Širvintų–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Trečiasis objektas

VILKMERGĖS PILIS-TVIRTOVĖ XV-XVIII A.

XIV a. pabaigoje izoliuotos medinės pilys, statytos ant kalvų, palaipsniui praranda savo reikšmę. Toks likimas ištiko Kernavę, Kreivąją Vilniaus pilį, Eigulius prie Kauno, Aukštadvarį, Veliuoną, Birštoną… Jas pakeičia gerokai didesnio ploto pilys, ar jų kompleksai, medžio-žemių įtvirtinimus ima keisti akmenų ir plytų mūras. Ypač didelės ir jau XV a. I pusėje artilerijai pritaikytos pilys atsiranda valstybės branduolyje, aplink sostinę Vilnių: Trys Trakų pilys, dvi Vilniaus pilys, Medininkai, Krėva.

Vilkmergė (Vilkamirgė) išlaikė savo, kaip kelią iš Vilniaus į Rygą dengiančio strateginio punkto, statusą, tad naujoje vietoje, dešiniajame Vilkamirgės (Vilkmergėlės) šlaite, pradėta statyti mūrinė pilis-tvirtovė, šalia jos pradėjo kurtis miestas. Istorikų nuomone, ši pilis-tvirtovė ir įtvirtinta gyvenvietė šalia jos su senuoju piliakalniu galėjo sudaryti vieną gynybinį kompleksą.

Mūrinės Vilkmergės pilies statybos pradžia reikėtų laikyti tą patį laikotarpį, kaip ir kitų didžiųjų ikiartilerinių (XIV a. pabaiga) ar jau artilerinių Lietuvos pilių – XV a. I pusę, kitaip sakant Jogailos ir Vytauto laikus. Pilių statybai tai buvo palankus metas: santykiai su Ordinu vis dar nebuvo sureguliuoti, valstybė turėjo stiprų valdovą Vytautą, kuris metodiškai stiprino valstybės gynybinę galią, nuolatinius karus ima keisti ilgesni taikos laikotarpiai, leidę užbaigti didesnius karo architektūros projektus, valstybė turėjo daugiau piniginių resursų tiek dėl kryžiuočių mokamos kontribucijos, tiek dėl išaugusių valstybės vidinių resursų.

Tačiau tvirtinti, jog mūrinė Vilkmergės pilis buvo pastatyta būtent XV a. pirmoje pusėje – gana sunku. 2020 m. Pilies parko teritorijoje vykdytų archeologinių tyrinėjimu metu buvo surasti keli mūro fragmentai, iš kurių vienas tikrai gali būti pilies bokšto liekana, specialistų datuojami XV a. pabaiga – XVI a. pradžia. Gali būti, kad besikeičianti geopolitinė LDK padėtis nulėmė dideles pertraukas pilies statybose, todėl Vilkmergės mūrinė pilis-tvirtovė buvo pabaigta ir įrengta apytikriai XV-XVI a. sandūroje.

XV-XVI a. mūro liekanų vietos Pilies parke

Vieta A

Vieta B

Vieta B iš viršaus

Vieta C

Pilis-tvirtovė buvo pastatyta ant Šventosios dešiniajame šlaite esančios aikštelės prie tilto (perkėlos) per Šventosios upę, kiek labiau į vakarus nuo senojo piliakalnio, kuris galėjo būti naudojamas ir vėlesniais laikais kaip atsparos punktas, nes archeologai jame randa ir XV a. I pusei būdingų radinių. Pilies planas nėra žinomas, tačiau tikėtina, kad jis sudarė pailgo stačiakampio aikštelę, ilgąja pietine kraštine prisiglaudžiant prie Šventosios slėnio šlaito, rytine siena prie Vilkamirgės šlaito, o kitos sienos turėjo būti apsaugotos gynybinio griovio, pylimo ir mūrinės sienos. Šiek tiek aukštesnė aikštelė, galinti nusakyti buvusios pilies-tvirtovės ribas ir dabar matoma Pilies parko rytinėje dalyje.

Pilies kalno viršaus (Pilies parko) reljefo pokyčiai: aukščiausia dalis (rausva spalva), aukštėjantis reljefas (gelsva spalva).

Pilies-tvirtovės kampuose (ar bent viename iš jų) turėjo būti įrengti bokštas ar bokštai, apie vieną iš jų užuominų randama net XVIII a. pab. – XIX a. pr. rašytiniuose šaltiniuose ir Ukmergės planuose. Prie pilies nuo pat statybos laikotarpio šliejosi gyvenvietė-miestas, kurio ašis sudarė keliai iš Vilniaus į Rygą ir iš Kauno į Uteną. Tikėtina, kad miestas taip pat galėjo turėti medžio-žemių įtvirtinimus, sudariusius su naująja pilimi bei senuoju piliakalniu vieną kompleksą, arba bent jau su tokia miesto vystymo perspektyva turėjo skaitytis pilies statytojai. Gali būti, kad ankstyvasis miestas pradžioje buvo išsidėstęs tik tarp pilių, vėliau išsiplėtė labiau į šiaurę. Tokio tipo karinės pilys turėjo karinę reikšmę iki pat XVII a. vidurio, tačiau reikalavo nuolatinės priežiūros ir plėtros. Ilgesniais taikos metais pilimis dažniausiai nebuvo rūpinamasi, nors ir jas griauti, lupti plytas ar akmenis kitų pastatų statyboms nebuvo leidžiama, o kilus pavojui pilies grioviai būdavo išvalomi, sienos remontuojamos, atsargos kaupiamos, statomi papildomi įtvirtinimai.

Didžiausią reikšmę Vilkmergės pilis-tvirtovė turėjo iki Šventosios (Pabaisko) mūšio 1435 metais, nors apie jos vaidmenį, prieš šį mūšį sulaikant Švitrigailos kariuomenės žygiavimą kelias (keliolika?) dienas trukusios Vilkmergės gynybos metu, kalbėti sunku – greičiausiai ji buvo dar tik pradėta statyti ir todėl tegalėjo būti pagalbiniu atraminiu punktu ant senojo piliakalnio stovėjusiai medinei Vilkmergės piliai. Trylikos metų (1454-1466) karas bei Albrechto Hohencolerno kovos dėl pasaulietinės Prūsijos ir Livonijos valstybės sukūrimo, pasibaigusios Prūsijos pasidavimu Lenkijai 1525 m., vyko ne Lietuvos teritorijoje, tačiau dalyvavimas šiuose karuose visada buvo diskutuojamas ir galimas, taigi ir Vilkmergės pilis, buvusi kad ir nepagrindinėje šių karų kryptyje, vis tik turėjo būti toliau statoma, o vėliau prižiūrima ir išlaikoma. Būta ir totorių pavojaus, paskatinusio Vilniaus miesto gynybinės sienos statybas.

Vilkmergės pilies reikšmė stipriai išaugo Livonijos karo metu. Jau 1556 m., Lietuvos kariuomenę rengiant karui su Livonija, per Vilkmergę žygiavo Lietuvos ir samdytų karių pulkai iš Vilniaus, vėliau šis maršrutas buvo ne kartą atnaujintas Lietuvai vis labiau įsitraukiant į Livonijos dalybas. Tuo metu Vilkmergės pilis turėjo tarnauti kaip tvirtovė-sandėlis, tvirtovė-bazė. Aštrėjo Lietuvos ir Maskvos santykiai, o 1563 m., maskvėnams užėmus Polocką, vidinėms Lietuvos sritims, o ypač Vilkmergei iškilo tiesioginis pavojus. Ar pilis sulaukė valdovo dėmesio, ar buvo stiprinama, nesama duomenų, greičiausiai pagrindinės investicijos vis tik atiteko Vilniui, ypač Stepono Batoro laikais, iš kur buvo organizuojami žygiai į Polocką, Velikije Lukus ir Pskovą 1579-1581 m.

Livonijos karui pasibaigus valstybės sienos nusistūmė toli į šiaurę, pagrindine Lietuvos pilimi tapo Biržai bei lietuvių ir sąjungininkų kontroliuojamos Livonijos pilys, taigi Vilkmergės pilies kaip karinės tvirtovės reikšmė turėjo užleisti vietą administracinėms ir ūkinėms funkcijoms, pilis ėmė tarnauti ir kaip Vilkmergės pavieto (apskrities) bajorijos seimelių bei Vilkmergės seniūnijos (Didžiojo kunigaikščio valdos-dvaro, suteikiamo laikinai valdyti seniūnams už teisminių ginčų tarp bajorų nagrinėjimą) rezidencijos vieta. Tik 1625 metais švedams užėmus Biržus galėjo būti imamasi Vilkmergės stiprinimo darbų, nes Vilkmergės pavieto seimelyje vietinė bajorija dar 1614 m. kėlė pilies sutvirtinimo ir sustiprinimo klausimą. 1629 m. pasirašius Altmarko paliaubas, švedų pavojus buvo stabilizuotas, todėl mažai tikėtina, kad taikos metu Vilkmergėje buvo kas nors daroma, prioritetai buvo skiriami Biržams, Daugpiliui, kitoms Kuršo ir Livonijos pilims, o vėliau, atsinaujinus karams su Maskva, – Smolenskui.

1655 metų tragiškų įvykių (maskvėnų ir švedų okupacija) Lietuvoje aprašymuose Vilkmergės pilis nėra minima, nors kaip tik per Vilkmergę traukėsi Jonušo Radvilos kariuomenė, maskvėnai bent jau dalį Vilkmergės buvo užėmę, sudegino bažnyčią, 1655-1656 ties Vilkmerge ėjo skiriamoji švedų ir maskvėnų okupacinių zonų riba. Tikėtina, kad tuo metu Vilkmergės pilis dar buvo tinkama karybai, nes išliko užuominų apie tai, jog Vilkmergės seniūnas S. Komorovskis, neturėdamas jokių „ginkluotų pajėgų pilies [ir dvaro] gynybai“, išvežė iš Vilkmergės teismo knygas ir aktus.

1692 m. rašytiniuose šaltiniuose apie pilį rašoma, jog ji beveik sugriuvusi, geriau išsilaikęs tik bokštas, kuris buvo naudojamas kaip kalėjimas. Piliavietėje, tikriausiai, buvo statomi Vilkmergės seniūnijos dvaro reikmėms reikalingi mediniai pastatai, kadangi 1711 metais švedų kariuomenės būriui sudeginus miestą, sudegė ir „pilis [dvaras?] su pilies aktais“.

1717 m. miesto seniūnas Jonas Mykolas Strutinskis „iš dalies atstatė pilį“. Galima spėti, kad šis „atstatymas“ buvo daugiau susijęs su pilies teritorijoje esančių pastatų, naudojamų seniūnijos-dvaro reikmėms pastatymu, bet tikėtina, kad piliavietės-dvarvietės sustiprinimui galėjo būti panaudoti ir pilies-tvirtovės įtvirtinimų liekanos, jas dalinai atstatant ar papildant žemių-medžio įtvirtinimais.

1768 m. birželio 3 d. pilyje-dvare buvo paskelbtas Vilkmergės pavieto bajorų prisijungimo prie Baro konfederacijos (bajorų susivienijimas, nukreiptas prieš karaliaus S. A. Poniatovskio politiką ir jos išdavoje stiprėjančią Rusijos imperijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje) aktas, vėliau prie jo prisijungė virš 500 pavieto bajorų. 1771 m. birželio 2 d. šios konfederacijos šalininkų būrys, vadovaujamas Simono Kosakovskio nuginklavo Vilkmergėje buvusią negausią Rusijos kariuomenės įgulą. Tikėtina, kad Rusijos kariai buvo įsikūrę pilyje-dvare.

1794 m. balandžio 20 d. prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui, Vilkmergės pilyje buvo įsikūrusi generolo A. Chruščiovo vadovaujama rusų įgula, kuri atlaikė pirmąjį sukilėlių puolimą ir išstūmė juos iš miesto, tačiau vėliau pasitraukė į Kauną, prieš tai „susprogdinusi pilį“, kurioje buvo sukrauta daug amunicijos (šovinių ir parako). Kadangi gegužės 3 d. „pilyje“ buvo pasirašytas pavieto bajorų prisijungimo prie sukilimo aktas, tikėtina, kad rusai susprogdino tik mūrinį pilies bokštą – ko gero paskutinį apysveikį pilies-tvirtovės statinį, o kiti piliavietėje-dvarvietėje stovėję dvaro statiniai išliko.

Tą, iš esmės, patvirtina išlikęs 1800 m. datuojamas Vilkmergės miesto planas, kuriame Pilies kalno kampe pavaizduotas nedidelis kvadrato formos pastatas su galimais kontraforsais kampuose. Plane jis nuspalvintas geltonai, t. y. kaip pastatytas iš medžio, tačiau labai tikėtina, kad tai tiesiog medinių konstrukcijų pagalba ant mūrinių bokšto sienų likučių pristatytas antstatas. Kiek kitokios konfigūracijos pastatas toje vietoje pažymėtas ir 1811 m. Vilkmergės plane.

1800 m. Vilkmergės plano fragmentas

1811 m. Vilkmergės plano fragmentas

Tuo Vilkmergės mūrinės pilies-tvirtovės istorija ir baigėsi, nors užuominų apie pilies mūrų likučius randama net XX a. rašytiniuose šaltiniuose. 1812 m. prancūzų-rusų karo metu, per Vilkmergę traukiantis rusų kariams ir pražygiuojant prancūzų daliniams, buvo sudeginta ir dvaro sodyba. 1836 m. Vilkmergės plane piliavietės-dvarvietės vietoje jau matome pavaizduotą skverą-parką, apie 1842 m. maždaug dabartinio Pilies parko viduryje buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė, sudegusi 1877 m. miesto gaisro metu, po kurio piliavietėje-dvarvietėje įrengta turgavietė, kuri čia išliko iki 1936 metų. Tais metais Ukmergės miesto savivaldybė ėmėsi didelių piliavietės pertvarkymo darbų, įkuriant šioje vietoje skverą-parką. Gaila, bet šie darbai buvo vykdomi smarkiai pakeičiant šios vietos reljefą ir sunaikinant kultūrinius-archeologinius sluoksnius bei čia stovėjusių pastatų, gynybinių griovių liekanas. Jų likučiai išliko tik dabartinio Pilies parko pakraščiuose bei tuo metu toje vietoje stovėjusių pastatų vietose.

Vienintelis, ko gero, likęs ženklas apie čia buvusią pilį – palei pietinį Pilies kalno šlaitą besitęsiantis apyaukštis (apie 3,5 m.) tiesus reljefo paaukštėjimas. Būtent jo papėdėje archeologai rado kelis aukščiau minėtus mūro fragmentus, kurie gali būti ir pilies gynybinės sienos liekanomis. Jei šis spėjinys pasitvirtintų, galima ir kita hipotezė, kuriai pagrindą duoda gana vėlyvas mūro datavimas ir jo storis – šioje vietoje stovėjo bastioninio tipo (mūro siena iš gynybinio objekto vidaus užpilama žemių pylimu, o gynėjai įsitvirtina jo viršuje) gynybiniai įtvirtinimai, būdingi XV-XVI a. fortifikacijai… Bet, žinoma, tą turėtų patvirtinti arba paneigti tolesni archeologiniai šios vietos tyrimai…

Pietinė Pilies parko dalis. Mūro liekanų vieta A. Spėtina pilies sienos vieta.

Sąlyginis mūro fragmentų A (kairėje) ir B sujungimas. Raudonai pažymėtoje archeologinio šurfo vietoje rastas didelis kiekis mūro ir skiedinio griuvenų.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

Nuotraukos – D. Vyto ir J. Račo

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS PROJEKTĄ „UKMERGĖS M. SĄSAJŲ SU ŠIRVINTŲ-GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖMIS PRISTATYMAS TURISTINIO MARŠRUTO PAGALBA“

PROJEKTO RĖMĖJAI: LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA, UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ