54

VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTO DIREKTORIUS

(1934-09-01–1940-06-13)

Gimė 1900 m. vasario 24 d. Pašventyje, Jurbarko valsčiuje, 11 vaikų šeimoje. Mokėsi Jurbarke. 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bermontininkais, buvo sužeistas. Jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.

Lietuvos saugumo tarnyboje A. Povilaitis pradėjo dirbti 1920 m. ir iki 1927 m. buvo saugumo policijos valdininkas. 1927 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įsteigta Kriminalinės policijos valdyba, turėjusi du skyrius – A ir B. A skyrius apėmė politinę policiją, B – kriminalinę. A. Povilaitis 1927 m. vadovavo Kriminalinės policijos valdybos A skyriaus I punktui Šiauliuose. 1927–1931 m. dirbo Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeniniu sekretoriumi. A. Povilaitis buvo Vidaus reikalų ministerijos kriminalinės policijos A, vėliau I (Politinio) skyriaus viršininkas. 1928–1933 m. – vienas iš pagrindinių politinio sekimo ir kontržvalgybos organizatorių. 1933 m. Kriminalinė policijos valdyba pertvarkyta į Valstybės saugumo departamentą pakeičiant ir vidinę struktūrą. Lietuvos teritorija buvo padalyta į šešias apygardas, tvarkomas apygardų viršininkų, o apygardos suskirs- tytos į rajonus.

Prie pertvarkos prisidėjo ir A. Povilaičio vadovaujamas skyrius: išplėtė kriminologijos mokslo metodų taikymą, buvo įrengta modernių laboratorijų, sutvarkyti indentifikavimo ir žinių rinkimo aparatai. Todėl buvo perimtas Adresų biuras ir sutvarkytas pagal moderniausios sistemos principus. Tai, kaip rašoma 1938 m. žurnale „Kriminalistikos žinynas“, „sudarė sąlygas departamentui greitai augti ir susilyginti su panašiomis moderniomis Vakarų Europos įstaigomis“.

Kaip savanoris A. Povilaitis gavo 15 ha žemės, dar tiek pat prisipirkęs, Jurbarko raj., Giedrių kaime, įkūrė pavyzdinį ūkį ir jam skyrė visą uždarbį. Rodydamas, kaip reikia ūkininkauti, iš Vokietijos pirko veislinių karvių, iš molio statė tvartus, vietos čerpėmis dengė stogus.

1933 m. eksternu baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1934 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas reorganizuotos Saugumo tarnybos Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi.

Kaune įsikūrusiame departamente veikė šie skyriai: Bendrasis, Spaudos, Agentūros, Ypatingasis, Žinių, Kvotų ir Identifikacijos. 1933–1934 suaktyvėjo Vokietijos karinė žvalgyba, todėl VSD ir Kariuomenės štabo II skyriui (Karinės kontržvalgybos) kilo būtinybė tiksliau koordinuoti tarpusavio veiksmus. Todėl 1935 m. spalio 7 d. buvo parengtas bendras krašto apsaugos ministro Petro Šniukštos, vidaus reikalų ministro Juozo Čapliko ir VSD direktoriaus A. Povilaičio pasirašytas dokumentas „Bendradarbiavimo pagrindai“, teisiškai reglamentavęs keitimąsi informacija tarp abiejų žinybų. Tais pat metais pradėtas leisti kriminalinių mokslų ir praktikos žurnalas „Kriminalistikos žinynas“ (1935–1940). Jo redaktorius ir redakcinės komisijos narys buvo A. Povilaitis.

Eidamas atsakingas pareigas jis rasdavo laiko parašyti ir jam svarbių bei jo tarnybai aktualių straipsnių. 1938 m. buvo išspausdintas jo straipsnis „Naminės degtinės darymo ir jos vartojimo problema“. Jame labai profesionaliai apžvelgtos naminės varymo papročių ir tradicijų priežastys, iškelta problema ir siūlomi jos sprendimo būdai. A. Povilaitis teigė, kad šviesuomenei būdingos specifinės pažiūros į naminės degtinės darymą. Jo nuomone, naminė degtinė – įvairių negerovių šaltinis, kenkiantis tautos sveikatingumui, darantis didelę socialinę žalą, stabdantis tautos kultūrą. Anot jo, nelegalus degtinės darymas la- biau kenkia tautos, o ne valstybės „fiskui“ (iždui). A. Povilaičio rūpesčiu VSD patalpose buvo surengta paroda apie naminės degtinės žalą. Departamento vadovas kvietė visus stoti į rimtą kovą su šia negerove.

Jis pats buvo visiškas abstinentas ir, kaip prisimena jo sūnus Romualdas, „jis buvo toks – asketas, abstinentas. Iškilmingais momentais, kai su valstybės svečiais reikėjo gerti šampaną ar kitus alkoholinius gėrimus, jam būdavo pastatytas stiklas su raudonu vandeniu“. A. Povilaitis ne tik rašė straipsnius, bet ir važinėjo po visą Lietuvą skaitydamas paskaitas apie alkoholizmo žalą.

Kitą svarbią temą VSD direktorius aprašė straipsnyje „Nusikaltimai šeimose“, pateikdamas faktų ir darydamas išvadą, kad tokie nusikaltimai yra žiauriausi ir teisės, ir dorovės, ir religijos atžvilgiu. A. Povilaitis buvo humanistas, jam rūpėjo žmogus ir visa lietuvių tauta. Tačiau politiniai Lietuvos įvykiai neleido gilintis į šias problemas. Iškilo valstybės išlikimo problema, kurią reikėjo spręsti pirmiausia.

1937–1938 m. buvo amnestuoti visi 1934 m. įkalinti Klaipėdos naciai, ir VSD vėl teko sekti amnestuotų asmenų antivalstybinę veiklą. Iškilus karo grėsmei, 1938 m. suaktyvėjo užsienio žvalgybos, reikėjo daugiau dėmesio skirti operatyviniam darbui. Skubiai pradėti įdarbinti anksčiau atleisti darbuotojai. 1939 m. rudenį buvo grąžintas Vilniaus miestas ir kraštas. Kilusias problemas A. Povilaitis aprašė „Kriminalistikos žinyne“.

1940 m. straipsnyje „Nusikalstamybė Vilniaus krašte“ kalbama apie kri- minogeninę krašto padėtį ir apie Lietuvos pareigūnams kilusias problemas.

Konstatuota, kad Vilniuje veikė ne tik pavieniai asmenys, bet ir organizuotos grupės. A. Povilaitis įvardijo įsilaužėlių gaujas „Aukso Vėliava“ ir „Brolių Sąjunga“, kurias sudarė išskirtinai žydų tautybės asmenys: „Tokio organizuoto darbo nusikaltimams vykdyti mūsuose nepasitaikydavo. Taip pat nepasitaikydavo, kad tokias gaujas sudarytų išimtinai žydų tautybės asmenys.“

Padėtį dar labiau komplikavo Klaipėdos  netekimas  1939  m.  kovo 22 d. Susiklosčius Lietuvai nepalankiai tarptautinei situacijai, VSD jau nepajėgė palaikyti politinės rimties, nors iki pat Lietuvos okupacijos stengtasi vykdyti visas funkcijas. Buvo ieškomi kilusių žydų pogromų Leipalingyje ir Vilniuje kaltininkai, kovojama su Lietuvos teritorijoje besikuriančiomis slaptomis organizacijomis, antivalstybinių organizacijų narių bylos buvo perduodamos teismams. Apie atsakingą A. Povilaičio požiūrį į darbą prisimena sūnus: „Atsimenu, kaip mama už pakarpos mane traukdavo iš kabineto, kai aš bandydavau įlįsti pas tėvelį. „Netrukdyk tėvelio, ten vyksta svarbūs pasitarimai“, – sakydavo ji. Tėvo darbas buvo labai įtemptas, reikalavo daug jėgų. Tėvelis jų turėjo.“

VSD direktorius buvo plačių užmojų, išsilavinęs žmogus, mėgo literatūrą, meną, rašė straipsnius ne tik profesinėje spaudoje, bet ir periodikoje: „Lietuvos aide“, „Vaire“, „Ūkininko patarėjuje“. Parengė paskaitų ciklą ir skaitė radiofone. Parašė knygelę „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų (1939) sausio 1 d.“, kurioje supažindino su Lietuvai iškilusiais vidi- niais pavojais ir išaiškintomis bylomis.

1940 m. birželio 13 d. Lietuvos vyriausybė, neatlaikiusi SSRS spaudimo, atleido A. Povilaitį iš pareigų. Jis tapo viena pirmųjų sovietų okupacijos aukų.

Tai įvyko dėl sovietinių bazių Lietuvoje karių „pagrobimų“ (Butajevo byla). Jau birželio 7 d. V. Molotovas pareikalavo, kad ministras pirmininkas Antanas Merkys atleistų vidaus reikalų ministrą gen. Kazimierą Skučą ir VSD direktorių A. Povilaitį. Reikalavimai buvo pakartoti birželio 9, 11, 12 d. Lietuvos vyriausybė sutiko su sovietų reikalavimais ne tik juos atleisti iš pareigų, bet ir perduoti teismo organams. Po atleidimo A. Povilaitis išvyko į tėviškę, bet birželio 15 d. buvo suimtas ir nuvežtas į Kauną, uždarytas į kalėjimą, vadinamąjį drausmės batalioną, ir tardytas.

1941 m. birželio 23 d. SSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija jį nuteisė mirties bausme, A. Povilaitis buvo išvežtas į Maskvą, Lubiankos kalėjimą. 1941 m. liepos 12 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Apie tėvo suėmimą sūnus Romualdas prisimena: „Jam būtų užtekę jėgų ir pabėgti iš Lietuvos, bet jį pražudė jo aukšta moralė. Jis būtų išlikęs gyvas, jeigu būtų galėjęs nušauti savo pavaldinį, kuris buvo atsiųstas jo suimti. Jis jau buvo prie pat Lietuvos sienos…“

Romualdas tvirtina, kad „Tėvas apskritai labiau rūpinosi Lietuva negu savimi. Jis puoselėjo savo ūkį Giedrių kaime, Jurbarko rajone, norėdamas jį padaryti pavyzdinį, kad žmonės matytų, kokia Lietuva turėtų būti. Tuo metu Lietuvos kaimas dar buvo šiaudiniais stogais. Prisimenu, mama vėliau kalbėdavo, kad jeigu tėvas visos savo algos nebūtų sudėjęs į žemę, į čerpinius stogus, į geros veislės gyvulius ir vaismedžius, o būtų pirkęs auksą, mes tremtyje būtume gyvenę geriau“.

Apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu (1931), LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (1936), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi (po mirties) (2006).

1993 m. A. Povilaitis reabilituotas. A. Povilaitis buvo vedęs Kotryną Vaitiekauskaitę, turėjo sūnų Romualdą ir dukterį Mariją Beatričę. Kai tėvas buvo suimtas, jie pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. A. Povilaičio atminimas buvo įamžintas JAV ir Lietuvoje: Čikagos Šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse pastatytas simbolinis atminimo pa- minklas (skulpt. Ramojus Mozoliauskas); 1991 m. Kazimierui Skučui ir Augustinui Povilaičiui prie buvusios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pastato Kaune atidengta paminklinė lenta, sukurtas televizijos filmas; 1992 m. liepos 12 d. Žaliakalnyje ant namo (Perkūno al. 55) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Bronius Zalensas); 1994 m. Aleksote jo vardu pavadinta gatvė; 1994 m. lapkričio 13 d. Veiveriuose, Kančių kalnelyje, Kazimierui Skučui ir Augustinui Povilaičiui atminti atidengtas ir pašventintas stogastulpis; 1998 m. Pašvenčio kaime pastatytas paminklinis akmuo.

Šaltiniai ir literatūra:

Kriminalistikos žinynas. 1935 m. Nr. 1, 1939 m. Nr. 20, 21, 1940 Nr. 31. Anušauskas A. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940. 1998 m.

Ašmenskas V. Didžiosios tautos aukos. 2007, p. 79–80.

Škiudaitė A. V. Į Ameriką – ieškoti Lietuvos. Atodangos, 2004 m. sausio 30 Nr. 11. XXI a. priedas.

Dr. Aušra Jurevičiūtė