Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas

III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Septintasis objektas

KARINIŲ DALINIŲ DISLOKACIJOS VIETOS UKMERGĖJE 1793-1915 M.

Iki XVIII amžiaus pabaigos kariuomenė neturėjo nuolatinių kareivinių ar kitos infrastruktūros Ukmergėje (tuo metu – Wilkomierz‘e). Nuolatinės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės (1717-1795 m.) kariai, kuriems Ukmergė būdavo nurodyta kaip dislokacijos vieta, gyvendavo išskirstyti pas gyventojus namuose. Kariuomenės išlaikymo prievolė būdavo tolygiai paskirstomas visiems gyventojams, tie, kurie namuose karių nepageidaudavo, sumokėdavo tam tikrą mokestį ar prisiimdavo kitas prievoles. Kariams gyventojai turėjo duoti tik stogą virš galvos ir karšto vandens, o už visą kitą kariai turėjo mokėti, todėl gyventojai iš tokių „kvaterantų“ turėjo ir tam tikros naudos. Blogiau būdavo karo metu, kai kariai pinigų neturėjo, arba būdavo pašlijusi drausmė, tada tekdavo teisybės ieškoti dalinio vadovybėje, bet ne visada sėkmingai – gyventojai turėjo žinoti, kokiai kuopai priklausė kariai, ir kas yra jų vadas. Toks kariuomenės išdėstymas nebuvo patogus nei gyventojams, nei kariuomenei: nuolat kildavo įvairių konfliktų, o kariuomenės vadovybei buvo labai sunku sukontroliuoti savo karius poilsio metu, šlubavo drausmė ir tvarka.

Žymesnė LDK kariuomenės dislokacija Ukmergėje – 1793 m., kai po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (dalies teritorijų aneksijos), iš Slonimo (dab. Baltarusijoje) į Ukmergę buvo perkeltas 1-as LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimentas. Apie pusketvirto šimto karių ir karininkų apgyvendinimas nedideliame, maždaug 1500 gyventojų turinčiame mieste (1792 m. Ukmergei buvo grąžintos miesto teisės), nebuvo lengvai pakeliama prievolė. Be to, labai gali būti, kad tuo metu Ukmergėje buvo įsikūrusi (tikėtina pilyje-dvarvietėje, dab. Pilies parkas) ir nedidelė Rusijos imperijos kariuomenės įgula.

LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimento karys 1792 m.

Po 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo bei aplinkinių imperijų įvykdyto galutinio Abiejų Tautų Respublikos teritorijų užgrobimo, Lietuvoje gerokai padaugėjo Rusijos karių, o jų santykiai su vietiniais krašto gyventojais nebuvo geri. Siekiant išvengti dezertyravimo, plėšikavimo ar kitokių „įgaliojimų viršijimo“ atvejų, buvo imtasi atskirų, tik carinės kariuomenės reikmėms skirtų, pastatų statybos ir tokių pastatų kompleksų formavimo.

Pradžią šiems statinių kompleksams, žinoma, duodavo kareivinės, šalia kurių atsirasdavo tam tikra aikštė rikiuotėms ar staigiam susirinkimui, pulko štabo pastatas, sargybinė („hauptvachta“), kurioje budėdavo dalinio budėtojas ir sargybinių pamaina bei kurioje kartais būdavo įrengiama ir daboklė prasižengusiems kariams. Įsikurdavo dalinio ligoninė – lazaretas, pastatomi sandėliai, kur buvo laikomi ginklai, amunicija, maisto, pašaro ir kitos atsargos. Komplekso pakraštyje būdavo įrengiamos arklidės, daržinės ir kiti pagalbiniai pastatai.

Karininkai su savo šeimomis dažniausiai gyvendavo atskirai, nuomodamiesi butus, o puskarininkiai, kad pastebėtų ir reikalui esant vadovybei praneštų apie nepageidaujamus reiškinius dalinyje, gyvendavo kareivinėse, tačiau patogesnėse ir geresnėse jų vietose, taip sureikšminant jų statusą.

Gyvenimas tokiose įgulose buvo smulkmeniškai reglamentuotas dienotvarkės, stengiantis kiek įmanoma labiau užimti kareivius, todėl laikas ten bėgo monotoniškai ir vienodai, paįvairinamas komandiruočių, užduočių, pavedimų ir savaitgalio mišių, taip pat su caro šeima bei stačiatikių religinėmis šventėmis susijusių šventadienių. Bendravimas su aplinkiniais gyventojais buvo ribojamas, dažniausiai jis vykdavo tik patruliuojant ar atliekant kitas užduotis.

Jau 1800-aisiais metais datuojamame Ukmergės (tuo metu – Vilkomir‘o) žemėlapyje, rytiniame miesto pakraštyje, prie Šventosios pavaizduoti 4 dideli mediniai vienodo plano statiniai – kareivinės. Neabejotinai ten gyveno tik dalis mieste dislokuotų kariškių – 1801 m. Ukmergės parapinės bažnyčios inventoriuje minima, kad naujojoje klebonijoje įsikūrę „keli generolai“, o visuose didesniuose bažnyčios ūkio pastatuose laikomi kareivių arkliai. 1803 m. dokumentuose rašoma, kad tuo metu Ukmergėje buvo apsistojęs Kuršo dragūnų pulkas, gal būtent jo generolai bei žirgai ir gyveno bažnyčiai priklausiusiuose trobesiuose?

Kareivinių pastatai 1800 m. Ukmergės plane

1807-1812 m. Ukmergėje stovėjo Jelizavetgrado husarų pulkas, o 1811 m. mieste įkurdinta Invalidų komanda (dėl sveikatos būklės ar amžiaus nebegalinčių tarnauti reguliariuose kariniuose junginiuose kareivių dalinys, neretai su žmonomis ir vaikais, atliekantis viešosios tvarkos palaikymo funkcijas dislokacijos vietoje).

1817 m. miesto plane, aukščiau minėtoje vietoje, jau pavaizduoti penki mieste dislokuotų karinių dalinių reikmėms skirti pastatai, tačiau nemaža dalis Ukmergėje įkurdintų Rusijos kariuomenės karių ir toliau gyvendavo centrinėje miesto dalyje, nes 1820 m., apytiksliai dabartinio savivaldybės administracinio pastato vakarinės dalies vietoje, pastatyta medinė sargybinė, o kitoje centrinės-turgaus aikštės pusėje buvusiame mūriniame pastate (spėtina, jog dabar – Kęstučio a. 18 / Gedimino g. 4) buvo įkurdinta karo ligoninė.

Kareivinių pastatai 1817 m. Ukmergės plane

   

Sargybinės (A) ir lazareto (ligoninės; B) vietos 1837 m. Ukmergės žemėlapio fragmente ir šiuolaikinėje aeronuotraukoje.

1823 m. dokumentuose ne kartą minimas Gardino husarų pulkas, kurio kariai savavališkai užiminėjo miestiečių daržines ir arklides, svirnus ir karčemas savo žirgams, kol gyventojų skundų nebeapsikentusi Lietuvos gubernijos valdžia nurodė Ukmergės pavieto (apskrities) maršalui (apskričiai vadovaujančio bajoro pareigybė) apskrities lėšomis, “išrinkus netoli vandens patogią vietą”, pastatyti naujas arklides ir pulko vado pulkininko Gagarino reikalaujamus pastatus šienui bei avižoms. Rugsėjyje maršalas rašė Lietuvos kariniam gubernatoriui, jog arklidės greitai bus baigtos ir prašė nurodyti husarų pulko vadui: „priimti jas pagal sąrašą, o [vėliau] pulkui išsikeliant […] perduoti jas vietinei valdžiai tokiame pat stovyje, kokiame jos bus priimtos“.

1830 m. netoli arklidžių pastatytas ceikhauzas (amunicijos ir aprangos sandėlis). Žinoma, jog 1831 m. sukilimo metu sukilėliai užgrobė Ukmergėje buvusio Lubno husarų pulko ceikhauzą, tikriausiai kalba eina apie tą patį.

Gali būti, kad didžioji dalis minėtų naujai pastatytų statinių ir matomi 1837 m. miesto plane – rytiniame miesto pakraštyje, netoli Šventosios, sužymėti įvairaus dydžio ir išsidėstymo pastatai: pulko arklidės, maniežas, ceikhauzas, pastatas karių susirinkimui („zbornia“; statinys galėjo būti naudojamas ir pražygiuojančių per miestą dalinių apsistojimui), parako rūsys, 3 daržinės. Šalia šio pastatų komplekso plane jau buvo numatyta ir vieta „magazinui“ (maisto atsargų sandėliui).

 

Kareivinės ir kiti pastatai rytiniame Ukmergės pakraštyje: 2 – daržinės, 4 – maniežas, 5 – arklidės, 6 – ceikhauzas, 7 – „zbornia“, 8 – parako rūsys, 10 – kalėjimo pastatai, X – plento sargybinių kareivinės.

Kareivinių kompleksas 1837 m. žemėlapio fragmente.

Apytikrė kareivinių komplekso schema šiuolaikinėje Ukmergės rytinės dalies struktūroje.

Netoli jų, kitoje Varšuvos-S. Peterburgo trakto pusėje (maždaug dabartinių Vytauto ir V. Kudirkos gatvių sankryžos šiaurės-vakarų dalyje; viršutinėje schemoje pažymėta „X“) stovėjo mūrinis pastatas pavadintas „plento sargybos kareivinėmis“, ši sargyba tarnavo toje pat vietoje buvusioje Plento užkardoje, kurioje buvo renkami mokesčiai už važiavimą „plentu“ bei reguliuojama judėjimo juo tvarka.

Detalus plento užkardos įstaigos, kareivinių ir jai priskirtos teritorijos atvaizdavimas 1838 m. žemėlapyje.

Į vakarus nuo minėto kareivinių komplekso, netoli „Kalėjimo pilies (Tiuremnyj zamok; schemoje pažymėtos „10“)“, stovėjo namas Invalidų komandos viršininkui bei kareivinės jos kareiviams. Ši Komanda jau nuo 1821 m. saugojo Ukmergės kalėjimo kalinius.

Be to, miesto plane apibrėžti ir 3 dirbamos žemės plotai susiję su šia Komanda. Maždaug dabartinio Ukmergės turgaus vietoje buvo „esami“ Invalidų komandos daržai, šiuos plotus jau buvo numatyta paskirti miesto plėtrai. Kitas daržams numatytas plotas buvo apytiksliai ten kur dabar yra stačiatikių kapinės, tačiau „Invalidų komandos Vadas nesutiko jo priimti“, o trečiasis buvo pažymėtas į rytus nuo dabartinių Vytauto ir Kareivinių gatvių sankryžos palei Varšuvos-S.Peterburgo traktą (dab. Vytauto g.), ši vieta tiko ir Komandos Vadui. Atrodo, kad Vado pageidavimai buvo išgirsti – 1838 m. Ukmergės žemėlapyje ši vieta jau pažymėta, kaip „Invalidų komandos daržai“.

1837 m. vietoje miesto centre stovėjusios medinės sargybinės pastatyta nauja, klasicistinio stiliaus, mūrinė, vienaukštė. Kaip jau minėta, ji stovėjo dabartinio savivaldybės administracinio pastato vakarinės dalies vietoje.

1848 m. Ukmergės karinėje įguloje buvo 1 generolas, 40 karininkų, 300 kareivių. Tarp jų ir Invalidų Komanda, vedę šios Komandos kareiviai su šeimomis gyveno ne kareivinėse, o, pagal prievolę, pas miestiečius.

Tikėtina, kad XIX a. penktajame dešimtmetyje „plento (Varšuvos-S. Peterburgo trakto)“ užkarda buvo perkelta į kitą miesto pusę. Jai šalia „plento“ (dabar ten – Kauno g.) išskirtas (nupirktas?) kvadrato formos žemės plotas, jo perimetru suprojektuoti statiniai, o viduryje – aikštė. 1852 m. toje vietoje, šalia trakto jau stovėjo mūrinis pastatas pavadintas „Užkardos namu“, o kiek tolėliau nuo kelio – medinis ūkinis pastatas. 1862 m. šalia kelio ir vidinės aikštės perimetru jau stovėjo mūriniai bei keli mediniai statiniai (dabar, apytiksliai, ten stovi Kauno g. pastatai Nr. 35, 37B bei degalinė „Aljuva“).

Naujosios užkardos teritorijoje atsiradę statiniai, tikriausiai, buvo skirti užkardos sargybiniams, tačiau gali būti, kad ne tik – dar 1838 metų miesto projektiniame plane buvo numatyta vakarinėje Ukmergės dalyje, šalia Arklių pašto komplekso ir kitoje Varšuvos-S.Peterburgo trakto pusėje, statyti naujas kareivines. Ir nors šis planas nebuvo įgyvendintas, tikėtina, jog dėl augančios geležinkelių konkurencijos menkstant trakto, kaip transporto arterijos, reikšmei, Plento užkardos infrastruktūra po truputį galėjo būti perduodama kariuomenės reikmėms. Juolab, kad ukmergiškiai nuolat skundėsi kareivių apgyvendinimo jų namuose prievole, o per Ukmergę pražygiuojančių ir mieste laikinai apsistojančių ar ilgesniam laikui dislokuotų dalinių buvo tikrai nemažai.

   

 
Plento užkardos vietos ir dydžio pažymėjimas 1838 m. žemėlapyje, dalinai pastatyta užkarda 1852 m. žemėlapyje, jau pastatytos užkardos brėžinys 1862 m. žemėlapyje ir jos buvimo vietos schema dabartinėje miesto struktūroje.

1855 m. pagal statistinius duomenis apie Ukmergės miesto būklę nurodoma, kad mieste stovėjo keli kariuomenės daliniai: Jos Didenybės Kavalergardų pulkas – 3 vyresni karininkai, 16 jaunesnių, 267 kareiviai; vidaus sargybos dalinys [Invalidų komanda?] – 1 jaunesnysis karininkas ir 129 kareiviai; susisiekimo tarnyba [„plento“ užkardos sargybiniai?] – 1 vyresnysis karininkas, 3 jaunesnieji, 14 kareivių.

1862 m. miesto plane jau aiškiai pastebimi pokyčiai, susiję su Ukmergėje dislokuotais Rusijos kariuomenės daliniais. Pirmiausiai, netoli upės buvusių arklidžių pastatas jau pavadintas „magazinu“, tad gali būti, kad netoliese numatytas statyti „magazinas (maisto atsargų sandėlis)“ nebuvo pastatytas, o tiesiog įkurtas buvusiose arklidėse. O senosios plento užkardos vietoje pastatytas didžiulis medinis, stačiakampio formos, beveik uždaras statinys su įėjimu nuo „plento“ pusės ir didele aikšte viduryje. Tai – 1855-1857 m. pastatytos naujos kareivinės Invalidų komandai. Kadangi jos buvo statomos pagal architekto Byševskio parengtą projektą, spėtina, kad ten po vienu stogu buvo ne vien tik kareivių gyvenimui skirtos patalpos, bet ir įvairūs sandėliai, rūsiai, daržinės, arklidės, Komandos vadovybei skirti kambariai ir kt. Kitoje „plento“ pusėje buvo gana didelis dirbamos žemės plotas skirti Komandos daržams ir kitoms reikmėms.

 

Invalidų komandos kareivinės 1862 m. miesto plane ir apytikrė jų vieta dabartinėje miesto struktūroje.

1863 m. sukilimo metu Ukmergė tapo viena svarbesnių rusų atramos bazių, saugojusių Peterburgo- Karaliaučiaus traktą. Vilkmergės apskrities įgulai vadovavo generolas majoras Ivanas Ganeckis, Suomijos Leibgvardijos pulko vadas.

1872 m. dokumentuose minimos naujų kareivinių, skirtų 28-ajai artilerijos brigadai, statybos. Kur jos stovėjo, pasakyti sunku, tad tenka spėti, jog vakariniame Ukmergės pakraštyje, kažkur tarp dabartinių Deltuvos ir Kauno g., kaip kad buvo numatyta 1838 m. ir vėlesniuose miesto vystymosi projektiniuose planuose. 1872 m. gruodyje kilusio didžiulio gaisro metu sudegė pirklio Frachto namas ir aplink stovėję kiti trobesiai, kuriuose buvo įsikūrę minimos artilerijos brigados kariškiai. Brigada patyrė didelių nuostolių, neteko pastovio vietų. Tačiau šis karinis junginys liko pats didžiausias ir išbuvo mieste iki pat 1886-87 m., kuomet jį pakeitė 45-asis artilerijos pulkas.

1890-92 m. Ukmergėje buvo dislokuotas ir 9-asis Jelizavetgrado dragūnų pulkas, o jam išvykus – 184-ojo rezervinio Kobrino pėstininkų pulko kariai.

Šį pulką lydėjo įvairios bėdos ir gaisrai: 1893 m. žiemą sudegė šio pulko 3 kuopos kareivinės, o 1894 m. vasarą „[…] dėl nežinia kieno padaryto padegimo sudegė bajorui Boleslovui Klasovskiui priklausę pastatai: dvejos arklidės, virtuvė, dviaukštis namas, kuriame buvo įsikūrę 184 Kobrino pėstininkų pulko kareiviai, o taip pat minėtojo pulko ceikhauzas [karinis sandėlis] su visais valdiškais daiktais bei išvykusių į [vasaros karinę] stovyklą karininkų ir kareivių asmenine nuosavybe […].“

Gali būti, kad šios nelaimės inspiravo miesto verslininkus užsiimti solidžių mūrinių pastatų-kareivinių statyba. Kadangi veik visas Ukmergės archyvas pražuvo I pasaulinio karo suirutėje, evakuojant jį iš miesto, apie šias statybas konkrečių dokumentų kol kas nesurasta, tad galima tik spėlioti, naudojantis įvairiais šalutiniais šaltiniais ir duomenimis. Deltuvos g. iki šiol yra išlikę du solidūs raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dab. Nr. 19 ir Nr. 10c), galėję tarnauti kaip kareivinės, bei tarp jų stovėjęs irgi panašaus laikotarpio vienaukštis (Nr. 10b; dabar perstatytas), galimai tarnavęs sandėliams, kareivių maitinimui ar panašiems tikslams, verčia nors preliminariai ar remiantis tik spėjimais bandyti spręsti ir šios karinės infrastruktūros Ukmergės mieste istorijos „bylą“.

1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko Mokomosios kuopos ir 1-jo bataliono kareivinės 1928 m. 1910-1915 m. Ukmergės berniukų gimnazija. Dab. Deltuvos g. 19, socialinių paslaugų centras.

1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko ligoninė 1928 m. 1911-1915 m. Ukmergės privati mergaičių gimnazija (?). Dab. Deltuvos g. 10c, pastatas privatus, renovuojamas.

1-jo pėstininkų LDK Gedimino pulko ūkinis pastatas 1927 m. Dab. Deltuvos 10b, veterinarijos klinika, visiškai perstatytas.

Pastatai dab. Deltuvos 10b ir 19. 1927 m.

Pastatai dab. Deltuvos g. 10c, 10b ir 19. 1924 m.

Valgykla. Dab. Deltuvos g. 10b. 2012 m. N. Steponaitytės nuotr.

Taigi… Remontuojant Deltuvos g. Nr. 19 pastatą, ant jo mūrtašio vidinės pusės buvo pastebėta išpjaustyta data „1898“. Mūrtašis – tokia pastato detalė, prie kurios, pastačius pastatą, tiesiog neįmanoma prieiti, tad labai tikėtina, kad tai tiesiog statybininkų „įsiamžinimas“, nes mūrtašiai jau dedami ant baigtų pastato sienų, ruošiantis dengti stogą. Šie kuklūs skaičiai medyje leidžia daryti prielaidą, jog bent jau minimas pastatas galimai buvo pastatytas apie 1898 m. Pastatas yra dviaukštis, abiejuose aukštuose – koridorinė sistema su erdviais kambariais-patalpomis abipus. Ganėtinai panašus savo vidine struktūra, mūro puošyba įvairios konfigūracijos plytomis, dydžiu bei tūriais ir pastatas Deltuvos g. 10c. 10b, kaip minėta, vienaukštis, mažesnis, jo mūro ornamentika buvo sutelkta apie įėjimą, kraigą ir šiek tiek apie langus.

Kokios dar prielaidos verčia kalbėti apie [šio?] sąlyginai didelio komplekso, skirto Ukmergėje dislokuotų carinės armijos karių apgyvendinimui, įkūrimą XIX a. pabaigoje? 1897 m. visuotino gyventojų surašymo Rusijos imperijoje duomenimis, Ukmergėje tuo metu gyveno-buvo dislokuoti 1709 kariškiai. Miestui, kuriame tuo metu gyveno 13500 gyventojų, tai buvo gana daug, todėl ir erdvių patalpų karių įsikūrimui, tikriausiai, labai trūko. Kitą vertus, miestas už įvairių kariuomenės reikmėms skirtų patalpų bei butų nuomą jų savininkams 1898 m. sumokėjo 10560 rublių, kuriuos vėliau atgavo iš valstybinio iždo, tad, turint galvoje tuometines kainas bei rublio vertę, paskata užsiimti kareivinių ir kitokių kariniams daliniams reikiamų pastatų statyba ir išnuomavimu, buvo ganėtinai viliojanti. Kada šis, pavadinkim, „Deltuvos g. kareivinių kompleksas“ buvo pastatytas ir įrengtas, pasakyti sunku, bet tikėtina, kad apie 1900 m. jis jau galėjo būti pilnai naudojamas kariškių įkurdinimui.

Kokie tuo metu Ukmergėje buvo dislokuoti kariniai daliniai – pasakyti sunku. Labai gali būti, kad joje ir toliau buvo Invalidų komanda, sauganti Ukmergės kalėjimą, o iki pat 1904 m. dokumentuose minimas 45-osios artilerijos brigados 1 divizionas, kurį miesto valdžia tų metų lapkrityje išlydėjo į Tolimuosius Rytus, artėjant karui su Japonija. 1907 m. Ukmergėje gyveno apie 13000 žmonių, neatmestina galimybė, kad šį miesto gyventojų skaičiaus neigiamą pokytį nulėmė ir dalies kariškių išvykimas.

1907 ir 1908 m. Ukmergėje buvo įkurtos berniukų ir mergaičių gimnazijos. Kol kas sunku tiksliai pasakyti kokiuose miestui priklausančiuose pastatuose jos buvo įkurdintos, tačiau vėlesniuose dokumentuose atsiranda užuominų, kurios leidžia teigti, kad jos galėjo būti įkurdintos būtent buvusių kareivinių patalpose (dab. Deltuvos g. 19 ir 10c), kurios tuo metu jau priklausė miestui. Greičiausiai miesto valdžia įsigijo juos iš buvusių savininkų, kuriems, matyt, finansiškai tai tapo naudingiau, nei turėti reikalų su Rusijos imperijos karinėmis žinybomis, nes karas su Japonija, 1905-07 metų revoliucija, artėjantis I pasaulinis karas įnešė didelių pokyčių į karinių dalinių judėjimą, dislokaciją bei karių skaičių Ukmergėje.

Netrukus mieste jau vaikščiojo vokiškai kalbantys kariai, po keleto metų – raudonus „kasnykus“ prie kepurių prisirišę, o po jų – jau besilaisvinančios Lietuvos laukus ir žmones ginti stoję savanoriai bei kariai… Bet čia jau į kitas istorijas sudėlioję laikai…

Išvada – nuo XIX a. pradžios Ukmergėje ėmė rastis įvairios paskirties statiniai, skirti carinės Rusijos kariuomenės ir kitų su karine tarnyba susijusių žinybų reikmėms. Jos pradėjo kurtis rytinėje miesto dalyje, tuo metu dar ukmergiškių gyvenamajai ir ūkinei statybai nenaudojamuose plotuose. Plento užkardai paskirtame plote vėliau įsikūrė Invalidų komandos kareivinės ir kitos patalpos, o palei dabartinę Kauno g. – nauja Plento užkarda bei kiti karinės paskirties statiniai, išsiplėtę iki pat dabartinės Deltuvos g. Visose minėtose vietose išliko dalis statinių, kurie buvo naudojami XX a. pirmoje pusėje ir vėliau…

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio ir J. Zarecko

Iliustracijoms panaudoti Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi žemėlapiai ir fotografijos.

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ