42
LCVA nuotrauka

XV VYRIAUSYBĖS KRAŠTO APSAUGOS MINISTRAS

(1929-09-23–1934-06-12)

 

Gimė 1890 m. sausio 1 d. Rygoje. 1909 m. rugsėjo 1 d. baigė Rygos Nikolajaus I gimnaziją. 1910–1915 m. dirbo draudimo kompanijoje „Rossija“ Rygoje. 1915 m. spalį mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, pasiųstas į Aleksejaus karo mokyklą Maskvoje, 1916 m. gegužės 1 d. ją baigė. Gavęs praporščiko laipsnį buvo paskirtas į 125 Kursko pulką Rumunijos fronte jaunesniuoju karininku, nuo 1916 m. lapkričio 1 d. – pulko adjutantu. 1917 m. dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose su vokiečiais. 1917 m. balandžio 12 d. pakeltas į paporučikus, vėliau – į poručikus ir štabskapitonus.

1918 m. sausio 23–balandžio 10 d. formuojant lietuvių dalis Rusijoje, Smolenske, buvo komisijos, vadovaujamos karo valdininko Petro Gužo, sekretorius.

1918 m. birželio 20 d. grįžo į Lietuvą. 1918 m. liepos 10–lapkričio 11 d. kaip Lietuvos Valstybės Tarybos ypatingų reikalų valdininkas registravo iš Rusijos grįžtančius lietuvius. Ten dirbdamas susipažino su Kaziu Škirpa, kuris buvo pateikęs projektą kurti kariuomenę, tačiau nesulaukė jokio atsakymo. B. Giedraičiui ir privat. adv. K. Vizbarui 1918 m. liepos 16 d. buvo pavesta vokiečių administracijai nunešti Lietuvos Tarybos raštą Nr. 663, kuriame buvo pranešama, kad ji yra nutarusi prašyti hercogą Urachą tapti Lietuvos karaliumi. Rugpjūčio pradžioje Giedraitis dalyvavo plk. Jurgio Kubiliaus organizuotame susitikime, kuriame svarstyti kariuomenės organizavimo reikalai. Jame dalyvavo Antanas Juozapavičius, Emilis Šneideraitis, Kazys Škirpa, Jonas Žilins- kas ir B. Giedraitis. Buvo nutarta kol kas nieko nedaryti, registruoti karius ir laukti geresnių dienų. Giedraitis aktyviai reiškėsi to meto Vilniaus gyvenime. 1919 m. rudenį dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime ir toliau registravo karius į kariuomenę. Tuo metu jau buvo užsirašę apie 90 buvusių karininkų.

Lapkričio 11 d. suformuota pirmoji vyriausybė. B. Giedraitis pradėjo dirbti valdininku ypatingiems reikalams prie vidaus reikalų ministro Vlado Stašinsko ir Laikinojoje apsaugos taryboje ėjo sekretoriaus pareigas.

1919 m. sausio 13 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas ryšių karininku Gardine prie vokiečių armijos vadovybės. Čia dirbdamas daug prisidėjo prie Gudų bataliono formavimo, rūpinosi ginkluote, amunicija, apranga. Tai darė glaudžiai bendradarbiaudamas su vokiečių kariuomenės 10 armijos vadu gen. Eriku Georgu von Falkenhainu.

1919 m. kovo 6 d. grįžo į Kauną ir buvo paskirtas Rikiuotės skyriaus viršininko padėjėju. 1919 m. kovo 11 d. – Atskiros brigados štabo viršininku. Šias pareigas ėjo iki rugsėjo 15 d., kai buvo perkeltas į II brigados štabą (vėliau II pėstininkų divizijos štabą).

1919 m. spalio 8 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. Dalyvavo kovose su bolševikais prie Daugpilio ir su lenkais prie Suvalkų. 1920 m. vasario 20 d. paskirtas divizijos štabo viršininku, o 1922 m. sausio 6 d. pakeltas į majorus. 1923 m. spalio 15 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus (III laidą). 1924 m. sausio 10 d. paskirtas II karo apygardos štabo  I skyriaus viršininku. B. Giedraitis buvo išsilavinęs, gerai mokėjo rusų, latvių, lenkų, vokiečių kalbas ir šiek tiek prancūzų. Todėl kariuomenės vadovybė 1924 m. rugpjūčio 1 d. jį paskyrė Lietuvos karo atašė Čekoslovakijoje.

1925 m. gegužės 15 d. pakeltas į pulkininkus leitenantus. B. Giedraitis apie savo tarnybą paskelbė ne vieną straipsnį karo mokslo žurnale „Karo archyvas“. Fragmentus apie pirmąsias savo dienas kariuomenėje straipsnyje „Iš atsiminimų“ paskelbė pirmame 1925 m. numeryje. Trečiame numeryje paskelbtame straipsnyje „Gardino atsiminimai“ aprašė tarnybą Gardine 1919 m. Rašė ir „Kariškių žodžiui“, „Kariui“, „Mūsų žinynui“.

1927 m. gegužės 30 d. paskirtas Lietuvos karo atašė Baltijos valstybėse (Latvijai, Estijai ir Suomijai). 1928 m. lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininkus. 1930 m. birželio 28 d. paskirtas ypatingų reikalų karininku prie vyriausiojo kariuomenės štabo viršininko, o po dviejų mėnesių – prezidento Antano Smetonos adjutantu.

Visose atestacijose jis buvo charakterizuojamas kaip nepriekaištingos reputacijos, sąžiningas, doras, darbštus, išsilavinęs karininkas, neturintis neigiamų polinkių, nuobaudų, gerai sutariantis su pavaldiniais.

1930 m. birželio 28 d. paskirtas krašto apsaugos ministru XV Juozo Tūbelio ministrų kabinete (1929-09-23–1934-06-12). Sovietų saugumo pareigūnų sudarytoje byloje randamos toks šio paskyrimo vertinimas: „Per trumpą laiką valstybės vadovo aplinkoje plk. B. Giedraitis spėjo užsitarnauti prezidento palankumą, o tai iš esmės ir nulėmė jo paskyrimą krašto apsaugos ministru.“ Galima manyti, kad ne tik tai turėjo įtakos šiam paskyrimui. Plk. B. Giedraitis buvo Sofijos Smetonienės pusbrolis ir su žmona dažnai lankydavosi prezidentienės vardinėse ir dalyvaudavo prezidento organizuojamose medžioklėse. Jo sesuo buvo ištekėjusi už Šakenio.

Didžiosios Britanijos diplomato T. Prestono teigimu, B. Giedraitis nebuvo laikomas pasižymėjusiu kariu. Jam vadovaujant ministerijai, neįvyko jokių didesnių Lietuvos kariuomenės reformų, ginkluotosios pajėgos buvo tvarkomos kaip ir anksčiau. J. Tūbelio vyriausybė mažino kariuomenės asignavimus, bet ministras tam neprieštaravo. Nekokie ministro santykiai buvo ir su kariuomenės generalinio štabo viršininku plk. Petru Kubiliūnu. Jų nesutarimus aštrino ministro B. Giedraičio ir vidaus reikalų ministro S. Rusteikos susitarimas organizuoti karininkų sekimą, juos užverbuojant šiam darbui. B. Giedraitis ir po P. Kubiliūno 1934 m. birželio 6–7 d. pučo išliko pasyvus, nesiėmė efektyvesnių priemonių kariuomenės drausmei stiprinti ir neparodė didesnio uolumo likviduojant pučą.

1934 m. birželio 12 d. B. Giedratis buvo atleistas iš ministro pareigų ir nuo birželio 28 d. pradėjo tarnybą Respublikos Prezidento kariškosios rūmų tarnybos karinio kabineto viršininku brigados vado teisėmis. 1934 m. birželio 13 d. pačiam prašant paleistas į atsargą, į kurią išėjo 1935 m. sausio 1 d. ir dirbo Vidaus reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi. 1935 m. įstojo į Lietuvos tautininkų sąjungą. Būdamas atsargoje dalyvavo ir Atsargos karininkų sąjungos veikloje, 1935–1938 m. buvo jos vicepirmininkas.

1937 m. įkurta Kariuomenės pirmūnų sąjunga, kurios tiksluose  buvo įrašyta, kad į ją susibūrė tie, kurie „1917–1919 metais, pasaulinio karo laiku, svetimame krašte Rusų kariuomenėje aukodamiesi sukėlė ir vykdė kariškai tautiškai sąjūdį, laisvai Lietuvos valstybei atstatyti ir jos ginkluotajai jėgai sudaryti“. Suvažiavimo išrinktoje valdyboje buvo ir ats. plk. B. Giedraitis su kitais karininkais: ats. plk. J. Byla., brg. gen. K. Navaku, mjr. K. Sabaliu, plk. J. Šarausku.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 1 d. B. Giedraitis atleistas iš pareigų ir išleistas į pensiją. Į jo vietą buvo paskirtas komunistas pogrindininkas Aleksandras Guzevičius. 1940 m. lapkričio 10 d. Giedraitis buvo suimtas, kalintas, bet po dviejų savaičių paleistas. Vėl suimtas 1941 m. kovo 7 d. ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, reguliariai tardomas saugumo būstinėje. Birželio pabaigoje išvežtas į Vilnių, iš ten su kitais kaliniais pėsčiomis išvarytas į Červenę Baltarusijoje, kur 1941 m. birželio 27 d. NKVD sušaudytas kartu su plk. Juozu Šarausku ir kitais karininkais.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio (1923), LDK Gedimino 2-ojo laipsnio (1938) ir 3-iojo laipsnio (1928) ordinais, Savanorių medaliu (1928), Šaulių žvaigždės ordinu (1931), Trijų liepsnų 1-ojo laipsnio ordinu (1938), Belgijos Karūnos 1-ojo laipsnio ordinu (1931), Čekoslovakijos Karo kryžiumi (1926) ir Baltojo Liūto 3-iojo laipsnio ordinu (1925), Estijos Erelio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1931), Kaitselito kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1931), ugniagesių Didžiojo darbštumo žvaigžde (1935), Latvijos Trijų žvaigždžių (1932) ir 3-iojo laipsnio (1930) ordinais, Išvadavimo 10-mečio medaliu (1929), Pran- cūzijos Garbės legiono 3-iojo laipsnio ordinu (1933), Švedijos Kalavijo 2-ojo laipsnio ordinu (1933). Giedraitis buvo vedęs Kazimierą Bugailiškaitę, turėjo sūnų Vytautą Kazimierą (1926–?).

Šaltiniai ir literatūra:

Kariuomenės pirmūnų sąjunga, LCVA, f. 1446, ap. 1, b. 9.

Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953. Vilnius, 2003, t. 3, p.176. Kavaliauskas V. Lietuvos karžygiai. Vilnius, 2009, t. 2, p.152–153.

Bitautas A. Giedraitis Balys. Lietuvos respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žinynas. Vilnius, 2016, p. 169–172.

Dr. Aušra Jurevičiūtė