40
LCVA nuotrauka

IŠDUOTAS SAVIŠKIŲ, NUŽUDYTAS OKUPANTO

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, o, varge, jo vieno tu pasigedai.

nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,

Liko netesėti mūsų pažadai

Jonas Aistis

 

2016 m. vasario 25 d. sulaukęs 104-ojo gimtadienio į Amžinybę išėjo Lietuvos aviacijos veteranas, lakūnas, inžinierius, pasipriešinimo bolševikinei okupacijai dalyvis, buvęs politinis kalinys Viktoras Ašmenskas.

Jis buvo ne tik aukščiausios kvalifikacijos savo srities profesionalas, bet ir vienas doriausių Lietuvos piliečių, savo gyvenime visada siekęs tiesos ir teisingumo. Parašė keletą prisiminimų knygų, tarp jų – „Generolas Vėtra“ (1998), „KGB spąstuose“ (2006), „Didžiosios tautos aukos“ (2007,

patais. leid. 2009), „Aviacijos sportas Lietuvoje 1940–1989 m. (2009). Beveik visas jas recenzavau, dalyvavau jų sutiktuvėse, stebėjausi autoriaus drąsa siekiant teisingumo ir istorinio objektyvumo vertinant Lietuvos istorijos įvykius amžininko akimis. Ašmensko knyga „Didžiosios tautos aukos“ atskleidžia Lietuvos istorijos (1938–1940) įvykius, pažymėtus, jo nuomone, išdavysčių ir to meto Vyriausybės beviltiško silpnumo ir bejėgiškumo ženklais.

Knygoje yra pratarmė ir trys skyriai: „Lietuva įvykių sukūryje“, „Lietuva pirmosios sovietų okupacijos metais“ ir „Pirmosios sovietų okupacijos aukų likimai“. Pirmąja Lietuvos valstybės išdavyste knygos autorius laiko tuomečio jos kariuomenės vado generolo Vinco Vitkausko. Visi suprantame, kad kariuomenės priedermė – atlikti pareigą Tėvynei, kaip tai numato kario priesaika. Tačiau kario priesaikoje buvo įrašytas ir reikalavimas, kad kariuomenės kariai turi besąlygiškai paklusti kariuomenės vado įsakymams. O jeigu kariuomenės vadas – bailys arba išdavikas, koks ir buvo Vitkauskas, kaip tada turi elgtis kariai?

Dabartiniai istorikai bando teisinti V. Vitkauską, esą pasipriešinimas būtų beviltiškas. Tačiau suomiai, turėdami gerokai mažesnes pajėgas, garbingai ir oriai priešinosi. Tegul fiziškai pralaimėjo, bet istorijoje liko kaip nepalaužiamos dvasios kariai, apgynę savo valstybės orumą. O mūsų kariuomenė? Beveik visi jos vadai kaip avinų banda buvo nuvaryti į Stalino skerdyklas Norilske, prie Lamos ežero, Taišete, kituose Sibiro lageriuose. Dauguma jų ten žuvo. Ne kovos lauke kaip dera kariui. O pats V. Vitkauskas savo išdavyste didžiavosi keliuose „Švyturio“ numeriuose.

Knygos autoriaus nuomone, Lietuvos diplomatai ir tų metų Ministrų kabinetas išdavė Lietuvą, 1938 m. kovo 14 d. priėmę Lenkijos ultimatumą, žeminantį Lietuvos valstybės orumą ir tautinę savigarbą, taip išdavę tautiečius lenkų okupuotame Vilniaus krašte ir visos Lietuvos patriotų svajones bei lūkesčius, sudėtus į to meto šūkį: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Šio Lenkijos ultimatumo padariniai Lietuvai buvo baisūs: okupuotame Vilniaus krašte lenkai pradėjo kruvinas represijas prieš lietuvius, juos suiminėjo, kankino ir žudė, uždarinėjo lietuviškas mokyklas. Tai buvo Lietuvos bailumo įrodymas ir precedentas 1939 m. kovo 22 d. Vokietijos Hitlerio kariaunai nuo Lietuvos atplėšti visą Klaipėdos kraštą ir jį okupuoti. 1939 m. spalio 10 d. Lietuva su Rusija pasirašė Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią rusai Lietuvai grąžino Vilnių su gerokai pastumtomis sienomis, palyginti su 1919 m. Rusai į Lietuvą įvedė 18 786 rusų karininkus ir kareivius – Rusijos Trojos arklį. Vilniečiai lietuviai tada suprato, kad „Vilnius mūsų, o mes – rusų“.

1939 m. spalio 27–28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. Ir netrukus suprato, kad tikroji Vilniaus šeimininkė yra Rusijos Raudonoji armija. O Rusijos žvalgyba, KGB pirmtakas – NKVD „Juodasis voras“, įsikūręs Rusijos ambasadoje Kaune, rezgė voratinklius, į kurių tinklus vaišėmis, banketais, ekskursijomis į Maskvą ir Leningradą viliojo Lietu- vos inteligentus. Jiems pavyko suvilioti Justą Paleckį, Antaną Venclovą, Petrą Cvirką, net Vincą Krėvę-Mickevičių. Už Rusijos pinigus jie net leido prorusišką žurnalą, o J. Paleckis – knygą, šlovinančią komunistinį Rusijos režimą.

1940 m. gegužės 25 d. V. Molotovas, pakvietęs į Kremlių Lietuvos pasiuntinį L. Natkevičių, jam pareiškė pretenzijas dėl dviejų Rusijos kariškių, neva dingusių Vilniuje. Lietuvos krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos patikrino kaltinimus ir kareivių dingimo faktų nerado. Birželio 7 d. į Kremlių buvo iškviestas Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys ir jam buvo įsakyta kuo greičiausiai suimti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Birželio 14-osios naktį Ministrų Tarybos kanceliarijos direktorius Mykolas Žilinskas prezidento A. Smetonos nurodymu telefonu sukvietė Ministrų Tarybos narius, pranešdamas apie iš Maskvos gautą ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama iki birželio 15 d. 10 val. suimti reikalaujamus asmenis, suformuoti Rusijai palankią vyriausybę, netrukdyti į Lietuvą įžengti rusų kariuomenei pagal pasirašytą 1939 m. spalio 10 dieną sutartį, užkirsti kelią provokaciniams veiksmams prieš sovietų kariuomenę.

Apie 1 val. nakties Ministrų Tarybos posėdyje Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona kategoriškai pareiškė, kad „atsisako išduoti Vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį, nes jie sąžiningai vykdė Vyriausybės nurodymus ir vadovavosi Lietuvos Konstitucija, o dėl kitų punktų galima derėtis“. (Ašmenskas V. Didžiosios tautos aukos. Vilnius, 2007, p. 16)

Posėdyje nedalyvavo E. Galvanauskas. Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas pasiūlė ultimatumą priimti besąlygiškai, jį parėmė ministras pirmininkas A. Merkys, kiti tuometės Ministrų Tarybos nariai. Kategoriškai priešinosi tik K. Musteikis, reikalavęs Lietuvą ginti garbingai – ginklu, švietimo ministras K. Jokantas, valstybės kontrolierius K. Šakenis, susisiekimo ministras J. Masiliūnas, pasiūlęs ultimatumo nepriimti ir visam Lietuvos Respublikos ministrų kabinetui pasitraukti iš Lietuvos. Ministras pirmininkas A. Merkys, jau minėtas Bizauskas, kariuomenės vadas Vitkauskas, kariuomenės štabo viršininkas S. Pundzevičius, gen. S. Raštikis ir J. Audėnas balsavo už kolegų K. Skučo ir A. Povilaičio nužudymą ir Lietuvos okupaciją be pasipriešinimo.

NĖRA BAISESNĖS IŠDAVYSTĖS UŽ TĄ, KAI PATI VALSTYBĖ IŠDUODA SAVO PILIETĮ, IŠTIKIMAI JAI TARNAVUSĮ. Tai pasibaisėtina ir šiurpu. Išeidamas iš posėdžio prezidentas Antanas Smetona dar spėjo pasakyti: „Vyrai, žiūrėkite, jog šitų žmonių (K. Skučo ir A. Povi- laičio – aut. past.) nekaltas kraujas nekristų ant mūsų ir mūsų vaikų.“ Merkio potvarkiu Skučas ir A. Povilaitis buvo suimti, prezidentas pasitraukė į Vakarus. 1940 m. birželio 15 d. rusų kariuomenė, broliškai pasveikinta Lietuvos Respublikos kariuomenės vado V. Vitkausko ir jo palydos, okupavo Lietuvą. 15 val rusai jau buvo Kaune. Kaliniai išgabenti į Maskvos Butyrkų kalėjimą. A. Povilaitis sušaudytas Butyrkų kalėjime 1941 m. liepos 12 d. K. Skučas sušaudytas tame pačiame kalėjime liepos 30 d. (Voverienė O. Paskutinis posėdis – Valpurgijos naktis po išdavystės ženklu. Lietuvos aidas, 2008, balandžio 17, p. 3, 5) O nekaltas sąžiningų Lietuvos pareigūnų K. Skučo ir A. Povilaičio kraujas, kaip ir buvo išsitaręs prezidentas Antanas Smetona, krito ant juos išdavusių valdžios vyrų galvų. K. Bizauskas buvo suimtas NKVD ir pirmasis sušaudytas Polocko rajone netoli Bygasovo geležinkelio stoties 1941 m. birželio 26 d. Tuometis teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, įvykdęs minėto Ministrų Tarybos posėdžio daugumos nutarimą suimti Skučą ir A. Povilaitį, nukankintas Kauno NKVD sunkiųjų darbų kalėjime 1940 m. lapkritį. Antanas Merkys, NKVD nuteistas 25 metams „už Tėvynės išdavimą“, kalėjime mirė 1955 m. kovą. Kazimieras Jokantas sušaudytas 1942 m. birželio 27 d. Sverdlovsko kalėjime. Jonas Masiliūnas nukankintas Karelijos lageryje 1942 m. gruodžio 28 d. Konstantinas Šakenis, NKVD suimtas 1941 m. birželio 14, nuteistas 10 metų griežtojo režimo lagerių, į Lietuvą 1951 m. grįžo visiškai neįgalus. Mirė Troškūnuose 1959 m. liepos 7 d. E. Galvanauskas, K. Musteikis, S. Raštikis ir Audėnas spėjo pabėgti į Vokietiją ir emigravo į JAV.

Lietuvos komunistai su Justu Paleckiu priešaky, rusų tankams dundant Laisvės alėja, šoko „džiaugsmingą mirties šokį ant prarastos valstybės lavono“. J. Paleckis tapo marionetinės vyriausybės ministru pirmininku, Vincas Vitkauskas – krašto apsaugos ministru. Lietuvoje prasidėjo NKVD siautėjimas ir tautos genocidas. Vien 1940–1941 m. nužudyta ir nukankinta 1114 žmonių, į Sibirą ištremta 17 973, nuteista 4932, į užsienį pabėgo 3767.

Iš viso bolševikų iki karo represuoti 33 964 Lietuvos gyventojai. Iš tų metų tremties į Lietuvą grįžo tik vienas iš dešimties – iškankintas, palaužtas bado, vergiško darbo ir ligų. Tokia buvo Lietuvos Respublikos ministrų kabineto išdavystės kaina, dar ne visa iki karo lietuvių tautos sumokėta. Po karo ji išaugo dar keliasdešimt kartų. Lietuva prarado dau- giau negu milijoną šviesiausių ir doriausių žmonių.

Viktoro Ašmensko knyga „Didžiosios tautos aukos“ – tai jo, doro Lietuvos piliečio, pareiga Tėvynei siekiant teisingumo. Ji užpildė dramatiškiausio mūsų Tautos istorijos laikotarpio spragą, kurio neišdrįso tyrinėti net ir nepriklausomos Lietuvos, vis dar valdomos tų pačių komunistų ir čekistų, istorikai.

Šviesaus atminimo V. Ašmenskas, pasipriešinimo komunistiniam režimui dalyvis, liko ištikimas savo įsitikinimams, pilietinei pareigai   ir, prieš išeidamas į Amžinybę, dar spėjo pakartoti savo patriotinį skrydį – atiduoti deramą žmogaus ir piliečio pagarbą doriems Lietuvos pareigūnams, išduotiems saviškių ir nužudytiems okupanto.

Prof. Ona Voverienė