EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas su Ukmergės piliakalnio vaizdu. XX a. pr.



Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas su Ukmergės piliakalnio vaizdu.
XX a. pr. Dydis 8,5 x 13,5 cm.
UkKM 16343 R – 4930/21

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės piliakalnis

Ukmergės piliakalnis yra vienas stačiausių (nors ir ne didžiausių) Lietuvoje, kuris datuojamas XIV a. – XV a. viduriu. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas.

Apie Ukmergės piliakalnį yra sukurta daug legendų ir pasakojimų. Vienoje legendoje pasakojama, kad ten kur stūkso piliakalnis, palaidotas žymus švedų karys. Esą ant jo kapo kiekvienas jo kariuomenės kareivis turėjęs užpilti po kepurę žemių. Kareivių buvę daug, todėl ir kalnas supiltas toks didelis. Kita legenda byloja, kad Ukmergės piliakalnį supylę du broliai milžinai. Tie du broliai gyvenę vienas vienoje, kitas kitoje Šventosios upės pusėje. Kartą jie susiginčiję dėl žemės ir susipykę, vyresnysis, stovėdamas ant kranto smogęs kirviu jaunesniajam broliui esančiam kitoje upės pusėje ir jį užmušęs. Po to pasigailėjęs ir nutaręs brolį palaidoti. Ant užmuštojo pradėjęs pilti žemes ir supylęs didžiulį kalną.

Istorijos šaltiniai mini Ukmergės piliakalnyje stovėjus Vilkmergės pilį. Jos apylinkės kryžiuočių ir Livonijos ordinų niokotos 1333 m., 1364 m. vasario mėnesio pradžioje, 1365 m. rugpjūčio 15 d., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje. Pilis užimta buvo, rodos, tik 1385 m. gegužės mėnesį, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino jos gynėjai. Vėliau ji atstatyta, nes kryžiuočių buvo vėl užimta 1391 m. rugpjūtį. Po to Vilkmergės pilis vėl atstatyta, nes minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 m., o 1597 m. minimos pilies teismo knygos.

Medinės pilies liekanos išliko iki XIX a. 4 deš., kai F. Wilczynski’s lankydamas piliakalnį pastebėjo apirusioje kalvos šlaito žemutinėje dalyje bekyšančius medinių rąstų galus, o viršuje aptiko medinį šulinio rentinį, kuriame rado gerai išsilaikiusį ąžuolinį kastuvą.

XIX a. piliakalnio aikštelėje stovėję statiniai buvo nugriauti ir čia imti rengti turgūs. Archeologo Justino Račo teigimu, XX a. vid. piliakalnio aikštelė buvo išlyginta.

1902 m., miesto valdžios rūpesčiu, Ukmergės piliakalnis buvo aptvertas tvora, apsodintas medžiais. Piliakalnio aikštelė buvo išlyginta ir pritaikyta įvairioms pramogoms, aptvarkyti jo šlaitai ir padaryti takeliai.

I pasaulinio karo metu piliakalnyje buvo iškasti apkasai, kurie vėliau užlyginti.

Tarpukario laikotarpio spaudoje pažymima, kad piliakalnis apleistas, nešvarus, jo papėdėje veikia skerdykla. Vėliau piliakalnis ir apie jį esanti teritorija sutvarkyta. Čia buvo ruošiamos dainų šventės, kiti pasilinksminimai, vyko ekskursijos.

II pasaulinio karo pabaigoje piliakalnis vėl buvo suraustas apkasais.

1992–1993 m. piliakalnis kompleksiškai remontuotas valstybės lėšomis: velėnuoti eroduojantys šlaitai, iškirsta dalis medžių, įrengti laiptai.

2018 m. baigus antrąjį Ukmergės piliakalnio tvarkymo etapą, jo kontūrai išryškėjo pašalinus šlaituose augusius želdinius, papėdėje ir viršūnėje augantys medžiai buvo palikti. Iki pat viršūnės piliakalnį apjuosė serpantininis takas.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.vietosdvasia.lt/item/ukmerges-piliakalnis/

https://ukmergeinfo.lt/ka_pamatyti/listing/ukmerges-piliakalnis/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_piliakalnis


„Sugrąžinti į Kauną“ - atidaryta didžiausių nuotraukų paroda apie išgyvenusius Holokaustą

Ukmergės kraštotyros muziejuje, ketvirtadienį (sausio 19 dieną), atidaryta neeilinė fotografijos paroda. Pirmiausiai į akis krenta didelis nuotraukų formatas. Tai turbūt didžiausios nuotraukos kada nors eksponuotos muziejaus parodų salėje.
Autorius Michael Shubitz parodą pavadino „Sugrąžinti į Kauną“. Ši paroda supažindina su 12 žmonių. Šie žmonės gimė Kaune ir išgyveno Holokaustą. Visi jie gyvena Izraelyje (išskyrus vieną). Jie yra paskutiniai išgyvenę nacių okupaciją, vietinių gyventojų žudynes ir Kauno getą.

Parodos atidarymo metu buvo galima ne tik apžiūrėti nuotraukas, bet ir išgirsti pačio autoriaus kalbą, įrašyta video formatu. Nors autorius atvykti negalėjo, tačiau žiūrovai, šiuolaikinių technologijų pagalba, turėjo įdomią patirtį, klausydami pasakojimo ir linkėjimų. Atidarymo metu muziejaus direktorė taip pat pateikė susimąstyti verčianti pranešimą. Dar kartą prisiminėme, jog praeities įvykiai, tokie kaip genocidas, nebeatrodo tokie jau tolimi ir kad pasaulį nuo didelių tragedijų skiria ganėtinai maža riba.

Nuotraukose įamžinti žmonės, autoriaus akimis, yra herojai. Tai viena priežasčių, kodėl atspausdintos didelio formato nuotraukos. Šių žmonių istorija prilygsta Izraelio valstybės istorijai – nuo didžiulės katastrofos iki pergalingo atgimimo.

Kviečiame visus į Ukmergės kraštotyros muziejų, prisiminti bei įsigilinti į istoriją, tuo pačiu nepamirštant dabarties ir visko, ką galime padaryti, kad istorinės tragedijos nesikartotų, o daug patyrę ir kentėję žmonės būtų deramai pagerbti ir atmenami. Kviečiame lankyti parodą iki vasario 20 d.

 

 

 

 

 

 


Valentinos Stanevičienės papuošalų paroda

Valentina Stanevičienė

Gimusi, užaugusi ir dirbanti Anykščiuose. Jos darbuose atsispindi gamtos ir augalų motyvai. Kūryboje yra išbandžiusi įvairias technikas - tapybą ant šilko, keramiką, vėlimą, siuvinėjimą.
Dabar siuvinėja 7 metus. Siuvinėjimas jai - lyg  meditacija. Parodoje pristatoma - auskarai, sagės, pakabukai, apyrankės, puoštos siuvinėjimais.

Parodos:
2020 m. tautodailės paroda Anykščiuose.
2022 m. tautodailės paroda Anykščiuose.
2022 m. rugsėjo mėn.paroda seime su neįgaliųjų draugija.
2022 m. Panevėžio krašto tautodailės paroda.

Paroda veiks: 2023.01.18 - 2023.02.20

 

 


EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas iš serijos „Istoriniai atvirukai“. 1989 m. (Kalėdų eglutės puošimo tradicijos)


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas i
š serijos „Istoriniai atvirukai“, „Mintis“, 1989 m., Spindulio sp. Dydis 14x9 cm.
UkKM 24499 R-7687

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos

Nuo XVI a. atsiradusios pirmosios Kalėdų eglutės puoštos įvairiais skanėstais. XVII a. II p. atsirado mada eglutes puošti žvakutėmis. Sakoma, kad Martynas Liuteris (vokiečių teologas, krikščionybės reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas, vienuolis Augustinas) norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą eglutę vaško žvakutėmis.

Iki XVIII a. vid. Kalėdų eglutes puošdavo tik valgomais papuošalais – obuoliais, vafliais, riešutais, saldumynais ir įvairiais kepiniais.

XVIII a. II p. pasirodė pirmosios „nevalgomos“, rankų darbo Kalėdų eglutės dekoracijos iš popieriaus, kiaušinių lukštų, eglės kankorėžių ir t. t.

XVIII a. pab. Kalėdų eglutei puošti pradėta naudoti jau amatininkų pagamintas blizgančias sidabrines žvaigždes, įvairias popierines gėles ir visokias kaladėlės.

Pirmieji stikliniai kalėdiniai kamuoliai (burbulai), kuriais puošiame eglutes ir šiandien, pradėti gaminti Vokietijoje Tiuringijos krašte tik 1848 m. Pirmieji kalėdinių eglučių papuošalai buvo pagaminti iš sunkaus stiklo, skaidrūs arba spalvoti, o viduje padengti plonu švino sluoksniu, kad spindėtų lyg veidrodis.

Pirmąją elektrinę girliandą 1882 m. sukonstravo amerikietis Edwardas Johnsonas, kad pakeistų pavojingą tradiciją degti žvakeles ant eglutės šakelių.

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos Lietuvoje

Lietuvos kaimo pirkiose prieš Kalėdas maža eglutė būdavo kabinama prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“. Manoma, kad taip radosi ir šiaudinukai – šiaudiniai eglutės papuošimai. Mokyklose vaikai buvo mokomi iš popieriaus snaiges iškarpyti. Mama namuose iškepdavo meduolių – žvaigždučių, mėnuliukų. Pirmosios Kalėdinės dovanėlės – tai tik tie sausainiai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Suvalgyti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, nurėdant eglutę.

ĮDOMYBĖS

Eglutės puošimas įvairiais vaisiais nėra atsitiktinis. Nuo seno žinoma, kad riešutai simbolizavo ateinančių metų gerą derlių, tikėta, kad jais galima uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Obuolys lietuvių tautosakoje, kaip ir daugelyje šalių, irgi turi antgamtinės stebuklingos galios. O kai nėra tikrų vaisių, tenka juos keisti kitokiais, dirbtiniais. Kiekvienos tautos Kalėdinis medelis turi savo ypatumų. Antai, lenkai eglutes mėgsta puošti paukščių atvaizdais ir žvaigždutėmis, švedai – šiaudinėmis figūrėlėmis, danai – varpeliais, snaigėmis ir širdutėmis, ukrainiečiai – vorais ir voratinkliais, čekai – įvairiais ornamentais.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

http://www.ltvirtove.lt/sventes.php?lt=kaledu_eglutes_puosimo_tradicijos

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1567688/libertas-klimka-ar-sena-kaledu-eglutes-tradicija