Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Antrasis objektas

ŠVENTOSIOS UPĖ. 1920 METŲ KARO VEIKSMŲ TEATRAS

I. Šventosios upė

Šventosios upės pavadinimas reiškia šventą, sakralinę vietą ir turėtų būti siejamas su ikikrikščioniškais laikais. Kryžiuočių kelių aprašyme ji dar įvardijama ir Šventupe. Tai vien didžiausių Rytų Lietuvos upių; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia (264 km) tarp tų upių, kurios teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Jos baseino plotas – 6888,8 kv. km.

Šventoji ir jos baseinas pagal lt.wikipedia.org žemėlapį

Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.

Antalieptės hidroelektrinė (viršuje) ir Kavarsko užtvanka bei hidroelektrinė. Vytauto Kondroto ir triphandbook.com nuotraukos

Svarbiausi Šventosios intakai:

kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;

dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė, Storė, Armona.

Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII amžiuje dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII amžiuje, kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.

Vilkmergės pavietas 1665 m. Nicolas Sanson žemėlapyje. Šaltinis – lt.wikipedia.org

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio.

II. 1920 metų Nepriklausomybės kovų karinių veiksmų teatras

Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės vyko plačioje teritorijoje Šiaurės, Pietų ir Rytų Lietuvoje. 1920 m. karo veiksmų teatras Lietuvoje tęsėsi nuo Daugpilio šiaurėje iki Gardino pietuose, ir apėmė daugiausiai Aukštaitijos etnografinį regioną.

Lietuvos savanoriai ir kariai

Geografiškai 1920 metų karo veiksmai apėmė plačią teritoriją nuo Augustavo pietuose iki Panevėžio šiaurėje, nuo Kauno vakaruose iki lenkų-sovietų kariuomenių pozicijų linijos, nustatytos 1920 m Rygos taikos sutarties metu, rytuose. Apibrėžiant tiksliau, pietinė karo veiksmų riba ėjo per Lietuvos Brastą (dab. Brestas), bei lenkų ir sovietų kariuomenių sąlyčio pietinį barą.

Žvelgiant siauriau, Širvintų-Giedraičių mūšio karo veiksmų teatras apima trikampį, kurį sudaro Paberžė (Vilniaus r.) pietryčiuose, Ukmergė šiaurėje ir Musninkai vakaruose.

Širvintų-Giedraičių mūšio karo veiksmų teatras

Pagrindinėmis gamtinėmis kliūtimis 1920 m. karo veiksmuose buvo didžiosios Lietuvos upės: Nemunas, Neris, Merkys, Šventoji bei jų intakai. Dvi pirmosios iš jų buvo svarbesnės kliūtys tiek kariuomenėms puolant, tiek ginantis, tiek ir sąveikaujant kariuomenių daliniams bei junginiams tarpusavyje.

Antru svarbiu gamtiniu karo veiksmų elementu buvo miškai ir girios, ypač pelkėti. 1920 metais miškai buvo gerokai praretinti Vokietijos okupacijos metu, tačiau jie ir toliau lėmė, jog didesnis kariuomenių judėjimas tuo metu galėjo vykti tik prastais krašto ir vietiniais keliais.

Klimato požiūriu kovos galėjo vykti ištisus metus, tačiau pavasario ir rudens laikotarpiu kariuomenių judėjimą stipriai ribojo pažliugę keliai, o ir žiemos buvo ilgesnės bei šaltesnės, nei dabar, XXI a. pradžioje. Visi tuometiniuose karo veiksmuose dalyvavę kariai buvo prie tokių sąlygų įpratę, aprangos ir apavo visiems užteko.

Civilizacinės įtakos požiūriu svarbiausiu kariuomenių judėjimo faktoriumi buvo geležinkelio linijos ir jų infrastruktūra bei negausūs miestai. Pagrindinėmis karo veiksmų teatro geležinkelio arterijomis buvo geležinkelis Varšuva-Gardinas-Vilnius-Daugpilis su atšaka nuo Vilniaus link Minsko ir Lydos, kuris buvo pagrindinė Lenkijos kariuomenės transporto arterija. Lietuvos kariuomenės veiksmus daugiausiai lėmė geležinkelis Kaunas-Marijampolė-Alytus-Varėna, su atšaka nuo Marijampolės link Suvalkų (Suvalkijos karo veiksmų subteatras), geležinkelis Kaunas-Vilnius (Vilniaus karo subteatras), geležinkelis Kaunas-Jonava-Radviliškis-Šiauliai, su atšakomis į Panevėžį bei Daugpilį ir nuo Panevėžio link Utenos, o taip pat ir siaurasis geležinkelis Jonava-Ukmergė (Širvintų-Giedraičių subteatras). Toks gelžkelių išsidėstymas, kurį nulėmė Rusijos imperijos geležinkelių statybos strategija bei nedidelės Vokietijos imperijos korekcijos 1915-1919 m., buvo palankesnis Lietuvai, nes ji galėjo panaudoti vidinių susisiekimo linijų privalumus, ypač permetant kariuomenę keliomis, viena kitą papildančiomis linijomis, kai tuo tarpu Lenkijos kariuomenė iš esmės galėjo naudoti tik vieną Varšuvos-Gardino geležinkelio liniją.

Lietuvos kariuomenės šarvuotas traukinys „Gediminas“

Karo veiksmų eigai įtaką turėjo ir geležinkelio mazgai, iš kurių svarbiausiais buvo Vilnius, Kaunas ir Gardinas. Svarbiais geležinkelio mazgais buvo ir Marijampolė, Varėna bei Lentvaris. Šių mazgų valdymas iš esmės ir nulėmė dominavimą krašte. Neatsitiktinai keli iš šių mazgų, juos įkuriant, buvo sustiprinti fortifikacinėmis priemonėmis – Kauno ir Gardino tvirtovėmis, nors jų būklė 1920 metų karo veiksmų sąlygomis jau buvo tolima nuo patenkinamos. Tačiau karinių operacijų planavimui fortifikuotos teritorijos turėjo didelę reikšmę, nes visada buvo numatoma, jog priešas sugebės šiais įtvirtinimais pasinaudoti, todėl tiesiogiai, neturint pakankamo kiekio apgulties artilerijos ir prisibijant didelių nuostolių, pulti tvirtoves buvo vengiama.

Vokiečių kariai užimtoje Gardino tvirtovėje 1915 m. Šaltinis – LIMIS, Kretingos muziejus

Gardino tvirtovės 5 forto liekanos

Didelę reikšmę taktiniams karo veiksmams turėjo I pasaulinio karo įtvirtinimai, likę kariuomenių 1920 m. veikimo baruose. Didžioji 1915-1918 metų įtvirtinimų linija, pastatyta Vokietijos kariuomenės ir lygiagrečiai su ja buvusi Rusijos imperijos gynybos linija tebebuvo grėsmingos tiek dėl esamo apkasų ir slėptuvių tinklo, tiek ir dėl likusių spygliuotų vielų, tačiau šios įtvirtinimų linijos daugiau buvo naudojamos Lenkijos-Sovietų Rusijos karo veiksmų teatre. Lenkų-lietuvių karo veiksmuose didesnę reikšmę turėjo Kauno tvirtovių prieigų įtvirtinimai, pastatyti vokiečių jų Rytų fronto štabo apsaugai, bei 1915 metų Vilniaus apsaugos linija, buvusi abiejuose Neries krantuose ir panaudota Lenkijos kariuomenės gynybinėms pozicijoms Širvintų-Giedraičių mūšio metu. Nors ši linija buvo gerokai silpniau įrengta, ji vis tik turėjo tam tikrą reikšmę ir karo veiksmų metu buvo panaudota.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ