Konkursas Ukmergės kraštotyros muziejaus direktoriaus pareigoms eiti
Ukmergės rajono savivaldybė skelbia konkursą Ukmergės kraštotyros muziejaus direktoriaus pareigoms eiti.
Dokumentai priimami iki 2025 m. sausio 29 d. (imtinai).
Pretendentas dokumentus teikia per Valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą (el. būdu per VATIS Prašymų teikimo modulį) https://pm.vataras.lt/ .
Pagrindinis skelbimas – https://www.ukmerge.lt/priemimas-i-darba/ .
Paroda „Aukštaičių buitis ir papročiai“ (pratęsiamas eksponavimas bei lankymas su gidu)
Aukštaitija – viena iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, žinoma dėl savo turtingos kultūros, istorijos ir gamtos. Tai didžiausia etnografinė Lietuvos dalis, kurioje susipina unikalios tradicijos, autentiškas paveldas ir stulbinantys gamtos vaizdai.
Istorikai teigia, kad tai vieta, kur gimė Lietuvos kunigaikštystė. Aukštaitijos vardas istorijos šaltiniuose minimas nuo XIII a. pabaigos: Petras Dusburgietis, aprašydamas 1294–1300 m. kryžiuočių kovas su lietuviais, žemes už Nevėžio vadina Austechia, terra regis Lethowie (Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė). Tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai.
Lietuvių kalboje yra dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, kurios dar skirstomos į patarmes. Aukštaičių tarmę sudarančios patarmės: vakarų (dalijama į kauniškių ir šiauliškių šnektas), pietų (Alytaus, Prienų, Kaišiadorių rajono savivaldybės) ir rytų (dalijama į anykštėnų, kupiškėnų, panevėžiškių, širvintiškių, uteniškių, vilniškių šnektas). Ukmergės kraštas priskiriamas rytų patarmės panevėžiškių (Siesikų apyl.), širvintiškių (Pabaisko apyl.) ir anykštėnų (Želvos apyl.) šnektoms.
Aukštaitija yra pats kultūriškai daugiasluoksniškiausias etnografinis regionas, kurio gyventojai daugybę bruožų perėmė iš įvairių baltų genčių. Visa tai leido susiformuoti ilgalaikiams tradiciniams liaudies materialinės ir dvasinės kultūros savitumams. Tik šiame krašte giedamos sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir Europos folkloristikoje. Aukštaičių tradicinis kostiumas – vienas archajiškiausių, iš kitų Lietuvos etnografinių regionų išsiskiriantis šviesiomis spalvomis. Rytų Aukštaitijai būdingi gatviniai rėžiniai kaimai – ūlyčios, tradicinis gyvenamasis namas – pirkia (vakarų dalyje vadinamas gryčia) yra ilga ir palyginti siaura. Aukštaitijoje ilgiau negu kitur išliko senosios žemdirbystės liekanų. Šiame regione labiausiai paplitę audimo, verpimo, puodininkystės, drožybos, pynimo amatai. Išskirtiniai aukštaitiški kryžiai, kurie yra labai turtingos ornamentikos. Tik čia sutinkami net trijų pakopų stogastulpiai.
Parodoje išvysite įvairius XIX–XX a. pr. namų apyvokos daiktus bei darbo rakandus. Senovėje kaimo žmogaus veikla priklausė nuo gamtos požymių ir tinkamos mėnulio fazės, nes nuo jos priklauso gyvybės pulsacija gamtoje. Visa žmogaus buitis sukosi aplink namus, todėl paroda išeksponuota ratu, atskleidžiant kalendorinių papročių ir darbų sezoniškumą.
Gera naujiena 2025-ųjų metų pradžiai - Ukmergės kraštotyros muziejuje tęsiame eksponuoti itin turtingą parodą - „Aukštaičių buitis ir papročiai“, kurią galite lankyti ir pavieniui ir grupėmis su gido pagalba. Lankymas su gidu - 25 Eur/grupei. Registruotis tel.: +370 648 69548)
EKSPONATŲ ISTORIJOS – rintės ir kočėlo duetas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1878 m. Medis. Dydis: 66x6x5 cm.
UkKM 1316, IE-145.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kočėlas. 1878 m. Medis. Dydis: 45x16 cm.
UkKM 1317, IE-146.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1886 m. Medis. Dydis: 79x8,4 cm.
UkKM 47, D-20.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Rintės ir kočėlo duetas
Rintė (rumbė, volkas) – praeityje kiekvienuose namuose plačiai naudotas namų apyvokos daiktas, rinčiuota (dantyta) siaura pailga lentelė, kurios pagalba moterys skalbdavo skalbinius, taip pat juos išdžiovintus lygindavo, raičiodamos volelį – kočėlą, kočėtuvę. Rintę spaudžiant ir stumiant, kočėlas su audiniu sukdavosi ir skalbiniai išsilygindavo. Rankomis išgręžtais skalbiniais apvyniodavo kočėlą ir rinte kočiodavo tol, kol „išspausdavo“ visus nešvarumus.
Mediniai įrankiai baltiniams, audiniams lyginti, kočioti lietuvių buityje naudoti iki XX a. vidurio. Buvo įprasta merginoms ar jaunamartėms dovanoti moteriškų darbų įnagius, išdailintus, išpuoštus raižytais ornamentais, ženklais, inicialais. Kadangi nemažai moteriškų darbų būdavo atliekama talkomis arba draugėje, buvo svarbu nepamesti, išskirti savąjį darbo įnagį.
Keičiantis buities sąlygoms šie darbo įrankiai tapo tik praeitį liudijančiais eksponatais.
Šiandien senuosius moterų darbo įrankius – rintes su kočėlais naudoja folklorinių ir etnografinių ansamblių dalyviai. Rinte grojama braukant mediniais šaukštais ar lazdelėmis per rantuotą paviršių.
Daugiau skaitykite čia:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Rint%C4%97
https://www.vle.lt/straipsnis/kocelai/
https://zodis.eu/reiksme/rinte
EKSPONATŲ ISTORIJOS – kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.
Medis, geležis. Dydis: ilgis 1,03 cm, plotis 65 cm, aukštis 76 cm.
UkKM 3779, IE-606
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Kuparas
„Kuparas“ – kraitinė skrynia. Lentinė gaubtu antvožu skrynia drabužiams ir audiniams laikyti. Kraičio skrynios – paveldimas moters turtas. Pagal tradiciją motinos kraičio skrynią paveldėdavusi vyriausioji dukra.
Turbūt daug kam kyla klausimas: „Tai kuo gi skiriasi „kuparas“ nuo skrynios? Jeigu abu šie baldai yra skrynios.“ O atsakymas labai paprastas. „Kuparo“ antvožas yra išgaubtas, skrynios – lygus. Šiuos baldus sutvirtindavo geležiniais apkalais. Dažniausiai skrynias ir „kuparus“ dažydavo mėlyna, žalia ar ruda spalva. Šie baldai – dekoratyvinės tapybos pavyzdžiai. Aukštaičių skrynios ištapytos liaunomis žiedų šakelėmis, augančiomis iš vazonų. Gėlių viršūnėse būdavo ištapomi paukšteliai. Skrynias ir „kuparus“ puošdavo ir štampavimo technika. Bulvės ar buroko plokštumoje išpjaustydavo įvairias formas – langelius, trikampius, rutuliukus. Jas merkdavo į paruoštus dažus ir spausdavo ant paviršiaus. Skrynių ir „kuparų“ viduje būdavo įtaisomas prieskrynis, į kurį dėdavo dokumentus, maldaknyges, papuošalus, žiedus, įvairias mielas smulkmenas.
„Kuparas“, manoma, lietuvių naudotas nuo XVI a. Iš pradžių buvo turtingųjų miestiečių ir bajorų baldas, vėliau paplito ir tarp valstiečių. XIX a. II p.–XX a. pr. dar plačiai naudotas Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.
Skrynia ar „kuparas“ – tai ne tik kraičio dėžė. Tai vieta, į kurią būdavo kraunamas TURTAS. Šioje „dėžėje“ telpa ištisa šeimų ir kartų istorija. Lietuvos istorija.
ĮDOMYBĖS
*Baldo gimimas. Pats skrynios atsiradimas būdavo nepaprastas įvykis. Jei šeimoje gimdavo mergaitė, tėvas eidavo pas stalių ir užsakydavo pagaminti skrynią. Neretai abu kartu su staliumi keliaudavo į mišką išrinkti būsimai skryniai medžio. Jei medyje – gandralizdis, iš tokio medžio pagaminta skrynia laikyta laiminga. Kol medį nupjaudavo, paruošdavo lentas, išdžiovindavo, prabėgdavo nemažai laiko. Pats skrynios gaminimas trukdavo apie mėnesį laiko. Taigi mažylei ūgtelėjus skrynia jau laukdavo savo naujosios šeimininkės.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/kuparas/
https://www.muziejusrokiskyje.lt/kraicio-skrynios-paveldimas-moters-turtas
http://www.veidas.lt/deze-kurioje-telpa-puse-gyvenimo
EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.
Medis, linas. Dydis: 74x115 cm. UkKM 3768. IE-604
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Rẽzginės
Rẽzginės – įrankis šienui arba šiaudams nešti.
Rezgines sudaro du 1,5–2 m ilgio mediniai lankai, ant kurių raišteliais pritvirtinti ištempti retų, kumščio dydžio akių mezginiai. Į rezginę būdavo galima sudėti keletą glėbių šieno arba šiaudų. Jie suspaudžiami tarp lankų ir suveržiami virve. Rezginėmis ant nugaros dažniausiai būdavo į tvartą nešamas pašaras iš atokiau pastatytos daržinės – „Pasiimk rẽzgines – bus lengviau šienas nešti ir kelio nepribarstysi“. Kartais kai kurie mažažemiai valstiečiai iš artimesnių pievų ar miško jomis susinešdavo šieną, iš dirvos – javus. Rezginėmis būdavo matuojama, kiek gyvuliams sušeriama pašaro – „Veršiukams ir avims vienų rẽzginių užteks, o karvėms atnešk dvejas“.
Lietuvos dvarų inventoriuose rezginės minimos nuo XVIII a., naudotos iki XX a. 8–9 deš., kai kur ir vėliau.
Daugiau įdomių ir keistų posakių apie rezgines skaitykite čia:
https://zodis.eu/reiksme/rezgines
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/rezgines/
