26. Paminklas generolui Povilui Plechavičiui

V. Gorio nuotrauka

Akmeninių paminklų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti Ukmergės krašto Sibiro tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Slivinskas ir kt. Pastatytas 2004 m.

„Kas negina laisvės, tas nevertas jos!“

Didvyriškas generolo Povilo Plechavičiaus poelgis 1926 m. gruodžio 17 d. išgelbėjo Lietuvą nuo komunistinio perversmo ir suteikė Tautai galimybę dar 14 metų gyventi laisvai, puoselėti savo kultūrą  ir auklėti jaunimą tautiška dvasia. Jo ir bendražygių drąsa bei ryžtas apginti Lietuvą nuo kitataučių ir savųjų kvislingų veržimosi į Lietuvos valdžią nutiesė kelius į dešimtmetį trukusią pokario rezistenciją, jos kovas už Laisvę ir Nepriklausomybę, o per jas ir pokario partizanų žūtis – ir į šių dienų Nepriklausomybę. P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių kaime Mažeikių rajone. 1911 m. baigė Maskvos komercijos institutą, 1914 m. – Karo mokyklą. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir pasižymėjo kaip narsus karys. Grįžęs į Lietuvą 1918–1919 m. vadavo jau nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo bolševikinio Lietuvos duobkasio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko gaivalo.

1919  m.  buvo  Sedos  ir  Mažeikių  komendantas.   Bolševikuojančio Šleževičiaus vyriausybės padrąsinti visokio plauko komunistėliai ypač įnirtingai puolė tautiškai nusiteikusius karininkus, tarp jų ir Sedos komendantą P. Plechavičių, Motiejų Valavičių, veikusį Suvalkų krašte, ir Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadą Vincą Grigaliūną-Glovackį. (Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72). Iš prigimties stiprias visų trijų karininkų asmenybes tai grūdino, ugdė patriotiškumą.

1921 m. P. Plechavičius tapo Lietuvos Respublikos kariuomenės pulko vadu. Kariams buvo draugiškas, mėgdavo su jais pakalbėti apie Lietuvos istoriją, jos kryžkeles ir vingius, kario pareigas Tėvynei, skie- pijo pareigingumą ir meilę jai. Buvo griežtas, bet karių mylimas vadas. 1926 m. Prahoje baigė Generalinio štabo karo akademiją ir grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo inspektoriumi.

1926-ieji Lietuvai buvo neramūs. Tų metų vasarį pasklido žinia, kad švietimo ministras prof. Vincas Čepinskis leido Lietuvoje įsikurti 75 lenkiškoms mokykloms. Tai labai sujaudino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, ypač tautiškai auklėjamus VDU studentus, nes Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte lenkai drastiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas, skriaudė lietuvius mokytojus ir kunigus.

Tuo metu valdžioje buvusi kairiųjų koalicinė vyriausybė, vadovaujama to paties socialdemokrato M. Šleževičiaus, nepripažino 1926 m. balandį Kaune įsteigtos bažnytinės provincijos, taip pat naujai išrinktų vyskupų, tyčiojosi iš kunigų, sulaikydama jų algas. (Švoba J. Ten pat, p.132).

1926 m. lapkričio 21 d. Liaudies namuose įvyko studentų ateitininkų ir neolituanų mitingas, kuriame studentai aštriai kritikavo boševikuojančią Lietuvos vyriausybę dėl krašto lenkinimo ir bolševikinimo.

Mitingo dalyviai nutarė organizuotai patraukti į Karo muziejaus sodelį pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusių savanorių atminimą. Demonstracija buvo taiki. Studentai ėjo gatvės viduriu, susikibę rankomis gre- tomis po 8–10 žmonių. Ties Eimučio gatve kelią užtvėrė policininkai ir reikalavo išsiskirstyti.

Iš pradžių studentai su policininkais kalbėjo taikiai, stengėsi prabilti į jų sąžines. Vėliau nekantrieji ėmė juos kaltinti vykdant bolševikinės Lietuvos vyriausybės valią ir išvadino bolševikais. Atskubėjusi raitoji policija ramiai Lietuvos himną giedančius studentus, vaikinus ir mergaites, puolė čaižyti guminėmis lazdomis. Bolševikuojantis bernas priėjo prie generolo Bulotos, trenkė jam per galvą, generolo kepurė nukrito ant grindinio. Studentai supyko: įsiveržė į Karo muziejaus sodelį, daugelis jų su- kruvintais veidais, sudraskytais drabužiais. Raitoji policija juos ir čia atsivijo, toliau čaižė guminėmis lazdomis. Karo muziejaus viršininkas generolas V. Nagevičius, įšėjęs į Karo muziejaus sodelį, griežtai pareikalavo, kad raitoji policija apleistų Tau- tos šventovę ir kairiųjų vyriausybei pateikė peticiją dėl jos išniekinimo. Studentai pagerbė už laisvę žuvusius Lietuvos savanorius. Ir ne vienas jų savo širdyje prisiekė kovoti, kol Lietuvoje nebeliks nė vieno bolševiko. (Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kanada, 2013, kovo 19, p. 4; kovo 26, p. 4)

Po šio įvykio įsisiautėjusi bolševikinė vyriausybė nemažai mitinge ir demonstracijoje dalyvavusių studentų suėmė, uždarė į areštines. Nepasi- tenkinimas vyriausybe augo kiekvieną dieną. Piktinosi suimtų studentų tėvai, giminės, patriotiškai nusiteikę kauniečiai, Lietuvos karininkija.

Beveik visi laikraščiai vyriausybės susidorojimą su studentais paskelbė komunistinio perversmo signalu, akino Tautą pradėti mąstyti ir pasipriešinti komunistiniam gaivalui. Gruodžio 11 d. buvo areštuotas laikraščio „Tautos valia“ redaktorius, atsargos pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, gen. P. Plechavičiaus bendramintis, Lietuvos patriotas. Tą pačią dieną suimtas ir Generalinio štabo mjr. P. Plechavičius.

Gruodžio 14 d. Seimo nariai M. Krupavičius, dr. Milčius, A. Šmulkštys, J. Masiliūnas, L. Šimutis, Steponavičius ir M. Galdikienė įteikė Vyriausybei protestą, kuriame reikalavo sustabdyti progresuojantį bolševikinį perversmą. Politinė įtampa augo. Gatvėse prakeiksmus Lietuvai rėkavo bolševikiniai mitingai, skelbdami, kad Lietuvai gresia fašistinis perversmas.

Tik vyriausybė nei į vienus, nei į kitus protestuotojus nekreipė jokio dėmesio. Jos ramybės nesudrumstė ir tai, kad rėksmingos bolševikų gaujos brovėsi į kareivines ir agitavo kareivius sukilti prieš buržujų valdžią. Jiems pavyko tokių pat rėksnių rasti ir kariuomenėje – čia tūkstančiais buvo platinami lapeliai, kviečiantys komunistus ir jiems prijaučiančius telktis ir gruodžio 25 d., kai padorūs lietuviai švęs Šv. Kalėdas, organizuoti bolševikinį perversmą. Gruodžio 17 d. Prezidentūroje turėjo būti minimos prezidento Kazio Griniaus 60-osios gimimo metinės. Į Kauną buvo sukviesti visų kariuomenės divizijų ir pulkų vadai bei valstybinių įstaigų viršininkai. Išvakarėse jie visi susitiko bendrame posėdyje, kuriame aptarė politinę Lietuvos padėtį ir ruošiamų iškilmių scenarijų. Tačiau naktį iš gruodžio 16-osios į 17-ąją 2 valandą ryto 2-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Jonas Petruitis aliarmu prikėlė visą dalinį ir išvedė kareivius iš kareivinių, paaiškinęs jiems, kad bolševikai Lietuvoje ruošia perversmą ir kad kiekvieno Lietuvos kario pareiga ginti savo Tėvynę.

Tuo pat metu pajudėjo Husarų pulkas, Karo aviacijos dalinys, Šarvuočių rinktinė, Karo technikos ir kitų Kauno įgulų nariai.

Stebuklingu būdu apie kariuomenės akciją tuoj pat sužinojo ir studentija, buvusio mitingo dalyviai ateitininkai ir neolituanai, ir didžiulis būrys siūbtelėjo į pagalbą kariuomenei.

Tarp 2 ir 3 valandos ryto iš areštinės buvo išvaduotas mjr. P. Plechavičius, kalinamas jau nuo gruodžio 11 d. Iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo taip pat buvo išvaduotas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis. Prie sukilėlių prisidėjo plk. Skorupskis. Mjr. P. Plechavičius bendru visų sukilimo vadų nutarimu buvo paskirtas vyriausiuoju sukilimo vadu, laikinuoju diktatoriumi ir vyriausiuoju kariuomenės štabo viršininku. Šalia jo visada buvo jam ištikimi bendražygiai, pirmiausia – plk. Jonas Petruitis.

Karininkai kartu su studentais užėmė Kauno paštą, Telefonų stotį, šarvuočiai ir tankai buvo išstatyti visuose didžiuosiuose keliuose į Kauną. 3 val ir 7 min. Husarų pulkas išjojo į Senamiestį, 3 val. 11 min. husarų būrys su šarvuočiu ir kareiviai su kovai paruoštais ginklais jau stovėjo prie Seimo rūmų. 3 val. 15 min. ginkluoti kareiviai išsirikiavo visuose susisiekimo keliuose ir apsupo Prezidentūrą.

Tuo pat metu aviacijos vyr. ltn. Antanas Mačiuika su keliasdešimčia ginkluotų karininkų įsiveržė į Seimo rūmus, kuriuose dar nuo 16 d. vakaro posėdžiavo Seimo nariai, svarstę 1927 m. valstybės biudžetą. Lakūnas A. Mačiuika, rankose demontratyviai laikydamas užtaisytą pis- toletą, Seimo narių paprašė išsiskirstyti. Susijaudinęs ir supykęs Seimo pirmininkas J. Staugaitis paklausė, kieno vardu leitenantas Seimo nariams įsakinėjąs. A. Mačiuika ramiai, kaip ir dera Lietuvos karininkui, atsakęs „diktatoriaus“ ir paprašė Seimo narių prieiti prie langų. Pamatę, kad rūmai apsupti, Seimo nariai išsiskirstė. (Švoba J. Ten pat, p. 159).

Įdomu, kad sukilėliams pasipriešinti mėgino vienintelis karininkas Škirpa, dabar puolamas visokio plauko putinistinės Rusijos simpatikų, prieš Lietuvą rengiančių aršius informacinius karus. Tačiau jis savo dispozicijoje tada turėjo tik 80 karių ir suprato, kad į sukilėlių pusę perėjus visai kariuomenei pasipriešinti būtų beviltiška. Be to – ką ginti? Bolševikuojančią vyriausybę? Juk ji Lietuvai Gruodžio 17-osios rytą į gatves išėję kauniečiai ant daugelio stulpų išvydo skelbimus, kad Lietuvos kariuomenė, guldžiusi galvas už Lietuvos Nepriklausomybę ir dabar pamačiusi, kad Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė valdžią paimti į savo rankas ir atiduoti tikriesiems Lietuvos sūnums ir dukterims. Visoje šalyje skelbiama karo padėtis, o Kaune – apgultis. Visiems įsakoma sąžiningai eiti savo pareigas, o nepaklususiems gresia karo lauko teismas.

Visiems į prezidento Kazio Griniaus gimimo metinių minėjimą atvykusiems karininkams buvo paaiškinta padėtis ir įsakyta grįžti į savo dalinius bei laikytis rimties.

Kelių patriotiškai nusiteikusių drąsių ir ryžtingų Lietuvos karininkų valia komunistinis gaivalas tada buvo sutramdytas. Mjr. Povilas Plechavičius ir jo bendražygiai Tautos vardu Lietuvos prezidentu pakvietė tapti Antaną Smetoną tokiu laišku: „Pirmasis Lietuvos Kūrėjau, <…> Tikėdami Tamstos pasiaukojimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos Lietuvos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties. Iš savo pusės, visų brolių, žuvusių už tėvynės laisvę, iškilmingai prižadame klausyti valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti. Laikinosios karo valdžios vardu Generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius. Kaunas, 1926 metų gruodžio 17 d.“ (Švoba J. Ten pat, p.166)

Jau gruodžio 17 d. 9 val. ryto P. Plechavičius įteikė A. Smetonai minėtą kvietimą, gavo jo sutikimą tapti Lietuvos vadovu. Bolševikinės Rusijos penktosios kolonos Lietuvoje išprovokuotą valdžios krizę vėliau A. Smetona metaforiškai taip apibūdino: „Viename Kauno knygyno lange pastebėjau tokį skulptūros darbelį, kur pavaizduotas liūtas ir apačioje apie liūto kojas apsivyniojęs smauglys. Liūtas, koją pakėlęs žiūri tiesiai smaugliui į akis. Dailininkas man paaiškino, kad Liūtas su pasiryžimu žiūri į pavojų ir nesibijo. Tas viskas man pasirodė simboliška. Šiandien to skulptūros darbelio prasmė paaiškėjo. Liūtas, pamatęs, kad kuo toliau, tuo labiau smauglys jo kojas pančioja, supyko, pasipurtė ir nusikratė smauglio.“ (Liekis A. Gruodžio 17-oji – lemtinga lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos Aidas, 2003, vasario 1, p. 5)

Po lemtingų gruodžio įvykių perdavęs krašto valdymą Tautos vadui A. Smetonai, Plechavičius tapo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku. 1927 m. jam buvo suteiktas gen. ltn. laipsnis. 1929 m. gen. P. Plechavičius pačiame jėgų žydėjime išleistas į atsargą.

Kodėl? Kokios jėgos suveikė? Karys, net du kartus gelbėjęs Lietuvą nuo komunistinio gaivalo, suteikęs prezidentui Antanui Smetonai neribotą valdžią, staiga tapo nereikalingas? Kas atsitiko? Gal jau tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje atsirado socialinis piktybinis auglys – pigmėjaus sindromas, savo augimo viršūnę pasiekęs mūsų laikais: pigmėjų guldyti į milžino lovą, o milžiną suniekinti, apdrabstyti purvais ir kolektyvinėmis nykštukų pastangomis išstumti į politikos paribius? Ar buvo kitų priežasčių? Istorikai tyli. Psichologai taip pat. To meto Lietuvos istorijoje ir prezidento A. Smetonos biografijoje liko klampiausia duobė.

Šiandien žinome tik tiek, kad tuo metu į atsargą buvo išleisti visi talentingiausi Lietuvos karo vadai: gen. P. Plechavičius, gen. Kazys Ladyga ir kiti. Po 11 metų to paties raudonojo smauglio pasmaugta Lietuvos valstybė, o dar po kelerių metų jau emigracijoje galimai nužudytas ir pats prezidentas A. Smetona.

Iki 1940 m. gen. P. Plechavičius gyveno savo ūkyje. 1940 m. liepos 15 d. pasitraukė į Vokietiją. Dievas apšvietė protą ir taip jam pavyko išvengti mirties nuo nuožmios NKVD rankos.

Vokiečių okupacijos metais grįžo į Lietuvą. 1944 m. vasario 11 d. įkūrė Vietinę rinktinę. 1944 m. vasario 16 d. per Kauno radiją kreipėsi  į Tautą kviesdamas jos sūnus jungtis į Vietinę rintinę: „Pirmas uždavinys – kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti. Tam lietuviai buriasi į Lietuvos vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuvių tautoje dar ir šiandien yra gyva mūsų kunigaikščių dvasia. Atsiminkite, kas negina laisvės, tas nevertas jos!“ (Iš generolo Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radiofone 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos Aidas,1994, vasario 15, p. 9)

Į Lietuvos vietinę rinktinę, vadovaujamą gen. P. Plechavičiaus, įstojo 7 tūkst. Lietuvos vyrų. Vokiečiai norėjo ją išsiųsti į Rytų frontą. Gen. P. Plechavičius kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vietinė rinktinė svetimų karų nekariaus, jos tikslai kitokie – apginti Lietuvą nuo baisiausio pavojaus – bolševikinio maro. SS obergrupenfiurerio Bergerio įsakymu Lietuvos vietinė rinktinė buvo išformuota: 76 jos kovotojai sušaudyti Panerių miške; 3 500 karių išvežta darbams į Vokietiją.

Generolas P. Plechavičius ir jo pavaduotojas pulkininkas Oskaras Urbonas už nepaklusnumą Reichui išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Kartu su jais į tą pačią koncentracijos stovyklą vokiečiai išvežė 308 Lietuvos vietinės rinktinės karininkus, tarp jų ir pulk. T. Vidugirį, ir 301 buvusį Lietuvos kariuomenės karininką. (Gvildys S. Lietuvos vieti- nės rinktinės tragedija. Lietuvos Aidas, 1998, gegužės 27, p. 11)

Kažkokiu būdu gen. P. Plechavičiui pavyko išsigelbėti iš vokiečių įkurtos mirties stovyklos Salaspilio. Pasitraukė į Vokietijos gilumą, iš ten 1949 m. – į JAV. Gyveno Čikagoje. Nuo pat pirmųjų dienų įsitraukė į patriotiškai nusiteikusių Amerikos lietuvių veiklą. Iki pat saulėlydžio sielojosi dėl okupuotos Lietuvos likimo, dalyvavo visuose antikomunistiniuose renginiuose. Gen. P. Plechavičius mirė Čikagoje 1973 m. gruodžio 19 d.

Tautos atmintyje jis išliko kaip Lietuvos kario ir patrioto idealas, Lietuvos laisvės riteris ant balto žirgo su kardu rankoje, negailestingas Tautos priešams, bet kilnus ir teisingas jos vaikams. Jo ištikimybės savo Tautai ir Valstybei, dvasios laisvės ir geležinės valios niekas negalėjo palaužti. Bebaimio ir genialaus karvedžio talentą jis skyrė tik Lietuvos Nepriklausomybei ginti. Visada tikėjo, kad Lietuva turi būti  ir bus laisva.

Šaltiniai ir literatūra:

Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Klivlandas, 1985, p. 72. Ten pat, p. 132.

Voverienė O. Kas negina laisvės, tas nevertas jos. Tėviškės žiburiai, Kana- da, 2013, kovo 19, p. 4.

Liekis A. Gruodžio 17 – lemtinga diena lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos aidas, 2003, vasario 1, p. 5.

Iš gen. Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radijoje, 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos aidas, 1994, vasario 15, p. 9.

Gvildys S. Lietuvos Vietinės rinktinės tragedija. Lietuvos aidas. 1998, ge- gužės 27, p. 11.

Voverienė O. Paminklas generolui Povilui Plechavičiui. „Kas negina lais- vės, tas nevertas jos!“ www.llks.lt. 2016, gegužės 21.

Prof. Ona Voverienė