Širvintų­­–Giedraičių karinis-istorinis parkas
III maršrutas „Lietuvos kariuomenės kelias“

Pirmasis objektas

LITUANIA RESTITUTA – ATKURTOJI LIETUVA

I. Paminklas Lietuvos Nepriklausomybei LITUANIA RESTITUTA.

Paminklas LITUANIA RESTITUTA pastatytas 1930 m. Lietuvai pagražinti draugijos Ukmergės skyriaus iniciatyva ir pastangomis iš žmonių suaukotų lėšų. Miesto valdyba prisidėjo prie šių darbų 1930 ir 1931 m. skirdama skyriui, atitinkamai, 1500 ir 1000 Lt pašalpas. Paminklo projektą parengė tada dar studentas, vėliau tapęs žymiu scenografu, Liudas Truikys. Pasak žmonių pasakojimų, paminklą statant daugiausia dirbo savamoksliai skulptoriai broliai Jakševičiai, tikėtina, kad jie buvo ir horeljefo, vaizduojančio ugnį prižiūrinčią vaidilutę, Vyties bareljefo, informacinės lentelės bei kitų paminklo puošybos detalių autoriai. Išliko ir kelių „Paminklo statymo komiteto“ narių pavardės: J. Bajoras (Lietuvai pagražinti draugijos Ukmergės skyriaus pirmininkas), P. Kuzma (tuometinis Ukmergės burmistras), K. Deveikis (ukmergiškis verslininkas).

Paminklo „Lituania Restituta“ pamatų šventinimas 1928 m. gegužės 15 d.

 

Kęstučio a. paminklo „Lituania Restituta“ pamatų šventinimo iškilmių metu.

 

Paminklo statyba

Vytauto Didžiojo karūnavimo 500 m. jubiliejaus minėjimas

 

Paminklą planuota pastatyti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečiui, 1928 m. gegužės 15 d. pašventinti paminklo pamatai, bet, trūkstant lėšų, jo statybos darbų pabaiga nusikėlė į 1930-uosius – Vytauto Didžiojo metus. Paminklo atidengimo iškilmės įvyko tų metų rugsėjo 8 d., minint Vytauto Didžiojo karūnavimo 500 m. jubiliejų. Iki pat 1940 m. paminklas „Lituania Restituta“ buvo visų svarbiausių švenčių ir kitų Ukmergės miesto visuomenės sambūrių epicentru.

Sovietinės okupacijos metu, 1950 m., paminklas „Lituania Restituta“ buvo nugriautas, dvi perlaužto obelisko dalys užkastos čia pat aikštėje: viena į vakarus nuo paminklo pamatų, kita beveik prie savivaldybės pastato įėjimo laiptų. 1989 m. kovo-balandžio mėnesiais šios paminklo dalys buvo atkastos, pradėti jo atstatymo darbai (1989 m. gegužės 15 d. pašventinti naujieji paminklo pamatai), kuriuos finansavo tuometinė miesto valdžia, piniginėmis ir materialinėmis aukomis rėmė ukmergiškiai bei miesto įmonės. Pagrindinis paminklo atstatymo iniciatorius ir darbų organizatorius buvo LP Sąjūdžio Ukmergės tarybos narys Juozas Daunys, Ukmergės kelių statybos valdybos Nr. 2 vyr. inžinierius. Ši valdyba įvykdė ir visus pagrindinius paminklo atstatymo darbus, išsaugant ir atkuriant atkastąjį obeliską. Atstatymo projektą parengė tuometinis Vilniaus Projektavimo ir mokslinių tyrimų kooperatyvas, prie jo daugiausiai dirbo projektuotoja J. Sakalauskaitė. Vaidilutės horeljefą atkūrė dailininkas Erikas Varnas, iš bronzos jį atliejo Talino firma „ARX Monument“, užrašo raides bei vazonų dekoro elementus išliejo Kauno „Centrolitas“.

Atkastas paminklo fragmentas (viršūnė).

Paminklo atstatymo darbai

Atstatyto paminklo pašventinimas. Kun. V. Aukštikalnis

1990 m. vasario 16 d. įvyko paminklo atidengimo ir pašventinimo iškilmės.

Ant paminklo obelisko apatinės dalies esantis Vyties bareljefas yra originalus. Jį ir žalvarinę anotacinę lentą: “Šis laisvės paminklas pastatytas / Vilkmergės visuomenės aukomis 1930 / Vytauto Didžiojo metais paminėjimui / 12 metų Lietuvos nepriklausomo / gyvenimo sukaktuvių / Pastatytas rūpesčiu Lietuvai pagražinti draugijos / Vilkmergės skyriaus” nuo griaunamo monumento naktį nuėmė ir paslėpė tuometinės Ukmergės Mechanizuotos kolonos sandėlininkas Jonas Fišeris ir buhalteris Rapolas Diečkus, išsaugojęs šias relikvijas savo namuose. Ant obelisko pritvirtinta šios anotacinės lentos kopija bei dvi kitos, nusakančios paminko „Lituania Restituta“ atstatymo istoriją: “Paminklas atstatytas pagal / Vilniaus projektavimo kooperatyvo / projektą / Skulptorius E. Varnas / Darbus vykdė / Ukmergės kelių statybos valdyba”; “Paminklas nugriautas / stalininės priespaudos metais, / ukmergiečių valia atstatytas 1990“.

Paminklas paprastai vadinamas Laisvės paminklu.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, papildant jį istorine medžiaga iš Juozo Daunio straipsnio „Ukmergės Sąjūdis. Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta atstatymas“ („Eskizai“ 2010 p. 154-160). Fotografijos iš Ukmergės kraštotyros muziejaus foto archyvo.

II. LITUANIA RESTITUTA – lotyniškai ATSTATYTOJI, ATKURTOJI LIETUVA

A. Valstybės sutemos

Lietuvos valstybė, 1569 m. unijiniais ryšiais Liublino seime sujungta su Lenkijos karalyste XVIII a. II pusėje buvo okupuota ir aneksuota trijų agresijos faktų išdavoje – Rusijos kovų su Baro konfederatais (1768-1772), Rusijos karo su Abiejų Tautų Respublika (1792) ir Rusijos-Prūsijos karo prieš 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą pagalba, karinius laimėjimus įtvirtinant taip vadinamųjų padalijimų aktais.

Abiejų Tautų Respublika (ATR) savo karinę galią bei tarptautinį autoritetą prarado 1648-1658 metų karuose, o 1700-1717 m. Didžiojo Šiaurės karo metu vykusių karų, bado, maro, vidinių ir tarptautinių susitarimų dėka tapo kitų valstybių politikos objektu ir taikiniu. Jau 1732 metų taip vadinama „Trijų Juodųjų erelių sutartimi“ Rusija, Prūsija ir Austrija susitarė neleisti ATR išsirinkti nepriklausomo valdovo ir vykdyti krašte reformų, kurios leistų valstybei stiprėti.

Meninės alegorijos, vaizduojančios Abiejų Tautų Respublikos padalijimą 1772 m. fragmentas

1764 metais AT Respublikos valdovu tapo Rusijos statytinis Lietuvos stalininkas Stanislovas Poniatovskis, pasivadinęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Stanislovu Augustu, tad Rusija ir jos ambasadorius tapo absoliučia lemiančia jėga valstybėje. Pasiremdami tradicinių bajoriškų laisvių rėmėjais, Rusijos diplomatai stengėsi primesti Respublikai faktinę priklausomybę nuo Rusijos, pasinaudojant teisinėmis ATR sistemos silpnybėmis. Rusijos pastangomis sukelta Radomo-Slucko konfederacija (1767 m. bajorų sąjūdis) įteisino dalį Rusijos ketinimų, tačiau nepatenkinti grubiu Rusijos elgesiu, pasipiktinę prievarta, Lenkijos ir Lietuvos bajorai savo laivės ginti stojo po Baro konfederacijos vėliava ir 1768-1772 metais, pasinaudojant tuo, jog Rusija buvo įtraukta į karą su Turkija, Respublikos teritorijoje vyko reguliarių kariuomenių ir konfederatų partizaninių dalinių kovos. Spaudžiama Prūsijos bei vidaus problemų Rusija nusprendė atsisakyti ATR kontrolės monopolio ir pasiūlo Trijų erelių sutarties bendrininkams pasidalinti Respubliką kaip niekieno žemę ar koloniją.

Pirmasis padalinimas buvo atliktas 1772 Sankt Peterburge. Šios grobikiškos sutarties aktus pasirašė Rusijos ir Austrijos imperijos bei Prūsijos karalystė, AT Respublikos teritorija žymiai sumažėjo.

1775 metais Rusijos iniciatyva buvo pertvarkyta Respublikos valdymo sistema, sukuriant priežiūros įstaigą – Nuolatinę tarybą. Tokiu būdu Rusija galėjo nesunkiai kontroliuoti Respublikos valdymą, nenaudodama didelių finansinių išteklių ir grubios karinės jėgos. Tačiau netikėtai, įtakojant ATR politiniam elitui, Nuolatinė Taryba tapo Lenkijos ir Lietuvos valstybės vykdomosios valdžios organizavimo centru, smarkiai pagerinusiu valstybės iždo ir kariuomenės administravimą, modernizavusiu visą valstybės sistemą. 1787 metais kilus naujam Rusijos – Turkijos karui, Stanislovas Augustas pasinaudojo proga ir išgavo Rusijos leidimą sušaukti seimą bei padidinti kariuomenę, kurią, atseit, buvo numatytą panaudoti prieš Turkiją.

Tačiau 1788 m. susirinkęs Seimas, pajutęs didesnę laisvę ir skatinamas Prūsijos atstovų aktyviai ėmėsi seniai lauktų reformų, pirmiausiai pertvarkydamas mokesčių sistemą ir didindamas kariuomenę, vykdydamas miestų reformą bei kitus patobulinimus, kurių pagrindu 1791 metų gegužės 3 dieną buvo priimta pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje, po JAV, konstitucija. Ši konstitucija ne tik sprendė to meto santvarkos ir vystymosi problemas, bet ir padėjo modernios, efektyvios ir nepriklausomos valstybės pamatus.

Deja, šie veiksmai smarkiai išgąsdino 1790 metais karine sąjunga su ATR susaistytą Prūsijos karalystę, o 1792 metais paskatino Rusiją įvykdyti ir tiesioginę karinę intervenciją, prisidengiant senųjų bajorų laisvių ir teisių apsauga besirūpinančia Targovicos bajorų konfederacija. 1792 metų ATR-Rusijos karas buvo nesėkmingas. Ypač skaudi buvo valdovo Stanislovo Augusto išdavystė: dar neįvykus lemiamam mūšiui, po dviejų mėnesių karinių veiksmų, jis paskelbė prisidedąs prie Targovicos konfederacijos, taip tikėdamasis sušvelninti galimą pralaimėjimą. Laimėjusi Rusija ir į pagalbą pagal sutartį neatėjusi Prūsija vėl susėdo prie derybų-dalybų stalo.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimų žemėlapis pagal lt.wikipedia.org

 

Antrasis padalinimas, kurio aktus pasirašė Rusija ir Prūsija, buvo įvykdytas 1793 m., ATR neteko dar beveik pusės savo valdytos teritorijos.

Po nesėkmingo 1792 metų karo, Lenkijos ir Lietuvos teritoriją okupavo Rusijos, o 1793 metais – ir Prūsijos kariuomenės. Nors formaliai kraštas, bent jau ATR paliktoje teritorijoje, tebebuvo nepriklausomas, realiai visur šeimininkavo rusai ir prūsai. Didžioji dalis patriotiškai nusiteikusių karininkų, politinių veikėjų emigravo į užsienį (daugiausiai Saksoniją, Drezdeną), kur ėmė organizuoti sukilimą, megzdama ryšius su potencialiais sąjungininkais. Smarkiai sumažėjus AT Respublikai, ji nebegalėjo išmaitinti joje dislokuotos sąlyginai didelės Respublikos kariuomenės, tačiau sprendimai dėl jos mažinimas tapo ne tiek ekonominiu, kiek politiniu klausimu. 1794 metų pavasarį, ėmus mažinti kariuomenę, sukilimas, kurio vadu tapo T. Kosciuška, prasidėjo visoje ATR teritorijoje, o Lietuvoje – Šiauliuose 1794 m. balandžio 16 dieną.

Po sunkių ir permainingų kovų, 1794 metų lapkričio pradžioje sukilimas po Pragos (Varšuvos priemiestis) skerdynių, kai rusai, pralaužę sukilėlių įtvirtinimus žudė visus: sukilėlius, civilius, moteris, vaikus, senelius, buvo numalšintas ir 1795 metų pradžioje Trijų juodųjų erelių sutarties autoriai sėdo prie trečiojo padalinimo stalo.

Mūšis prie Pragos

Trečiasis padalinimas buvo pasirašytas 1795 spalio 24 dieną Sankt Peterburge. Šio padalinimo aktus, likvidavusius Abiejų Tautų Respubliką, pasirašė tos pačios šalys, kaip ir pirmojo. Lietuvių tauta ilgiems 123 metams neteko net nominalaus valstybingumo, užuominos apie jį. Lietuvos valstybę užklojo juodos sutemos.

B. Lietuvos atstatymas

Lietuvos valstybės atkūrimas vyko keliais etapais. 1915 metais, I pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją užėmė Vokietijos kariuomenė, neturėjusi jokių istorinių argumentų įsitvirtinti užimtose žemėse. Lietuvių interesus stengėsi ginti Lietuvių komitetas, veikęs po nukentėjusiems nuo karo šelpti organizacijos vėliava. Besibaigiant karui su Rusija, senkant ištekliams ir galimybėms toliau kariauti, 1917 metų balandžio mėnesį Vokietija nutarė okupacinės civilinės administracijos Ober Osto vietoje įkurti lietuvių dominuojamą, bet Vokietijos įtakoje esantį valstybinį darinį. Šiam reikalui 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje buvo sušaukta lietuvių konferencija, išrinkusi Lietuvos tarybą, į kurią pateko dauguma anksčiau veikusio Lietuvių komiteto narių, atstovavusių visas pagrindines ideologines sroves, besivienijančias į konkrečias politines partijas. Ši Taryba 1917 m. gruodžio mėnesį, tikėdamasi pagerinti lietuvių padėtį Vokiečių okupacinės valdžios valdomame krašte, išleido gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės aktą:

„1917 12 11 Lietuvos Tarybos pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo ,

I
Lietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 [m.] rugsėjo 18-23 [d.] vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.

II
Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų [sistemos] sąjungą.

Vilnius, 1917 gruodžio 11 d.

Garsiai perskaityta, pritarta, pasirašyta

Dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, J. Vileišis, Dr. J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, A. Petrulis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, kun. V. Mironas, K. Šaulys, Jonas Smilgevičius, Pranas Dovydaitis, S. Narutavičius, Staugaitis, S. Banaitis, dr. Malinauskas, K. Bizauskas.“

Tačiau priešingai, negu buvo tikimasi, Vokietija nesureagavo į Lietuvos Tarybos valią, o dalis Tarybos narių, protestuodami prieš tokį savarankišką aktą iš Tarybos pasitraukė. Atsižvelgiant į vokiečių valdžios abejingumą ir siekiant suvienyti Lietuvos tarybą, 1918 m. vasario 16 dieną buvo priimtas naujas Nepriklausomybės aktas, kuris ir tapo Lietuvos valstybės atkūrimo pagrindu. Vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas skelbė:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

1918 m vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai

Nepaisant to, Vokietija 1918 metų balandžio dieną pripažino Lietuvos valstybę gruodžio 11 dienos Nepriklausomybės akto pagrindu. Realus Lietuvos valstybės kūrimasis prasidėjo jau pasibaigus I Pasauliniam karui, 1918 metų lapkričio viduryje. Artima draugystė su Vokietija baigėsi 1919 m. viduryje ir ypač spalio mėnesį, prasidėjus konfliktams su Vokietijos palaikomais bermontininkais…

ATKURTOJI LIETUVA DAR TURĖJO BŪTI APGINTA.

Tekstas – prof. dr. Valdo Rakučio, Juliaus Zarecko. 

INFORMACINIS STENDAS ĮRENGTAS ĮGYVENDINANT UKMERGĖS KARO ISTORIJOS KLUBO „1-AS LDK DIDŽIOJO ETMONO PĖSTININKŲ REGIMENTAS“ PROJEKTĄ „INTERAKTYVIŲ ISTORINIŲ-TURISTINIŲ STENDŲ ĮRENGIMAS UKMERGĖJE“

PROJEKTO RĖMĖJA: UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ