52

X VYRIAUSYBĖS VIDAUS REIKALŲ MINISTRAS

(1924-07-08–1925-02-04)

Jis gimė 1892 m. spalio 12 d. Rudaminoje, Seinų apskrityje 10 vaikų šeimoje. Tėvas, pradžios mokyklos mokytojas Simonas Starkevičius (vėliau pavardę sulietuvino ir tapo Starkumi), vaikams įskiepijo meilę mokslui, todėl visos septynios atžalos įgijo aukštąjį išsilavinimą.

Zigmas mokėsi Rudaminos pradinėje mokykloje. 1912 m. baigė Marijampolės gimnaziją, o 1917 m. – Maskvos universiteto Gamtos fakultetą, tapo diplomuotu agronomu dirvožemininku. Besimokydamas universitete Z. Starkus įstojo į Elziejaus Draugelio įkurtą „Rūtos“ draugiją, vėliau buvo vienas iš ateitininkų judėjimo pra- dininkų, aktyviai dalyvavo jų veikloje.

1917 m. kartu su Vytautu Endziulaičiu ir Boleslovu Januliu parengė Lietuvių krikščionių demokratų partijos (toliau – LKDP) programą, tapusią Rusijos lietuvių LKDP programos pagrindu. 26- erių grįžęs į Lietuvą įsitraukė į valstybės kūrimą – nuo 1918 gruodžio 28 d. iki 1920 m. gegužės 15 d. buvo vidaus reikalų viceministras. 1919 m. padėjo ministrui Petrui Leonui rengti Savivaldybių įstatymą, organizavo apskričių viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavimus. Taip pat buvo LKDP centro valdybos

1920 m. balandžio 14–16 d. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą Z. Starkus su Lietuvos darbo federacijos sąrašu buvo išrinktas Seimo nariu II (Kauno) rinkiminėje apygardoje. Jis priklausė Krikščionių demokratų bloko Darbo federacijos frakcijai.

Seime Z. Starkus buvo vertinamas kaip geriausias Vakarų Europos šalių konstitucijų žinovas – kairiųjų partijų kritiką atremdavo konkrečiais pavyzdžiais ir argumentais. Jis pasiūlė daug Konstitucijos projekto bei Žemės reformos įstatymo redakcinių pataisų, ir beveik visos jos buvo priimtos.

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rašė, kad Z. Starkus buvo objektyvus ir išsilavinęs, vertindavo savo kritikus, atsižvelgdavo į priešingų pažiūrų atstovų pastabas. Starkus buvo I, II ir III Seimų narys, dirbo Savivaldybių ir administracijos, Teisių ir Redakcijos komisijose, priklausė Krikščionių demo- kratų frakcijai.

Jis daug nusipelnė organizuojant administracijos aparatą ir rengiant įstatymus. Nuo 1922 m. gegužės 15 d. iki 1924 m. liepos 12 d. – Žemės reformos valdybos pirmininkas. Nuo 1924 liepos 8 d. iki 1925 m. vasario 4 d. – vidaus reikalų ministras Antano Tumėno Vyriausybėje, vadovaujamoje krikščionių demokratų. Starkaus kandidatūra buvo pasiūlyta neatsitiktinai – jam buvo žinomas Vidaus reikalų ministerijos darbas, jis buvo prisidėjęs rengiant svarbiausius valstybės įstatymus, be to, dėl profesionalumo ir santūrumo buvo gerbiamas net partijos oponentų. Jam vadovaujant Vidaus reikalų ministerijai, buvo priimta kai kurių demokratiją varžančių įstatymų ir nutarimų: pakeistas Savivaldybių įsta- tymas leido vidaus reikalų ministrui daryti didesnę įtaką savivaldos institucijų darbui, reglamentuota loterijų rengimo tvarka, sugriežtinta viešų renginių, paskaitų ir susirinkimų organizavimo tvarka.

Vis dėlto Z. Starkus liko ištikimas savo principams ir atsistatydino kartu su premjeru A. Tumėnu, nes atsisakė paklusti Krikščionių demokratų partijos lyderių spaudimui paveikti Lietuvos teisėsaugos institucijas priimti palankų sprendimą garsiojoje buvusio užsienio reikalų ministro Juozo Purickio „Sacharino byloje“. Nuo 1925 m. rugsėjo iki 1926 m. birželio Z. Starkus dirbo Valstybės kontrolieriumi.

1926 m. vedė ūkininko dukterį Uršulę Urniežiūtę, kuri taip pat anksti įsitraukė į lietuviškų organizacijų veiklą ir spaudos draudimo metais slapta lietuvių kalbos mokė neturtingų tėvų vaikus. Kartu su kitais septyniais lietuviais, tarp jų ir Vincu Mykolaičiu Putinu, gavusi JAV lietuvių įsteigtą stipendiją, Friburge baigė istorijos ir vokiečių kalbos studijas bei įgijo prancūzų kalbos mokytojos diplomą. Grįžusi į Lietuvą mokytojavo Kražiuose, nuo 1926 m. apsigyveno Kaune, dirbo Mokytojų seminarijoje. Z. Starkų ir U. Urniežiūtę supažindino ir supiršo prezidentas Aleksandras Stulginskis, jo dvare Jokūbave ir buvo atšvęstos Starkų vestuvės. Starkai susilaukė keturių vaikų: trijų dukterų dvynių Aldonos (vėliau – Šmatavičienės) ir Birutės (vėliau – Pratašienės) bei Sigitos (vėliau – Umbrasienės) ir sūnaus Kęstučio.

1926–1929 m. Z. Starkus buvo Lietuvos banko direktorius, 1929–1935 m. – Valstybės tarybos narys. 1936–1939 m. dirbo Lietuvos banko valdybos direktoriumi, o nuo 1940 m. vasario – banko valdytojo pavaduotoju. A. Smetona jam siūlė tapti teisingumo ministru, bet Starkus atsisakė.

1932–1940 m. jis buvo Katalikų veikimo centro valdybos narys, 1937–1940 m. – Prekybos, pramonės ir amatų rūmų narys. Priklausė komisijai, kuri turėjo parengti Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymo projektą.

1932 m. Z. Starkus buvo apdovanotas LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 1934 m. rugsėjo 8 d. – Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu, 1939 m. vasario 16 d. – Darbo žvaigždės 1-ojo laipsnio ordinu. Ben- dradarbiavo spaudoje – 1923 m. buvo vienas iš krikščionių demokratų savaitraščio „Rytas“ steigėjų ir pirmasis redaktorius.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Z. Starkus 1940 m. rugsėjį paskirtas laikinuoju banko valdytoju, o 1940 m. spalio 10 d. – banko pinigų apyvartos sektoriaus vadovu.

1941 m. birželio 14 d. Z. Starkus su šeima suimtas, atskirtas nuo šeimos kalėjo Sverdlovsko srities Gary lagerių sistemos Sosvos lageryje. Laiške žmonai 1942 m. balandžio 5 d. jis rašė, kad vasarą dirbo laukuose ir miške, rudenį – statybose dailide, žiemą pynė vyžas, buvo labai išsekęs.

1941 m. lapkritį prasidėjo tardymai, 1942 m. kovo 1 d. nutarta jį areštuoti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už tėvynės išdavimą.

1942 m. birželio 27 d. SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo nutarimu Z. Starkus buvo nuteistas sušaudyti už „priklausymą kontrrevo- liucinei partijai“, t. y. už politinę ir valstybinę veiklą nepriklausomoje Lietuvoje – priklausymą Lietuvos krikščionių demokratų partijai, vidaus reikalų ministro pareigas, Valstybės tarybos ir Katalikų veikimo centro valdybos narystę.

1942 rugpjūčio 1 d. paskutiniame laiške žmonai rašė, kad jį perkels į kitą vietą – apie nuosprendį jis nežinojo.

1942 m. rugpjūčio 25 d. Z. Starkus sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Dalis šeimos – žmona, sūnus Kęstutis ir duktė Sigita – buvo ištremti į Južakovo k., Troickojės raj., Altajaus kr., ten 1943 m. iš bado mirė sūnus Kęstutis.

Suėmimo metu dvynukės dukros svečiavosi sociologo, publicisto, vertėjo, filosofo, rašytojo, tuomet ėjusio naujienų agentūros ELTA direktoriaus pareigas Valentino Gustainio šeimoje, todėl jų neištrėmė.

Birutę ir Aldoną užaugino Z. Starkaus brolis lotynų kalbos mokytojas Juozas Starkus. Starkienė su dukra Sigita vėliau gyveno tremtyje Troickojės ir Zonalnojės vietovėse.

Sigita 1946 m. buvo pabėgusi į Lietuvą, tačiau 1950 m. vėl grąžinta į Altajaus kraštą. 1956 m. U. Starkienė su dukra grįžo į Lietuvą.

1989 m. gegužės 25 d. Z. Starkus buvo reabilituotas.

Šaltiniai ir literatūra:

Juozo Starkaus atsiminimai. Kaunas, 1990, A. Veilentienės asmeninis archyvas.

Juodytė G. Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės. Vakarų ekspresas, 2012- 07-29. Žr. internete: http://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-akvareles/ klaipedos-akvareles-namai-ir-zmones-254-783858/

Macijauskienė M. uršulę urniežiūtę-Starkienę prisiminus. XXI amžius, 2008-02-27, Nr. 16. Žr. internete: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/02/27/ atmi_03.html

Veilentienė A. Starkus Zigmas Pranas. Lietuvos Steigiamojo Seimo narių biografinis žodynas. Vilnius, 2006, t. 2, p. 385–388.

Veilentienė A. Starkus Zigmas Pranas. Lietuvos Respublikos Seimo narių biografinis žodynas. Vilnius, 2007, t. 3, p. 351–353.

Svarauskas A. Starkus Zigmas Pranas. Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas. Vilnius, 2006, p. 476–480.

 

Dr. Audronė Veilentienė