Švietimas Ukmergėje. Ukmergės „Ryto“ specialioji mokykla

by Muziejus

Dabartiniame Ukmergės „Ryto“ specialiosios mokyklos pastate (Vytauto g. 20) prieš 100 metų veikė pirmoji Ukmergės lietuviška gimnazija. Tačiau labai nedaug trūko, kad ji būtų įsikūrusi kitoje miesto pusėje, o Vytauto ir Bažnyčios gatvių sankirtoje stovėtų eilinis gyvenamasis namas.

Numalšinus 1831 m. sukilimą Carinės Rusijos valdžia ėmėsi represijų, kurių aukomis tapo ir Lietuvos aukštesniosios mokyklos. 1835 m. buvo uždaryta 90 metų sėkmingai veikusi, gerą išsilavinimą moksleiviams suteikdavusi Ukmergės pijorų mokykla (įsikūrusi Vienuolyno g., sudegusi per didįjį 1877 m. gaisrą). Po ilgų prašymų Ukmergės apskrities bajorams pavyko gauti rusų valdžios leidimą įsteigti mieste bajorų mokyklą (nepilna vidurinė, be baigiamosios klasės ir lotynų kalbos dėstymo). Ją ketinta pastatyti buvusios pijorų mokyklos vietoje Vienuolyno g. Tačiau tam kategoriškai pasipriešino Vilniaus generalgubernatorius N. Dolgorukovas, reikalavęs, kad bajorų mokyklos pastatas stovėtų prie Peterburgo-Varšuvos plento (ėjusio pro dabartines Vytauto ir Kauno gatves), „iš tolo matomoje miesto vietoje ir puoštų miestą“. 1842 m. pr. baigti mokyklos statybos darbai. XIX a. pirmoje pusėje, kai dauguma miesto pastatų buvo mediniai, mūrinis dviaukštis pastatas išties atrodė išskirtinis.

gimnazija(dabar internatas)_F-2840_sumazintas

XIX a. dokumentuose nebuvo fiksuojama moksleivio tautybė, nurodoma tik tikyba. Nors mokykla vadinta bajorų, bet joje mokėsi ir miestiečių bei valstiečių vaikai. Tarp valstiečių luomo moksleivių buvo ir būsimas lietuvių poetas, kunigas, A. Baranausko draugas, 1863 m. sukilimo dalyvis – Klemensas Kairys. 1864 m., po naujos represijų bangos ir 1863 m. sukilimo numalšinimo (nemažai vyresnių klasių mokyklos moksleivių prisidėjo prie sukilėlių), mokykla buvo uždaryta. Vėliau pertvarkyta į dviejų klasių, nuo 1910 m. – į keturių klasių mokyklą.

Šios mokyklos mokiniai prisidėjo prie „Aušros“ ir „Varpo“ bei knygnešių pastangomis pradėto tautinio atgimimo Ukmergėje. Paskatinti jaunų miesto bažnyčios vikarų, kunigų patriotų K. Šleivio ir V. Opulskio baigiamosios klasės moksleiviai lietuviai ne tik patys skaitė ir aktyviai platino uždraustą lietuvišką spaudą, bet ir 1899 m. rugsėjo mėn. atsisakė dalyvauti visiems moksleiviams privalomose pamaldose rusų cerkvėje (dab. Šv. Trejybės bažnyčia). Pirmą kartą Ukmergėje, vienas iš moksleivių šapirografu (dauginimo aparatu) atspausdino virš 10 lietuviškų atsišaukimų, kuriuos išklijavo įvairiose miesto vietose. Atsišaukime piktinamasi mokyklos vadovybės represijomis prieš moksleivius lietuvius, raginama: „Reikalaukime katalikiškų lietuviškų knygų, skaitykime naudingas pasaulietines lietuviškas knygas, jos išmokys mus kaip reikia gintis nuo maskolių!!!“. Dėl šių įvykių sudaryta „Ukmergės byla“ buvo viena iš paskutiniųjų spaudos draudimo bylų, turėjusių įtakos ir spaudos draudimo panaikinimui. Keli moksleiviai buvo pašalinti iš mokyklos, atsišaukimo autorius 1,5 metų sėdėjo kalėjime. Iš viso byloje buvo nuteista 13 lietuvišką spaudą platinusių asmenų: vienas kunigas, lietuviai inteligentai, valstiečiai.

Moksleivius pasiekęs tautinis atgimimas tapo vis svarbesnis. Lietuviškų gimnazijų poreikis augo. Galimybės jas įkurti atsirado Lietuvą I pasaulinio karo metu užėmus Vokietijos kariuomenei. Vokiečiai lietuviškų vidurinių mokyklų kūrimo neskatino, bet ir nedraudė. Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje jau 1915 m. pab.–1916 m. pr. ėmė veikti lietuviškos gimnazijos. Neatsiliko ir Ukmergė. Gimnazijos įkūrimo organizatoriumi bei pirmuoju jos direktoriumi tapo aktyvus vietos lietuvių veikėjas, būsimas ilgametis miesto burmistras, advokatas – Boleslovas Dirmantas.

Prieš atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei lietuviškas gimnazijas kūrė katalikiška visuomeninė organizacija – Lietuvių švietimo draugija „Saulė“. 1917 m. lapkričio pradžioje Kaune vykusiame visuotiniame „Saulės“ draugijos susirinkime nutarta steigti gimnaziją Ukmergėje. Organizacinis darbas buvo pavestas B. Dirmantui. Gimnazija perėmė buvusios 4 klasių miesto mokyklos patalpas ir po Velykų, 1918 m. balandžio 7 d., pradėjo darbą, turėdamas 3 klases su 97 moksleiviais (83 berniukais, 14 mergaičių). Nuo 1919 m. liepos 1 d. Ukmergės „Saulės“ gimnazija priklausė švietimo ministerijai ir iki 1938 m. vadinta Ukmergės valstybine gimnazija.

Pagrindinė švietimo įstaiga apskrityje vis plėtėsi ir augo. Nepriklausomybės laikotarpiu, iki Sovietų invazijos, gimnazijos klasių skaičius išaugo nuo 3 iki 18, moksleivių skaičius – nuo 97 iki 635. Jei gimnazijos veiklos pradžioje daugiausia mokėsi berniukų, tai 1940 m. moksleivių berniukų ir mergaičių skaičius beveik susilygino. Dauguma moksleivių buvo apskrities ūkininkų vaikai. Mokėsi ne tik lietuviai, bet ir vietiniai rusai, žydai, vokiečiai. Beveik pusė pedagogų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Gimnazijoje dėstė žymūs Lietuvos pedagogai: 1919-1926 m. jos direktoriumi dirbo Jonas Baronas – rusų-lietuvių kalbų žodyno, daugelio vadovėlių bei straipsnių pedagogikos ir kultūros temomis autorius; braižybą ir piešimą dėstė dailininkas E. Kulvietis; 1922-1923 mokslo metais lietuvių literatūrą dėstė žymusis Lietuvos rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas, kiekvieną trečiadienį važinėdamas iš Kauno į Ukmergę ir atgal (kelionei sugaišdamas beveik 10 valandų). Moksleiviai Ukmergės gimnazijoje įgydavo tikrai gerą vidurinį išsilavinimą. Tad nieko nuostabaus, kad ją lankė ne tik Ukmergės miesto, Ukmergės apskrities vaikai, bet ir atvykę iš dabartinių Anykščių, Molėtų, Skuodo, Kėdainių, Utenos, Vilkaviškio rajonų. Tai parodo aukštą gimnazijos mokslo lygį.

Vis augant moksleivių skaičiui Ukmergės valstybinė gimnazija ėmė plėstis. 1932 m. buvo išnuomotos patalpos Vytauto g. 48 (taip vadinamas Meškų namas), 1937–1938 m. pastatytas naujasis gimnazijos pastatas (dabartinė Ukmergės Antano Smetonos gimnazija, architektas – Feliksas Bielinskis).

Gimnazija neapsiribojo vien tik vaikų mokymu. Nuo pat jos įkūrimo veikė kursai suaugusiems, kur žinias teikė gimnazijos mokytojai. Vasarą gimnazija organizuodavo tobulinimosi kursus pradinių klasių mokytojams iš visos apskrities.

Gimnazija buvo svarbus miesto kultūros židinys, kur vykdavo mėgėjiški bei į miestą atvykusių profesionalių teatrų spektakliai, kultūros vakarai, susitikimai su žymiais Lietuvos rašytojais (čia lankėsi Vydūnas, L. Gira, B. Rutkauskas), pasaulį apkeliavusiu keliautoju A. Poška ir t.t. Dažnai buvo skaitomos paskaitos įvairiomis temomis.

Be gimnazijos tikriausiai vėliau būtų įsikūręs ir Ukmergės kraštotyros muziejus, kuriam pradžią davė 1933 m. susikūręs gimnazijos skautų muziejus. Gimnazistai aktyviai dalyvavo kraštotyriniame darbe. Puikus to darbo pavyzdys yra išlikęs rankraštinis gimnazistų tautosakai skirtas laikraštėlis „Kanklių balsas“ su jų surinktais padavimais, dainomis, pasakomis, savo kūryba tautosakos temomis.

Gimnazijoje mokiniai dalyvaudavo ir visuomeninėje veikloje. Veikė lavinimosi (kultūrininkų), ateitininkų, šaulių kuopelės, įvairūs būreliai. Be bendrų žinių gimnazistai gaudavo ir patriotizmo, meilės tėvynei užtaisą. Tai įrodo daugelio buvusių gimnazistų dalyvavimas pokario rezistencijoje bei 1946-48 m. gimnazijoje veikusi pagrindinė patriotinė organizacija „Lituanica“.

Šiame pastate 1938–1940 m. veikė Ukmergės valstybinė mokytojų seminarija – mišri specialioji aukštesniojo lavinimo mokymo įstaiga, kuri rengė pradžios mokyklų mokytojus. Seminarijoje veikė jaunesniojo pradžios mokyklos mokytojo cenzui įgyti kursai. Vėliau pervadinta į Ukmergės mokytojų seminariją. Čia 1940–1947 m. buvo mišri vidurinio lavinimo mokymo įstaiga, kuri rengė pradžios mokyklų mokytojus.

Pasitraukus vokiečiams, seminarija buvo pavadinta Vlado Žvirblio pedagogine mokykla. 1956 m. Ukmergės Vlado Žvirblio vardo pedagoginės mokyklos patalpose buvo įsteigta Ukmergės „Ryto“ pagalbinė mokykla-internatas.

Pastatas, kuriame šiuo metu įsikūrusi Ukmergės „Ryto“ specialioji mokykla, niekada nebuvo praradęs pedagoginės paskirties. Jau nuo XIX amžiaus vidurio jame buvo vykdoma švietėjiška veikla.

Tekstą paruošė Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas