46
LCVA nuotrauka

XIII VYRIAUSYBĖS KRAŠTO APSAUGOS MINISTRAS

(1926-06-15–1926-12-17)

Juozas Papečkys gimė 1890 m. sausio 1 d. Puskepurių kaime, Šunskų valsčiuje, Marijampolės apskrityje ir buvo vyriausias vaikas vidutinio ūkininko Mykolo Papečkio šeimoje, kurioje augo 11 vaikų. Tėvas turėjo 18 ha žemės. Juozas atsisakė būti kunigu, todėl neteko tėvų paramos – besimokant Marijampolės gimnazijoje jam teko pačiam užsidirbti pragyvenimui. J. Papečkys  buvo  aktyvus  visuomeniniame ir kultūriniame darbe, platino lietuviškus carinės Rusijos valdžios uždraustus leidinius ir atsišaukimus, organizavo paskaitas ir spektaklius, kuriuose vaidino ir Kazio Griniaus žmona Joana Grinienė. Caro valdžiai atšaukus spaudos draudimą, jis ėmė bendradarbiauti legaliai leidžiamuose laikraščiuose „Vilniaus žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“.

1907–1908 m. J. Papečkys priklausė Marijampolės moksleivių socialdemokratų kuopai ir bendradarbiavo Petro Klimo leidžiamame slaptame moksleivių laikraštėlyje „Mokinių draugas“,  kurio  išleista  14 numerių. J. Papečkys rašė prisidengęs J. Rainio slapyvardžiu. Vienam gimnazistui išdavus, 1908 m. vasarą jis kartu su trimis draugais buvo suimtas ir 6 mėnesius kalintas Kalvarijos kalėjime, nors neprisipažino dalyvavęs leidžiant laikraštėlį. Be to, jis buvo pašalintas iš gimnazijos. Klimui prisiėmus kaltę, visi suimtieji buvo paleisti už užstatą. Visus metus laukdamas teismo J. Papečkys Vilkaviškyje užsiėmė privačiomis pamokomis. P. Klimas tokį pat darbą dirbo Marijampolėje. Kad geriau pramoktų užsienio kalbų, draugai susirašinėjo prancūziškai ir vokiškai. Teismo posėdis buvo paskirtas 1909 m. vasarą Suvalkuose. K. Griniui rekomendavus, P. Klimas ir J. Papečkys kreipėsi į Dūmos narį advokatą Andrių Bulotą, kad juos gintų teisme. Šio dėka J. Papečkys buvo išteisintas ir grįžo į gimnaziją. Ją baigęs 1910 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1910 m. lapkritį buvo suimtas ir 2 savaites kalintas už dalyvavimą studentų riaušėse, kilusiose po rašytojo Levo Tolstojaus mirties.

Studijuodamas aktyviai dalyvavo Maskvos studentų lietuvių draugijos veikloje, buvo valdybos narys. 1911–1912 m. buvo šios draugijos leidžiamo žurnalo „Aušrinė“ redakcinės kolegijos narys – redagavo grožinės literatūros skyrių. Studijas baigė 1914 m. 1915 m. buvo Aukštųjų Maskvos mokyklų moksleiviams šelpti draugijos pirmininkas, 1916 m. – Maskvos lietuvių tremtinių komiteto teisinis patarėjas. 1916 m. J. Papečkys mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, eiliniu kareiviu tarnavo 57-ajame Tverės pulke. 1917 m. baigė Maskvos Aleksejevo karo mokyklą ir nuo gegužės gavo žemiausią karininko praporščiko laipsnį, tarnavo 85-ojo pėstininkų pulko mokomojoje komandoje. Po 1917 m. bolševikų perversmo J. Papečkys išvyko į Šiaurės Kaukazą, ten susipažino su būsima žmona Tekle Vaitiekaityte. 1918–1919 m. gyvendamas Šiaurės Kaukaze rūpinosi lietuvių tremtinių reikalais. 1919 m. Papečkys buvo mobilizuotas į generolo Antono Denikino kariuomenę, kovojusią su Raudonąja armija. 1919 m. rudenį jaunasis karininkas per Balkanus, Rumuniją ir Lenkiją grįžo į Lietuvą pargabendamas dar 40 tremtinių.

1919 m. spalį J. Papečkys mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas valstybės gynėjo padėjėju kariuomenės teisme. Ypač pasižymėjo pogrindinės karinės lenkų organizacijos P.O.W. (Polska Organiza- cja Wojskowa), organizavusios perversmą Lietuvoje ir siekusios įtraukti Lietuvą į Lenkijos sudėtį, byloje, buvo valstybės kaltintojas. Už tai 1921 m. apdovanotas II rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Vėliau, surinkęs svarbiausią bylos medžiagą, J. Rainio slapyvardžiu išleido ją atskira knyga „P.O.W. (Polska organizacja Wojskowa) Lietuvoje“ (Kaunas, 1936). 1921 m. rugpjūčio 25 d. J. Papečkys paskirtas Krašto apsaugos ministerijos juriskonsultu, 1922 m. vasario 20 d. – krašto apsaugos ministro padėjėju ir šias pareigas ėjo iki paskyrimo ministru. Kartu nuo 1924 m. sausio 1 d. jis paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Ūkio ir finansų valdybos viršininku. Buvo aktyvus Lietuvos įstatymų kūrėjas ir teisės aktų tvarkytojas. Išvertęs Rusijos karų įstatų rinkinio XXII knygą ir papildęs ją Lietuvos vyriausybės išleistais įstatymais, 1922 m. išleido Karo baudžiamąjį statutą. 1921–1926 m. dėstė teisę Karo mokykloje. 1926 m. vasario 16 d. pakeltas į plk. leitenantus.

1926 m. birželio 15–gruodžio 17 d. Mykolo Sleževičiaus XIII ministrų kabinete ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. 1926 m. gruodžio 18–1927 vasario 19 d. laikinai ėjo Kariuomenės teismo nuolatinio nario pareigas. 1927–1928 m. dirbo advokatu. 1929 m. sausio 1 d. paskirtas Valstybės tarybos nariu, 1938–1940 m. – pirmininko pavaduotoju. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iki 1941 m. sausio dirbo SSRS teisingumo liaudies komisariato Kodifikacijos skyriaus konsultantu. Papečkys daug dirbo visuomeninėse ir karinėse organizacijose. Buvo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos steigėjų, Klaipėdos išvadavimo akcijos dalyvis, Vilniui vaduoti sąjungos centro valdybos vicepirmininkas, Lietuvos teisininkų, Karo mokslo ir Meno kūrėjų draugijų narys, Tėvynės sąjungos steigėjas ir valdybos narys.

1926 m. apdovanotas Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-iojo laipsnio ordinu su kardais, 1928 m. – DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 1934 m. – Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. Turėjo dvi dukras Dainą Oną (g. 1924 m.) ir Jūrą Mariją (1925– 1998). Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų ir latvių kalbas.

Bendradarbiavo leidiniuose „Draugija“, „Vilniaus žinios“,  „Mokykla“, „Aušrinė“, „Trimitas“ ir kt. Laisvalaikiu rašė eilėraščius ir juos spausdino Juozo Rainio slapyvardžiu. 1917 m. JAV išleido savo poezijos rinkinį „Eilės – dainos“. Bendradarbiavo leidiniuose „Draugija“, „Vilniaus ži- nios“, „Mokykla“, „Aušrinė“.

1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Sibirą, kalėjo Severouralsko lageryje Nr. 35. Vadovavo kalinių brigadai, pynusiai vyžas. Sušaudytas NKVD Sverdlovsko kalėjime 1942 m. lapkričio 4 d. Sovietų saugumo sudarytoje baudžiamojoje byloje nurodyta, kad J. Papečkys kaltinamas už veiklą nepriklausomoje Lietuvoje ir kad su grupe buvusių Lietuvos valstybės veikėjų lageryje organizavo pogrindinį Lietuvių gelbėjimo komitetą, kuris, artinantis nacių kariuomenei, lageryje rengė sukilimą, ruošėsi perimti ginklus ir maistą, nužudyti sargybinius, išvaduoti kalinius ir pereiti į Vokietijos kariuomenės pusę. J. Papečkys vienintelis iš tardytųjų kaltės nepripažino, tačiau vis tiek buvo sušaudytas. Žmona su dukromis ištremta į Bijsko raj. Altajaus kraštą, vėliau – į Mostachą, Bykovą (Jakutijoje), dar vėliau persikėlė į Jakutską. Teklė Papečkienė ten ir mirė, o dukterims pavyko grįžti į Lietuvą.

Šaltiniai ir literatūra:

Papečkio trumpas gyvenimo aprašymas (rankraštis). Kaunas, 1940 m. Papečkio šeimos archyvas.

Trumpas Juozo Papečkio gyvenimo aprašymas (curriculum vitae) (mašinraštis). Kaunas, 1941-02-25. J. Papečkio šeimos archyvas.

Teisingumo liaudies komisariato tarnautojo J. Papečkio anketa, 1941-01-17. Papečkio šeimos

Klimas, P. iš mano atsiminimų. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p.18–21.

Minutka, P. Dešimt metų Stalino draustinyje. Vilnius, 1993, p. 100. Tamošaitis, M. Papečkys Juozas. XIII vyriausybės krašto apsaugos minis-

tras (1926-06-15–1926-12-17). Lietuvos respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas. Vilnius, 2016, p. 304–307.

 

Dr. Audronė Veilentienė