44
LCVA nuotrauka

XX VYRIAUSYBĖS fINANSŲ MINISTRAS

(1939-03-28–1939-09-21)

 

Gimė 1893 m. balandžio 15 d. Kaune (kitais duomenimis, Šakių aps., Plokščių vals., Žemlaukio k.). 1910 m. baigė Kauno gimnazijos 6 klases. 1912 m. Marijampolės vyrų gimnazijoje išlaikė egzaminus mokytojo cenzui gauti. 1913–1914 m. mokytojavo Angininkų pradinėje mokykloje, Simno vls., Kalvarijos aps. 1915 m. išlaikė brandos egzaminus Maskvoje. 1916 m. vasarį pašauktas į Rusijos kariuomenę, ten tarnavo eiliniu pėstininkų pulke. 1916 m. gegužę buvo išsiųstas į Aleksandro karo mokyklą, spalio 1 d. ją baigė, gavo praporščiko laipsnį ir išvyko į Šiaurės frontą.

1917 m. liepos 10 d. dalyvavo kovose su vokiečiais prie Dvinsko (Daugpilio), ten buvo sužeistas į ranką. 1918 m. sausį demobilizuotas mokytojavo Maskvoje.

Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. lapkričio 30 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 1-ąjį pėstininkų pulką ryšių komandos viršininku. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1919 m. vasario 13 d., pulkui traukiantis iš Alytaus, Žaliojoje girioje bolševikų iš pasalų buvo sužeistas į koją. Pasveikęs grįžo į rikiuotę ir buvo paskirtas Karo mokyklos jaunesniuoju instruktoriumi. Nuo liepos 25 d. buvo kuopos vadas, o spalio 18 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. Nuo sausio 30 d. ėjo I brigados štabo viršininko pareigas, o nuo 1920 m. vasario 28 d. paskirtas Tiekimų valdybos ypatingų pavedimų karininku. 1920 m. liepos 14 d., Lietuvos kariuomenei užėmus Vilnių, o liepos 9 d. – Seinus, tapo iš lenkų paimto karo grobio inventorizavimo komisijos pirmininku.

1921 m. sausio 1 d. paskirtas tiekimų viršininko jaunesniuoju padėjėju, lapkričio 1 d. – Krašto apsaugos ministerijos ypatingų pavedimų karininku, 1922 m. vasario 1 d. – Kauno butų skyriaus viršininko padėjėju. 1922 m. sausio 6 d. pakeltas į majorus. 1922–1923 m. mokėsi ir baigė Aukštuosius DLK Vytauto karininkų kursus (III laida).

1923 m. spalio 16 d. išvyko mokytis į Prahos karo intendantų akademiją, 1925 m. gegužės 15 d. ją baigęs, pakeltas į pulkininkus leitenantus, o rugsėjo 1 d. paskirtas kariuomenės intendanto padėjėju.

1926 m. vasario 18 d. pakeltas į pulkininkus, o birželio 1 d. patvirtintas kariuomenės intendantu. Eidamas šias pareigas parašė ne vieną straipsnį į karinę to meto spaudą.

1926 m. vasarį žurnale „Mūsų žinynas“ publikuota išsami J. Sutkaus studija „Karo politiškoji ekonomija“. Gausia užsienio autorių literatūra pagrįstas, analitinis ir puikų autoriaus išsilavinimą demonstruojantis tyrimas apie karo ekonomiją, t. y. karo ir šalies ūkio santykį, spausdintas keliuose numeriuose. „Karo archyve“ publikuotas straipsnis „Rekvizicijos ir jų vartojimas“ bei pažintinis straipsnis apie Čekoslovakijos atsargos karininkus ir jų organizacijos suvažiavimą.

1929 m. lapkričio 22 d. J. Sutkus paskirtas kariuomenės tiekimų viršininku. Šiose pareigose dirbo aštuonerius metus. 1931 m. gruodžio 22 d. buvo pakeltas į generolus leitenantus, o 1937 m. – divizijos generolus. Organizavo Generalinio štabo karininkų kursų intendantų skyrių. 1937 m. lapkričio 10 d. pačiam prašant išleistas į atsargą gyveno Kaune. 1939 m. kovo 22 d. netekus Klaipėdos, žlugus V. Mirono vyriausybei, brg. gen. Jonas Černius pradėjo formuoti naują ministrų kabinetą. 1939 m. kovo 28 d. finansų ministru buvo pakviestas ats. div. gen. Sutkus. „Vieningo darbo“ vyriausybė gyvavo neilgai. Kaip tik jai teko visi rūpesčiai, susiję su Vilniaus krašto grąžinimu Lietuvai. Apie tai savo prisiminimuose rašė Kazys Musteikis: „Vilniaus kraštą atgavus, reikėjo Lenkijos pinigus zlotus išimti iš apyvartos ir įvesti litus. Projektą paruošė finansų ministras Sutkus ir Ministrų Taryba tą projektą priėmė. Pagrindinės mintys buvo tokios: 1. Darbininkams, ūkininkams, valdininkams iki 300–500 zlotų keisti litais. 2. Didesnes sumas keisti pusiau. Stambių sumų visai nekeisti. 3. Įsteigti reikiamą keitimų punktų tinklą ir operacijas įvykdyti trumpiausiu laiku. 4. Patį keitimą turėjo atlikti Lietu- vos bankas ir Finansų ministerija…“

Projektą reikėjo aptarti su Lietuvos banko valdyba. Buvo sušauktas bendras Ministrų Tarybos ir Lietuvos banko valdybos pasitarimas. Lietuvos banko atstovai siūlė zlotą iki tam tikros sumos keisti labai žemu kursu.

Šį siūlymą sukritikavo Kazys Bizauskas pareikšdamas, kad „Lietuvos bankas nori ubagų priperėti“. Banko atstovai įsižeidė ir norėjo išeiti iš pasitarimo. Tačiau buvo rastas kompromisas – J. Sutkaus pasiūlytas projektas.

Be šio projekto, ministras J. Sutkus pasirašė nemažai juridinių aktų: „Užsienio valiutos operacijoms tvarkyti taisyklių pakeitimą“, „Verslo įmonių sąjungų steigimo įstatymą“, „1939 m. 4,5 % Vilniaus paskolos lakštams leisti taisykles“ ir kt.

Finansų ministro darbą sunkino ir Klaipėdos krašto praradimas bei Vilniaus krašto atgavimas, pareikalavęs didelių finansinių Lietuvos valstybės išteklių. Todėl ministras sulaukė aštrios opozicijos, ypač valstiečių liaudininkų, kritikos. Jie manė, kad karininkas J. Sutkus neturi finansinių gebėjimų tinkamai eiti pareigas.

1939 m. lapkričio 21 d. jis atsistatydino iš ministro pareigų ir kurį laiką nedirbo. Vėliau tapo Raudonojo Kryžiaus vyriausiojo įgaliotinio karo pabėgėliams šelpti padėjėju. Taip pat buvo Karininkų ramovės seniūnų tarybos narys ir 1937 m. įsteigtos Lietuvos ir Čekoslovakijos draugijos pirmininkas.

Apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio (1938) ir 3-iojo laipsnio (1930), DLK Gedimino 2-ojo laipsnio (1928), Šaulių žvaigždės (1936) ordinais, Savanorių (1928), Lietuvos Nepriklausomybės (1928), Šaulių žvaigždės (1939) medaliais, ugniagesių „Artimui pagalbon“ 1-ojo laipsnio kryžiumi (1934), Čekoslovakijos Baltojo Liūto 2 laipsnio ordinu su kardais (1933), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929).

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940–1941 m. dirbo LSSR socialinio aprūpinimo liaudies komisariate.

1941 m. birželio 14 d. suimtas Kaune, išvežtas į Šiaurės Uralo lagerio Sverdlovsko sr. koncentracijos stovyklą Nr. 47. Šeima suimta kartu ir ištremta į Kamenevo r., Altajaus kr.

Apie suėmimą ir tremtį J. Sutkaus duktė Aldona Elena pasakojo, kad enkavedistai birželio 14 d. generolą pasitiko dar kieme ir iškart apieškojo. Vėliau vyko ilga krata, buvo paimti generolo žiūronai ir kardas. Visa šeima su lagaminais buvo susodinta į automobilį ir išvežta į prekių stotį Šančiuose. Pirmiausia buvo išlaipintas J. Sutkus, atskirtas nuo šeimos  ir pasodintas į atskirą ešeloną. Šeima įsodinta į tolesnį ešeloną. Naktį praleido vagonuose, o rytą buvo išvežti. Apie tą paskutinį rytą A. E. Sutkutė prisiminė: „Rytą mamutė pažiūri per langą ir staiga pašaukia mus: „Žiūrėkit! Tėvelis per langą…“ Puolu prie grotų. Paskutinis žvilgsnis, ir viskas“. Sutkus 1942 m. liepos 25 d. SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, nes „Kaltinamas tuo, kad Šiaurės Urale 1941 m. rugpjūčio mėnesį įstojo į kontrevoliucinę sukilimo orgiją „Lietuvių išlaisvinimo komitetas“ ir buvo jos pagrindinis karinis vadovas, organizuojant kalėjime sukilimą. Be to, Sutkus tarp kalinių vedė antisovietinę agitaciją, šmeižė SSRS ir Raudonąją armiją“. Jis sušaudytas 1942 m. gruodžio 10 d. Sverdlovske. Klastodami duomenis sovietai Antanui Sutkui, J. Sutkaus broliui, pranešė, kad J. Sutkus mirė 1944 m. gruodžio 10 d. dėl širdies veiklos paralyžiaus. Sutkus buvo vedęs Jadvygą Petraitytę (1900–1973), turėjo dukterį Aldoną Eleną (1925–2004) ir sūnų Joną Rimgaudą (1927–1991).

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Jankauskas nepriklausomos Lietuvos generolai. 1998, p. 261–267.
  2. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953. Vilnius, 2007, 7, 231–232.
  3. Bitautas A., Tamošaitis M. Sutkus Jonas XX vyriausybės finansų minis- tras (1939-03-28–1939-11-21). Lietuvos respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas. Vilnius, 2016, p. 399–401.

Dr. Aušra Jurevičiūtė