Paroda „Aukštaičių buitis ir papročiai“
Aukštaitija – viena iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, žinoma dėl savo turtingos kultūros, istorijos ir gamtos. Tai didžiausia etnografinė Lietuvos dalis, kurioje susipina unikalios tradicijos, autentiškas paveldas ir stulbinantys gamtos vaizdai.
Istorikai teigia, kad tai vieta, kur gimė Lietuvos kunigaikštystė. Aukštaitijos vardas istorijos šaltiniuose minimas nuo XIII a. pabaigos: Petras Dusburgietis, aprašydamas 1294–1300 m. kryžiuočių kovas su lietuviais, žemes už Nevėžio vadina Austechia, terra regis Lethowie (Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė). Tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai.
Lietuvių kalboje yra dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, kurios dar skirstomos į patarmes. Aukštaičių tarmę sudarančios patarmės: vakarų (dalijama į kauniškių ir šiauliškių šnektas), pietų (Alytaus, Prienų, Kaišiadorių rajono savivaldybės) ir rytų (dalijama į anykštėnų, kupiškėnų, panevėžiškių, širvintiškių, uteniškių, vilniškių šnektas). Ukmergės kraštas priskiriamas rytų patarmės panevėžiškių (Siesikų apyl.), širvintiškių (Pabaisko apyl.) ir anykštėnų (Želvos apyl.) šnektoms.
Aukštaitija yra pats kultūriškai daugiasluoksniškiausias etnografinis regionas, kurio gyventojai daugybę bruožų perėmė iš įvairių baltų genčių. Visa tai leido susiformuoti ilgalaikiams tradiciniams liaudies materialinės ir dvasinės kultūros savitumams. Tik šiame krašte giedamos sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir Europos folkloristikoje. Aukštaičių tradicinis kostiumas – vienas archajiškiausių, iš kitų Lietuvos etnografinių regionų išsiskiriantis šviesiomis spalvomis. Rytų Aukštaitijai būdingi gatviniai rėžiniai kaimai – ūlyčios, tradicinis gyvenamasis namas – pirkia (vakarų dalyje vadinamas gryčia) yra ilga ir palyginti siaura. Aukštaitijoje ilgiau negu kitur išliko senosios žemdirbystės liekanų. Šiame regione labiausiai paplitę audimo, verpimo, puodininkystės, drožybos, pynimo amatai. Išskirtiniai aukštaitiški kryžiai, kurie yra labai turtingos ornamentikos. Tik čia sutinkami net trijų pakopų stogastulpiai.
Parodoje išvysite įvairius XIX–XX a. pr. namų apyvokos daiktus bei darbo rakandus. Senovėje kaimo žmogaus veikla priklausė nuo gamtos požymių ir tinkamos mėnulio fazės, nes nuo jos priklauso gyvybės pulsacija gamtoje. Visa žmogaus buitis sukosi aplink namus, todėl paroda išeksponuota ratu, atskleidžiant kalendorinių papročių ir darbų sezoniškumą.
Paroda „Aukštaičių buitis ir papročiai“ veiks nuo rugsėjo 12 d. iki gruodžio 31 d.
e
Parodos „Mūsų skambantis kraštas. Ukmergiškiai dainų šventėse“ atidarymas
Gegužės 31 d. 16 val. kviečiame į parodos „Mūsų skambantis kraštas. Ukmergiškiai dainų šventėse“ atidarymą. Atidarymo metu vyks Ukmergės Šilo progimnazijos folkloro ansamblio „Čiulbuonėliai“ (vadovės A. Kalinienė, I. Tėvelienė, L. Domeikienė) pasirodymas lauke prie muziejaus.
Lietuvos dainų šventės šimtmečiui skirtoje parodoje eksponuojamos muziejinės vertybės ir ukmergiškių paskolinti daiktai: lankstinukai, medaliai, drabužiai ir kita dainų švenčių atributika. Ypatingai įdomios fotografijos, kuriose užfiksuotos akimirkos iš daugelį metų Ukmergėje vykusių regioninių dainų švenčių – vienų iš svarbiausių to meto kultūrinių renginių.
Šiandiena Dainų šventės svarbą suvokiame kaip tradicijų tęstinumą perduodamą iš kartos į kartą ir kaip sako organizatoriai „pasitinkame žodžiais kad giria žaliuotų, kviesdami juos suprasti ne kaip šūkį, o kaip mūsų bendruomenės tikslą. Kaip pareigą suvokti, kas ir kodėl tą girią prieš šimtmetį pasodino, ir kaip būtinybę ją išsaugoti tiems, kurie kartu su šia giria žaliuos po mūsų.“
