuvos Seime, kaip ir dabar, dešinieji ir kairieji aršiai konfrontavo dėl pagrindinių valstybės valdymo reikalų. Socialdemo- kratai ir valstiečiai liaudininkai dėl kiekvienos smulkmenos puldinėjo krikščionis demokratus. Vidaus reikalų ministrui nuolat tekdavo aiškintis Seime. Paleidus II Seimą, 1926 m. gegužės 8–9 d. Seimo rinkimus laimėjo socialdemokratai su valstiečiais liaudininkais ir Lietuvoje pradėtas tiesti kelias į bolševikinės Rusijos glėbį. Komunistai suįžūlėjo. Endziulaitis kartu su Krikščionių demokratų partijos atstovais pateko ir į III Lietuvos Seimą. 1995 m., minint 100-ąsias jo gimimo metines, Aldonos Žemaitytės redaguojamas „Dienovidis“ paskelbė jo kalbas, pasakytas Seime 1926 m. liepos 21 ir 1926 m. spalio 1 d. Pirmoji buvo pasakyta Seime svarstant 1927 m. valstybės biudžeto įstatymo projektą. A. Endziulaitis kategoriškai pasisakė prieš įstatymo projekto tvirtinimą, nes jame pagrindinis socialdemokratų dėmesys buvo nukreiptas į mokesčių valstybei mažinimą. Jo nuomone, „Šis biudžeto įstatymas turėjo būti socialistinio bloko pažadų vykinimas, tų pažadų, kuriuos jie davė rinkėjams… Rinkimų metu esate žadėję, kad mokesčių piliečiams nereikės mokėti, kad mokesčiai yra sunkūs, kad jūs nuo mokesčių atpalaiduosite piliečius, kad kelių nereikės taisyti, kad kelių taisymas yra tik krikščioniškos daugumos išmislas. Girdi, kai mes ateisime į valdžią, patys sutaisysime kelius ir t. t. Tie visi pažadai virto burbulu…“

Dar aštresnė A. Endziulaičio kalba, pasakyta Seime 1926 m. spalio 1 d. Jis kaltino kairiąją Seimo daugumą nevykdant pažadų, griaunant valstybės pamatus: „Vos tik laimėjo „tikroji demokratija“, tučtuojau pasipylė streikų banga. Kas tik nestreikavo? Nėra įmonės, kur nebuvo ar dabar nebūtų streiko. Tiesa, streikai mūsų įstatymais leidžiami, bet ne apie tai kalba. Nelaimė – prasidėjo ekscesai, ir jie daromi padedant tiems agentams, kuriems mūsų nepriklausomybė tiek terūpi, kiek ir kai kuriems jūsų ˂…> Vyriausybė žemai tam obalsiui nusilenkė ir padarė taip, kaip profsojuzai reikalavo, vyriausybė nustatė, kad privatinė nuosavybė nėra saugoma streiko metu. Ir nepaisant to, kad Konstitucija nuosavybės teises saugoja, prekės streiko metu, Vyriausybės aiškinimu, neleidžiamos išvežti ir tuo pačiu nuosavybės principas laužomas ˂…> Šitų faktų akivaizdoje mes dar labiau įsitikiname, kad Lietuvą valdo ne vyriausybė, bet profsojuzas, prieš kurį mūsų vyriausybė galvas lenkia. Šitokia padėtis yra nenormali, ji yra žalinga valstybei. Komunistai, kurių tikslai yra ponams atstovams žinomi, dabar tokią padėtį kaip tik nori išnaudoti ir paskelbti Lietuvoj komunistinį rojų; jie nesnaudžia ˂…> šiuo momentu pradeda dar aktyviau veikti ˂…>Vyriausias jų tikslas – demoralizuoti administracijos aparatą, pažeminti jo autoritetą ir įvaryti jam baimę ˂…> Šiame darbe jie kaip tik suranda talkininkų iš jūsų tarpo; jūs kaip tik prie senosios vyriausybės ir rinkimų metu, būtent, tą darbą padėjote dirbti. Ir dabar, sakau, tam darbui padedate ˂…> Ir štai kokį liūdną vaizdą matome: tie žmonės, kurie 1919 metais nevalgę, alkani, nemigę, basi kovojo su bolševikais, su bolševikų agentūra ir agentais, kurie buvo siunčiami iš tos įstaigos, kurioje tuo metu buvo komisaras tas pats p. Požela, dabartinis vidaus reikalų ministras, jis tapęs ministeriu kemša tuos žmones į kalėjimus, kemša savavališkai, be teisėto pagrindo, nepaisant to, kad pagal Lietuvos Konstituciją be teismo nutarimo žmogui laisvės atimti negalima.“ (Endziulaitis A. 1926-ųjų ruduo Seime. Dienovidis, 1995, lapkričio 18, p. 6)

1941 m. birželio14-ąją A. Endziulaitis, kaip ir daugelis šviesiausių Lietuvos žmonių, atsidūrė gulage. Sušaudytas Sverdlovsko kalėjime 1942 m. gruodžio 10 d. Straipsnis baigiamas išvada: „1926-ieji ir 1996-ieji nedaug skiriasi tarpusavy ne tik Seimo posėdžiautojų bendravimo kultūra, bet ir politine įtampa, kuri Lietuvoje tvyrojo prieš 70 metų. Panašiai ji tvyro ir šiandien ˂…> Kaip viskas pažįstama ir kokios baisios pamokos.“ (Ten pat)

Tik dėl to, kad patys lietuviai, anot rašytojo Petro Dirgėlos, manė „kad ne svetimi iš jų kiemo išėjo, o jie patys svetimi savame kieme pasidarė. Jie kalbėjo: „Mes turime padaryti viską, kad Nepriklausomybė būtų juokinga. Nepriklausomybės paskelbimu turi prasidėti komedija, karnavalas, kaukių balius ˂…> Jeigu priklausomybė naudinga, būkim priklausomi. Nepriklausomybė tegul būna komedija pasauliui palinksminti.“ Okupacija gniuždo tą žmogų, kuris gina savo pavergtos tautos interesus ir gerina buitį to žmogaus, kuris įsipareigoja būti svetimos valstybės vietininku savo tėvynėje.

Ar ne tą dabar matome vykstant Rusijos informaciniam karui su Lietuva? Ar dabartinė Lietuvos politinė padėtis neprimena 1926-ųjų, apie kurią Seimo posėdžiuose kalbėjo doras lietuvis Seimo narys, komunistų kankinys ir auka A. Endziulaitis?

Šaltiniai ir literatūra:

Endziulaitis A. 1926-ųjų ruduo Seime. Dienovidis, 1995, lapkričio 18, p. 6.

Prof. Ona Voverienė