39
LCVA nuotrauka

LIETUVĄ KŪRĘS MINISTRAS – OKUPANTO AUKA

Jonas Masiliūnas gimė 1899 m. gegužės 13 d. Ramygalos valsčiuje, Gabalų kaime pasiturinčio ūkininko šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą Masiliūnų šeima pasitraukė į Rusiją ir apsigyveno Pskove. Čia Jonas baigė ir gimnaziją. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir 1919 m. pradžioje savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. gruodį baigė Kauno karo mokyklą. Iki 1922 m. lapkričio buvo Lietuvos kariuomenės 4-ojo pėstininkų pulko karininku. 1920 m. sausį dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene. Baigęs Berlyno prekybos mokyklą tapo diplomuotu ekonomistu. Įsitraukė į Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. 1926 m. birželį išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą ir čia dirbo iki 1927 m. balandžio, nuo 1926 m. gruodžio – Seimo sekretorius. Vėliau kurį laiką mokytojavo. 1929–1930 m. išrinktas Studentų ateitininkų sąjungos pirmininku. Dirbo Susisiekimo ministerijos Geležinkelių valdyboje, buvo Ekonomikos direkcijos direktorius. Nuo 1939 m. Vytauto Didžiojo universitete skaitė transporto politikos kursą. 1939 m. spalį, Lietuvai atgavus Vilnių, J. Masiliūnas paskirtas Geležinkelių valdybos įgaliotiniu Vilniuje. 1939 m. lapkritį tapo (iki okupacijos 1940 m.) Lie- tuvos Respublikos susisiekimo ministru. Už sąžiningą darbą Lietuvos valstybei apdovanotas Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. NKVD suimtas 1940 m. birželio 15 d. Kalintas Karelijos lageriuose. Sušaudytas 1942 m. gruodžio 28 d.

Tuometis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis savo prisiminimuose aprašė tragiškus Lietuvos nepriklausomybės praradimo įvykius: „1940 m. gegužės pradžioje, kai rusai pradėjo daryti mums priekaištus dėl jų kareivių grobimo, Prezidentūroje buvo sušauktas Valstybės Gynimo tarybos posėdis. Tarybą tada sudarė ir posėdyje dalyvavo: pirmininkas – Prezidentas, užsienio, vidaus, krašto apsaugos, finansų, susisiekimo ministrai, kariuomenės vadas ir kariuomenės štabo viršininkas. Posėdyje buvo nutarta: 1. Rusams Lietuvą puolant – mes ginklu priešinsimės. 2. Prezidentas ir Vyriausybė pasitrauks  į Naumiestį ir ten laikysis, kiek aplinkybės leis. 3. Blogiausiu atveju, Prezidentas ir Vyriausybė pasitrauks į Vokietiją.“ (Musteikis K. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, 1989, p. 52)

Tačiau 1940 m. birželio 14 d. buvo gautas Rusijos ultimatumas Lietuvai ir duota laiko jam įvykdyti iki 15 d. 10 val. ryto, rusams ultimatyviai perspėjant: „Iki to laiko atsakymo negavus, bus laikoma, kad Lietuva atsisako aukščiau pateiktuosius Sovietų Sąjungos reikalavimas vykdyti.“ (Musteikis K. Ten pat, p. 3) Pirmą valandą nakties į Prezidentūrą sušaukta Valstybės gynimo taryba nebuvo vieninga. Posėdį pradėjęs prezidentas Antanas Smetona ultimatumą apibūdino kaip „begėdišką rusų kišimąsi į mūsų vidaus reikalus“. (Ten pat, p. 54)

Prezidentas kategoriškai atsisakė išduoti rusams K. Skučą ir A. Povilaitį, sakydamas, kad „Skučo ir Povilaičio atidavimas teismui būtų didelis sąžinės apsunkinimas. Jie dirbdami vadovavosi įstatymais ir Prezidento nurodymais. Dabar atiduodami juos teisman, priimtume sau rusų išgalvotąsias šlykščias provokacijas“ (Ten pat, p. 54), priminė gegužę vykusio Valstybės gynimo tarybos posėdžio nutarimą, kad gresiant iš rusų pusės Lietuvos nepriklausomybei, mes ginklu priešinsimės. „Dabar tas laikas atėjo“, – sakė prezidentas ir pareikalavo ultimatumą atmesti ir gintis. Tada prezidentas paprašė pasisakyti kitus. Ministras pirmininkas Merkys tylėjo. „Bizauskas pradėjo įrodinėti, kad ultimatumą reikia priimti, siūlė Skučą ir Povilaitį paaukoti valstybės gerovei ir sutikti juos atiduoti teisman, nes juos teis mūsų teismas, tai ir bausmę lengvą pritaikys.“ (Ten pat). „Prezidentas labai supykęs pašoko iš kėdės ir, pirštu durdamas į Bizauską, pasakė, „kai tu būsi mano vietoje, tai galėsi išduoti, aš to nepadarysiu.“ (Ten pat)

Krašto apsaugos ministras K. Musteikis pastebėjęs, kad trečias ultimatumo punktas „Įleisti naujas sovietų kariuomenės įgulas neribotu skaičiumi į visas svarbesnes Lietuvos vietoves, kad būtų patikrintas Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties vykdymas ir užkirstas kelias tolimesniems provokaciniams veiksmams prieš sovietų įgulas Lietuvoje“ faktiškai reiškia Lietuvos okupaciją. Gynimasis būtų sunkus ir, aišku, nebūtų sėkmingas, bet tautos ateičiai jis būtų reikšmingas. Jis pasiūlė ultimatumą atmesti ir ginklu priešintis.

Susisiekimo ministras „Jonas Masiliūnas pasisakė už nesipriešinimą, bet siūlė, kad Prezidentas ir vyriausybė turėtų pasitraukti, jog nepatektų į bolševikų rankas“. (Ten pat, p. 55) Bizauskas, Audėnas, Merkys, kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, kariuomenės štabo viršininkas Pundzevičius pasisakė prieš priešinimąsi, o S. Raštikis, K. Musteikio paprašytas irgi pasisakyti, kalbėjo: „Krašte yra įgulos. Gintis būtų neįmanoma. Reikia visus reikalavimus priimti ir nesipriešinti… Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo.“

Valstybės kontrolierius K. Šakenis, švietimo ministras K. Jokantas, krašto apsaugos ministras K. Musteikis ir prezidentas liko mažuma. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona birželio 15 d. su šeima per Kybartus pasitraukė į Vokietiją. Jį ištikimai lydėjo krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis. Pavojaus akimirką, Lietuvos Vyriausybei praradus vienybę ir pasidavus spaudimui, praradome savo valstybę, kelis šimtus tūkstančių tautiečių gyvybių, daugiau nei milijoną savo šalies gyventojų. O visi ministrai, nespėję pasitraukti į Vakarus, pasisakę už nesipriešinimą, pirmieji buvo suimti ir išžudyti, tarp jų – ir J. Masiliūnas.

Prof. Ona Voverienė