ISTORIJA

Pirmasis Ukmergės muziejaus kūrimosi etapas vyko 1933 – 1939 m. 1933 m. kovo mėnesį Ukmergės gimnazijos mokytojai ir gimnazistai skautai sudarė skautų muziejaus organizacinį komitetą ir balandžio 2 d. atidarė muziejų skautų būstinėje (Kauno g. 10.). Atidarymo metu mokytojas, dailininkas ir skautų vadovas E. Kulvietis išreiškė viltį, jog „skautų muziejus bus pradžia didžiulio miesto muziejaus“.

Antrasis muziejau kūrimosi etapas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėnesį, kai Ukmergės mokytojų seminarijoje pradėjo dirbti aktyvus kraštotyrininkas V. Čižiūnas. 1940 m. kovo 15 d. jis sušaukė „Rytų Lietuvos kraštotyros draugijos“ steigiamąjį susirinkimą, kurio metu buvo patvirtinti šios draugijos veiklos įstatai. Draugijos pagrindinis tikslas buvo „pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, taip pat apsaugoti jo senovės liekanas ir istorinę medžiagą“. Svarbiausia priemone šiam tikslui pasiekti buvo vietos muziejaus organizavimas. Draugijos nariais tapo Ukmergės apskrities ir miesto savivaldybių vadovai, gimnazijos mokytojai. Skautai draugijai perdavė išaugusius savo rinkinius, jie buvo saugomi naujųjų gimnazijos rūmų patalpose.

Deja, muziejaus įkūrimą sustabdė 1940 m. birželyje prasidėjusi Lietuvos okupacija, bei nemažos dalies „Rytų Lietuvos kraštotyros draugijos“ narių suėmimas, tremtis į Sibirą, perkėlimas dirbti į kitas Lietuvos vietoves. Prasidėjus Tarybų Sąjungos ir Vokietijos karui, vokiečių vermachtas pavertė gimnaziją karo ligonine, todėl didžioji dalis ten buvusių senienų tiesiog dingo ar buvo sunaikintos.

Trečiasis muziejaus įkūrimo bandymas prasidėjo vykstant karui ir naudojantis tam tikra, vokiečių okupacinės valdžios leista, kultūrine savivalda. Pagrindiniais muziejaus įkūrimo iniciatoriais tapo žinomi Kauno dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos, tuo metu ieškoję ramesnio gyvenimo provincijoje. P. Tarabilda įsidarbino Ukmergės mokytojų seminarijoje, todėl pagrindiniais muziejaus naujųjų rinkinių kaupėjais vėl tapo seminarijos mokytojai ir mokiniai. Tarabildos muziejų pradėjo kurti beveik nuo nulio – „Prieš šį muziejų buvo organizuota skautų ir gimnazijos muziejai, bet […] laikui bėgant eksponatai žuvo. Dabartiniam muziejui buvo perduota sauja eksponatų ir tuščios vitrinos“ – apie muziejaus kūrimo pradžią rašė laikraštis „Panevėžio apygardos balsas“ (1944-06-10).

Muziejus iškilmingai atidarytas 1944 m. gegužės 6 d., dalyvaujant okupacinės valdžios ir vietos savivaldos atstovams. „P. Tarabilda trumpoje apžvalgoje muziejaus atidarymo proga susirinkusiems svečiams minėjo, jog muziejus užima keturis vidutinio didumo kambarius ir turi du skyrius: meno ir istorijos. Meno skyriuje yra per 60 žymių Lietuvos dailininkų paveikslų. Istoriniame skyriuje yra tik tautodailės, spaudos, iškasenų, būtovinės medžiagos: verpstės, kryžmės, smūtkeliai, kantičkos, graždankos, numizmatika, dokumentai, senoviniai ginklai, kirvukai, senos knygos, pašto ženklai, senos fotografijos, piestos, staklės ir kt. Viso arti 3500 vienetų. […] Muziejus buvo gausiai lankomas . Per pirmąsias dvi savaites po atidarymo, jis susilaukė virš dviejų tūkstančių lankytojų“. („Panevėžio apygardos balsas“ 1944-06-10)

1944 m. liepos 24 d. Ukmergę užėmė Raudonoji armija. Dėl pokarinės suirutės, ideologizuoto sovietinės valdžios požiūrio į eksponatus, iki 1946 m. muziejus neteko 80% eksponatų, muziejaus įkūrėjai Tarabildos buvo priversti išvykti. Tačiau, nors ir labai nukentėjęs, muziejus išliko. Jis buvo įsikūręs mediniame pastate, miesto centre, Kauno g., šalia dabartinio Ukmergės kultūros centro. Visi eksponatai 1946 m. tilpo į vieną kambarėlį. Nuo 1946 iki 1956 m. muziejaus vadovai nuolat keitėsi, muziejaus plėtra vystėsi lėtai, trūko lėšų tiek muziejaus veiklai, tiek darbuotojų algoms, eksponatai buvo prastai inventorinami, muziejininkams (kurių buvo vos keli) trūko kompetencijos.

Padėtis muziejuje ėmė keistis 1956-1957 m. Tuo metu moksline bendradarbe pradėjo dirbti Elena Kazėnienė (dirbo iki 2001 m.). Ji uoliai organizavo muziejaus dokumentacijos tvarkymą, eksponatų rinkimą, ekskursijas, paskaitas, rašė muziejaus veiklą populiarinančias publikacijas. Muziejus sulaukė daugiau išsilavinusių darbuotojų, jame pagausėjo eksponatų. Muziejininkai daugiau rūpinosi ekspozicijų keitimu, parodų organizavimu, paskaitų vedimu…

1974-1987 m. muziejuje vyko didelės permainos. 1973 m. muziejus buvo uždarytas, medinis jo pastatas nugriautas, o 1975 m. muziejus perkeltas į dabartinį muziejaus pastatą Kęstučio aikštėje. Ten įrengtos ekspozicijos buvo chronologiškai suskirstytos į laikmečius: 1918 – 1940 m., 1940 – 1941 m., pokario ekspozicija, ekonomikos, kultūros bei švietimo, liaudies meno, gamtos ekspozicijos. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas sovietiniam periodui. 1977 m. naujajame muziejuje prasidėjo kapitalinis remontas, atnaujintas pastatas, įrengtos naujos vitrinos, kita ekspozicinė įranga. Tuo metu muziejaus veikla buvo orientuota į ekspedicijas, kilnojamas parodas, paskaitas, konsultacijas. Įsteigti nauji mokslinių bendradarbių, vyr. fondų saugotojo etatai. Tuo metu muziejus jau turėjo 10 756 eksponatus.

Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos, muziejaus ekspozicijos buvo tik dalinai atnaujintos: sovietinės temos panaikintos, sukurta nauja erdvė keičiamoms parodoms. Keitėsi ir muziejininkų tyrinėjamų temų laukas: imta domėtis rezistencijos, tremties laikotarpiais, daugiau dėmesio skirta tarpukariui.

1995 m. liepos 19 d. prie muziejus prijungtas Veprių visuomeninis muziejus (įkurtas 1967 m.), tapęs Veprių skyriumi.

Maždaug nuo 2000 m. Ukmergės muziejus pradėjo dalyvauja įvairiuose projektuose, skatinančiuose muziejinės veiklos bei ekspozicijų atnaujinimą. 2003 m. įkurtas muziejaus Užugirio skyrius. Nuo 2010 m. muziejus įsitraukia į eksponatų skaitmeninimo veiklą.
2016 m. muziejui perduotos atnaujintos ir pritaikytos muziejaus veiklai buvusio kino teatro patalpos, prasidėjo ekspozicijų formavimo naujose patalpose procesas.