Balandžio 5 d., Verbų sekmadienį, prasidės Šv. Velykų laikotarpis. Verbos – tai atgimstančios gamtos ir augmenijos simbolis. Visoje Lietuvoje tradicinė verba buvo kadagio šakelė, surišta kartu su anksti susprogstančių gluosnio, karklo ar žilvičio šakelėmis. Kartais būdavo įmaišoma pernykščių ąžuolo šakelių, o nuo XX a. pr. ir spalvotų popierėlių. Kadagys – amžinai žaliuojantis augalas, lietuvių pasaulėjautoje turintis ypatingą ir maginę reikšmę.
Vilniaus kraštui būdingos verbos rišamos iš įvairiausių dažytų ir natūralių džiovintų augalų – laukų, miškų ir darželių gėlių, žolynų, smilgų, javų.???
Verbų sekmadienį, kuris nors šeimos narys stengdavosi atsikelti kuo anksčiau ir dar miegančius namiškius išplakti su verba sakant: „Ne aš plaku, verba plaka“, arba „Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas“. Bažnyčioje pašventinta verba, visus metus laikoma namuose užkišta už švento paveikslo, balkio ar pamerkta į vazelę. Tikima, kad ji apsaugo namus nuo gaisro, o visus šeimos narius bei gyvūnus nuo ligų bei kitų nelaimių. Atėjus negandoms, šeimininkė smilkydavo verbą, taip palaiminant šeimos narius ir namus. Dėl šio sakralumo pernykščių metų verbą reikia sudeginti, o ne išmesti.
Nuotraukoje menininko Juliaus Zarecko verbos, rištos 1992 m., saugomos Ukmergės kraštotyros muziejuje. ?