Mes turime taip organizuotis, kad mūsų organizacija būtų tvirta kaip granitas ir nesugriaunama kaip jūros uola.

Partizanų kapelionas kun. Justinas Lelešius-Grafas 1944 m. vasarą Aukštaitijoje jau veikė keli stambūs partizanų būriai, vėliau pasivadinę Didžiosios Kovos ir Vyčio partizanų apygardomis. Vyčio apygarda pradėjo formuotis jau 1944 m. vasarą; gruodį, smarkiai išaugus kovotojų skaičiui, ji jau vadinosi daliniu, o nuo 1945 m. – Vyčio apygarda.

Didžiosios Kovos partizanų apygarda (DKA) susiformavo 1945 m. sausį; iki pat 1945 m. pabaigos vadinosi rinktine, nuo 1946 m. – Didžiosios Kovos partizanų apygarda. Kovotojų skaičiui išaugus iki 900, buvo įkurti du batalionai, pavadinti DKA A rinktine ir DKA B rinktine.

Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų, Pagirių (Ukmergės apskr.); nuo Pravieniškių ir Rumšiškių miškų iki Širvintų ir Molėtų. DKA kovotojai organizavo keletą išpuolių prieš okupantą Kaune ir Nemenčinėje. DKA vado Jono Misiūno nuomone, ši teritorija turėjo plėstis, kad būtų galima pasipriešinti ir reguliaria- jai priešo kariuomenei. Mobilieji DKA kovotojų būriai, jų organizuotos staigios pasalos prieš NKVD kariuomenės būrius ir stribų gaujas kėlė daug rūpesčių NKVD ir MGB vadovybei.

1945 m. sausio 10 d. pas Žalią Velnią į Skėrių kaimą (Žaslių vlsč.) atvyko Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vilniaus apygardos štabo narys Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. Mykolas Kareckas-Serbentas (tikroji pavardė – Mečislovas Kestenis) ir įteikė dokumentus, kad jis skiriamas 5-osios LLA apygardos vadu ir kad Didžiosios Kovos rinktinė turi būti reorganizuojama. Buvo įkurtos A ir B rinktinės, kurios privalėjo turėti po penkis batalionus. 5-osios LLA apygardos vado pavaduotoju paliekamas viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, štabo viršininku skiriamas vyr. ltn. Jonas Markulis-Vaiduoklis. Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke mons. A. Svarinsko iniciatyva ir lėšomis kiekvienam batalionui atminti pastatyti ornamentuoti ąžuoliniai kryžiai, Ukmergės kraštotyros muziejaus atmintinėje pažymė- ti skaičiais. Prie kiekvieno jų sustosime prisimindami jų kovotojus, kai kopsime į kalnelį prie Kryžiaus, pastatyto DKA vadams atminti, pačioje kalno viršūnėje. Kad parko lankytojai lengviau orientuotųsi, tokia pat tvarka pateikiame ir trumpus tų atminimo ženklų aprašymus.

Didžiosios Kovos partizanų apygarda Likimo ar Dievo valia buvo tas partizanų junginys, kuriame pirmiausia įsiveisė, kaip partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė, „pats šlykščiausias pasaulyje padaras – išdavikas“. Išdavystės strategas buvo Juozas Markulis-Erelis, su kuriuo Žalias Velnias buvo pažįstamas nuo Lietuvos kariuomenės laikų. Jis ir pasiūlė legendinio MGB vadovaujamo, neva Tautinio komiteto šta- bo atstovą, NKVD užverbuotą dar 1942 m. Lietuvos kariuomenės kapi- toną V. Pečiūrą-Griežtą, turėjusį MGB slapyvardį Gediminas.

Kadangi Jonas Misiūnas buvo tik Lietuvos kariuomenės viršila, doras ir savikritiškas žmogus, jis dėl bendro Lietuvos kovos reikalo sutiko DKA vado poziciją užleisti kvalifikuotesniam, karo mokslus baigusiam karininkui. Vien tik dėl šios Juozo Markulio-Erelio išdavystės NKVD nužudė 18 Lietuvos partizanų (jų amžiaus vidurkis – 22 metai), 178 su- imtieji tapo politiniais kaliniais ir kentė Sibiro katorgų golgotas. (Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007, p. 438) Tik kas septintas politinis kalinys iš Lietuvos išgyveno. Už šitą Judo išdavystę Juozui Markuliui, tada MGB agentui Noreikai, vien per pirmąjį 1949-ųjų pusmetį sumokėta 31 tūkst. rublių. (Ten pat, p. 439)

Griežtas vadovavimą DKA perėmė 1946 m. gegužės 19 d. Jonas Misiūnas-Žalias Velnias tapo DKA vado pavaduotoju. Tada apygardoje buvo 2086 kovotojai.

Pradėjęs vadovauti DKA Griežtas iš karto pareikalavo pateikti visos apygardos partizanų sąrašus, visas pogrindinės spaudos priemones telkti viename centre, neva taip efektyvinant partizaninės spaudos įtaką gyventojams ir didinant jos tiražus, mažinti slepiamus ginkluotės arsenalus, nustoti persekioti ir bausti išdavikus, stribus  ir  valdžios pareigūnus. Norėdamas įsiteikti aktyviausiems ir narsiausiems kovotojams Griežtas apdalino juos aukštais postais partizanų kariuomenėje. Taip B. Trakimas-Genelis tapo DKA štabo viršininku, P. Klimavičius-Uosis – DKAA rinktinės vadu. Tos pačios rinktinės štabo viršininku tapo B. Steponas-Milžinas, bataliono vadu – A. Kinderavičius-Jurginas. (Ten pat, p. 493)

Tačiau Griežtui, neva dėl kovotojų gerovės DKA vadovaujančiam iš Vilniaus, pakluso tik A rinktinės, veikusios Kaišiadorių ir Trakų apskričių areale, kovotojai. O B rinktinė, veikusi Ukmergės areale, iš DKA centro gaunamų įsakymų nevykdė – nutarė veikti savarankiškai. Jai vadovavo Lietuvos karininkas Alfonsas Morkūnas-Plienas, štabo viršininku buvo mokytojas Juozas Šibaila-Merainis (Diedukas, Gruodukas).

Siekdamas įgyti DKA pasitikėjimą, Griežtas dideliu tiražu išleido pogrindinį laikraštį „Vienybė“, kuriame pradėta propaguoti neginkluoto pasyvaus pasipriešinimo okupantui idėja.

Buvusiam DKA vadui Jonui Misiūnui, kaip „geriausiam savo gyvenimo bičiuliui“, pasiūlė neva per Tautinio komiteto ryšius su Vakarais studijuoti ir baigti karo mokslus Anglijoje. Vado geranoriškumo įtikintas Jonas Misiūnas, dar jaunas žmogus, susiviliojo tokia perspektyva. Labai greitai Tautinio komiteto oficialiu raštu pakviestas dalyvauti Lietuvos partizanų vadų suvažiavime J. Misiūnas buvo apgyvendintas neva konspiraciniame bute, ten suimtas, išvežtas į Maskvą ir 1947 m. kovo 11 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime.

O Griežtas ir toliau „vadovavo“ DKA, labiausiai nusipelniusius laisvės kovotojus „apdovanodamas“ fiktyviais dokumentais, su kuriais jie buvo siunčiami į didžiuosius Lietuvos miestus Vilnių ar Kauną, ten neva padedami partizaninio judėjimo rėmėjų apgyvendinami ir įdarbinami. Per kelis mėnesius DKA neteko daugelio narsiausių vyrų. Dalis partizanų, įtardami kažką negero, pasitraukė į B rinktinę, kurioje per ryšininkus ir sužinojo, kad visi išsiųsti ir „geradarių“ pamaloninti A rinktinės kovotojai suimti, nuteisti, dalis jų sušaudyta. Iki 1948 m. pradžios visa DKA A rinktinė buvo išsklaidyta, jos narsiausi vyrai išžudyti arba nuteisti karo tribunolo „troikių“ ir jau kalėjo, jų šeimos ištremtos. Nuo 1947 m. vidurio Griežtas, MGB provokatorius Gediminas, jau veikė atvirai kaip MGB smogikų vadas. Taip per ryšininkus susitikti su DKA vadovybe buvo pakviesti Žiežmarių būrio partizanai. Nieko neįtardami atėję į susitikimą jie visi Griežto smogikų buvo iššaudyti, o kad neliktų liudininkų, iššaudyta ir ryšininkės šeima. Karmėlavos valsčiuje Jurgio Griškelio namuose ryšininkės Anastazijos Rimševičiūtės-Narsutės atvesti, neva DKA vadovybės pasiųsti „partizanai“ iššaudė ne tik ten buvusius partizanus, bet ir visą Griškelių šeimą, įskaitant kūdikėlius. (Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1944– 1953 metai. Vilnius,1997, p. 55–57)

1947 m. gegužės 18 d. Kaune suimtas Griežto „pamalonintas“  DKA viršininkas B. Trakimas-Genelis ir jo sesuo ryšininkė Onutė Trakimaitė-Ožka.

B rinktinės vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas nuo 1947 m. vasaros nutraukė bet kokius ryšius su DKA vadovybe; apie suėmimus ir įtarimus, kad DKA centras veikia pagal MGB nurodymus, jis perspėjo visų batalionų vadus. Prasidėjo masiniai suėmimai, viena po kitos NKVD kariuomenės ir stribų akcijos, miškų šukavimai, išdavystės. 1947 m. vasarą Lietuvoje buvo oficialiai užregistruoti 9 878 MGB agentai, provokato- riai ir šnipai, penktadalis jų buvo mestas į B rinktinės arealą 1947 m. viduryje už Žalio Velnio ir DKA sunaikinimą Griežtas buvo apdovanotas Tėvynės karo 2-ojo laipsnio ordinu ir… dingo iš akiračio.

DKA rinktinė, tapusi jos įkūrėjo ir vado Jono Misiūno-Žalio Velnio patiklumo auka, kaip Lietuvos partizanų kariuomenės sudėtinė dalis, buvo sunaikinta. Tos rinktinės areale dar veikė pavieniai partizanų būriai, vadovaujami P. Petkevičiaus-Dramblio, A. Praškevičiaus-Narsuolio ir V. Žukausko-Putino.

1947 m. rugsėjo 19 d. Šilnikų kaime Želvos valsčiuje žuvo bataliono vadas J. Petronis-Audra.

1947 m. spalio 21 d. Svilonių kaime Jonavos valsčiuje žuvo A rinktinės 6-ojo bataliono vadas Klemensas Gurskas-Riešutas ir aktyvus partizanas J. Simanavičius-Mažylis.

1948 m. vasario 2 d. Vilniuje suimtas ir 25 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas Griežto „pamalonintas“ A rinktinės vadas P. Klimavičius-Uosis. Žuvo kalėjime.

1948 m. vasario  4  d.  Verškainių  miške  Šešuolių  valsčiuje  žuvo B rinktinės vado pavaduotojas A. Skominas-Vienuolis.

1948 m. vasario 10 d. Žemaitkiemio valsčiuje, Juodžiūnų kaime žuvo Plieno brolis Karolis Morkūnas-Klevas ir partizanas Juozapas Šmačiukas-Čerka.

1948 m. gegužės 17 d. Pabaisko valsčiuje prie Krikštėnų kaimo susirėmime su NKVD kariuomene ir stribais žuvo 7 partizanai ir būrio vadas Rukša-Zubrus.

1948 m. rugpjūčio 4 d. B rinktinės vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas, pritariant Šiaurės regiono partizanų vyriausiajam štabui, ryžosi atkurti Didžiosios Kovos apygardą. Jam buvo suteiktas partizanų kariuomenės kapitono laipsnis, o atkurtai struktūrai – apygardos statusas. Rugsėjo 1 d. Plienas pakeitė DKA struktūrą, apygardos štabo viršininku paskyrė mokytoją Juozą Šibailą-Dieduką.

1948 m. rudenį visoje Lietuvoje MGB organizavo smogikų būrius. Jie pradėjo veikti partizanų vardu žudydami nekaltus civilius. Visoje buvusioje ir esamoje DKA apygardos teritorijoje pagal Griežto pateiktus sąrašus buvo masiškai suiminėjami jo buvę „pavaldiniai“.

1948 m. lapkričio 11 d. J. Šibailą-Dieduką paskyrus darbui į Vyriausiosios partizanų vadovybės štabą, DKA štabo viršininku tapo J. Juras-Žilvinys.

1949 m. vasario 16 d. Radviliškio rajone, Minaičių kaime visų Lietuvos partizanų vadų suvažiavime įkuriamas Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis (LLKS) ir paskelbiama Lietuvos nepriklausomybės deklaracija, kurioje deklaruojama, kad Lietuvos partizanų vadovybė yra aukščiausias Lietuvos valdžios organas; skelbiami Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo pagrindiniai principai, tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau nepriklausoma Lietuvos valstybė bus atkurta.

Deklaraciją pasirašė visų Lietuvos partizanų apygardų vadai, Juozas Šibaila-Merainis (Diedukas) pasirašė įpareigotas DKA vado Alfonso Morkūno-Plieno. Plienas žuvo Pabaisko valsčiuje, Juodkiškių kaime 1949 m. gruodžio 30 d. Kartu su juo kovoje krito jo bendražy- giai štabo viršininkas Vladas Ališauskas-Puškinas, B rinktinės vadas Pranas Grigas-Geniukas, kuopos vadas Bronius Medelskas-Krienas ir būrio vadas Bronius Dūda-Narutis. Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis, Gruodutis žuvo 1953 m. vasario 11 d. netoli Darvydų kaimo Ukmer- gės rajone kartu su bendražygiu savo pavaduotoju P. Žiliu Andriūnu- Klevu.

DKA pačių partizanų valia likviduota 1950 m. lapkričio 25 d. Jos kovotojai pervesti į Vyčio apygardą.

1953 m. gegužės 30 d. Šimkaičių miške Jurbarko rajone buvo su- imtas bendražygių išduotas LLKS pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Sušaudytas Maskvoje Butyrkų kalėjime 1954 m. lapkričio 26 d.

Paskutinis DKA A rinktinės partizanas Vytautas Žukauskas-Mėnulis žuvo Jonavos rajone, Vanagiškių kaime 1955 m. sausio 17 d. kartu su bendražygiu J. Bartusevičiumi-Vėtrunge. Palaikai išniekinti Jonavoje, turgaus aikštėje ir MVD kieme. Užkasti Neries pakrantėje. Paskutinis DKA B rinktinės partizanas Plieno brolis Stasys Morkūnas-Tarzanas suimtas 1965 m. rugsėjo 29 d.

Šaltiniai ir literatūra:

Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007.

Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953. Vilnius, 1997.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998. Sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius,1999.

Prof. Ona Voverienė