51

III VYRIAUSYBĖS FINANSŲ MINISTERIJOS VALDYTOKJAS

(1919-02-02–1919-04-12)

VII VYRIAUSYBĖS FINANSŲ, PREKYBOS IR PRAMONĖS MINISTRAS (NUO 1922-08-21)

VIII VYRIAUSYBĖS FINANSŲ, PREKYBOS IR PRAMONĖS MINISTRAS (1923-02-23–1923-06-29)

IX VYRIAUSYBĖS FINANSŲ, PREKYBOS IR PRAMONĖS MINISTRAS (1923-06-29–1924-06-18)

 X VYRIAUSYBĖS FINANSŲ MINISTRAS

(1924-06-18–1925-02-04)

 XI VYRIAUSYBĖS MINISTRAS PIRMININKAS

(1925-02-04–1925-09-25)

 

Vytautas Petrulis gimė 1890 m. vasario 3 d. Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaime pasiturinčio ūkininko, valdančio 30 ha žemės, šeimoje. Baigė Kupiškio pradžios mokyklą. Vytautui einant dešimtuosius metus mirė tėvas.

Mokslo siekiantį jaunuolį rėmė brolis kunigas Alfonsas Petrulis (1918 m. vasario 16 d. jis kartu su kitais signatarais pasirašys Nepriklausomybės Aktą). V. Petrulis mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnazijoje Latvijoje, tačiau už dalyvavimą 1905 m. įvykiuose buvo iš jos pašalintas. Kurį laiką mokė vaikus, o eksternu išlaikęs gimnazijos baigiamuosius egzaminus išvažiavo studijuoti į Maskvos komercinį institutą. Jį baigęs dirbo Maskvoje ir Peterburge, vėliau Voroneže darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, prie lietuviškos gimnazijos organizavo buhalterinės apskaitos kursus.

1917 m. V. Petrulis priklausė liberalios pakraipos Demokratinės tautos laisvės santaros partijai, buvo išrinktas į jos Centro komitetą, tapo iždininku. 1917 m. gegužę V. Petrulis su 30 santariečių dalyvavo Lietuvių seime Petrograde, kuriame parėmė mažumą, kuri nepakankamai suvokė politinę padėtį ir Lietuvos ateitį siejo su demokratine Rusija, ragino neskubėti vienašališkai siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1918 m. kovo pabaigoje grįžęs į Lietuvą jau balandį V. Petrulis pakviestas į Lietuvos Tarybos įkurtą Finansų komisiją, kuri rūpinosi Prekybos ir pramonės banko steigimu.

1918 m. lapkričio 27 d. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, kur atstovavo Santaros partijai. Tuo metu jis atitolo nuo liberalias idėjas propaguojančios Santaros partijos ir suartėjo su Tautos pažangos partijos politikais.

1919 m. pavasarį Prano Dovydaičio ministrų kabinete jam buvo patikėtos Finansų ministerijos valdytojo pareigos pavaduojant į užsienį išvykusį ministrą Martyną Yčą. 1919 m. rugsėjo 6 d. jis tapo pirmuoju ką tik įsteigto Bendrojo statistikos departamento direktoriumi.

Tų pačių metų gruodžio 12 d. drauge su M. Yču ir Adomu Prūsu buvo išrinkti pirmojo nacionalinio banko – Lietuvos prekybos ir pramonės banko – valdybos nariais. Greta to V. Petrulis dirbo ir Lietuvos Valstybės Tarybos sekretoriumi.

1919 m. įsteigė ir devynis mėnesius redagavo kultūros ir politikos laikraštį „Tauta“, kuriame rašė valstybės finansų ir ekonominės politikos klausimais. Taip pat priklausė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo redakcinei komisijai.

1920 m. V. Petrulis Lietuvos prekybos ir pramonės banko buvo išsiųstas į Klaipėdą organizuoti skyrių. Šiam skyriui vadovavo iki  1922 m. vidurio.

Klaipėdoje Vytauto ir Onos Petrulių šeimą ištiko skaudi netektis – nesulaukęs pirmojo gimtadienio mirė sūnus Saulius. Netektį išgyventi padėjo naujas darbas – 1922 m. vasarą E. Galvanauskas pakvietė V. Petrulį finansų ministro poste pakeisti Joną Dobkevičių.

1922–1924 m. jis E. Galvanausko VII, VIII ir IX ministrų kabinetuose buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras. Vėliau E. Galvanauskas prisiminė: „Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai vadovauti pakviečiau V. Petrulį, 32 m. amžiaus, buvusį prekybos ir pramonės banko direktorių Klaipėdoje. Jis buvo vienas geriausių talkininkų mano sudarytose vyriausybėse. Plataus masto, energingas, greitai susivokiąs ir painiuose ūkio klausimuose, pagaunąs esminę mintį, V. Petrulis nedelsdamas vykdė pavestus uždavinius.“ V. Petrulis vadovavo Lietuvos finansams įvedant litą, todėl jo parašo faksimilė puikavosi ant Lietuvos banko laikinųjų banknotų, išleistų 1922 m. rugsėjo 10 d. Berlyne O. Elsnerio spaustuvėje. Jis sėkmingai įgyvendino pinigų reformą, įkūrė Prekybos ir pramonės rūmus.

Antano   Tumėno   X   ministrų   kabinete (1924-06-18–1925-02-24) V. Petrulis  buvo  finansų  ministras.  Nuo  Ūkininkų  sąjungos  buvo išrinktas į antrąjį Seimą, o nuo 1925 m. tapo ir jo Prezidiumo nariu. Nuo 1925 m. vasario 4 d. iki 1925 m. rugsėjo 25 d. pats vadovavo XI ministrų kabinetui, tuo pat metu eidamas ir finansų ministro pareigas. Jis buvo greitos orientacijos, energingas ir veiklus, atviras naujovėms, nevengė rizikuoti. Galbūt dėl tokių charakterio savybių pažeidė įstatymus ir etikos normas, todėl jo politinė karjera buvo neilga.

1925 m. rugsėjį V. Petrulis atsistatydino iš ministro pirmininko posto. Jo karjerą sužlugdė slaptos derybos su Lenkija. Dėl medienos stygiaus sustojo Klaipėdos medžio apdirbimo fabrikai. Klaipėdos verslininkai spaudė Lietuvos vyriausybę leisti medienos įsivežti iš Lenkijos. V. Petrulis savo iniciatyva kelis kartus Vokietijoje buvo slapta susitikęs su įtakingu Lenkijos diplomatu J. Lukaševičiumi, kuriam pasakė, kad krikščionys demokratai pasirengę normalizuoti santykius su Lenkija ir Vilniaus klausimas tam kliūčių nesudaro. Lenkų diplomatas tuos siūlymus suprato kaip Lietuvos silpnumą ir buvo tikras, kad Lietuva nusileis. V. Petrulis to neįvertino ir tapęs ministru pirmininku pradėjo ruošti dirvą deryboms su Lenkija. Lietuvos spaudoje pasirodė straipsnių apie Nemuno internacionalizavimą ir derybų su Lenkija būtinybę, bet premjeras buvo labai atsargus ir informaciją apie susitikimus su Lenkijos atstovu slėpė ne tik nuo Seimo opozicijos, bet ir nuo daugumos Krikščionių demokratų partijos narių.

1925 m. vasarą pradėta oficialiai ruoštis deryboms su Lenkija dėl medienos plukdymo Nemunu. Dvišalės derybos prasidėjo 1925 m. rugsėjo 1 d. Kopenhagoje. Tai turėjo būti tik techninės derybos ekonominiais klausimais, tačiau Lenkija pareikalavo konsulato įsteigimo Lietuvoje, t.y. diplomatinių santykių užmezgimo. Lietuva negalėjo sutikti, nes taip prarastų teisę reikalauti Vilniaus grąžinimo.

Lietuvos delegacijai vadovavo Vaclovas Sidzikauskas, kuris, laiku negavęs telegramos su instrukcijomis iš Užsienio reikalų ministerijos, nutarė kelioms savaitėms nutraukti derybas. Lietuvoje prieš derybas su Lenkija kilo demonstracijų banga.

Atsistatydinus užsienio reikalų ministrui Valdemarui Vytautui Čarneckiui, 1925 m. rugsėjo 25 d. nutarė atsistatydinti visa Vyriausybė.

Valdžią perversmo būdu perėmus tautininkams, V. Petrulis buvo apkaltintas žalos valstybės iždui padarymu, indėlio atsiėmimu iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko prieš jam žlungant, palūkanų už Finansų ministerijos Tautiniam lietuvių bankui suteiktą paskolą pasisavinimą, kyšininkavimą ir kt. 1924 m. Finansų ministerija suteikė 150 tūkst. litų paskolą Tautiniam lietuvių bankui Klaipėdoje. Bankas paskolą grąžino, tačiau palūkanos nukeliavo į V. Petrulio sąskaitą.

1925 m. V. Petrulio Vyriausybė suteikė 2 mln. litų paskolą Prekybos ir pramonės bankui. Pinigai buvo pervesti vienai Vokietijos bendrovei, kuri dėl markės infliacijos bankrutavo, pinigai pradingo, tačiau asmeni- nės V. Petrulio santaupos buvo grąžintos.

Nors iš 80 apklaustų liudininkų nė vienas nepatvirtino, kad V. Pe- trulis ėmė kyšius, apgaudinėjo ar kitaip siekė sau naudos, byla nebuvo nutraukta. Terleckas neatmeta galimybės, kad šios bylos organizatorius veikti paskatino V. Petrulio kova su prekių kainų kėlėjais ir spekuliantais įvedant litą. Po ilgų teisminių nagrinėjimų 1932 m. gegužės 27 d. Vyriausiasis tribunolas V. Petruliui skyrė dvejus metus kalėjimo. Po pusantro mėnesio jis buvo paleistas pagal malonės prašymą.

Nusišalinęs nuo politinės veiklos V. Petrulis nuo 1926 m. ūkininkavo pavyzdingai tvarkomame 103 ha Julijanavos dvare, kurio specializacija buvo pienininkystė. Ten palaikė bičiuliškus santykius su muziku Stasiu Šimkumi, jaunystės draugu poetu Faustu Kirša, M. Yču. Buvo kviečiamas dėstyti Žemės ūkio akademijoje, bet šio pasiūlymo atsisakė.

1937 m. jis padėjo įkurti eksporto ir prekybos bendrovę „Prekyba“, tapo jos pirmininku. Sovietų okupacijos išvakarėse V. Petrulis valdžios buvo prisimintas ir pakviestas padėti parengti naujo Pramonės banko įstatus ir statutą, paskirtas į Ūkio tarybą.

1940 m. birželį prie Julijanavos dvaro pasirodžius Lietuvą okupavusios Sovietų Rusijos Raudonosios armijos daliniams, dvare dirbę darbininkai perspėjo šeimininką, kad jis trauktųsi į Vakarus. V. Petrulis atsakė niekam nieko blogo nepadaręs, bet dėl visa pikta žmoną Oną ir sūnus Algirdą, Vytautą ir Mindaugą išvežė į Birštoną, taip išgelbėdamas nuo tremties.

1940 m. liepos 29 d. Antanas Sniečkus pasirašė arešto orderį suimti V. Petrulį, o jau kitą dieną jis buvo suimtas „Kęstučio“ viešbutyje. Jis buvo kalinamas Kauno kalėjime, jo dvare padaryta krata – paimti dokumentai, rankraščiai, fotonuotraukos, konfiskuotas automobilis. Vėliau dvare apsistojo okupacinės kariuomenės dalinys.

1940 m. gruodžio 31 d. V. Petrulis buvo apkaltintas priklausymu kontrrevoliucinei Ūkininkų sąjungai ir kad keletą metų kaip kontrrevoliucinės Lietuvos vyriausybės narys aktyviai kovojo už revoliucinio judėjimo nuslopinimą ir Komunistų partijos likvidavimą.

Ypatingasis pasitarimas skyrė aštuonerių metų bausmę, V. Petrulis buvo išsiųstas į Uchtos lagerį Komijoje. Tačiau 1941 m. rugsėjo 6 d. vėl buvo suimtas, „tardomas“ ir pasmerktas sušaudyti. 1941 m. gruodžio 3 d. Uchtoje ar jos apylinkėse sušaudytas. Ona Petrulienė su vaikais 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno JAV.

Prieš paskelbiant nepriklausomybę 1990 m. sausio 12 d. Lietuvos SSR prokuratūra reabilitavo V. Petrulį.

Šaltiniai ir literatūra:

Blažytė D. Vytautas Petrulis. Lietuvos respublikos ministrai pirmininkai

(1918–1940). Vilnius, 1994, p. 283–304.

Saulius Petrulis. Lietuva, 1922, sausio 21, Nr. 2, p. 1.

Galva G. Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija. Čikaga, 1982.

Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1, Vilnius, 2007, p. 49–51.

Terleckas V. Vadovavęs penkių ministrų kabinetų finansams. XXI amžius, Nr. 95, 2001, gruodžio 19.

Svarauskas A. Vytautas Petrulis. Lietuvos respublikos 1918–1940 m. vy- riausybių ministrų biografinis žodynas. Vilnius, 2006, p. 308–312.

Veilentienė A. Valdemaras Vytautas čarneckis: „esu savo tėvynės patriotas“. Vilnius, 2016.

 

Dr. Audronė Veilentienė