45
LCVA nuotrauka

XVII VYRIAUSYBĖS VIDAUS REIKALŲ MINISTRAS

(1935-09-06–1938-03-24)

Gimė 1888 m. gegužės 20 d. Alytaus aps., Merkinės valsč., Ryliškių k., Petro ir Marijos Mortos Čaplikų šeimoje. Vėliau valstiečiai Juliaus tėvai persikėlė gyventi į Vinkšninių k., Nedzingės parapiją, kur tėvas įsigijo 25 ha žemės. Julius augo gausioje šeimoje su dar trimis broliais ir keturiomis seserimis. Pradžios mokyklą lankė Merkinėje.

Ją baigęs, savarankiškai pasiruošęs ir išlaikęs egzaminus įstojo į Peterburgo dvasinę seminariją, tačiau nepasirinko dvasininko kelio. Vertėsi privačiomis pamokomis, tarnavo vaistinėje provizoriaus padėjėju. 1913 m. prie Charkovo universiteto išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus ir tikėjosi tapti vaistininku. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. liepos 20 d. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, o 1915 m. įstojo į Vilniaus karo mokyklą. Ją baigęs gavo praporščiko (jaunesn. ltn.) laipsnį. Tarnybą pradėjo Tauridės 6-ajame granadierių pulke.

Nuo 1915 m. birželio iki 1917 m. gruodžio 24 d. dalyvavo kariniuose veiksmuose su austrais ir vokiečiais, ėjo tranšėjų kasimo viršininko kuopos vado teisėmis pareigas. Tarnybą Rusijos kariuomenėje baigė poručiko (vyr. ltn.) laipsniu, nors buvo pristatytas štabskapitono (kpt.) laipsniui gauti. Pradėjus formuoti lietuviškus dalinius Rusijoje, 1917 m. gruodžio 21 d. įstojo į Vitebsko lietuvių batalioną, tarnavo raštininku, nes tuo metu nebuvo kitų laisvų karininkų vietų. 1918 m. gegužės 30 d. su grupe karininkų grįžo į Lietuvą ir dirbo tėvų ūkyje.

1918 m. lapkričio 20 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnybą pradėjo karininko Antano Juozapavičiaus vadovaujamame 1-ajame pėstininkų pulke. Ten buvo paskirtas pulko vado pirmuoju adjutantu. Žuvus pulko vadui kar. A. Juozapavičiui, J. Čaplikas ėjo jo pareigas. 1919 m. sausio 9 d. paskirtas pulko štabo viršininku, liepos 3 d. – 3-iojo bataliono, kuris vėliau performuotas į 8-ąjį pėstininkų Vaidoto pulką, vadu.

Kovodamas su bolševikais buvo pasiekęs Daugpilį, pasižymėjo 1919 m. liepos 14 d. kovose ties Salaku, Zarasų apskrityje. Už šias kautynes ir ten parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už tėvynę“. Apdovanojimo pristatyme rašoma: „Trečiojo bataliono vadas karininkas Čaplikas 1919 m. liepos 11 dieną, šeštą valandą ryto, gavo įsakymą su batalionu žygiuoti pirmyn, išmušti bolševikus iš priešakinių pozicijų, nustumti juos tolyn ir užimti pozicijas linijoje Salakas–Kiemėnai. <…>

Topografinės aplinkybės buvo palankios priešui – bolševikai turėjo gerus apkasus su stogeliais ir priedangomis. Be to, priešais trečiąjį batalioną stovėjo gausios bolševikų pajėgos: 2-asis pulkas (200 durtuvų), 45-asis pulkas (200 durtuvų), 14-asis pulkas (300 durtuvų), 17-asis pulkas (300 durtuvų) ir dalis 18-ojo pulko.

Prie šių dalinių buvo priskirtos keturios lengvos ir dvi sunkios kanuolės (patrankos – aut. past.), karininkas Čaplikas savo batalioną išvedė dviem voromis: pirma ėjo Salako pusėn per Boreikiškes, antroji – per Aštrakalnį ir Trinkiškes. Pats jis ėjo su antra vora. Prie Aštrakalnio į mūsų koloną buvo atidengta ugnis. Tačiau čia karininko Treiderio grupė puldama įsiverpė į tarpą tarp bolševikų apkasų, o karininkas Čaplikas puolė pačius apkasus ir su nedideliais nuostoliais juos užėmė, paimdamas 40 belaisvių ir kito karinio grobio. <…> Liepos 14 dienos ryte priešas stipriai apšaudė mūsų pozicijas linijoje Kiemėnai–Salakas iš artilerijos (šaudė dvi sunkios ir keturios lengvos kanuolės) kelis kartus puolė mūsų apkasus grandinėmis. Išsyk nepavy- kus jų užimti, pradėjo smarkiai apšaudyti iš artilerijos. Bet mūsiškiai pri- sileisdavo grandines ir smarkia ugnimi nuvydavo jas. Mūšis ir antpuoliai tęsėsi iki vakaro.

Tai, kad mūsiškiams pavyko išlaikyti liniją Kiemėnai–Salakas, buvo asmeninis karininko Čapliko nuopelnas. Jis visuomet buvo labiausiai apšaudomame bare, asmeniškai koregavo ugnį šaudant bolševikų gran- dines ir savo ramiu būdu bei nesikarščiavimu rodė kareiviams pavyzdį.“ 1919 m. lapkričio 18 d. jam suteiktas majoro laipsnis, o 1920 m. vasario 18 d. jis paskirtas 8-ojo pėstininkų pulko vadu. Šis pulkas turėjo numalšinti Panemunės, Kauno įgulos dalių 1920 m. vasario 20–23 d. su- kilimą. Už tai mjr. J. Čaplikas buvo apdovanotas specialiąja prezidento Antano Smetonos padėka.

Vykstant kovoms su lenkais ties Seinais ir Kapčiamiesčiu, vadovavo 8-ajam pėstininkų pulkui. 1920 m. rugsėjo 23 d. lenkų eskadronas prasiveržė ties Valentų kaimu ir paėmė į nelaisvę visą pulko vadovybę. Tie mūšiai buvo tragiški 8-ajam pulkui: nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 1 d. buvo nukauti arba į nelaisvę pateko 534 pulko kareiviai.

Rugsėjo 22 d. lenkams pradėjus generalinį puolimą, mjr. J. Čapliko vadovaujamas 8-asis pėstininkų pulkas nepajėgė rimčiau pasipriešinti, greitai buvo išsklaidytas ir didelė dalis karių bei karininkų su vadu mjr. J. Čapliku ties Kapčiamiesčiu pateko į nelaisvę.

Jau lapkritį mjr. J. Čaplikui pavyko pabėgti, ir jis toliau vadovavo savo pulkui. 1921 sausio 13 d. buvo paskirtas į Generalinį štabą Operacijų skyriaus viršininku, o gegužės 29 d. – Kėdainių komendantu.

1922 m. sausio 20 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1922 m. kovo 15 d. iki rugpjūčio 14 d. buvo Trakų karo komendantu, paskui paskirtas 7-ojo pėstininkų Butigeidžio pulko vadu. Jam vadovaujant pulkas buvo perdislokuotas iš Rumšiškių į Kaišiadorių rajoną.

1923 m. vasario 26 d. plk. ltn. J. Čaplikas su pulku persikėlė į Klaipėdą. Ten padėjo besisteigiančiai Lietuvos šaulių sąjungos XX rinktinei, kuri per trumpą laiką įsteigė 9 būrius ir sušaukė I būrių vadų suvažiavimą.

1923 m. spalio 24 d. pačiam prašant ir Prezidento A. Stulginskio aktu Nr. 92 plk. ltn. J. Čaplikas buvo atleistas iš pulko vado pereigų ir paleistas į atsargą. Būdamas atsargoje Žiežmariuose dėstė matematiką ir lietuvių kalbą, vėliau buvo Žiežmarių vidurinės mokyklos direktorius.

1925 m. balandžio 27 d. pradėjo tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje, ten ėjo įvairias pareigas. Užsirekomendavo kaip geras administratorius, todėl buvo paaukštintas ir nuo 1927 m. vasario 1 d. perėmė Kauno miesto ir apskrities viršininko pareigas.

1927 m. sausio 7–8 d. įkurta Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, jos pirmuoju pirmininku išrinktas ats. plk. ltn. J. Čaplikas ir šias pareigas ėjo iki 1928 m. birželio 25 d., kai grįžo į kariuomenę. Tada buvo paskirtas Aukštųjų karininkų kursų Chemijos kabineto vedėju, o 1928 m. gruodžio 21 d. – DLK Algirdo 2-ojo pulko vadu.

1929 m. lapkričio 13 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis. 1930 m. baigė Aukštuosius kariuomenės viršininkų kursus, 1931–1932 m. ėjo ir II karo apygardos bei Kauno įgulos viršininko pareigas. 1932 m. gruo- džio 29 d. paskirtas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos kandidatu.

Plk. J. Čaplikas buvo prezidento ir vyriausybės pusėje, kai 1934 m. birželio 6–7 d. buvo surengtas gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas voldemarininkų sukilimas. Jis kvotė kolegas ir vadovavo karo lauko teismui, kuris gen. Petrą Kubiliūną, pulkininkus Juozą Bačkų ir Juozą Naraką nuteisė mirties bausme sušaudant (vėliau ši bausmė atšaukta), o iš daugelio sukilime dalyvavusių karininkų buvo atimti laipsniai, taip atsirado vadinamoji pirmoji prezidento Smetonos eilinių laida. Išaiškinant šį sukilimą dalyvavo ir J. Čapliko žmona Marija Čaplikienė, kuri perspėjo apie rengiamą pučą. Už tai ji buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino medaliu.

1934 m. liepos 13 d. plk. J. Čaplikas buvo paskirtas II pėstininkų divizijos vadu ir automatiškai tapo Kauno įgulos viršininku. Šias pareigas ėjo labai atsakingai, todėl 1935 m. rugsėjo 15 d. žurnale „Kardas“ krašto apsaugos ministras gen. ltn. Petras Šniukšta pareiškė padėką Kauno įgulos viršininkui gen. ltn. J. Čaplikui už puikiai suorganizuotą paradą rugsėjo 8 d. proga, kai „Nežiūrint blogo oro ir nepalankių vietovės sąlygų, kariuomenė praėjo gražiai ir įspūdingai, sukeldama žiūrovų širdyse pasididžiavimą ir užtikrinimą, kad mūsų kariuomenė sunkiu Tėvynei momentu atliks savo pareigą“.

1935 m. vasario 14 d. Prezidento aktu suteiktas gen. ltn. laipsnis. Tuo metu jis nemažai rašė karinėje spaudoje. Vasario–balandžio mėn. žurnale „Kardas“ buvo išspausdinti trys jo straipsniai: „Patriotizmas“, „Gandai-šmeižtai“ ir „Ištikimybė“. Juose generolas nagrinėjo karininko patriotiškumo ir tarnybos Tėvynei temas, tai susiedamas su karininkų dalyvavimu 1934 m. birželio 6–7 d. įvykiuose.

Jis labai neigiamai atsiliepė apie politikuojančius karininkus, nes „Karininkas patriotas turi ruoštis karui; stiprinti valią, stengtis kariškoje srityje įgyti kuo daugiausia žinių ir jas taikyti mūsų kariuomenėje, visiškai atsisakyti nuo politikos, visuose klausimuose turi būti objektyvus, atviras, darbštus, sąžiningas, ištikimas priesaikai ir savo šaliai“. Kituose „Karde“ publikuotuose straipsniuose tęsė karininko pareigos ir atsakomybės temą, susiedamas ją su to meto politiniais įvykiais.

1935 m. rugsėjo 6 d. gen. ltn. J. Čaplikas tapo XVII Juozo Tūbelio vyriausybės vidaus reikalų ministru, todėl 1935 m. spalio 4 d. pačiam prašant išleistas į generolų korpuso atsargą su teise dėvėti uniformą kaip Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui. Eidamas vidaus reikalų ministro pareigas J. Čaplikas 1935 m. pasirašė daug svarbių įstatymų, kurie suvaržė Lietuvos piliečių teises ir siekė sustiprinti autoritarinį A. Smetonos valdymą. Juose buvo numatytas iš- skirtinis vidaus reikalų ministro vaidmuo.

1935 m. išleistame Spaudos įstatyme apibrėžta, kad vidaus reikalų ministras turi teisę uždrausti platinti spaudinius visur ir ar kai kuriose vietose, konfiskuoti spaudinį, nušalinti laikraščio redaktorių, o jam pavaldūs apskričių viršininkai turėjo teisę skirti dideles baudas nusižengusiesiems. Dar griežtesni įstatymai buvo priimti 1936 m. Tarkim, Draugijų įstatymas, kurį vykdant buvo perregistruotos visos iki tol veikusios draugijos, o tos, kurios netenkino valdžios ar nespėjo iki balandžio 1 d. pateikti pakeistų įstatų ir iki liepos 1 d. negavo leidimo veikti, buvo uždarytos. Šis įstatymas numatė išskirtinį vidaus reikalų ministro vaidmenį.

1936 m. vasario 6 d. buvo uždraustos ir visos partijos, išskyrus Tautininkių sąjungą. J. Čaplikas buvo ne tik to meto politinio režimo ramstis, bet ir 1935–1936 m. ūkininkų streiko Suvalkijoje ir Dzūkijoje numalšinimo organizatorius. Jis buvo įsitikinęs, kad tai, ką darė, buvo vienintelis teisingas kelias valstybei stiprinti.

1935 m. gruodžio 28 d. Lietuvos tautininkų sąjungos metiniame suvažiavime J. Čaplikas kalbėjo, kad tautai svarbu turėti autoritetą, į kurį lygiuotųsi visa tauta. Kaip tokį autoritetą jis matė tik A. Smetoną, kuris „vienas tegali spręsti sunkius valstybės reikalus, o mes privalome jo klausytis ir būti jam ištikimi. Kas mano kitaip, mūsų tarpe jam vietos nėra“.

Būdamas vidaus reikalų ministru ats. brg. gen. J. Čaplikas buvo išrinktas į IV Seimą (1936-09-01–1940-07-01) kaip Lietuvos tautininkų sąjungos narys II (Alytaus) rinkimų apygardoje, nors dar 1935 m. Šakių ūkininkams kalbėjo, kad „mielai savo rankomis pakartų telefono laidų pjaustytojus ir kad kol jis ministras – Seimo nebus“.

Jau pirmomis Seimo darbo dienomis 1936 m. rugsėjo 25 d. J. Čapliko teikimu buvo priimtas Pramonės darbininkų samdos įstatymo pakeitimo projektas. O rugsėjo 29 d. jis buvo išrinktas į komisiją Karo aviacijos mokyklos statuto projektui rengti.

Spalio 13 d. J. Čaplikas pasiūlė Seimui svarstyti Vyriausybės parengtą itin nepopuliarų Priverčiamojo darbo įstaigų įstatymo projektą ir jį priimti. Ministras pabrėžė, kad šį įstatymą verčia priimti pats gyvenimas, nes yra žmonių, kurie bet kokia proga demonstruoja, streikuoja, kelia netvarką. Jis pasisakė už griežtą ir greitą baudimą, neperduodant svarstyti teismui. Ministras norėjo, kad sprendimą siųsti į Priverčiamojo darbo stovyklą priimtų apskričių karo komendantai.

Seime J. Čaplikas buvo aktyvus, pristatė daug įstatymų projektų ir dalyvaudavo diskusijose svarstant įstatymus. Jis kalbėjo žemės ūkio, valstybės gynybos klausimais, pritarė Karo stovio įstatymo galiojimui Lietuvoje, aktyviai pasisakė svarstant 1939 m. valstybės biudžetą, dėl valstybės apdovanojimų teikimo, dalyvavo diskusijoje svarstant Antano Smetonos lituanistikos instituto etatų projektą, kalbėjo Seimo statuto, Konstitucijos, švietimo klausimais, diskutavo dėl Pavardžių įstatymo ir kt.

1937 m. buvo įkurta Kariuomenės pirmūnų sąjunga, kurios tiksluose buvo įrašyta, kad į ją susibūrė tie, kurie „1917–1919 metais, pasaulinio karo laiku, svetimame krašte Rusų kariuomenėje aukodamiesi sukėlė ir vykdė kariškai tautiškai sąjūdį, laisvai Lietuvos valstybei atstatyti ir jos ginkluotajai jėgai sudaryti“. Į šios sąjungos Garbės teismą buvo išrinkti trys generolai: div. gen. E. Adamkavičius, brg. gen. V. Nagevičius, ats. brg. gen. J. Čaplikas. Sąjunga įsteigė savo medalį ir norėjo, kad jis būtų pripažintas svarbesniu už Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį.

Šiuo klausimu J. Čaplikas Seime diskutavo su Jonu Viliušiu. Šis išsakė savo abejones dėl pirmūno sąvokos ir jų nuopelnų bei teigė, kad norint tokį įstatymą pripažinti svarstytinu, reikia jį perduoti komisijai, kad nuodugniai peržiūrėtų ir teisiškai sutvarkytų.

Po J. Viliušio kalbos ginti įstatymo stojo Seimo narys J. Čaplikas. Jis tvirtino, kad net pusė lietuvių, dalyvavusių sąjūdyje Rusijoje, stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, kad dar daug jų tarnauja ir dabar užima atsakingus postus. J. Čaplikas pasiūlė projektą perduoti svarstyti Ordinų ir medalių komisijai, kurios narys buvo 1937–1940 m.

1938 m. kovo 17 d. Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą, Lietuva jį priėmė. Todėl kovo 24 d. atsistatydino XVII ministrų kabinetas. J. Čaplikas liko tik Seimo nariu ir išvyko gyventi į savo ūkį Panevėžio apskrityje, netoli Vadaktų. Čaplikas buvo apdovanotas: už nuopelnus tarnaujant Rusijos kariuomenėje – 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo laipsnio Šv. Onos ir 2-ojo, 3-iojo laipsnio Šv. Stanislovo ordinais, Lietuvos kariuomenėje – Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio (1919), LDK Gedimino 3-iojo laipsnio, Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1933) ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių (1928), Lietuvos Nepriklausomybės (1928), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929) medaliais. Čaplikas buvo vedęs (1919 m. balandžio 29 d.) Mariją Valaitytę ir turėjo dvi dukras Aldoną (1921–2006) ir Juliją (1923–1995) ir sūnų Algirdą (1926-2006)

1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo Lietuvą. O jau 1940 m. liepos 17 d. J. Čaplikas buvo suimtas enkavedistų, vadovaujamų Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos viršininko Juozo Vildžiūno. Buvęs ministras išvežtas į Panevėžį, vėliau kalintas Kauno sunkiųjų darbų ir Maskvos kalėjimuose. 1941 m. liepos 30 d. sušaudytas Maskvoje, buvusioje GPU ir NKVD vado Jagodos viloje, Butovo-Komunarkos gyvenvietėje, Pamaskvėje.

Kauno m. mero 1996 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 42 Juliaus Čapliko vardu pavadinta gatvė Aleksote.

Šaltiniai ir literatūra:

Kariuomenės pirmūnų sąjunga, LCVA, f. 1446, ap. 1, b. 6. Kardas, 1935, Nr. 4, 5, 7, 8, 18, 21.

Jankauskas V. nepriklausomos Lietuvos generolai. Vilnius, 1998.

Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953. Vilnius, 2002, t. 2, p. 269.

Kavaliauskas V. Lietuvos karžygiai. Vilnius, 2008, t. 1, p. 539–543. Lietuvos respublikos seimų narių biografinis žinynas. Vilnius, 2007, t. 3, p.

626–628.

Bitautas A., Tamošaitis M. Lietuvos respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žinynas. Vilnius, 2016, p. 109–112.

Skučaitė V., Juodelienė V. Kur nKVD sušaudė ir užkasė mūsų ministrus? http://m.kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/kur-nkvd-susaude-ir-uzkase-musu-ministrus-796568

Jurevičiūtė A. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai 90 metų. www.voruta.lt/dr-ausra-jureviciute-lietuvos-kariuomenes-kureju-savanoriu-sajungai-9

 

Dr. Aušra Jurevičiūtė