48

XV VYRIAUSYBĖS VIDAUS REIKALŲ MINISTRAS

(1929-11-30–1931-04-01) 

Petras Aravičius gimė 1887 m. birželio 29 d. Seinų apskrityje (dabar Lazdijų rajonas), Seirijų valsčiuje, Avižienių kaime, ūkininkų Prano Aravičiaus ir Paulinos Radvilavičiūtės šeimoje. Tėvai susilaukė šešių sūnų ir vienos dukters, tačiau užaugo tik trys: Juozas, Petras ir Marija.

Aravičiai XIX a. pabaigoje išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, ten tėvas ketverius metus dirbo Pensilvanijos anglių kasyklose. Užsidirbę pinigų Aravičiai grįžo į Lietuvą, nusipirko žemės, sėkmingai ūkininkavo. Būdami šviesūs žmonės ir suprasdami išsilavinimo svarbą visus vaikus išleido į mokslus. Petro Aravičiaus brolis Juozas studijavo Varšuvos universitete, artimai draugavo su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Gimnaziją baigusi sesuo Marija dirbo Alytaus viešojoje bibliotekoje.

Baigęs pradžios mokyklą Petras įstojo į Suvalkų gimnaziją. Čia mokydamasis aktyviai dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje.

1907 m. baigęs gimnaziją įstojo į Sank Peterburgo imperatoriškojo universiteto Fizikos ir matematikos bei Teisės fakultetus. Į Sankt Peterburgą išvyko teturėdamas 7 rublius, kaip pats juokaudavo, važiuojant traukiniu vėjas dar ir kepurę nupūtė. Studijų metais vertėsi sunkiai, nes tėvai neišgalėjo jo remti. Lėšų mokslui ir pragyvenimui užsidirbo mokydamas kilmingų ir turtingų Peterburgo gyventojų atžalas. Universitete aktyviai įsitraukė į studentų organizacijų veiklą, dalyvavo protesto akcijose prieš caro valdžią. Ne kartą areštuotas, šalintas iš universiteto.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Aravičius mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir pagal Fizikos ir matematikos fakultete įgytą išsilavinimą paskirtas į ryšių dalinius. Rusijos kariuomenėje tarnavo šešerius metus – iki 1919 metų. Kaip įgijusiajam aukštąjį išsilavinimą, jam kariuomenėje buvo suteiktas laisvai apsisprendusiojo (вольноопределяющийся) statusas, todėl galėjo gauti karininko laipsnį, nors ir nebuvo baigęs karo mokyklos. Tarnybą pradėjęs eiliniu kariu, netrukus buvo paaukštintas į puskarininkius, vėliau – į feldfebelius. Ilgai ėjo 34-osios atskirosios telegrafo kuopos karininko pareigas. 1917 m. tapo karo inžinerijos valdininku, jam buvo suteiktas paporučiko laipsnis. Už pasižymėjimą apdovanotas keliais medaliais, 1915 m. už narsą kautynėse ginant Gardino tvirtovę – Šv. Georgijaus medaliu.

Po Spalio revoliucijos su kariniais daliniais atsidūrė Sibire, kovėsi su bolševikais. 1920 m. patekęs į bolševikų nelaisvę buvo nuteistas sušaudyti, tačiau vykdant mirties bausmę nepaliestas kulkų įkrito į duobę tarp sušaudytųjų kūnų ir apsimetė negyvas, vėliau išsiropštė ir taip išsigelbėjo.

1920 m. vasarą grįžęs į Lietuvą apsistojo gimtojoje Dzūkijoje. Nuo pat pirmųjų dienų P. Aravičius įsitraukė į krašto visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, valstybės atkūrimo veiklą. 1921 m. vedė Jurgiškių dvare gimusią bajoraitę Mariją Kulvietytę, 1922 m. susilaukė sūnaus Tado, 1925 m. – dukters Danutės.

1920 m. spalio pradžioje paskirtas Alytaus apskrities valdybos Švietimo skyriaus vedėju, šias pareigas ėjo iki 1927 m. kovo. Tuo pat metu buvo ir apskrities Švietimo ir kultūros komisijos pirmininkas, apskrities valdybos narys. P. Aravičius buvo atsakingas už švietimo įstaigų plėtrą apskrityje, rūpinosi mokyklų steigimu, statyba ir remontu, mokymo priemonių ir inventoriaus įsigijimu, mokytojų gyvenimo ir darbo sąlygomis, mokymo kokybe. Tuo metu apskrityje buvo įsteigtos Kedonių, Krištapiškių, Raižių, Pieriškių ir kitos pradžios mokyklos, Alytaus miesto valstybinė gimnazija. 1924 m. rugsėjį jis paskirtas ir pirmuoju ką tik įsteigto Alytaus apskrities Centrinio knygyno skyriaus vedėju (iki 1936 m. knygynais vadintos viešosios bibliotekos).

1927 m. kovo 1 d. P. Aravičius paskirtas Alytaus apskrities viršininku. Tuo metu šią apskritį sudarė 20 valsčių, Alytaus miestas ir 15 miestelių. 1923 m. surašymo duomenimis, apskrityje gyveno 109 678 žmonės, iš jų – 87,2 proc. (95 648) lietuvių. Tai buvo piečiausia Lietuvos apskritis, besiribojanti su Lenkija. Apskrities viršininkas buvo aukščiausias centrinės valdžios atstovas apskrityje. Jis buvo atsakingas už apskrities vidaus saugumą, policijos darbą, sveikatos apsaugą, statybų priežiūrą ir kt. P. Aravičiui vadovaujant Alytaus apskričiai, 1927 m. buvo atskleistas ir sužlugdytas plečkaitininkų sukilimas Alytuje.

1928 m. mirus žmonai Marijai, vienas rūpinosi mažamečiais vaikais. P. Aravičius aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, buvo Alytaus XIX šaulių rinktinės valdybos pirmininkas, rinktinės garbės teismo narys. Už nuopelnus Šaulių sąjungai 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu. 1939 m. Alytaus šaulių rinktinės kuopų ir būrių vadų suvažiavime išrinktas Garbės šauliu.

1929 m. lapkričio 30 d. Prezidento aktu paskirtas į Juozo Tūbelio vadovaujamą XV ministrų kabinetą vidaus reikalų ministru.

Dirbdamas ministru P. Aravičius rūpinosi krašto vidaus saugumu, daug dėmesio skyrė saugumo policijos veiklai gerinti. Tiesiogiai ministrui pavaldžiai Kriminalinei policijos valdybai priklausė Politinė policija ir Kriminalinė policija. P. Aravičiui vadovaujant Vidaus reikalų ministerijai, buvo tobulinami įstatymai, pasirašytos Emigracijos įstatymui vykdyti taisyklės, Vidaus pasams duoti taisyklės, Darbo leidimo ne Lietuvos piliečiams įstatymui vykdyti taisyklės, Naujokų šaukimo ir ėmimo taisyklės, gerintas policijos darbuotojų mokymas, išaiškinti ir suimti kai kurie Lietuvos komunistų partijos vadovai, užsienio valstybių šnipai. Aravičius vidaus reikalų ministru dirbo iki 1931 m. balandžio 1 d., kai savo noru pasitraukė iš pareigų. Jį pakeitė Kriminalinės policijos valdybos viršininkas pulkininkas Steponas Rusteika.

1930 m. P. Aravičius vedė antrą kartą. Santuokos su Ona Sipavičiūte liudininkai buvo Juozas Tūbelis ir Jadvyga Tūbelienė. Netrukus gimė duktė Eglė.

1931 m. balandį P. Aravičius paskirtas Žemės banko direktoriumi. Žemės bankas buvo įsteigtas 1924 m. Tai buvo akcinė bendrovė, kurios 96 proc. akcijų priklausė vyriausybei, o banko turėtas kapitalas buvo didžiausias iš visų Lietuvos bankų. Be to, Žemės bankas buvo vienintelis ilgalaikio kreditavimo bankas šalyje. Pagal paskolų portfelį nuo 1931 m. lenkė visus kitus Lietuvos bankus. 1938 m. jis suteikė trečdalį visų šalies paskolų. Dirbdamas žemės banko direktoriumi, 1933–1935 m. P. Aravičius buvo vienas iš Kauno „Aušros“ berniukų valstybinės gimnazijos rūmams statyti draugijos steigėjų, jos valdybos pirmininkas.

Už nuopelnus Lietuvai P. Aravičius apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu, Nepriklausomybės medaliu. P. Aravičius nepriklausė jokiai partijai, buvo tikras savo šalies patriotas. Net ir žinodamas apie gresiančias sovietų represijas, 1940 m. birželį atsisakė palikti šalį. Iš Žemės banko pasitraukė 1940 m. rugpjūčio 1 d., okupantams atleidus banko vadovybę. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 30 d. Žemės bankas buvo nacionalizuotas ir įtrauktas į SSRS Žemės ūkio banką, paverčiant jį SSRS Žemės ūkio banko Lietuvos respublikine kontora.

Prasidėjus areštams, P. Aravičius kurį laiką gyveno pas gimines kaime. Represijų bangai nurimus, grįžo į Kauną ir įsidarbino buvusioje darbovietėje – SSRS Žemės ūkio banko Lietuvos respublikinėje kontoroje vyriausiuoju ekonomistu.

1941 m. birželio 14 d. rytą savo bute areštuotas, Kauno geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos ir kartu su kitais žymiais Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjais ištremtas į Sverdlovsko sritį bei įkalintas Šiaurės Uralo lagerio Gario lagpunkte.

1942 m. vasarį į lagerį atvykusi Sverdlovsko srities NKVD valdybos ir SSRS prokuratūros operatyvinė tardymo grupė pradėjo tardyti lageryje kalinčius lietuvius. Formaliai atlikus dvi apklausas, P. Aravičiui buvo pateiktas kaltinimas pagal RSFSR baudžiamojo kodekso garsiojo 58 straipsnio 13 dalį – esą nepriklausomoje valstybėje būdamas vidaus reikalų ministru aktyviai kovojo su revoliuciniu judėjimu. Skubotai sukurpta tardymo medžiaga persiųsta į Sverdlovsko srities NKVD valdybą, kur darbavosi LSSR enkavėdistų grupė. Vienas jų Panevėžio apskrities NKVD skyriaus operįgaliotinis Kirjanovas surašė kaltinamąją išvadą ir pasiūlė bylą perduoti SSRS NKVD ypatingajam pasitarimui bei kaltinamajam paskirti aukščiausiąją bausmę – sušaudymą. 1942 m. birželio 20 d. SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo posėdyje nulemtas šimtų žmonių likimas. Jo protokole 244-uoju pažymėtą Petrą Aravičių buvo nutarta sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1942 m. rugpjūčio 25 d. Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjime. Kartu sušaudytas ir tame pat Šiaurės Uralo lageryje kalintas buvęs vidaus reikalų ministras Zigmas Starkus.

Tragiškai susiklostė ir P. Aravičiaus šeimos likimas – ji 1941 m. bir- želio 14 d. iš Kauno buvo ištremta į Altajaus krašto Kamenio prie Obės rajoną, o 1942 m. vasarą – į Jakutijos šiaurėje ant Arkties vandenyno kranto esantį Bykov Mysą. Ten itin atšiauraus klimato sąlygomis Laptevų jūroje tinklais gaudė žuvis, dirbo kitus sunkius darbus, kentė šaltį ir badą. 1945 m. tremtyje mirė P. Aravičiaus antroji žmona Ona Aravičienė. 1949 m. spalio 7 d. Laptevų jūroje ties Bykov Myso gyvenviete per audrą gelbėdamas nelaimės ištiktus jūrininkus žuvo sūnus Tadas, Kauno universiteto Technologijos fakulteto studentas.

1941 m. į tremiamųjų sąrašus buvo įtraukta ir Alytuje Margio g. gyvenanti aštuoniasdešimtmetė P. Aravičiaus motina Paulina Aravičienė, ją nuo tremties išgelbėjo prasidėjęs karas. Tačiau grįžusi sovietų valdžia jos nepamiršo – 1945 m. senolė prievarta iškeldinta iš nuosavo namo, konfiskuotas turtas. Sergančią P. Aravičienę priglaudė artimieji iš Lazdijų rajono Gudonių kaimo, kur 1946 m. ji ir mirė.

Iš tremties į Lietuvą grįžo tik P. Aravičiaus dukterys Danutė ir Eglė. Danutė  Aravičiūtė-Tekorienė  iš  tremties  grįžo  1946  m.  su našlaičių „Ledo vaikų“ grupe. Ji kurį laiką gyveno Vilniaus vaikų namuose, vėliau mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. 1954 m. baigusi Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakultetą, 45  metus  dirbo Druskininkuose akių ligų gydytoja. Eglė Aravičiūtė-Krivickienė iš tremties grįžo 1945 m., baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir dirbo mokytoja Radviliškio ir Trakų vidurinėse mokyklose.

2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu Petrui Aravičiui suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Šaltiniai ir literatūra:

Tekorius A. Liūdnas jubiliejus. Lietuvos aidas, 1992-08-26, Nr. 166. Aravičiūtė-Tekorienė D. Atsiminimai. Andriaus Tekoriaus asmeninis archyvas.

LCVA, f. 1567, ap. 1, b. 23, l. 18.

Alytaus rajono savivaldybės viešajai bibliotekai – 90. Žr. internete: https:// prezi.com/qhxiuimbypxy/alytaus-rajono-savivaldybes-viesajai-bibliotekai-90/

Alytus, Trimitas, 1939-02-02, Nr. 5 (946), p. 1, 117.

LCVA, f. 923, ap. 1, b. 597, l. 404.

LCVA, f. 923, ap. 1, b. 597, l. 348.

Birštono RKB santuokų ir mirties metrikų knyga, 1914–1936 m. LVIA, f. 1043, ap. 1, b. 7, l. 69.

Terleckas V. Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai, 1918–1940. Vilnius, 2001, p. 149.

LCVA, f. 402, ap. 4, b. 677.

Jautakaitė R. Žymiam dzūkui Petrui Aravičiui – 120. Alytaus naujienos, 2007-06-28, Nr. 119 (10975), p. 4.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2008 m. balandžio 16 d. protokolas Nr. 175.

 

Andrius Tekorius