„tegu tame parke visada mums kalba monsinjoras…“

2Didžiosios Kovos apygardos partizanų parkas dažnai vadinamas Svarinsko parku, nes yra monsinjoro Alfonso Svarinsko kūrinys. Jis pats prisipažino, kad pirmieji to parko planai jo sukurti tarybiniais laikais lageryje, dažnai sėdint karceryje: „Kad nors kiek greičiau ten slinktų laikas, buvau mintyse suprojektavęs net didingą koplyčią partizanams atminti pušyne, ant kalvos prie plento Ukmergė-Zarasai“.

Vos paskelbus Lietuvai Nepriklausomybę, monsinjoras jau planavo Kadrėnuose atsiimti tėvų prieš karą  turėtą žemę ir sukeisti su plotu Dukstynos miške prie Mūšios upelio. Nuolat parvažiavęs ten vaikštinėjo, sodino pušaites, berželius.   Ir   jau   planavo ten pastatyti daugybę kryžių visų pirma partizanų vadams ir atskiriems batalionams atminti. Per visą mišką suplanavo Didžiosios Kovos apygardos partizanų batalionų Kryžiaus kelią. Kiekvienai Kryžiaus kelio stočiai numatytas atskiro bataliono kryžius–stogastulpis. Jis vis kalbėjo: būtina statyti kryžius ir didiesiems pasaulio žmonėms, prisidėjusiems prie Lietuvos laisvės atgavimo.

Be to, monsinjoras nuolat planavo ir paminklą parke partizanų motinoms bei komunistų nužudytiems Lietuvos ministrams. Jo mintyse augo vis nauji ir nauji paminklai–kryžiai.

Vargu kas galėjo tada patikėti tomis gražiomis jo svajonėmis! Bet štai Lietuvoje viešėjo Bronius Deveikis iš Karakaso Venesueloje. Monsinjoras nuvežė jį į būsimą parką, aprodė ir vis pasakojo, pasakojo apie savo planus. Kartu su svečiu pietaudamas, monsinjoras ėmė kalbėti: „Ukmergės šv. Petro ir Povilo bažnyčioje yra nuostabūs vitražai, visi žmonės jais gėrisi. Jų apačioje parašyta, kad vitražų įtaisymui aukojo Deveikis. Iš kartos į kartą lieka prisiminimai apie tą geradarį. Dabar gi atėjo laikas, kad ir to geradario sūnus gali būti įamžintas pačiame pirmame parko kryžiuje“. Kas beliko emigrantui iš Ukmergės, kaip tik plačiai atverti piniginę.

Taip vis surasdamas dosnius aukotojus ir pats aukodamas, monsinjoras pristatė daugybę kryžių ir vis šventino juos. Tame parke kiekvieną vasarą surengdavo pamaldas partizanų atminimui. Kadangi kasmet visą dešimtmetį dalyvaudavau tose pamaldose, jis manęs prašė ir po jo mirties tęsti tą jo sukurtą tradiciją. Bet argi aš vienas pajėgsiu rūpintis tuo įspūdingu parku, išsaugoti jį? Ar pajėgsiu pagerbti visus partizanus? Ne, jokiu būdu. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje vis dar yra nemažas būrys žmonių, tuo besirūpinančių.

Ypač džiaugiuosi, kad jau vykdoma monsinjoro atkakli svajonė pastatyti memorialą okupantų nužudytiems Lietuvos ministrams. Tai dar daugiau sustiprina viltį, kad parkas bus neužmirštas, saugomas ir prižiūrimas. Manau, kad visų mylinčių Lietuvą pareiga ten melstis, nuolat rūpintis partizanų ir kitų atidavusių gyvybę už Lietuvą atminimu, būtina išsaugoti ir plėsti Monsinjoro parką. Tegu tame parke visada mums kalba Monsinjoras savo pamėgto poeto Bernardo Brazdžionio posmu:

Esu aš tas, kuris pamynė mirtį juodą, Esu aš tas, kurio audra nenusineš,

Ir kad lydėčiau jus, ne vaišių soduos, Tautoj, audroj, dainoj ieškokite manęs.

Tikiu, tvirtai tikiu, kad tame didingame parke vis lydės mus Monsinjoras, vis sutiksime jo dvasią, vis kartu su juo melsimės!

Vyskupas Jonas kauneckas