50

II VYRIAUSYBĖS FINANSŲ MINISTERIJOS VALDYTOJAS

(1918-12-26–1919-03-12)

IV, V VYRIAUSYBIŲ SUSISIEKIMO MINISTRAS

(1919-04-12–1919-10-07, 1919-10-07–1920-06-19)

X, XI VYRIAUSYBIŲ UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRAS

(1924-06-18–1925-02-04, 1925-02-04–1925-09-25)

Valdemaras Vytautas Čarneckis gimė 1893 m. sausio 9 d. Marijampolės apskrityje, Pajiesio kaime miškininko Antano Čarneckio ir ūkininkaitės Juzės Gegužinskaitės šeimoje. Jo tėvas buvo baigęs pradžios mokyklą Prienuose ir Peterburgo miškininkystės mokyklą. A. Čarneckis kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, šiek tiek vokiškai, labai domėjosi mokslo išradimais ir politika. Jis labai vertino išsilavinimą ir visiems trims savo vaikams Valdemarui, Aldonai bei Jadvygai sudarė sąlygas siekti mokslo.

Valdemaras baigė Mockavos pradžios mokyklą ir Suvalkų gimnaziją. 1911 m. baigęs gimnaziją įstojo į Imperatoriaus Aleksandro III elektrotechnikos institutą Peterburge ir mokėsi iki 1916 m. Instituto studijų kryptys buvo elektros ryšiai, pramoninė elektrotechnika, elektrochemija ir tik neseniai atsiradusi radiotechnika. Instituto absolventai gaudavo inžinieriaus elektriko laipsnį ir įgydavo teisę rengti projektus, užsiimti įvairiais elektrotechnikos darbais, statyti elektros, telegrafo ir telefono stotis. Studijuodamas Valdemaras iš tėvo gaudavo pinigų pragyventi, tačiau, norėdamas būti savarankiškas, privačiai mokė pasiturinčių žmonių vaikus ir taip užsidirbdavo tiek, kad grįžęs namo atostogų grąžindavo visą tėvų duotą sumą.

Studijuodamas V. Čarneckis įsitraukė į Peterburgo lietuvių studentų draugiją, kuri rengė vakarus Peterburge, Vilniuje ir Kaune, aukomis prisidėjo prie pagalbos sužeistiesiems, diskutuodavo apie Lietuvos nepriklausomybę. 1912–1916 m. V. Čarneckis pirmininkavo Peterburgo studentų ateitininkų kuopai. Taip pat dalyvavo lietuvių studentų savišalpos draugijoje ir tarptautiniame studentų krikščionių būrelyje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, susikūrė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, į kurios veiklą Vilniuje ir Peterburge įsitraukė ir V. Čarneckis. Vasaros atostogų metu 1915 m. birželio 4 d. Vilniuje jis buvo išrinktas į komisiją, turėjusią įsteigti amatų prieglaudą-dirbtuvę draugijos globojamiems vaikams, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas, nes Vilnius buvo okupuotas vokiečių kariuomenės.

1916 m. V. Čarneckis dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Peterburgo skyriuje – buvo Technikos biuro vadovas. Jis nebaigė instituto, nes 1916 m. vasarą buvo mobilizuotas į rusų kariuomenės 76-ąją inžinierių brigadą ir išsiųstas į Rytų frontą, kur tarnavo iki 1917 m. karo valdininku ir vykdė susisiekimo darbus įvairiuose fronto rajonuose.  Tarnaudamas  rusų  kariuomenėje  karo  valdininku Čarneckis sugebėjo  dalyvauti  visuomeninėje  lietuvių organizacijų veikloje – palaikė ryšius su Peterburgo lietuvių studentų draugija ir priklausė Česlovo Sasnausko vardo draugijai.

1917 m. gruodžio 2–4 d. V. Čarneckis dalyvavo lietuvių karių suvažiavime Rovne (Ukraina) ir buvo išrinktas Atskiros armijos lietuvių karininkų vykdomojo komiteto pirmininku. Jo rūpesčiu 1918 m. sausį buvo suorganizuotas lietuvių batalionas, pavadintas Atskiru lietuvių abazų (gurguolės) batalionu. V. Čarneckis paskirtas I bataliono vadu.

Batalionas sutelkė Ukrainoje ir Rusijoje vargstančius lietuvius karius, suteikdavo jiems pastogę, maisto, skiepijo tėvynės meilę. Bataliono kariai budėdavo mieste ir saugojo sandėlius pasižymėję išskirtiniais ženklais – Vyčio ženkliuku prie kepurės ir tautinių spalvų kaspinu ant rankovės. Kariams buvo skaitomos Lietuvos istorijos, geografijos, literatūros paskaitos. Tai didžiulis I bataliono vado nuopelnas.

Vadovaujant V. Čarneckiui, net bataliono vidaus įsakymai buvo rašomi lietuvių kalba.

Jis batalionui vadovavo iki 1918 m. gegužės, kai pasikeitus Ukrainos valdžiai buvo pareikalauta, kad batalionui vadovautų karininkas. V. Čarneckį pakeitė karininkas Edvardas Adamkavičius. Batalione tuo metu tarnavo 800 kareivių ir 20 karininkų.

1918 m. liepą į Lietuvą grįžęs V. Čarneckis įsidarbino Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijoje prie Valstybės Tarybos Vilniuje, vadovaujamoje Aleksandro Stulginskio. 1918 m. vasarą kartu su kitais iš Rusijos grįžusiais inžinieriais, architektais ir technikais jis įkūrė Lietuvos technikų draugiją, kuri siekė pradėti rengti šaliai reikalingus amatininkus ir kvalifikuotus darbininkus.

1918 m. spalio 1 d. Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti centro komitetas paskyrė inžinierius V. Čarneckį ir Adolfą Sruogą dviejų dailidžių ir šaltkalvių dirbtuvių vadovais. Naujieji vadovai ketino steigti pavyzdines dirbtuves – amatų mokyklas.

1918 m. lapkričio 27 d. V. Čarneckis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu nuo Krikščionių demokratų partijos. Netrukus jis išrinktas pirmųjų Vyriausybių nariu – buvo II ministrų kabineto Finansų ministerijos valdytojas, o IV (1919-04-12–1919-10-07) ir V (1919-10-07–1920-06-19) ministrų kabinetuose – susisiekimo ministru.

Kaip susisiekimo ministras V. Čarneckis pakvietė dirbti grįžusius lietuvius inžinierius, kūrė ministerijos struktūrą, organizavo reikalingas tarnybas. Kartu jis buvo ir Valstybės Tarybos sekretorius.

1920 m. balandžio 14–16 d. išrinktas Steigiamojo Seimo atstovu, priklausė krikščionių demokratų bloko Ūkininkų sąjungos frakcijai. Išrinktas IV Telšių rinkimų apygardoje Krikščionių demokratų darbininkų ir ūkininkų partijos sąrašu Nr. 5.

Jis taip pat buvo Krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys. Seime dirbo Ekonominėje ir Užsienio reikalų komisijose, buvo Užsienio reikalų komisijos sekretorius.

Seimo posėdžiuose daugiausia pasisakydavo užsienio politikos klausimais. Jo kalba buvo aiški, logiška, pagrįsta faktais, kai kurie pasisakymai pasižymėjo giliomis Lietuvos istorijos žiniomis.

Kalbėdamas apie santykius su užsienio valstybėmis jis gynė Lietuvos interesus ir patardavo atsargiai pasirašinėti sutartis. V. Čarneckis dalyvavo Lietuvos delegacijos sudėtyje derybose su lenkais Kalvarijoje ir Suvalkuose, jų rezultatas – 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta sutartis su Lenkija dėl demarkacijos linijos ir karo veiksmų nutraukimo. Spalio 9 d. ši sutartis buvo šiurkščiai sulaužyta, Želigovskio kariuomenei įsiveržus į Lietuvą.

1920 m. pabaigoje V. Čarneckis buvo deleguotas į Tautų Sąjungos konferenciją Ženevoje. Dirbdamas Seimo Ekonominėje komisijoje prisidėjo prie Lietuvos piniginio vieneto įvedimo įstatymo projekto rengimo.

Buvo vienas iš krikščionių demokratų kandidatų į Prezidentus, tačiau atsisakė, motyvuodamas nepasirengimu aukštoms pareigoms. 1920–1921 m. buvo ir Kauno miesto tarybos narys.

Dėl diplomatinio darbo politikas atsisakė Seimo nario ir Kauno mies- to tarybos nario mandatų ir sutiko būti Lietuvos atstovu JAV.

1921 m. balandžio 15 d. V. Čarneckis paskirtas Lietuvos atstovu Vašingtone, čia dirbo iki 1923 m. rugsėjo 24 d.

Didžiausių laimėjimų pasiekė gindamas Lietuvos interesus užsienyje. Dėl jo aktyvios veiklos tarp JAV politikų, JAV lietuvių ir žydų bendruomenių JAV pirmoji iš didžiųjų valstybių 1922 m. liepos 28 d. pripažino Lietuvos valstybę. Šiam tikslui pasiekti Lietuvos atstovas sukūrė Baltijos Amerikos draugiją ir Žydų komitetą Lietuvai remti, įstojo į prestižinį JAV politikų ir diplomatų klubą, bendradarbiavo su Latvijos ir Estijos atstovais. 1923 m. sausio 9 d. Vašingtone jis vedė Amerikos lietuvę Eleonorą Šaltenytę.

Nuo 1923 m. gruodžio 5 d. iki 1924 m. birželio 18 d. jis paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu Londone, kur rūpinosi paskola ir organizavo Lietuvos Seimo delegacijos vizitą. V. Čarneckis buvo pirmasis Lietuvos pasiuntinys, 1924 m. pradėjęs organizuoti Baltijos šalių pasiuntinių pasitarimus. Dar savo politinės karjeros pradžioje jis pasisakė už artimesnį Baltijos šalių bendradarbiavimą ir stengėsi realizuoti šią idėją.

Nuo 1924 m. birželio 18 d. iki 1925 m. rugsėjo 25 d. V. Čarneckis buvo užsienio reikalų ministras X Antano Tumėno ir XI Vytauto Petrulio ministrų kabinetuose. Eidamas šias pareigas jis atkakliai gynė Lietuvos interesus, nuosekliai siekė Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo, organizavo Baltijos šalių ministrų konferencijas. V. Čarneckis buvo aktyvus užsienio reikalų ministras, darbe vadovavosi demokratijos principais, todėl stengdavosi visus svarbius užsienio politikos klausimus apsvarstyti Ministrų kabinete ir Seimo Užsienio politikos komisijoje. 1924–1925 m. V. Čarneckis buvo išrinktas į Lietuvos skautams remti draugijos tarybą ir tapo draugijos pirmininku.

Nuo 1925 m. lapkričio 7 d. iki 1939 m. vasario 15 d. buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Romoje prie Kvirinalo. Lietuvos nepaprastojo ministro ir įgaliotojo ministro Italijoje pastangomis Lietuvoje buvo įsteigta Italijos pasiuntinybė, pasirašyta nemažai sutarčių su Italija, nupirkti prabangūs rūmai Lietuvos pasiuntinybei Romoje, palaikyti geri santykiai su Italijos žurnalistais, sukurta Italijos lietuvių draugija. 1937 m. V. Čarneckis tapo Lietuvos kariuomenės pir- mūnų sąjungos nariu.

Nuo 1939 m. vasario 15 d. iki 1940 m. rugsėjo 10 d. dirbo Užsienio reikalų ministerijos Teisių-administracijos departamento direktoriumi.

Lemtingaisiais 1939–1940 m. V. Čarneckis jautė Lietuvos nepriklausomybei gresiantį pavojų ir buvo valstybės okupacijos liudininkas.

Profesorių Kazį Pakštą, keliaujantį po lietuvių kolonijas, jis prašė informuoti apie A. Hitlerio grėsmę, matyt, tikėdamasis, kad gausi išeivių bendruomenė padarys įtaką JAV vyriausybei. V. Čarneckis apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1932), Italijos Karūnos 2-ojo laipsnio (1927), Italijos Žvaigždės 1-ojo laipsnio (1933), Italijos Karūnos 1-ojo laipsnio (1937) ir Šventųjų Mori- so ir Lozoriaus II laipsnio (1939) ordinais.

Turėjo penkis vaikus: Algirdą, Vytautą, Liučiją, dvynius Petrą ir Povilą.

SSRS okupavus Lietuvą, Užsienio reikalų ministerija buvo likviduota. Kadangi žmona buvo JAV pilietė, V. Čarneckis turėjo galimybę pasitraukti į užsienį, tačiau nutarė likti su savo tauta. Sovietų okupacijos metais dirbo Maisto pramonės komisariate konsultantu, vėliau Tiekimo skyriaus vedėjo pavaduotoju.

1941 m. birželio 14 d. V. Čarneckis suimtas, atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Sverdlovsko sr. Gary lagerių 47 punktą Sosvos vietovėje. Apkaltintas kontrrevoliucine veikla lageryje, 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma.

Svarbiausios V. Čarneckio vertybės buvo gilus tikėjimas, krikščioniška moralė, demokratiškumas, meilė ir pasiaukojimas Tėvynei. Jis liko ištikimas joms iki gyvenimo pabaigos. V. Čarneckio šeima – žmona ir penki vaikai – ištremti į Altajaus kraštą, po metų – prie Laptevų jūros Mastako kyšulio, vėliau į Bykovo kyšulio vietoves, 1958 m. grįžo į Lietuvą.

Šaltiniai ir literatūra:

Čarneckis V. Elektrotechnikos institutas. Ateitis, 1914, Nr. 1, p. 22–25. Yčas M. Atsiminimai. nepriklausomybės keliais. Kaunas, 1991, p. 55. Karo archyvas. Kaunas, 1928, t. 4, p. 182–184.

Kavaliauskas V. už nuopelnus Lietuvai, t. 2, p. 683.

Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917–1918. Vilnius, 1991, p. 403.

Протокол допроса арестованного Чарнецкиса В., 1942-05-05. LYA, f.

K-1, ap. 58, b. P-12006-2, l. 38.

Veilentienė Audronė. Valdemaras Vytautas čarneckis: „esu savo tėvynės patriotas“. Vilnius, 2016.

 

Dr. Audronė Veilentienė