34

V. Gorio nuotrauka

Atminimo ženklo „negrįžusiems iš Sibiro platybių“ pastatymą inicijavo romas Petras Šaulys. Pasak jo, idėja pastatyti kryžių negrįžusiems tremtiniams gimė sužinojus, kad monsinjoro A. Svarinsko sūnėnas Jonas Svarinskas savo sodybos daržinėje rado surūdijusį, beveik dviejų metrų dydžio, kryžių, pagamintą iš geležinkelio bėgių.

„Pasitarę su memorialo architekte Virginija Bakšiene ir statybos darbus vykdančiu UAB „Ukmergės melioracija“ valdybos pirmininku Stakausku, šį kelerius metus daržinėje išgulėjusį nežinomo autoriaus pagamintą kryžių nutarėme atnaujinti. Bendrovės „Mantona“ vadovas ukmergiškis Mantas Mikalauskas su pagalbininkais nušveitė rūdis, kryžių nušlifavo ir nudažė, už tai nepaėmę nė vieno cento. UAB „Ukmergės melioracija“ darbų vykdytojas S. Žvirblis įmontavo kryžių į akmens riedulį. Taip gimė paminklas be jokių piniginių lėšų, tik žmonių geranoriškumo ir pastangų dėka“, – pastebėjo r. P. Šaulys.

Lietuva atminimo ženklais gydo jai sovietinio okupacinio režimo padarytas žaizdas. 2018 m. birželio 15 d., pakviesti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovų, dalyvavome jų iniciatyva pastatyto ir šventinamo kryžiaus iškilmėse mons. Alfonso Svarinsko įkurto Didžiosios Kovos apygardos partizanų parko pakraštyje, ežero pakrantėje. Paminklą pašventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo daugiametis šio parko globėjas vyskupas Jonas Kauneckas, Ukmergės rajono savivaldybės meras R. Janickas, gausus būrys politinių kalinių  ir tremtinių, Lietuvos istorikų, Prezidentės padėjėjas Mindaugas Lingė, žurnalistai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Partizanų ir tremtinių ilgesingas dainas dainavo Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių choras. Prelegentų kalbose buvo prisimintas Rusijos okupacinio režimo lietuvių tautos genocidas ir jo padarytos žaizdos Lietuvai.

Istoriko Arvydo Anušausko papildytais ir patikslintai duomenimis, Lietuva dėl rusų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Iki 1958 metų neteko 1 058 000 žmonių: dalis jų emigravo į Vakarus, ir… į Rytus; 456 tūkstančiai buvo sušaudyti, nukankinti, numarinti badu, šalčiu ir mirė tremtyse nuo įvairiausių ligų. Vien tik 1940-1941 metais buvo ištremta moterų, vaikų ir senelių į atšiauriausius Sibiro regionus 13 600 Lietuvos gyventojų (tarp jų lietuviai sudarė 96 proc.), į Rusijos kalėjimus ir lagerius išvežta 9 200 žmonių, nužudyta Lietuvoje 470 lietuvių.

Prasidėjus antrajai rusų okupacijai 1944 metais iki 1952 metų ištremta į atšiauriausias klimatiniu atžvilgiu Sibiro, Buriatijos ir Kazachstano vietas 118 000 Lietuvos gyventojų, tarp jų 39 120 vaikų iki 16 metų. Nuteista ir išvežta į Rusijos kalėjimus 142 579 politiniai kaliniai ir tremtiniai; sušaudyta 1070. Iš to skaičiaus politinių kalinių į Lietuvą po ilgų metų kalėjimo ir sunkaus darbo Rusijai grįžo vos tik 29 726 buvusieji politiniai kaliniai. Nukankinti Lietuvos kalėjimuose – 1277 politiniai ka- liniai (Arvydas Anušauskas. Teroras 1940-1958. – V., 2012. – P. 279).

Vien tik Sverdlovsko kalėjime sušaudyti 79 mūsų tautos žymiausi sūnūs – buvę nepriklausomos Lietuvos ministrai, laikraščių redaktoriai, gimnazijų ir mokyklų direktoriai ir kiti šviesuoliai.

Lietuvoje NKVD ir besitraukiančios sovietinės kariuomenės sadistų 1941 m. nužudyta 700 beginklių civilių gyventojų, o 1944-1952 m. Vetrovo divizijos egzekutorių ir kitų teroro Lietuvos vykdytojų – 5000 civilių beginklių Lietuvos žmonų ir 26,5 tūkstančio Lietuvos partizanų ir jų šeimų narių.

Patys baisiausi Lietuvai buvo pirmieji rusų okupacijos metais. Iš jau minėto beveik 23 000 lietuvių – civilių tremtyje ir politinių kalinių buvo nužudyti arba mirė badu ir nuo šalčio prie Laptevų jūros 50 proc. ištremtųjų lietuvių, o kalėjimuose – net 85 procentai.

Pirmaisiais antrosios okupacijos metais Tadžikijoje mirė 300 tremti- nių iš Lietuvos; 1946 – 280; 1947 m. -80; 1948 – 30, 1949 – 20.

Komijos, Molotovo, Sverdlovsko ir Tiumenės srityse nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų žuvo ir mirė 3 199 lietuviai, tarp jų 880 vaikų (1945 – 142; 1946 m. -351; 1947 – 387) (A.Anušauskas. Ten pat).

Į Krasnojarsko krašto tremtį 1948-1951 buvo ištremta 24 725 lietuviai. Iš jų 22 025 dirbo miškų ūkyje. Kiek jų žuvo iš bado, ligų ir buvo nužudyti – knygoje statistikos nepateikta.

Istorikas, apibendrindamas savo tyrimus, teigia, kad jo nustatyti duomenys apie lietuvių aukas Sibiro platybėse toli gražu nėra galutiniai ir dabar yra papildomi didėjimo linkme Lietuvos kraštotyrininkų, tiriančių savo krašto netektis.

Apibendrinant istoriko pateiktus tyrimo rezultatus ir turint galvoje  jo pateiktus duomenis apie Lietuvoje nužudytus ir nukankintus NKVD, besitraukiančios rusų kariuomenės ir pokaryje Vetrovo divizijos bei kitų okupanto galvažudžių nužudytus žmones – 34 947, manau, galima teigti, kad Sibiro platybėse – bendrose nužudytųjų duobėse, Sibiro gausiuose kapuose, Rusijos tundrose ir Ledynuotojo vandenyno dabar jau vėl negyvenamose salose, Kazachstano stepėse ir Tadžikijoje liko gulėti Amžinybėje 421 053 lietuviai.

Jų ašaros, kančios, mirtys ir žūtys tegul amžiais beldžiasi į esamų ir daugelio būsimų kartų lietuvių širdis, liudydamos pasauliui apie komunizmo – žudymo ir neapykantos žmogui ideologijos esmę ir mūsų artimą kaimyną, kurio valdžios mentalitetas, iki paskutinės jų smegenų ląstelės, yra persunktas tos neapykantos ir žudymo ideologijos. Ja iki šiol vadovaujamasi Rusijos karuose Ukrainoje ir Sirijoje.

Prof. Ona Voverienė