Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“

Ukmergės kraštotyros muziejuje lapkričio 5–30 dienomis vyks vieno garsiausių portretinio žanro kūrėjų – fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, kurioje įamžinti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirta paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, pirmą kartą buvo eksponuota š.m. kovo 5–18 d. Vilniaus skaitmeninėse miesto vitrinose (125 portretai), o vasarą pradėjo kelionę per Lietuvą – liepos mėn. buvo eksponuojama Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“, rugpjūti – Birštono muziejuje, rugsėjį – Utenos kraštotyros muziejuje, spalį – Elektrėnų viešojoje bibliotekoje.

Tai pirmoji fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda Ukmergės kraštotyros muziejuje. Jo lankytojams – tai galimybė pamatyti profesionalaus meno parodą ir taip pat prisiminti žmones pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kūrusius ir kuriančius grožį, nepamirštamas emocijas, visą tai, kas įvardijama kultūra ir siekiama perduoti ateities kartoms, tai, kas iš esmės kuria tautos identitetą.

„Ši paroda ypatingai laukiama. Džiugina mintis, kad muziejus turi galimybę eksponuoti išskirtinio talento fotomenininko darbus. Ne ką mažiau svarbios iš fotografijų žvelgiančios asmenybės, nusipelniusios ypatingos pagarbos ir dėmesio, savo dideliais darbais įkvepiančios domėtis kultūra, didžiuotis savo šalimi ir patiems kurti“, – džiaugiasi Ukmergės kraštotyros muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Jolanta Petronytė.

Parodoje išvysime išskirtinius, per kelis dešimtmečius Algimanto Aleksandravičiaus nufotografuotų, pripažinimą, aukščiausią įvertinimą ir garbingiausią apdovanojimą už kultūros ir meno kūrinius pelniusių nepriklausomos Lietuvos šviesuolių portretus. Ekspozicijoje Ukmergėje – 30.

„Daugiau nei tris dešimtmečius savo idėjomis, veikla ir darbais Lietuvą kūręs ir kuriantis mūsų šalies intelektualinis branduolys vertas ypatingos pagarbos ir dėmesio. Šių išskirtinių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir ypatingas kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe“, – sako parodos iniciatorius Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.

Šis unikalus, solidžios apimties Lietuvoje ir Europoje garsaus fotografo Algimanto Aleksandravičiaus – geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus pelniusio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario, projektas išpildytas labai konceptualiai. Daugiau nei šimtą personalinių parodų surengusio fotomenininko ir šešiolikos fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – žmonės. Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir išskirtiniu talentu.

„Pats nustebau savo fotoarchyve radęs 125 Nacionalinių kultūros ir meno premijos laureatų portretus. Tai tikras lobis! Tai mūsų iškiliausieji, išskirtiniai savo kūrybine energetika bei talentu meno pasaulio atstovai, turintys savo gerbėjų ir mokinių, kurių ne vieną yra paskatinę kūrybiniam skrydžiui ar kilniam poelgiui. Žavimės jų kūryba ir su pagarba pasakojame vaikams ir anūkams, kad tai – žmonės, kuriantys Lietuvąׅ. Džiugu, kad kasmet laureatų gretas papildo šeši nauji menininkai. Akivaizdu – mes turime ateitį", – džiaugdamasis, kad gyvena su jais viename laike ir galėjo įamžinti šiuos pamatinius tautos riedulius, sako taip pat Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas fotografas A. Aleksandravičius.

Kasmet Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, kaip aukščiausiu išskirtinio menininko braižo ir kūrybos pripažinimu, įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat per visą gyvenimą sukurti kūriniai. Premijos laureatus, įvertinusi visuomenės pateiktų kandidatų veiklą Lietuvos kultūros ir meno kontekste, atrenka ir iki 6 premijų skiria speciali komisija. Nuo 1989 m. šiomis premijomis apdovanota daugiau kaip 200 asmenų.

Parodos iniciatorius – Vilniaus kultūros centras.


Knygos „Lietuvos totoriai“ pristatymas ir paroda

2021 m. spalio 15 d. 16 val. kviečiame į renginį skirtą Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti.
Knygą „Lietuvos totoriai“ pristatys bendraautorius, Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius. Tai – unikalių prisiminimų ir ikonografinės medžiagos rinkinys, pasakojantis apie Lietuvos totorių – istorinę raidą, religiją, tradicijas ir buitį.
Renginio metu veiks paroda, pasakojanti apie Lietuvos totorių istoriją, totorių bendruomenes, jų tradicijas ir papročius.


Kviečiame į parodos atidarymą - „Tragiški 1941-ųjų metų įvykiai Ukmergėje“

 

Tragiški 1941- jų įvykiai Ukmergėje

  1. Trėmimai 1941 m. birželio 14.

1941 m. vasaros pradžia Ukmergei, kaip ir visai Lietuvai nieko gero nežadėjo. Birželio 14 d. prasidėję masiniai gyventojų trėmimai skaudžiai palietė ir mūsų kraštą. Iš Ukmergės apskrities buvo ištremta apie 250 gyventojų dar apie šimtas žmonių įkalinta. Pagal LTSR NKGB ir NKVD Ukmergės apskrities štabo iš anksto sudarytus sąrašus, gyventojai pradėti suiminėti trečią valandą ryto. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Ukmergiškiai buvo vežami į Jonavos geležinkelio stotį iš ten į Vilnių, Naujos Vilnios geležinkelio stotį kur buvo formuojami ešalonai. Žmonės buvo vežami į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį, Komijos ATSR ir Kazachstano TSR , vėliau perkelti į kitas vietas.

1941 m. tremtinių gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios, trūko maisto, žmonės buvo verčiami sunkiai dirbti dauguma mirė nuo bado ir išsekimo. Į Lietuvą jų grįžo labai nedaug.

Šioje parodoje eksponuojame Natalijos Pamarnackytės-Kinertienės ir Elenos Kačinskaitės-Mižutavičienės tremtyje naudotus daiktus. Natalija Pamarnackytės-Kinertienės su tėvais ištremta 1941 m. iš Ukmergės apskr. Želvos m. į Altajaus kraštą, Krasnojarsko m. 1947 m. pabėgo į tėviškę, kur ištekėjo. 1949 m. už pabėgimą suimta ir nuteista 3 metams. Bausmę atliko Gorkio srityje Gorodeco lageryje. Iki 1952 m. buvo tremtyje Krasnojarske.

Elena Kačinskaitė Mižutavičienė, Šalkavos dvaro savininkų dukra, su tėvais ištremta į Altajaus kraštą, vėliau1942 m. prie Laptevų jūros Tyt-Ary salos, į Lietuvą grįžo 1957 m.

  1. Karas 1941 m. birželio 24 d.

Karas Ukmergę pasiekė 1941 m. birželio 24 d. Vokiečių lėktuvai atakavo atsitraukiančią Raudonąją armiją- buvo apgriauta amatų mokykla, sugriauti keli namai Pakalnės gatvėje. Bombardavimo metu žuvo aštuoni miesto gyventojai. Ukmergės kalėjime bombardavimo metu buvo 126 sovietų valdžios sulaikyti Ukmergės gyventojai ir kaliniai. Jie pasinaudoją kilusia panika pabėgo, tačiau vėliau kalėjimo prižiūrėtojai 8 kalinius sugavo ir besitraukdami prie Zarasų sušaudė.

Vokiečių įvesta tvarka didelio savarankiškumo lietuvių savivaldai nesuteikė, todėl miesto ir apskrities savivaldybė daugiausia rūpinosi ūkiniais, reikalais visa kita tvarkė vokiečių administracija. Parodoje eksponuojami Panevėžio apygardos ir Ukmergės apskrities vadovų pasirašyti įsakymai, maisto produktų kortelės, prievolių lapai ir kiti vokiečių okupacijos metais išleisti dokumentai. Vokiečių okupacijos laikotarpio nuotraukų išlikę nedaug, tačiau gausu vokiečių ir sovietų karių ekipuotės ir amunicijos liekanų.

  1. Geto įkūrimas 1941 m. liepa.

Žydai Ukmergėje pradėti suiminėti jau 1941 m. birželio 23 d., o liepos mėnesio pradžioje Ukmergės kalėjime jų buvo jau keli šimtai. Liepos 23 d. buvo išleistas įsakymas visiems žydams nešioti Dovydo žvaigždę, mėnesio pabaigoje miesto komendantas nurodė visiems žydams iš pagrindinės miesto dalies persikelti į Užupį - taip buvo įkurtas getas.

  1. Holokaustas 1941 m. rugpjūčio 1 d. – rugsėjo 15 d.

Nuo 1941m. rugpjūčio 1 d. pradėtos vykdyti planuotos ir sistemingos žydų žudynės. Iki rugsėjo 15 d. Pivonijos šile sušaudyta 6399 Ukmergės apskrities žydai.

Ukmergės žydų bendruomenės neliko, išsigelbėjo tik tie kas 1941 m. birželį pasitraukė su Raudonąja armija, dar keletui šeimų pavyko pasislėpti ir išvengti žūties.

Parodoje eksponuojami išsigelbėjusios Elenos Steponavičiūtės – Jakiševos šeimos fotografijos ir daiktai. Jos motina Marijaša Steponavičienė su keturiais vaikais pasislėpė Žemaitkiemyje pas ūkininkus ir sėkmingai sulaukė karo pabaigos. Taip pat pateikti Ukmergės kalėjime buvusių žydų sąrašai, savivaldybės posėdžių protokolų kopijos dėl žydų turto ir tvarkos gete.