A. Vyšniausko nuotrauka

Lietuvos išdavystės auka (1892–1950). Kun. Kan. Vytauto Vaičiūno auka. Pastatytas 2005 m.

Generolo sūnus Paulius Liucijus Juodišius (1932–1993) prisiminė, kad jo mama Leokadija Juodišienė, 1941 m. birželio 10-ąją palydėjusi tėvą su 14 jo bendražygių iš Vilniaus geležinkelio stoties į Maskvą, neva į karininkų kursus, grįžusi namo su ašaromis akyse pasakojo apie gau- sybę „rūpestingų“ enkavedistų, lydinčių išvykstančiuosius. Ir iš tikrųjų mamos nuojauta buvo teisinga – daugiau tėvelio sūnūs ir vyro žmona nebepamatė.

Sūnaus prisiminimuose tėvas išliko ramus, griežtas, bet teisingas žmogus, „įdomi asmenybė, patraukli visiems jį pažinojusiems, ne tik kariškos profesijos žmonėms“. Laisvalaikiu jis mėgo „paišdykauti“ – su mylimu žirgu Oniksu išjodavo už miesto ir paleisdavo jį šuoliais palenktyniauti su vėjeliu. Sūnui tėvelio pramoga labai patikdavo. Oniksas buvo ištikimas tėvelio draugas iki pat lemtingųjų 1940-ųjų. „Jis nepanoro, kad ant jo sėstų raudonasis komisaras (tiesiogine šio žodžio prasme), o šis, neatlaikęs tokios nepagarbos „nenugalimajai“, Oniksą nušovė…“ (Martinionis A. Nutraukti gyvenimai. Vilnius, 1993, p. 5.) Tėvelio skausmas dėl mylimo žirgo netekties paliko gilų pėdsaką ir jo sūnaus Pauliaus Liucijaus širdyje.

Jonas Juodišius gimė 1892 m. birželio18 d. Ropydų kaime Barzdų valsčiuje Šakių apskrityje. 1913 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją ir įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti matematikos. 1916 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė praporščikų mokyklą Odesoje, gavo praporščiko laipsnį ir buvo pasiųstas į Pirmojo pasaulinio karo frontą. Grįžęs iš fronto Rusijos kariuomenėje tarnavo karininku. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Metus dėstė matematiką Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1919 m. sausio 26 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais. Vėliau kilo karinės karjeros laiptais – nuo vyr. leitenanto 1919 m. spalio 7 d. iki Karo mokyklos viršininko (1939 m.) ir brigados generolo (1939 m. birželio 19 d). Lietuvą okupavus Rusijos pulkams, 1940 m. liepos 7 d. J. Juodišius buvo atleistas iš Karo mokyklos viršininko pareigų ir paskirtas eiliniu lektoriumi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje.

1941 m. birželio 10 d. išsiųstas į artileristų kursus Dzeržinskio artilerijos karo akademijoje Maskvoje, iš čia į Grochovetsko poligoną netoli Gorkio. 1941 m. birželio 28-osios naktį suimtas ir išvežtas  į Lamos lagerį Krasnojarsko krašte, 1944 m. liepą perkeltas į Potmos lagerį Mordovijoje, 1946 m. į Abezės lagerį Komijoje. (Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953. Sud. Vytautas Zabielskas. Vilnius, 2004, p. 99–100)
Abezės lageryje generolas J. Juodišius ir susitiko su čia kalinčiu jaunu klieriku Alfonsu Svarinsku. Knygoje „Nepataisomasis“ monsinjoras rašė, kad gen. J. Juodišių į Abezės lagerį atvežė 1949 m. spalio naktį. Vėliau iš pokalbių su generolu paaiškėjo, kad į Lamos lagerį atvežtiems Lietuvos karininkams pirmoji žiema buvo tragiška. Iš 42 aukštų Lietuvos karininkų pavasarį liko tik 8. Visi kiti atgulė amžino įšalo žemėje. Karininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos atvežti be jokių kaltinimų. Bandžiusieji ieškoti teisybės iškart „dingdavo be žinios“. Į Abezę atvežtam generolui buvo suteiktas lagerio numeris 0-26. „˂…> gen. J. Juodišius buvo principingas, doras bei religingas žmogus, ištikimas patriotas…“ Jis buvo gražus pavyzdys jaunimui – tylus, ramus, besišypsantis, nuolat melsdavosi. Iškankinti jaunuoliai, sergantys džiova, sakydavo, kad jei kas iš Lietuvos karininkų pateks į dangų, tai jis bus pirmas. „Man, tuomet jaunam žmogui, besiruošiančiam tapti kunigu, patiko lietuvio inteligento tikėjimas.“ (Svarinskas A. Bažnyčiai ir Tėvynei paskirtas gyvenimas. Užrašė Aldona Kačerauskienė. Voruta, 2005, sausio 22, p. 3, 4) Kai KGB leitenantas bandė gen. J. Juodišių užverbuoti informuoti, ką lageryje kalba lietuviai, žadėdamas pagerinti jo buities sąlygas, generolas atsakęs: „Niekada išdaviku nebuvau ir nebūsiu…“ (Svarinskas A. Nepataisomasis. Vilnius, 2014, p. 121)

Gen. J. Juodišius sirgo hipertonija. Mirė 1950 m. gruodžio 18 d. vakare, likus penkiems mėnesiams iki paleidimo. Lietuviai gydytojas Vladas Šimkūnas ir klierikas Alfonsas Svarinskas mirusiam gen. J. Juodišiui į krūtinę įdėjo buteliuką su užrašyta pavarde, vardu ir kariniu laipsniu. Generolas palaidotas su lagerio sąlygomis derama kalinių – lietuvių ir ukrainiečių – pagarba, net prižiūrėtojai buvo priversti nukelti kepures. (Svarinskas A. Ten pat.)

Šaltiniai ir literatūra:

Martinionis A. nutraukti gyvenimai. Vilnius, 1993, p. 3.

Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953. Sud. Vytautas Zabielskas.

Vilnius, 2004, p. 99–100.

Svarinskas A. nepataisomasis. Užrašė Aldona Kačerauskienė. Vilnius, 2014, p. 121.

Voverienė O. Žvaigždėtosios valandos kovoje prieš okupantą ir tautos dva- sios pavergimą. Tėviškės žiburiai (Kanada), 2015, vasario 10, p. 2, 3; 2015,

vasario 18, p. 1, 4.

Prof. Ona VoverIenė