25. Paminklas Onos ir Boleslovo Katliorių sūnums, žuvusiems 1944–1954 m.
V. Gorio nuotrauka
Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2005 m.
(Pagal Sigitos narbutaitės-Lipovienės knygą „Aukštuolių ąžuolai“)
„Aukštuolių ąžuolai“ – jau trečioji Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knyga. Prieš ją buvo „Gyvenimas Liepų alėjoje“ (Ukmergė, 2003);
„Arti… Už Atlanto“ (2004). Visas jas sieja autorės ryšys su knygų herojais, teikiantis neįkainojamą istorinę vertybę – autentiškumą.
Knygoje „Gyvenimas Liepų alėjoje“ aprašyta autorės šeimą ištikusi drama, Lietuvą okupavus rusų kariuomenei. Jos tėvelis Lietuvos kariuomenės kapitonas Balys Narbutas, gelbėdamasis nuo raudonojo maro, emigravo į Vakarus, tikėdamasis greitai grįžti į Lietuvą. Mama Kotryna Narbutienė, Kauno „Aušros“ gimnazijos matematikos mokytoja, susirgo džiova ir mirė 1950 m. Mažamečius našlaičius Sigitą ir Saulių užaugino ir į mokslus išleido Kotrynos Narbutienės sesers Elzės Mikalauskienės ir jos vyro žymaus gydytojo Kazio Mikalausko šeima.
Knyga „Arti… Už Atlanto“ gimė iš autorės svajonės pamatyti antrąją tėvelio tėvynę – Ameriką, iš kurios sovietinės okupacijos metais šeimą pasiekdavo laiškai ir siuntinėliai.
Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, knygos autorės svajonė tapo realybe, jai sutikus vaikystės žaidimų draugę Indrę Paliokaitę-Tijūnėlienę. Ši su tėvais 1944 m. emigravo į Vakarus, kaip ir visi emigrantai, iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė į Ameriką. Ji ir iškvietė vaikystės draugę Sigitą pasisvečiuoti Amerikoje.
Iš Amerikos dangaus mėlio, iš jos technikos stebuklų, nuostabiai gražių miestų su iki tol dar nematytais dangoraižiais, o svarbiausia – iš Amerikoje sutiktų žmonių geranoriškumo, jų nostalgijos Tėvynei Lietuvai, iš jų tautinių vertybių išsaugojimo ir ypač iš pačių šeimininkų Tijūnėlių šeimos nuoširdumo, šiltumo ir gimė Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knyga „Arti… Už Atlanto“. Knygoje atskleista, kad išeiviams iš Lietuvos pavyko Amerikoje išsaugoti tautines vertybes – kalbą, tikėjimą, tvirtas šeimas, pasididžiavimą Tėvyne Lietuva, jos valstybingumo garbinga istorija, tautinės kultūros tradicijas ir t. t. O okupuotoje Lietuvoje tas vertybes jau daugelis buvo praradę.
Su trečiosios knygos „Aukštuolių ąžuolai“ herojais Katliorių šeimos nariais – motina Ona Katlioriene, jos dukterimis Apolonija, Fele, Genovaite, Aldute ir sūnumi Evaristu – knygos autorė susitiko savo antrojoje Elzės ir Kazio Mikalauskų šeimoje Ukmergėje. Tai buvo šeima, kurioje pastogę, duonos riekę, žmogiškąjį jautrumą ir meilę rasdavo kiekvienas režimo nuskriaustas.
Kurį laiką čia glaudėsi ir Katliorių šeimos moterys. Nors tada knygos autorė buvo septynerių–devynerių metų, ji labai šiltai jas prisimena dėl darbštumo, išradingumo buityje, tautinių vertybių saugojimo. Prisimena ir Evaristą Katliorių, jaunėlį sūnų, kuris, matyt, vykdydamas kažkokią partizanų užduotį, atvažiavo į Liepų alėją vežimu ir susisodinęs vaikus nuvežė per visą Ukmergę iki Kauno gatvės, paskui sėkmingai parvežė namo, matyt, įvykdęs užduotį.
Kaip įžangoje rašė knygos autorė, okupacijos metais Katliorių šeima prarado penkis sūnus: Nikodemą, auksinių rankų meistrą, enkavedistų nušautą jo paties pastatytos sodybos kieme, ir partizanauti išėjusius Apolinarą, Valentiną, Saturniną ir Evaristą.
Šeštasis brolis Teodoras, irgi partizanavęs, per stebuklą vienintelis išliko gyvas, buvo suimtas, daugelį metų kalintas Karagandos lageriuose. Grįžęs iš kalėjimo, kaip ir visi politiniai kaliniai, vietos saugumiečių buvo sutiktas priešiškai, turėjo nueiti kryžiaus kelius, kol įsidarbino. Niekada nesiskundė likimu, sukūrė gražią šeimą, užaugino vaikus ir sulaukė Lietuvos laisvės.
Lietuvai atgavus Neprikausomybę, 9 Katliorių šeimos nariai – tėvas Boleslovas, mama Ona, visi broliai ir jų sesuo Apolonija (ryšininkė Laisvė) – buvo pripažinti Lietuvos laisvės kovų dalyviais.
Gydytojas Kazys Mikalauskas, kaip ir tūkstančiai šviesiausių Lietuvos žmonių, sovietinio režimo buvo suimtas, kalintas Podolske. Kai grįžo į Lietuvą, Mikalauskų namuose „stovėdavo džiūvėsių maišai, nes niekada nežinosi, ar naktį prie namų nesustos sunkvežimis su kareiviais vežti į Sibirą“. (Narbutaitė-Lipovienė S. Aukštuolių ąžuolai. Vilnius, 2012)
Namuose buvo patyliukais kalbama apie turgaus aikštėje suguldytus nužudytus partizanus. Tada mažamečiams vaikams rūpėjo tik mokslas ir žaidimai.
Metai bėgo, vaikai užaugo, baigė mokslus. Tačiau Sigita niekada nepamiršo Katliorių šeimos, ieškojo informacijos apie jos likimą. Pasirodžius Stanislovo Abromavičiaus straipsniui Ukmergės mokslo ir kultūros almanache „Eskizai“, labai apsidžiaugė. Susitiko su Katliorių atžalomis ir šią šeimą pažinojusiais žmonėmis, užrašė jų prisiminimus. Taip gimė knyga „Aukštuolių ąžuolai“.
Knygos autorė pateikė ne tik istorikams žinomus faktus apie brolių Katliorių žūties vietas, datas ir aplinkybes, bet ir atliko autentišką sociologinį tyrimą, siekdama nustatyti, kokie buvo to meto žmonės, ypač jauni, kurie dėl idealų ir pareigos nuo priešų ginti savo Tėvynę buvo pasiruošę aukoti viską, įskaitant gyvenimą.
Iš trijų kartų Katliorių giminaičių – knygos herojų brolių ir seserų, jų vaikų ir vaikaičių – autorei pavyko sužinoti, kad ši šeima į Lietuvos žemę buvo tvirtai įaugusi ir savo dvasia prilygusi Lietuvos ąžuolams galiūnams, kurie vėtrose tik tvirtėja.
Ąžuolo tvirtumas ir lietuviškas orumas, pasididžiavimas savo šeimos likimu ir Tėvyne, paveldėtas iš Onos ir Boleslovo Katliorių, per visas okupacijos negandas jų vaikų ir vaikaičių buvo puoselėtas kaip didžiau- sia šeimos relikvija, dabar šviečia iš visos išlikusios Katliorių šeimos išsaugotu tautinių vertybių ir žmogiškosios savigarbos skaidrumu: jei gyventi, tai tik pakelta galva.
Aldona Katliorytė-Jauniškienė knygos autorei pasakojo Katliorių giminės istoriją. Pasirodo, jų protėvių žemė buvo Vokietija. Kunigaikštis Radvila amatininką Ketlerį į Lietuvą pakvietė XVII a. Čia jis liko amžiams.
Katlioriai galėjo į Vokietiją trauktis artėjant frontui, tačiau visa šeima kategoriškai atsisakė, nors žinojo, kad grįžus bolševikams darbščiai šeimai, valdančiai pavyzdinį 53 ha ūkį, gali blogai baigtis. Taip ir buvo. Ji jau 1941 m. buvo pasmerkta tremčiai, tik per atsitiktinumą, rusų sunkvežimiui įklimpus ties Siesikais, liko Lietuvoje.
Prasidėjo karas. Vokiečių okupacija. Nusivylimas nacių valdžia. Trys broliai Katlioriai Apolinaras, Valentinas ir Saturninas, generolui Povilui Plechavičiui pakvietus į jo vadovaujamą Vietinę rinktinę, nė nesuabejojo – manė, kad ji išliks savarankiška lietuviška.
Tačiau vokiečiams pabandžius Vietinę rinktinę įtraukti į vokiečių kariuomenę, buvo atsakyta, kad lietuviai svetimiems netarnaus. Tik Lietuvai. Dalis plechavičiukų sušaudyta Paneriuose, dalis išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, daliai pavyko pabėgti ir pasislėpti nuo rudojo okupanto smurto. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai ir prievartinei mobilizacijai, visi broliai Katlioriai išėjo į mišką ginti Lietuvos nuo raudonojo okupanto. Penki broliai žuvo Lietuvos laisvės kovose, o Teodoras buvo nuteistas ir daugelį metų kalėjo lageriuose. Įsimintini Algimanto Katlioriaus prisiminimai. Jis didžiuojasi savo pavarde, nes ji yra iš Dievo malonės. Katliorių šeimos nariai dalyvavo Lietuvos laisvės kovose, atliko pareigą Tėvynei jai sunkiu laikotarpiu. Visi giminės vyrai ir moterys pirmiausia gelbėjo ne savo, o bendražygių gyvybę. Apolinaras Katliorius pasiaukojo žūčiai, kad išgelbėtų bendražygius, pridengė jų atsitraukimą ir pats žuvo.
Teodoras dalyvavo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose, kur buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija. Jis irgi saugojo kitus nuo galimos žūties.
Adelė Katliorienė, Algimanto mama ir enkavedistų aukos Nikodemo žmona, visą gyvenimą didžiavosi ištekėjusi už „nepaprasto žmogaus“, darbštaus, kūrybingo, niekada nekalbėjusio netiesos.
Algimantas Katliorius, inžinierius statybininkas, užsimojo atstatyti jo senelių Boleslovo ir Onos sodybą ir atgaivinti jų 53 ha ūkį Ukmergės rajone, Aukštuolių kaime. Didelė dalis darbų jau įpusėta. Jeigu Algimantui pavyks – tai bus gražiausias paminklas jo seneliams, tėvams ir visai Katliorių giminei, ištikimybės ženklas jų visų puoselėtoms vertybėms ir idealizmui.
Tokia pat idealistė ir jo pusseserė Everesta, baigusi aukštuosius ekonomikos mokslus, bet pasirinkusi ne karjerą, o Lietuvai užauginti tris vaikučius. Narbutaitės-Lipovienės knyga „Aukštuolių ąžuolai“ – tai Lietuvos istorijos, jos pasipriešinimo kovų pokarį puslapis, atskleidžiamas per dramatišką Katliorių šeimos likimą. Tai ir liudijimas, kad toje šeimoje išliko „tikro lietuvio“ genas, perduodamas iš kartos į kartą. Knygos struktūra nuosekli ir logiška. Stilius grakštus ir nuoširdus. Sakiniai trumpi: juose ankšta žodžiams, bet erdvu minčiai. Knygą perskai- tai vienu prisėdimu nekantraudamas sužinoti, kas gi išaugo iš tų ąžuolų gilių. Užvertęs paskutinį puslapį nusiramini – iš Aukštuolių ąžuolų gilių išaugo ąžuolai į Lietuvos žemę giliai įaugusiomis šaknimis, lapojantys po Nepriklausomos Lietuvos dangumi ir saule. (Voverienė O. Aukštuolių ąžuolai tebežaliuoja. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, liepos 4, p. 8) Įspūdingas „Aukštuolių ąžuolų“ viršelis – seno lietuviško šulinio nuotrauka tamsiai žaliame fone. Jis man priminė kažkur skaitytą mintį, kad žmonės yra panašūs į šulinius. Vieni jų – gilūs ir skaidrūs. Kiti – seklūs. Ateini vieną gražų rytą prie seklaus šulinio ir nustembi… jame vandens nė lašo, nors verk. Ar gali būti Lietuvoje kas nors ny- kesnio kaip tuščias šulinys? Niekam nereikalinga ir netinkama duobė. Tik tiek. O gilieji… Jie patikimi. Jie nežino, nei kas yra sausra, nei kas šaltis. Iškasti ant tikro tako, jie niekada neišsenka. Prie šito šulinio vi- sada ateis žmogus. Ir ne tik vandens atsigerti. Net ir dieną į giliuosius šulinius pažvelgęs žvaigždes pamatysi. Net ir tą, kuri yra tavoji…
Lietuvos laisvės kovotojų Katliorių šeima – tai gilieji mūsų Tautos ir mūsų žemės šuliniai. Autorė nuoširdžiai žavisi gimine, kuriai svetimas gobšus materia- lizmas, dar neužgesusia, neišrauta ir nenužudyta tikro lietuvio dvasia. Knyga kupina optimizmo – dar nežuvome, dar esame! Kol Lietuvoje yra tokių šeimų kaip Katlioriai. Knyga bus įdomi ne tik pokario liudininkams. Dėl autentiškumo ją ims ir istorikai, ir sociologai, ir tautotyrininkai, ir visi naujosios Lietuvos kūrėjai. Ji leis visa širdimi pajusti epochą, kai mylėti Tėvynę, būti lietuviu nebuvo gėda ir kai visi jautė pareigą ginti Lietuvą aukojant viską, įskaitant ir gyvybę. Tegul bus platus šios knygos kelias į Lietuvos bibliotekas ir dar tautinio orumo bei savivertės nepraradusių lietuvių širdis.
Šaltiniai ir literatūra:
Narbutaitė-Lipovienė S. Aukštuolių ąžuolai. Vilnius, 2012.
Voverienė O. Aukštuolių ąžuolai tebežaliuoja. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, liepos 4, p. 8.
Prof. Ona Voverienė