47

VI VYRIAUSYBĖS (1920-06-19–1992-02-02) ŠVIETIMO MINISTRAS

Kazimieras Bizauskas gimė 1893 m. vasario 14 d. Paviluostoje, Kuldygos apskrityje Latvijoje, Kazimiero ir Karolinos Bizauskų šeimoje. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas, vienas Lietuvos banko steigėjų. Kazio Bizausko gyvenimo kelias prasidėjo kartu su Lietuvos nepriklausomybės užuomazga ir baigėsi jos netekus.

Kazys Bizauskas buvo vienas mūsų tautinio atgimimo pionierių, kuris kartu su kitais lietuvių veikėjais Pirmajam pasauliniam karui baigiantis prikėlė Lietuvą laisvam, nepriklausomam gyvenimui ir dėjo jos valstybingumo pamatus. Į aktyvią politinę veiklą įsitraukė dar būdamas gimnazijos žemesnėse klasėse. Vėliau – jauniausias Lietuvos Tarybos narys, 1918 m. Vasario 16- osios Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, švietimo ministras, diplomatas, ministro pavaduotojas paskutinėse dviejose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse. Paties K. Bizausko paliktų žinių apie savo veiklą išliko nedaug. Jis rašė dienoraštį, bet šis ir jo kiti užrašai pranyko Pirmojo pasaulinio karo metu. Vėlesnių laikų užrašai dingo sovietų okupacijos metais.

Gimnazijoje buvo ramaus būdo, blaiviai mąstantis, santūrus jaunuolis. Vėliau amžininkų apibūdinamas kaip garbingas lietuvis, tiesus, aštraus ir greito mąstymo, atviras, gerbiantis skirtingas žmonių nuomones. Jo gyvenimo kelrodė žvaigždė – gili meilė Lietuvai – tėvų žemei ir jos žmonėms. Dar jaunas būdamas jis suprato, kad lietuvis inteligentas turi dalytis su tauta džiaugsmais ir rūpesčiais, kad negalima jos apleisti, kai tautą užgula sunkūs laikai. Tokio nusistatymo laikėsi Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai okupavo Lietuvą. Jis liko krašte, kai dauguma inteligentų pasitraukė į Rusijos gilumą. Sovietams okupavus Lietuvą, liko ištikimas duotiems priesakams.

Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, vienas pirmųjų Lietuvos kooperatininkų, steigęs kooperatyvus Kuršo Skaistkalnėje, Pašvitinyje, Pumpėnuose, Kupiškyje ir Anykščiuose.

Motina Karolina Jankauskaitė-Bizauskienė pagal mirties metriką buvo „Panevėžio apskrities, Joniškio parapijos valstietė“. Ji susirgo džiova ir mirė 1895 m. liepos 8 d. Skaistkalnės miestelyje, išgyvenusi vos 22 metus ir palaidota Vaičių kapinėse. Kazys, vienintelis jos sūnus, tuo metu buvo trejų. Šeima buvo religinga, tokia dvasia ir Kazimieras buvo auklėjamas.

Baigė Skaistkalnės pradžios mokyklą, kurį laiką mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnazijoje. Į tautinės – katalikiškos pakraipos jaunimo veiklą jaunuolis įsijungė vos tik pradėjęs lankyti gimnaziją. Mykolo Krupavičiaus teigimu, viena iš pirmųjų katalikų moksleivių kuopelių buvo Kazio Bizausko įsteigta Mintaujos gimnazijoje.

Dėdė, kunigas, vėliau žinomas pranciškonas Antanas Bizauskas, buvo nepatenkintas rusų mokyklos auklėjimu, todėl 1906 ir 1907 m. Kazys buvo išsiųstas mokytis į Šveicariją ir jo remiamas. Kita priežastis galėjo būti tėvo ir dėdės susirūpinimas jo sveikata – jaunystėje jis buvo liesas, smulkaus sudėjimo vaikinas. Buvo pavojinga susirgti šia tuomet nepagydoma liga.

Kazimieras mokėsi privačioje katalikų gimnazijoje Švico miestelyje, įsikūrusiame netoli Liucerno ežero. Gaivus kalnų oras, pasakiški vaizdai sustiprino jo sveikatą. Gimnazistas puikiai išmoko vokiečių ir prancūzų kalbas. Be to, jis mokėjo anglų, latvių, lenkų ir rusų kalbas.

1907 m. gavęs žinią apie tėvo mirtį jaunuolis skaudžiai išgyveno šią netektį. Tuo metu jam ėjo keturiolikti metai. Tėvas mirė nuo džiovos. Palaidotas Anykščiuose. Bendradarbiavo katalikiškuose leidiniuose Draugija, Šaltinis, Viltis, Vienybė.

Katalikai moksleiviai Kaune leido savo laikraštį „Ateitis“. (Šveicarijos filosofo F.R.Lamennais idėjos ypač didelį poveikį turėjo vakarų pasaulio jaunimui: buvo leidžiamas laikraštis „L‘Avenir“(Ateitis) su šūkiu „Dievas ir laisvė“.) Pirmasis numeris pasirodė 1910 m. rugsėjį. Jis buvo paruoštas 6 klasės gimnazisto Kazio Bizausko- Kasaičio. Toks buvo pirmasis jo slapyvardis.

Vienas Vienintelis

Vienintelis vienas Šiam margam svietely Turiu kaip paukštelis Vienas žūt vargely.

niekas nepriglaudžia Man karštos galvelės, Man ausyse gaudžia Liūdnos vien dainelės.

ir širdužė plakas, Ašaroja, kenčia, Siekių jos oi niekas, niekas nepašvenčia.

 

Vien tik ašarėlės

Man per skruostą rieda,

Atminimai kraunas

Į radastos žiedą.

Širdužėle mano, ei, nustok sopėti, niekas juk nemano Tau padėt kentėti.

 

Kasaitis 1911 m. gegužės 3 d.

 

Laikraštėlis buvo K. Bizausko kūrinys tikra to žodžio prasme. Jis buvo ir leidėjas, ir redaktorius, ir „spaustuvininkas“ – visą medžiagą jis pats savo ranka gražiai ir kruopščiai perrašinėdavo ir net paįvairindavo jį iliustracijomis. Rašydavo per kalkinį popierių. Turint galvoje to meto aplinkybes, darbas buvo ne tik sunkus, bet ir pavojingas.

1908 m. jaunuolis atvyko į Lietuvą, trumpai mokėsi Vilniaus Vinogradovo gimnazijoje, o 1913 m. baigė Kauno, grafo Platovo gimnaziją. 1913-1915m. Studijavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete, bet Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė ir nutraukė studijas. 1913 m. Maskvos lietuvių katalikų studentų draugijos „Rūta“ vienas steigėjų ir aktyviausių narių. 1914 m. laikraščio „Rygos garsas“ redaktorius. 1915-1917m. buvo Panevėžio miesto valdybos narys, sekretorius, leido slaptą laikraštį „Ateitis“.

Nors karui prasidėjus jis dar apie metus mokėsi ir veikė Maskvoje, bet 1915 m. vasarą grįžęs atostogų į Lietuvą, į Pumpėnus pas tetą Barborą, jis ten ir liko, kai vokiečiai liepos mėn. užėmė tą Lietuvos dalį. Daug lietuvių inteligentų bėgo nuo vokiečių į Rusijos gilumą, bet K. Bizauskas nutarė likti Lietuvoje. Iš visko atrodo, kad jau tuomet jis buvo įsitikinęs, jog sunkiais tautai laikais lietuvio inteligento pareiga yra būti drauge su ja. Dažnai važinė- jo į Vilnių, vaidino lietuvių vaidinimuose, kuriuos organizavo „Rūtos“ draugija. Vokiečiams užėmus Lietuvą, liko okupuotame krašte.

Norom nenorom K. Bizauskui teko įsitraukti į vokiečių okupantų kontroliuojamą administracinę veiklą. Panevėžyje, iš kurio artėjant frontui išsikraustė visa carinė administracija, K. Bizauskas buvo paskirtas miesto tarybos sekretoriumi. Bet tai buvo tik formali pareigybė, nes vokiečiai tarybai neleido spręsti kokių nors rimtesnių miesto gyvenimo klausimų. „Mūsų valdybai spręsti kokius nors svarbesnius klausimus vokiečiai neleisdavo. Aš daugiausia užsiimdavau rekvizicinių kortelių pildymu. Išleidome keletą slaptų atsišaukimų, raginančių žmones neklausyti vokiečių, nevykti į darbus Vokietijoje,“ – vėliau atsiminimuose pasakos. Dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje. Panevėžyje likę kunigai J. Stakauskas, J. Maciejauskas, P. Liepa ir kiti, palaikomi K. Bizausko, dirbo aktyvų visuomeninį darbą, mokytojavo pirmojoje lietuviškoje gimnazijoje. (Per didelius vargus K. Bizauskas su dviem lietuviais kunigais gavo iš okupacinės valdžios leidimą Panevėžyje steigti lietuviškąją „Saulės“ gimnaziją, kurios inspektoriumi ir drauge lotynų bei lietuvių kalbų dėstytoju tapo pats būsimasis signataras). Reikia pažymėti, kad okupacinė valdžia jokios paramos gimnazijai neteikė, tad dėstytojai patys turėjo rūpintis savo atlyginimu.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijos  Vilniuje  dalyvis, 1917- 1920 m. Lietuvos Valstybės Tarybos narys, 1918 m. lapkričio 10 d. – 1919 m. vasario 17d. – jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Jauniausias Nepriklausomybės akto signataras priklausė Švietimo ir Lietuvos mažumų klausimų komisijoms, 1918 m. įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją.

Po konferencijos 1917 m. gruodžio 1 d. pasirodžiusiame dienraštyje „Tėvynės sargas“ K. Bizauskas kreipėsi į tėvynainius: „Lietuvybė iš visų pusių apsupta galingų priešininkų. Čia lenkininkų išdūkimas, ten mūsų dvasios ir būdo silpnybės ir liaunumas (…). Bet reikia tikėti ir viltis! Reikia šventai tikėti Lietuvos ateitimi! Tikėkime ir vilkimės, vilkimės ir tikėkime, ir visomis savo jėgomis, visomis savo pastangomis statykime Lietuvos ateities rūmus!”. Bizauskas drauge su vyresniais kolegomis iš Tarybos kategoriškai pasipriešino Bresto taikos derybų vokiečių iškeltam reikalavimui, kad atsikurianti Lietuva pareikštų norinti „amžinos sąjungos“ su Vokietija. Tiesa, vadinamoji Gruodžio 11- osios rezoliucija vis dėlto buvo parengta ir paskelbta, o jos antroji dalis atitiko vokiečių norus. Nors dokumente ir skelbiama apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, rezoliucijoje yra išlyga, kad tai „valstybei tvarkyti ir jos reikalavimams ginti, Taryba prašo vokiečių valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja netrukus sueiti į artimus ir patvarius santykius su vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžiną, tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turi būti įvykdytas, ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“.

Remiantis Gruodžio 11- osios rezoliucija, Lietuva galėjo likti karą pralaiminčios Vokietijos užkampiu. Tad K. Bizauskas 1918  m.  sausio 26 d. vykusiame Tarybos posėdyje palaikė ne šią, o Stepono Kairio pasiūlytą formuluotę, kurioje nė žodžiu neužsimenama apie jokius būsimos nepriklausomos valstybės ryšius su užsienio valstybėmis.

Vasario 15-ąją jau visa Taryba sutiko su S. Kairio pasiūlytu ir K. Bizausko remtu variantu. Taigi tokį Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, koks įėjo į mūsų šalies istoriją, galime drąsiai laikyti ir K. Bizausko nuopelnu.

1919 m. rudenį grįžęs į Lietuvą, lapkričio 5 d. Kazimieras vedė gimnazijos laikų draugę Pauliną Liepaitę. Jiedu susilaukė dviejų dukterų – Primos ir Algės. Po vestuvių su žmona grįžo į Londoną ir apsigyveno Lietuvos pasiuntinybėje. Prasidėjo sudėtinga diplomato, valstybės politiko karjera.

1919 m. kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įkūrė Lietuvos Ūkio banką. Anot Algimanto Liekio, tai „vienas pirmųjų akmenų dedant nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pagrindus“.

1919 – 1920 m. Lietuvos delegacijų pasitarimuose su Anglija ir taikos derybose su Sovietų Rusija narys. Jis buvo išrinktas Lietuvos delegacijos sekretoriumi. Tiek K. Bizauskas, tiek kiti Lietuvos delegacijos nariai netruko suprasti, jog derėtis dėl taikos sąlygų bus labai sunku. Derybos vyko labai sunkiai ir kuriam laikui buvo net nutrūkusios. Birželio 16-ąją prie derybų stalo K. Bizausko jau nebebuvo – jis jau buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.

Rugpjūčio 27-ąją, praėjus vos porai dienų nuo tos akimirkos, kai paskutiniai bolševikų kariuomenės daliniai paliko sostinę, K. Bizauskas pirmuoju traukiniu išskubėjo į Vilnių. Jis planavo kiek galima greičiau perkelti čia Švietimo ministeriją, perimti Vilniaus universitetą, steigti bei plėsti pradžios ir lietuviškų mokyklų tinklą, rūpinosi pedagogų rengimu, vadovėlių leidyba bei mokyklinio inventoriaus gamyba. Spalio 29 d. dalyvavo pirmajame į atgautą sostinę persikėlusio ministrų kabineto posėdyje. Tačiau dideliems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nepraeis ir dešimt dienų, kai prie Vilniaus priartės želigovskininkų daliniai, tad vėl teks sugrįžti į laikinąją sostinę.

Kaip rašė žymus tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis, „K. Bizauskas buvo jauniausias dr. K. Griniaus ministerių kabineto narys, teturėdamas vos 27 metus. Nors buvo jaunas, bet gana subrendęs valstybiniam galvojimui. Ministerių kabineto posėdžiuose niekuomet neįvykdavo aštresnių susikirtimų tarp K. Bizausko ir kitų ministerių. Jau iš to galima spręsti, kad K. Bizauskas buvo geras psichologas ir gero būdo žmogus. Per 30 metų pažinties su K. Bizausku visuomet mačiau mielą, kultūringą ir nuoširdų Lietuvos patriotą“.

1920 – 1922 m. Ministrų kabinete švietimo ministras. „Svarbiausias jo švietimo politikos tikslas buvo sukurti švietimo sistemą, užtikrinsiančią tautinį auklėjimą. Mokymo programose ypatingas dėmesys turėjo būti skirtas Lietuvos istorijai, krašto pažinimui ir apskritai žinioms apie Lietuvą.“ (Pranas Zundė).

Jo parengtame švietimo įstatyme buvo numatytas privalomas 4 klasių išsilavinimas visiems vaikams. Jo iniciatyva buvo steigiamas pradžios mokyklų tinklas, o pedagogams rengti įkurti pradžios mokytojų vasaros kursai ir net seminarija.

Jo vadovaujama komisija netrukus paklos pamatus ir Lietuvos universitetui. Jo parengta švietimo reforma „išmokė Lietuvą skaityti“- per keletą metų neraštingumas šalyje sumažėjo nuo 84 iki 15 proc.

Jam vadovaujant, įsteigta valstybinė Opera, Valstybės Teatras, muzikos konservatorija, Meno Akademija, pradėti leisti literatūros ir mokslo periodiniai leidiniai, rūpintasi meno kūrinių ir istorinių vertybių susigrąžinimu iš Rusijos, pasiruošta įsteigti Universitetą – buvo padėtas tvirtas pagrindas visai tarpukario Lietuvos švietimo sistemai.

Po kurio laiko politiko portfelį K. Bizauskas vėl pakeitė į diplomato cilindrą. Atsistatydinus K. Griniaus kabinetui, jis perėjo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją ir 1922 m. paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane. Čia jam teko itin atsakingas uždavinys – pasiekti, kad Vatikanas kuo greičiau pripažintų Lietuvos valstybę. Šio žingsnio teko laukti net pusę metų (Vatikanas pripažino Lietuvą de jure, bet Konkordatą pasirašyti vis delsė dėl Lietuvos nesutarimų su lenkais). Tačiau ši sunkiai išplėšta pergalė nebuvo didelė – 1923 m. Vilniaus arkivyskupija paskelbta Lenkijos bažnytine provincija. Lietuvoje tai sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą.

1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. Buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos ir Lietuvių – britų draugijos vienas iš steigėjų, „Naujosios Romuvos“ bičiulių sąjungos Centro valdybos pir- mininkas. 1935 m. tapo Ateitininkų federacijos vyriausiosios valdybos pirmininku.

1927 m. rugsėjo 1d. diplomato karjerą tęsė Latvijoje. Nuo 1928 m. gegužės vidurio iki 1931m. spalio pradžios – D. Britanijoje.

Juozui Tūbeliui perėmus Vyriausybės vadovavimą, K. Bizauskas tapo atstovu Olandijai. Nuo 1930 m. spalio 14 d. Hagoje atstovavo Lietuvos interesams. 1930 m. jį norėta skirti įgaliotuoju pasiuntiniu į Maskvą, tačiau jis dėl asmeninių priežasčių atsisakė.

1931 m. galutinai grįžusio į Lietuvą K. Bizausko kelias vėl ėmė sukti politikos link. Nuo 1931 m. spalio 1 d. dirbo įgaliotuoju ministru Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, nuo 1932 m. spalio 1 d. iki 1938 m. – Teisių ir administracijos departamento direktoriumi.

Nuo 1935 m. – ateitininkų federacijos valdybos pirmininkas.

1939 m. sausio 1 d. užsienio reikalų ministras K. Bizauską paskyrė nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Latvijoje.

1939 m. kovo 27 d. sudarius koalicinį kabinetą, Jono Černiaus (1939 m.) Ministrų kabinete K. Bizauskas tapo ministro pirmininko pavaduotoju, vėliau tas pačias pareigas ėjo nuo 1939 m. lapkričio 22 d. sudarytoje A. Merkio vyriausybėje.

Tuo laikotarpiu tai buvo nauja pareigybė Vyriausybėje. Atgavus Vilnių, K. Bizauskas kartu paskirtas ir vyriausybės įgaliotiniu Vilniui bei jo kraštui.

1940 m. naktį iš birželio 14 d. į 15 d. Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą. Ministras K. Bizauskas išreiškė savo nuomonę, kad priešinimasis supykintų Maskvą ir ji nusiaubtų Lietuvą: „Mūsų kilnus gestas užtrauktų skaudų smūgį, todėl reikia nusileisti, sutikti.“ Balsuojant dauguma Tarybos narių pasisakė už Sovietų Sąjungos reikalavimą atiduoti vidaus reikalų ministrą, generolą Kazį Skučą ir valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį teismui, motyvuodami tuo, kad kaltins mūsų prokurorai, pritaikydami švelnesnę bausmę („Kardas“, 1992. Nr. 2, p. 13-15).

Lietuvos karinio veikėjo, brigados generolo, dirbusio Krašto apsaugos ministerijoje, Kazio Musteikio teigimu, jis laikėsi pozicijos, kad priešintis sovietams beviltiška ir derėtų sutikti su ultimatumo reikalavimais, nereiškiant protesto, laukiant galimybės pakeisti situaciją. Bet staigi okupacija viską pakeitė.

Lemtingaisiais 1940-aisiais bolševikams okupavus Lietuvą, iš užsienio diplomatų sulaukė daugybės pasiūlymų pasitraukti į Vakarus. Atsisakė. Liko Lietuvoje. Buvęs diplomatas, prieš du dešimtmečius derėjęsis dėl taikos su sovietais, tų pačių sovietų NKVD lapkričio 23 d. buvo suimtas savo ūkyje Žirnajuose netoli Pabaisko, Ukmergės apskr. ir kalinamas Kauno kalėjime. Jam skubiai buvo sukurpta baudžiamoji byla. Po pusės metų tardymo NKGB pateikė kaltinimą. 1940 m. sovietų saugumo tardytojui prisipažino: „Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917 – 1918 m. kovojau dėl nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo (…) Aš prisipažįstu, kad 1918 – 1919 m. padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus ir kai kuriose Lietuvos dalyse (…).“

NKGB tardymo protokoluose užfiksuoti jo žodžiai, kuriuose išsakyta Kazio Bizausko gyvenimo esmė ir prasmė: „Jei prileisime, kad vienintelė teisinga visuomeninė valstybės santvarka yra proletariato diktatūra, tai man teks prisipažinti kaltu dėl visos mano politinės veiklos, kuri buvo skirta nepriklausomos Lietuvos sukūrimui.“

Vien šių žodžių pakako keliems mirties nuosprendžiams. Kaltinamoje išvadoje visas gyvenimas, darbas nepriklausomos Lietuvos valstybėje traktuotas kaip nusikaltimas darbo liaudžiai, tarybų valdžiai, o pats kal- tinamasis – kaip užkietėjęs, nepataisomas priešas.

Mirties bausmė K. Bizauskui buvo paskirta kone pagal visus garsiojo Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio skyrius.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, jis drauge su kitais lietuvių politiniais mirtininkų kameros kaliniais evakuotas į Sovietų Sąjungos gilumą, tačiau jos nepasiekė. Praėjus vos keturioms dienoms nuo karo pradžios, 1941 birželio 26 d. Baltarusijoje, už Minsko, Polocko raj. netoli Bigosovo geležinkelio stoties, kalinių ešeloną bombardavo vokiečių aviacija. Okupantai paskubėjo juo atsikratyti. K. Bizauskas tiesiog prie bėgių sovietų budelių buvo sušaudytas. Tuo metu K. Bizauskui ėjo 49-ieji. Taip žuvo vienas pirmųjų kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę. Jo kapo vieta nežinoma.

2007 m. spalį Vilniuje Rasų kapinėse pastatytas simbolinis kapas – kenotafas Kazimiero Bizausko, Prano Dovidaičio ir Vlado Mirono atminimui (skulptorius Vladas Urbanavičius).

Šaltiniai ir literatūra:

Bizausko literatūros teorijos darbai: Raštijos ir literatūros teorija, vadovėlis, 1918 m. Literatūros teorija, 1922–1923 m.

Bizausko vertimai: Spilmanas J. Išpažinties paslaptis. 1912 m.

Sirokomlė V. Nemunas nuo versmių iki žiočių. 1933 m. 2 leid. 1991 m. LITERATŪRA

Zundė P. Kazys Bizauskas, 2 kn. Čikaga, 1993–1994 m.

Bizauskas Kazimieras. Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais. Klaipėda, 1924, p. 10.

Bizauskas Kazimieras. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1954, t. 3, p. 58.

Lietuvos gyventojų genocidas. 1939–1941. t. 1. Vilnius, 1992, p. 76. Tamošaitis M. Bizauskas Kazimieras. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–

1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius, 2006 m., p. 99–102.

 

ŠALTINIAI

Marčiukas Ž. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas.

Tamašauskas K. Kazys Bizauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedija leidybos institutas, 2003, p. 270.

Juozas Brazauskas – istorijos mokytojas ekspertas, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija. „K. Bizauskas – jauniausias 1918 m. signataras“. Respublika. 2012 02 04. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/kbizauskas

    jauniausias_1918_m_signataras/Lukšas

Kazys Bizauskas: signataras, diplomatas. VORUTA, 2011-02-28.

Zundė. Aidai.eu Apžvalga. AIDAI mėnesinis kultūros žurnalas. www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=7682:pa&- catid=443:48&Itemid=489;

Kazimieras Dobkevičius. „Pagerbtas jauniausias signataras“ – Vasario 16- osios akto signataro Kazio Bizausko 115- osioms gimimo metinėms. 2008 02 27, Nr 16 (1609) www. xxiamzius.lt/numeriai/2008/02/27atmi_02.html

Lietuvą atkūrę vyrai (3) Kazys Bizauskas 2015 01 22, Lietuvos Taryba (1918),       http://www3.lrs.lt/seimu_istorija/w3_viewer.ViewTheme-p_int_tv_ id=598&p_kalb_id=1&p_org=0.htm.

Skipitis R. nepriklausomą Lietuvą statant. Čikaga: Terra, 1961, p. 446 Zundė P. Kazys Bizauskas. Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1993, 1 kny-

ga, p. 323; 2 knyga, p. 430.

Lietuvą atkūrę vyrai. Kazys Bizauskas. Interneto portalas „Yra šalis“, 2017-02-06, http://www.yrasalis.lt/naujienos/lietuva-atkure-vyrai-3-kazys- bizauskas/.

Romas Pačinskas